2022-11-03 Nr. AB-27197-3-61-3-00875-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-295-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00875-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Pakruojo rajono „Žalgirio“ žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Pakruojo rajono „Žalgirio“ žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Pakruojo rajono „Žalgirio“ žemės ūkio bendrovė (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. AS-86 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria patvirtintas 47 382 Eur didesnis mokesčio tarifas, sumažinant jį iki 9 490 Eur.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas vykdo žemės ūkio veiklą (gyvulininkystė ir augalininkystė) ir eksploatuoja tris požeminio vandens gręžinius, esančius (duomenys neskelbtini) kaime (gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) kaime (gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) kaime (gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Gręžiniai). Pareiškėjas išgaunamą požeminio vandens kiekį apskaito vandens skaitikliais, kurie yra metrologiškai patikrinti. Pagal vandens skaitiklių parodymus pareiškėjas veda išgaunamo požeminio vandens apskaitą žurnale, taip pat teikė ir teikia Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV.

2.2. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad 2018–2020 metų laikotarpiu išgaunamo požeminio vandens apskaitos vedimas ir ataskaitų apie požeminio vandens išgavimą teikimas ir deklaravimas Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos buvo visiškai pakankamas. Tokį pareiškėjos įsitikinimą patvirtino ir Aplinkos apsaugos departamento (anksčiau – regionų aplinkos apsaugos departamentų) atliekami kasmetiniai pareiškėjos patikrinimai.

2.3. Pareiškėjas neteikė 2018 m., 2019 m., 2020 m. I, II ketvirčių mokestinių laikotarpių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų bei atitinkamai nemokėjo mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), taip pat pareiškėjas pripažino, kad jis neturi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, nors turi prievolę tokį leidimą turėti.

2.4. Pareiškėjas nesiekė tyčia nuslėpti ir nedeklaruoti išgauto požeminio vandens bei nesumokėti už jį mokesčių. Pareiškėjas visą laiką vedė išgaunamo požeminio vandens apskaitą ir teikė ataskaitas Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos apie požeminio vandens išgavimą, iki pat 2021 m. sausio 15 d. Patikrinimo akto Nr. (8.25)-PA-95/6-2021 (toliau – ir Patikrinimo aktas) surašymo pareiškėjas nebuvo gavęs iš Aplinkos apsaugos agentūros ar Aplinkos apsaugos departamento jokių pastabų, paklausimų ar reikalavimų, nors jo atžvilgiu buvo atliekami patikrinimai.

2.5. Pareiškėjas išgaunamą požeminį vandenį naudoja tik gyvulių girdymui, o ne augalų auginimui. Iš Gręžinių išgaunamas vanduo nėra tinkamas augalams, todėl nėra naudojamas jų auginimo veiklai vykdyti. Be to, (duomenys neskelbtini) kaime gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini) vanduo apskritai nėra naudojamas ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Šalia šio gręžinio nėra laikomi gyvuliai, todėl jiems girdyti šis vanduo nenaudojamas. Iš gręžinio išgaunamas vanduo naudojamas tik žmonių poreikiams. Iš šio gręžinio vandens išgaunama mažiau nei 10 kub. m per parą, t. y. 5,58 kub. m, todėl šiam vandens gręžiniui leidimas nėra reikalingas.

2.6. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą kriterijų, todėl jam nebereikalingas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes. Aplinkybė, kad įstatymų leidėjas pakeitė buvusį teisinį reguliavimą ir pareiškėjui nebereikalingas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes, suponuoja išvadą, kad Departamento pritaikyta sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui.

3. Pareiškėjas prašė atsižvelgti į šias aplinkybes:

3.1. Pareiškėjas su uždarąją akcine bendrove (toliau – UAB) “Šiaulių hidrogeologija” 2021 m. sausio 14 d. sudarė Rangos sutartį Nr. 21-02, pagal kurią UAB “Šiaulių hidrogeologija” įsipareigojo atlikti požeminių vandens išteklių aprobavimą, nustatyti vandenviečių apsaugos zonas ir suderinti su Lietuvos geologijos tarnyba.

3.2. Pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su patikrinimą atliekančia institucija, operatyviai teikė visą prašomą informaciją ir dokumentus.

3.3. Pareiškėjas dar iki Patikrinimo akto surašymo dienos, pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas už 2018 m., 2019 m., 2020 m. I, II ketvirčių mokestinius laikotarpius ir sumokėjo apskaičiuotą mokesčio sumą už visą laikotarpį, t. y. 4 744 Eur.

3.4. Pareiškėjui niekada anksčiau nebuvo taikytos ekonominės sankcijos už netinkamą išgauto požeminio vandens deklaravimą ar mokesčių nesumokėjimą, nesiekė tyčia sąmoningai nuslėpti mokesčius.

3.5. Pareiškėjui apskaičiuota padidinta mokesčio suma – 47 382 Eur – yra labai didelė pareiškėjui ir turės reikšmingos įtakos tolimesniam pareiškėjo veiklos vykdymui bei pareiškėjo galimybėms atsiskaityti su kreditoriais.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau - Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis Žalgirio ŽŪB privalėjo turėti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, VMI turėjo teikti Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas bei mokėti mokesčius už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius.

4.2. 2018-2020 m. I ir II ketvirčių mokestiniu laikotarpiu pareiškėjas iš Gręžinių be Leidimo išgavo 43 619 kub. m požeminio vandens, iki patikrinimo pradžios VMI neteikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708 ir nemokėjo mokesčių. Pareiškėjas, išgaudamas ir naudodamas požeminio vandens išteklius ūkinei komercinei veiklai be Leidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus.

4.3. Vertindamas pareiškėjos skunde nurodytas priežastis, dėl kurių pareiškėjas iš Gręžinių be leidimo išgavo 43 619 kub. m požeminio vandens, neteikė deklaracijų ir nemokėjo mokesčių, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskaičiuoto mokesčio ar paskaičiuotą mokestį sumažinti. Įstatymas taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas.

4.4. Pareiškėjo įstatuose yra numatyta, jog bendrovės tikslai yra vystyti ir plėtoti Lietuvos Respublikos įstatymais nedraudžiamą ūkinę veiklą, siekiant gauti pelno. Pareiškėjas turi teisę užsiimti bet kokia komercine veikla, kuri nepažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų. Pagrindinė pareiškėjo veiklos kryptis yra augalininkystė ir gyvulininkystė, kurią vykdo daugelį metų. Pareiškėjo veikla truko tam tikrą laikotarpį, t. y. buvo nuolatinio, tęstinio, o ne vienkartinio pobūdžio ir buvo savarankiška. Atsakovo vertinimu, kokiam tikslui iš Gręžinių išgaunamas vanduo buvo naudojamas – ar gyvulių girdymui, ar augalų laistymui, ar darbuotojų kitiems poreikiams, reikšmės neturi, nes, jis buvo naudojamas pareiškėjo, vykdančio ūkinę komercinę veiklą, poreikiams tenkinti. Departamento vertinimu, pareiškėjo vykdoma veikla atitinka visus ūkinei komercinei veiklai būdingus požymius.

4.5. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, vykdantis ilgametę didelės apimties žemės ūkio veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, tad turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, privalo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, įskaitant ir apie teisėtą gamtos išteklių išgavimą, savalaikį deklaracijų teikimą bei mokesčių sumokėjimą valstybei. Gamtos ištekliai yra didelė vertybė ir jie negali būti naudojami bet kaip, o turi būti išgaunami, apskaitomi, deklaruojami bei naudojami tik pagal griežtus valstybės įgaliotų institucijų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų į vykdytos tinkamai. Įstatymas pareiškėjui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą, vykdant savo ūkinę veiklą.

4.6. Departamento pareigūnai ankstesnių patikrinimų metu nėra tikrinę išgaunamo požeminio vandens mokesčių mokėjimo, dėl ko niekaip anksčiau negalėjo pastebėti ir užkardinti pareiškėjo daromo pažeidimo. Pareiškėjo patikrinimo metu sumokėtas mokestis, minėto vertinimo nekeičia, nes tai nekeičia fakto, kad pareiškėjas tam tikrą vandens kiekį išgavo be leidimo, jo nedeklaravo, nemokėjo mokesčių, ir didesnis mokesčio tarifas pritaikytas būtent už tai.

4.7. Pareiškėjo pateikti argumentai, kad apskaičiuota padidinta mokesčio suma – 47 382 Eur yra labai didelė ir turės reikšmingą įtaką tolimesniam pareiškėjo veiklos vykdymui bei pareiškėjo galimybėms atsiskaityti su kreditoriais, yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Pareiškėjo teiginiai, kad jo turtinė padėtis yra sunki ar kad jam nustatytas mokestis padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta ir kad ji yra nepajėgi jo sumokėti, taip pat nepagrįsti. Atsakovas, remdamasis viešai prieinama informacija, teigia, kad pareiškėjos apyvarta 2019 metais siekė 1 000 001–2 000 000 Eur be pridėtinės vertės mokesčio. Be to, pareiškėjas turi teisę prašyti nustatytą sumokėti mokestį išdėstyti dalimis.

4.8. Priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas yra pajėgus sumokėti jam apskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį, o pareiškėjo skunde išvardintos aplinkybės, dėl kurių ji prašo sumažinti paskaičiuotą mokestį, nėra tos ypatingos aplinkybės, į kurias atsižvelgus teismas turėtų mažinti už nedeklaruotą požeminio vandens kiekį apskaičiuotą mokestį.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nusprendė Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018 m., 2019 m. ir 2020 m. I ketvirčio ir 2020 m. II ketvirčio mokestinius laikotarpius padidintu tarifu – 47 382 Eur, pakeisti, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018 m., 2019 m. ir 2020 m. I ketvirčio ir 2020 m. II ketvirčio mokestinius laikotarpius iki 23 697 Eur, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

6.1. Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs pareiškėjo planinį, mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminis vanduo) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2018 m., 2019 m. ir 2020 m. I, II ketvirčių mokestinius laikotarpius, 2021 m. sausio 15 d. surašė Patikrinimo aktą.

6.2. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas vykdo mišrią žemės ūkio veiklą, t. y. augalininkystę ir gyvulininkystę. Pareiškėjo reikmėms eksploatuoja tris Gręžinius. Patikrinimo akte konstatuota, kad tikrinamuoju mokestiniu laikotarpiu pareiškėjas be leidimo išgavo 43 619 kub. m požeminio vandens išteklių ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalies reikalavimus, Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 621 redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) 13 punkto, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas.

6.3. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas iki Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų VMI neteikė už 2018 m., 2019 m. ir 2020 m. I, II ketvirčių mokestinius laikotarpius mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, tai yra nedeklaravo viso per šį mokestinį laikotarpį išgauto vandens kiekio ir tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 4 dalies ir Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pakeitimo tvarkos patvirtinimo“, (toliau – Taisyklės) 7 punkto nuostatas.

6.4. Patikrinimo aktu, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis bei 8 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui apskaičiuotas 47 382 Eur mokestis didesniu tarifu (taikant koeficientą 10) už nedeklaruotą be Leidimo išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį, kuris yra 43 619 kub. m.

6.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu, 2021 m. vasario 8 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Departamentas Sprendimu nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotą 47 382 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

7. Teismas apžvelgė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatas (2 str., 4 str. 2 p., 5 str. 1 d., 6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 2 d., 4 d.), Žemės gelmių įstatymo nuostatas (13 str. 3 d., 12 str. 4 d.), Taisyklių nuostatas (5 p., 13 p.).

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas vykdo mišrią žemės ūkio veiklą, t. y. augalininkystę ir gyvulininkystę ir šiai veiklai vykdyti eksploatuoja tris požeminio vandens gręžinius. Įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, pareiškėjas nepateikė, o kaip matyti iš skundo turinio, ją ir pripažįsta. Pareiškėjai priklausančių požeminio vandens gręžinių eksploatavimas, išgaunant iš šių gręžinių vandenį Žalgirio ŽŪB reikmėms, ir patvirtina, kad pareiškėja paimtą vandenį naudojo ūkinei komercinei veiklai.

9. Teismas pažymėjo, kad iš Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio, nustatančio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką, 2 dalies nuostatų matyti, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai mokestinio laikotarpio (atitinkamų metų) deklaracijoje apskaičiuoja taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Taigi, šios deklaracijos tikslas yra ne tik pačios deklaracijos pateikimas, o mokesčio už atitinkamus kalendorinius metus apskaičiavimas deklaracijoje ir šio mokesčio sumokėjimas.

10. Apžvelgęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, teismas pažymėjo, kad byloje ginčo, jog pareiškėjas turėjo prievolę mokėti mokestį, nėra. Būtent mokesčio mokėtojui pagal Įstatymo nuostatas yra nustatyta pareiga ne tik laiku sumokėti mokestį, bet ir mokesčių administratoriui pateikti mokesčio deklaraciją, kurioje turi būti nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 str. 8 d.), todėl aplinkybė, kad pareiškėjas teikė deklaracijas Lietuvos geologijos tarnybai, nesudaro pagrindo pareiškėjo atžvilgiu netaikyti Įstatymo 6 straipsnio nuostatų.

11. Teismas pabrėžė, kad nei Lietuvos geologijos tarnyba, nei Departamentas nėra mokesčio mokėtojai Įstatymo prasme ir pareigos teikti persiųsti ar teikti kitokios formos deklaracijas apie apskaičiuotus mokesčius už pareiškėjos išgautus gamtos išteklius VMI, neturėjo ir neturi.

12. Įvertinęs Patikrinimo akte nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjos vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis, teismas padarė išvadą, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas skunde mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.

13. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis apie išgautus gamtos išteklių kiekius ir už juos apskaičiuotą mokestį didesniu tarifu, t. y. 47 382 Eur suma. Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už deklaruotą mažesnį, negu išgautas, gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą.

14. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės – Požeminio vandens gavybos metinių ataskaitų 1-PV teikimas Lietuvos geologijos tarnybai, požeminio vandens gavybos apskaitos, kurios pagrindu ir buvo nustatytas išgautas vandens kiekis per Patikrinimo akte nurodytą mokestinį laikotarpį, vedimas, teismo vertinimu, yra pakankamai ypatingos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus 2018 m., 2019 m. ir 2020 m. I ketvirtį ir 2020 m. II ketvirtį naudotus požeminio vandens išteklius. Byloje duomenų, kad pareiškėjas turėjo tikslą nuslėpti naudojamus gėlo požeminio vandens išteklius ir tokiu būdu turėti mokestinės naudos, nėra. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, padarė išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 5.

16. Teismas vertino, kad taikyti dar mažesnį koeficientą, nėra pagrindo. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą, nors pareiškėjas ir vedė išgautų gamtos išteklių apskaitą mokestiniu laikotarpiu, tačiau tikrinamuoju laikotarpiu Įstatyme nustatytos pareigos mokėti mokestį laiku nevykdė. Teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas turėjo tikslą nuslėpti naudojamus gėlo požeminio vandens išteklius, tačiau pareiškėjas, laiku nemokėdama nustatyto dydžio mokesčių, turėjo mokestinės naudos, o valstybės biudžetas laiku negavo pajamų.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjo už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuota, taikant koeficientą 5, suma būtų proporcinga ir adekvati jo padarytam pažeidimui. Duomenų, kad 23 697 Eur suma pareiškėjui būtų nepakeliama našta finansiniu požiūriu ir esmingai neigiamai atsilieptų jo vykdomai ūkinei veiklai, nėra.

III. 18. Pareiškėjas Pakruojo rajono „Žalgirio“ žemės ūkio bendrovės apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismo sumažintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius, taikant koeficientą 5, vis tiek yra neproporcingas pareiškėjo padarytam pažeidimui. Už nedeklaruotus valstybės gamtos išteklius konkrečiu atveju būtų proporcinga ir teisinga taikyti, ne 10 kartų, ne 5 kartus, tačiau 2 kartus didesnį mokesčio tarifą.

19.2. Pareiškėjas nesiekė tyčia nuslėpti ir nedeklaruoti išgauto požeminio vandens bei nesumokėti už jį mokesčių. Aplinkybę, kad pareiškėjas neturėjo jokio tikslo, juo labiau tyčinio, nuslėpti ir neteisingai deklaruoti išgautą požeminį vandenį bei nesumokėti už jį mokesčių, patvirtina tai, kad įmonė visą laiką vedė išgaunamo požeminio vandens apskaitą ir teikė ataskaitas Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos apie požeminio vandens išgavimą.

19.3. Pareiškėjas nežinojo apie daromą pažeidimą, kadangi iki pat Patikrinimo akto surašymo pareiškėjas nebuvo gavęs iš Aplinkos apsaugos agentūros ar Departamento jokių pastabų, paklausimų ar reikalavimų. Priešingai, 2016 m. ir 2017 m. atlikti Departamento (anksčiau – regionų aplinkos apsaugos departamentų) pareiškėjo patvirtina, kad, atliekant pareiškėjo išgaunamo požeminio vandens apskaitos patikrinimus jokių pažeidimų nebuvo nustatyta.

19.4. Pareiškėjas, sužinojęs, kad jis turėjo pareigą gauti leidimą požeminiams ištekliams išgauti, taip pat, kad turėjo pareigą deklaruoti išgauto požeminio vandens kiekius VMI ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, šio pažeidimo neneigė. Priešingai, pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su patikrinimą atliekančia institucija, operatyviai teikė visą prašomą informaciją ir dokumentus.

19.5. Pareiškėjas, sužinojęs apie daromą pažeidimą, nedelsiant jį ėmė šalinti. Pareiškėjas, dar net negavęs Patikrinimo akto, pateikė VMI Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas už 2018 m., 2019 m., 2020 m. I, II ketvirčių mokestinius laikotarpius, sumokėjo apskaičiuotą mokesčio sumą už visą laikotarpį, t. y. 4 744 Eur. su UAB “Šiaulių hidrogeologija” sudarė 2021 m. sausio 14 d. Rangos sutartį Nr. 21-02, pagal kurią UAB “Šiaulių hidrogeologija” įsipareigojo atlikti požeminių vandens išteklių aprobavimą, nustatyti vandeviečių apsaugos zonas ir suderinti su Lietuvos geologijos tarnyba.

19.6. Pareiškėjui niekada anksčiau nebuvo taikytos ekonominės sankcijos už netinkamą išgauto požeminio vandens deklaravimą ar mokesčių nesumokėjimą. Nustatytas teisės aktų vienkartinis / atsitiktinis nevykdymas šiuo atveju nebuvo sąmoningas, tikslingai siekiant ekonominės naudos.

19.7. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuri rodo, kad visais atvejais, teismai, atsižvelgdami į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamiesi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendė, jog 10 kartų padidinto mokesčio tarifo taikymas nėra proporcinga sankcija padarytiems pažeidimams. Teismai sprendė, kad įstatymo numatytoms ekonominio poveikio priemonėms tikslui pasiekti pakankama mažesnio dydžio bauda, t. y., kad pakanka mokestį už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį padidinti 1,5 karto arba 2 kartus.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylos faktines aplinkybes ir nurodo, kad iš suformuotos teismų praktikos panašiose bylose matyti, kad teismai, spręsdami klausimą dėl nustatyto mokesčio už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu sumažinimo, mokestį sumažina palikdami nuo 50 proc. (1,5 karto) iki 8 kartų arba jo išvis nemažina, t. y. kiekvieno individualaus ginčo atveju vertindami visas reikšmingas aplinkybes tam ginčui išspręsti.

22. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančias aplinkybes, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą.

23. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurios būtų itin svarbios, dėl pirmos instancijos teismo sprendimo pakeitimo, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą,

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamos apeliacine tvarka bylos dalyku yra atsakovo Sprendimo, kuriuo apskaičiuotas mokestis už pareiškėjo be leidimo eksploatuojamus gėlo vandens išteklius padidintu tarifu, teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs, kad maksimalios sankcijos, kuria laikomas didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifo taikymas, skyrimas, nėra pagrįstas ir, atsižvelgęs į reikšmingas ekonominės sankcijos individualizavimui aplinkybes, kad 5 kartus padidinto tarifo taikymas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei yra adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui, priskaičiuotą mokesčio padidintu tarifu sumą sumažintino iki 23 697 Eur.

26. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 19.1-19.5 p.), taip pat nesivadovavo aktualia teismų praktika.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

28. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinama kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinius gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 ir kt.).

29. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nenumato, kad šio mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, t. y. šiuo atveju – mokesčio tarifo, dydį: mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 1 ir 2 d.).

30. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymu, kurio tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1 str.), nustatyta griežta poveikio priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020), kuri gali būti mažinama esant aplinkybėms, dėl kurių tokia poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

31. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog pareiškėjui laiku nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą (žr., pvz., 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje A-2005-662/2021; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021; kt.).

32. Akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas iš viso neteikė deklaracijų už 2018 m., 2019 m., 2020 m. I, II ketvirčius, o jas pateikė pradėjus patikrinimą.

33. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Įgyvendinant šias Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 4 skirsnio, reglamentuojančio ūkio subjektų priežiūrą, 368 straipsnyje nustatytos bendro pobūdžio nuostatos, reglamentuojančios poveikio priemonių ūkio subjektams taikymą, o taip pat – teisminę tokių poveikio priemonių teisėtumo ir pagrįstumo patikrą: skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti (VAĮ 368 str. 6 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020).

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime atliktiems reikšmingų konkrečiam pažeidimui faktinių aplinkybių (pvz., pareiškėjas laiku nepateikė deklaracijų, pareiškėjo metinės apyvartos vertinimas) vertinimams ir pareiškėjui paskirtos sankcijos dydžio parinkimui. Teismas pagrįstai atsižvelgė į Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytą šio įstatymo tikslą – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas, bei sprendė, kad nustatoma šios teisinės sankcijos išraiška piniginių lėšų suma būtų pakankamai svari ir turėtų atgrasantį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiai bendrovei, vykdančiai ūkinę veiklą ir siekiančiai pelno, tačiau nevaržytų šio ūkio subjekto daugiau, nei būtina tikslams pasiekti, taip pat užtikrino, kad teismo sprendimas būtų ne formalus, bet teisingas.

35. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodo atsakovas, panašaus pobūdžio bylose yra vertinama konkreti situacija ir konkrečios su pareiškėju susijusios aplinkybės, todėl panašaus pobūdžio bylose, priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, mokestis sumažinamas įvairiais dydžiais arba jis nemažinamas visiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2602-662/2021, 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2106-662/2021; 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-407-602/2022; 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2021). Pareiškėjo nurodytose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018) ir nagrinėjamoje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

36. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Pakruojo rajono „Žalgirio“ žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė