2016-12-15 Nr. AB-23797-3-61-3-01586-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2067-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01586-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 15.2.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. B. skundą atsakovams Laisvės atėmimo vietų ligoninei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, delspinigių ir palūkanų priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. V. B. su 2015 m. kovo 8 d. skundu, įvardytu prašymu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas) priteisti 4 995,4 Eur (17 248,13 Lt) neišmokėto priedo už kvalifikacinę kategoriją, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, delspinigius už laikotarpį nuo jo atleidimo iš darbo, t. y. nuo 2010 m. birželio 4 d., iki skundo padavimo teismui dienos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei teismo išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. birželio 4 d. dirbo Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose (dabartinis pavadinimas Laisvės atėmimo vietų ligoninė). Atleidžiant M. V. B. iš darbo, su juo nebuvo visiškai atsiskaityta pagal galiojantį Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutą (toliau – ir Statutas). M. V. B. prašė išmokėti nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. birželio mėnesio neišmokėtą priedo už kvalifikacinę kategoriją sumą, kurią sudarė 4 995,40 Eur, tačiau šis prašymas buvo atmestas, o susidariusi skola nebuvo išmokėta.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, pareiškėjas teigė, kad jam nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. birželio mėnesio neišmokėta priedo už kvalifikacinę kategoriją suma sudaro 4 995,40 Eur, kurie, vadovaujantis Statuto 37 straipsniu, turėjo būti išmokėti atleidimo iš darbo dieną. M. V. B. nesutiko su Laisvės atėmimo vietų ligoninės vartojamu terminu „kompensacija“, ir teigė, kad atsakovas yra skolingas kaip bet kuris juridinis asmuo, neišmokėjęs to, kas priklauso atleidžiamam iš darbo asmeniui, todėl turėtų būti ne kompensuojama, bet sumokėta priklausanti atsakovo įsiskolinta suma.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti delspinigius už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo, t. y. nuo 2010 m. birželio 4 d., iki skundo padavimo teismui dienos ir palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnis).

M. V. B. teigimu, neatsiskaitant laiku, daugelį darbo metų jam išdirbus vienoje įstaigoje, kurioje darbo metu buvo sužalotas, tarnyboje praradęs sveikatą, jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 1 000 Eur. Tokiu neatsiskaitymu pareiškėjas buvo pažemintas, dėl to jis jaučiasi nepatogiai, yra priverstas planuoti savo išlaidas, ko neturėtų daryti, jeigu būtų buvę tinkamai atsiskaityta.

Atsakovai Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovai paaiškino, kad sutinka, jog pareiškėjui turi būti kompensuota jam teisėtai priklausanti dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintų Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų nepriskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad valstybė M. V. B. nurodytu laikotarpiu apskritai neturėjo teisės mažinti valstybės tarnautojų atlyginimų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti jam nepriskaičiuotą darbo užmokesčio dalį turėtų būti tenkinamas ta apimtimi, kuria darbo užmokesčio nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio. Atsakovas pažymėjo, kad kol kompensavimo mechanizmu nėra nustatyta ar konstatuota, kokia apimtimi (dydžiu) pareiškėjo darbo užmokesčio dalis laikytina sumažinta neproporcingai, Laisvės atėmimo vietų ligoninė neturi objektyvių galimybių atlikti tikslių skaičiavimų, koks konkretus neišmokėto darbo užmokesčio dydis M. V. B. turėtų būti kompensuotas.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų senaties terminą reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, kadangi skundas teismui buvo pateiktas tik 2015 m. kovo 9 d. Atsižvelgiant į tai, M. V. B. galėtų būti priteista tik nuo 2012 m. kovo 9 d. susidariusi neišmokėto darbo užmokesčio dalis.

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą atsakovas pažymėjo, kad neturtinės žalos įrodinėjimas yra itin svarbi ir neatskiriama tiesos nustatymo proceso dalis ir įrodymų nebuvimas, nepateikimas ar jų nepakankamumas, reikalavimo nepagrindimas bei teikiamų įrodymų chaotiškumas turėtų būti pagrindas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Pareiškėjas nurodė tik teorinius teiginius dėl neturtinės žalos, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl jo patirtų nepatogumų, pažeminimų ar bendravimo laisvės apribojimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

M. V. B. prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio suma susidarė dėl pakeistų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių priedų už kvalifikacines kategorijas dydį ir nustatančių valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus, t. y. 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo bei Statuto nuostatų. Vadinasi, pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis susidarė ir nebuvo išmokėta išimtinai dėl Lietuvos valstybės, konkrečiai įstatymų leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo – nustatyto teisinio reguliavimo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu ir Statutu. Darbdavio, t. y. Laisvės atėmimo vietų ligoninės, kaltės Lietuvos Respublikos darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra, todėl nėra teisinio pagrindo atsirasti delspinigiams bei procesinėms palūkanoms.

Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuomone, užtikrinant šalyje finansinę rimtį bei ekonominį stabilumą, įstatymo leidėjo patvirtinta negautų pajamų kompensavimo tvarka turi būti laikoma prioritetine prieš bylinėjimąsi teismuose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismui priteisus M. V. B. jo nurodytą sumą, o vėliau valstybei įvykdžius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime nurodytą pareigą bei nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kuris gali neatitikti pareiškėjo nurodytos sumos dydžio, kiltų poreikis peržiūrėti teismo sprendimą, siekiant užtikrinti visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Kita vertus, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai būtų pažeisti, jeigu teismo sprendimo nulemtas M. V. B. praradimų kompensavimo laikotarpis nesutaptų su valstybės nustatytuoju, reguliuojant bendrą praradimų kompensavimo tvarką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. V. B. nuo 2004 m. spalio 25 d. ėjo Pravieniškių gydymo ir pataisos namų direktoriaus pavaduotojo pareigas. 2008 m. vasario 5 d. jam buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija. 2010 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos. 2011 m. vasario 1 d. Pravieniškių gydymo ir pataisos namai buvo reorganizuoti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad M. V. B. prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis susidarė dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo bei Statuto nuostatų taikymo. Statuto 42 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga mokama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, o Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios valstybės įmonės pareigūno – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Statuto 42 straipsnio 6 dalį. Statuto 42 straipsnio 6 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija) buvo nustatytas toks Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 procentų pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 procentų pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 procentų pareiginės algos. Statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) nustatytas toks Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 procentų pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 procentų pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 procentų pareiginės algos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. V. B. apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą sužinojo gavęs pirmąjį sumažintą darbo užmokestį, t. y. 2009 m. rugsėjo mėnesį. Šiuo atveju darbo užmokestis pareiškėjui mažintas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. birželio 3 d., tačiau į teismą su skundu dėl susidariusios nepriemokos jis kreipėsi tik 2015 m. kovo 9 d. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies atlyginimo galėtų apimti laikotarpį nuo 2012 m. kovo 9 d., todėl nėra pagrindo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už ginčo laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. birželio 3 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė, perskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui sumažintą darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Atsakovas privalėjo darbo užmokestį skaičiuoti ir mokėti pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, t. y. iki tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino atitinkamas teisės normas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nenustatęs neteisėtų Laisvės atėmimo ligoninės veiksmų (neveikimo), teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė.

III. Pareiškėjas M. V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą, jam iš atsakovo priteisti 4 995,4 Eur priskaičiuoto ir neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį, delspinigius už laikotarpį nuo pareiškėjo atleidimo dienos iki skundo teismui padavimo dienos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 550 Eur teismo išlaidų.

Apeliantas nurodo, kad sužinojęs, jog Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. liepos 7 d. priimtas įstatymas, kuriuo buvo pakeistas Statuto 42 straipsnio 6 dalis, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, su 2013 m. ir 2014 m. raštais kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl neišmokėto priedo už kvalifikacinę kategoriją, kurį sudaro 4 995,4 Eur, išmokėjimo. Atsakovas pareiškėjui du kartus atsisakė išmokėti nepriemoką, motyvuodamas teisinio pagrindo nebuvimu. Atsisakymus mokėti susidariusią nepriemoką Laisvės atėmimo vietų ligoninė motyvavo tuo, kad nėra nustatyta ar konstatuota, kokia apimtimi (dydžiu) valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalis laikytina sumažinta neproporcingai, todėl ji neturėjo objektyvių galimybių atlikti tikslių skaičiavimų, koks konkretus neišmokėto darbo užmokesčio dydis pareiškėjui turėtų būti kompensuojamas, tačiau raštuose nebuvo nurodyta, kokių veiksmų atsakovas ėmėsi.

Apeliantas teigia, kad būtent nuo jo sužinojimo apie Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Seimo veiksmą buvo pažeista jo teisė, o ne nuo tai dienai teisėto Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo vykdymo. Bet kokiu atveju senaties terminai dėl pareiškėjo pažeistos teisės turi būti skaičiuojami tik nuo 2013 m. liepos 1 d., t. y. nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos. Būtent po šio nutarimo priėmimo M. V. B. raštu kreipėsi į atsakovą.

Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi šis kodeksas taikomas tik jo reguliuojamiems santykiams. M. V. B. nuomone, visi jo darbo santykiai reguliuojami tik Statute.

Pažymi, kad teismas prieštarauja pats sau – jis teigia, kad pareiškėjo teisė buvo pažeista 2009 m. rugsėjo mėnesį, o vėliau tvirtina, kad pažeidimo nebuvo – atsakovas vykdė galiojančius teisės aktus ir jų nepažeidė.

M. V. B. nurodo, kad tai, jog 2009 m. buvo pažeista jo teisė, sužinojo 2013 m. liepos mėnesį, kai viešai informavimo priemonėmis buvo atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo turinys.

Teigia, kad reikalaujamos minimalios neturtinės žalos pagrįstumą patvirtina ir atsakovo bei trečiojo asmens požiūris į jį – buvusį pareigūną, 27 gyvenimo metus paaukojusį darbui su kalinčiais asmenimis. Atsakovas atsiliepime jį pažemino dar kartą, paneigdamas M. V. B. konstitucinę teisę dėl pažeistos teisės kreiptis į teismą. Be to, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nuo 2013 m. liepos 1 d. nesiėmė jokių veiksmų, kad rastų lėšų visiškai atsiskaityti su iš tarnybos išėjusiu asmeniu, ir jo dėl valstybėje susidariusios padėties neatsiprašė. Mano, kad tiek atsakovo raštai, tiek nedalyvavimas teismo posėdyje patvirtina, kad iš tarnybos išėjęs asmuo nėra vertinamas. Tokie institucijos veiksmai M. V. B. žemina.

Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas ir bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo valstybės tarnyboje. Taigi, taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad M. V. B. praleido trejų metų senaties termino reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kadangi jo skundas teismui buvo pateiktas tik 2015 m. kovo 9 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui galėtų būti priteistina neišmokėtos darbo užmokesčio dalis už trejus metus nuo skundo pateikimo dienos, t. y. iki 2012 m. kovo 9 d.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Pareiškėjas skunde nurodo tik teorinius teiginius apie neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nepateikia jokių įrodymų dėl jo neva patirtų nepatogumų, pažeminimų ar bendravimo galimybės apribojimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 207 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad taikant šias nuostatas, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į darbdavio kaltę. Mokėdama M. V. B. darbo užmokestį, Laisvės atėmimo vietų ligoninė privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimų panaudojimo griežtai pagal paskirtį, todėl vien dėl to yra akivaizdu, kad dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra darbdavio kaltės. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo mokėti delspinigius ir procesines palūkanas.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus dėl sumažintų valstybės tarnautojų ir kitų asmenų atlyginimų valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas).

Šiuo įstatymu buvo nustatytas patirtų praradimų grąžinimo mechanizmas, kuris taikomas asmenims, kurių darbo užmokestis (atlyginimas) ekonomikos krizės laikotarpiu buvo sumažintas vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurias Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtuose nutarimuose pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Praradimai grąžinami visiems atitinkamiems asmenims, nepriklausomai nuo to, kada jie pradėjo eiti pareigas institucijoje ar įstaigoje, t. y. ar jau ėjo pareigas, kai buvo mažinamas darbo užmokestis (atlyginimas), ar jie buvo priimti, kai jau buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Pagal Grąžinimo įstatymą, grąžinami praradimai – tai neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų (pvz., išeitinių išmokų, kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir kt.), išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė) dalis. Grąžinimo įstatyme taip pat nustatyta, kad asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 m. mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procentais 2010–2013 m. mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.

Mėnesio grąžintini dydžiai apskaičiuojami litais, o juos susumavus gauta grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis perskaičiuojama į eurus centų tikslumu. Apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis bus išmokama 2016–2020 m. procentinėmis dalimis. Delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies neskaičiuojami. Atsižvelgiant į tai, kad Grąžinimo įstatymas nustatė mechanizmą, pagal kurį bus grąžinta visiems valstybės tarnautojams sumažinto darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui turėtų būti taikomos minėto įstatymo nuostatos, t. y. dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirti praradimai M.

V. B. turėtų būti mokami laikantis minėtame įstatyme įtvirtintų taisyklių. Teigia, kad teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai būtų pažeisti, jei teismo sprendimo nulemtas pareiškėjo praradimų kompensavimo laikotarpis ar dydis nesutaptų su valstybės nustatytuoju, reguliuojant bendrą praradimų kompensavimo tvarką. Esant ribotoms valstybės finansinėms galimybėms, M. V. B. bei kitiems asmenims teisminiu keliu išsireikalaujant jiems neteisėtai neišmoktų darbo užmokesčių skirtumus, tai atitinkamai apsunkintų asmenų, kuriems patirti praradimai bus kompensuojami bendra tvarka, padėtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl M. V. B. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. birželio 3 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios sumažinus statutinių valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines kategorijas dydžius, priteisimo.

Nustatyta, kad M. V. B. ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo – Pravieniškių gydymo ir pataisos namų direktoriaus pavaduotojo – pareigas. Jam 2008 m. vasario 5 d. buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija. 2010 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos (b. l. 23).

M. V. B. teigia, kad atsakovas ginčo laikotarpiu pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs M. V. B. skundą bei su ginču susijusią medžiagą, pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo išmokėti neišmokėtą priedą už kvalifikacinę kategoriją atmetė, pritaikęs ieškinio senaties terminą. Netenkinus reikalavimo išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nebuvo patenkinti ir kiti su šiuo reikalavimu susiję reikalavimai dėl delspinigių bei metinių palūkanų priteisimo. Nenustatęs neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, teismas atmetė ir M. V. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi jis taikomas tik šio kodekso reguliuojamiems santykiams. Teisėjų kolegija su tokia M. V. B. pozicija nesutinka.

Pažymėtina, kad ieškinio senaties taikymo klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas Lietuvos Respublikos darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Lietuvos Respublikos darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis).

Kadangi atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 bei išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013 suformuota praktika, pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu. M. V. B. argumentas, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas, prieštarauja taikytinoms teisės aktų nuostatoms ir aktualiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, todėl atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. M. V. B. dėl nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. birželio mėnesio neišmokėtos darbo užmokesčio dalies į teismą kreipėsi su 2015 m. kovo 8 d. skundu, kurį paštu teismui išsiuntė 2015 m. kovo 9 d. (b. l. 1–4, 11). Pritaikius Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo pažeistos teisės dėl su darbo apmokėjimo teisiniais santykiais susijusių piniginio pobūdžio reikalavimų galėtų būti ginamos tik už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2015 m. kovo 9 d., tačiau pažeidimas pasibaigė 2010 m. birželio 3 d., nes nuo tada M.

V. B. nebedirbo Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas savo reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2009 m. rugpjūčio mėnesį – 2010 m. birželio 3 d. laikotarpį pareiškė aiškiai praleidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nors M. V. B. sužinojimą apie tai, kad jam buvo nepagrįstai apribotas atlyginimo mokėjimas, sieja su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtą reglamentavimą ir nurodytą teismų praktiką, nesutinka su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. kovo 9 d., skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad M. V. B. į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir nepateikė jokių svarbias priežastis patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino ir M.

V. B. skundo dalį dėl neišmokėto priedo už kvalifikacinę kategoriją priteisimo atmetė. Kiti byloje pareikšti reikalavimai laikytini išvestiniais, todėl taip pat atmestini.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, kuris su tam tikromis išimtimis įsigaliojo 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 2 ir 7 punktų nuostatų matyti, kad šis įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. liepos 30 d.–2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimas įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškino, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo.

Atsižvelgus į Grąžinimo įstatyme nustatytą asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmą, darytina išvada, kad M. V. B. dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai bus kompensuojami pagal specialų įstatymą. Aptartos pareiškėjo skundo dalies netenkinimas dėl ieškinio senaties taikymo nereiškia, kad gali būti ribojama jo teisė į dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimą remiantis Grąžinimo įstatymu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o M. V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam patirtų teismo išlaidų atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi M. V. B. apeliacinis skundas buvo atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 44 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė