2024-09-18 Nr. AB-13499-3-61-3-02788-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2350-552/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02788-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis D. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, jog tyrimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog prieglobsčio prašytojo profilis ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju, taip pat, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė arba jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) vyktų tarptautinis arba vidaus ginkluotas konfliktas.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog jis prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė baime patirti persekiojimo veiksmus dėl (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimo argumentais dėl persekiojimo tikimybės nebuvimo, teigė, kad atsakovas ignoravo ir nesivadovavo perspektyviniu rizikos vertinimu bylose, susijusiose su politiniais įsitikinimais. Pareiškėjas, vadovaudamasis nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika nurodė, jog už prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimą yra atsakinga institucija, kuri turi identifikuoti bei nustatyti prieglobsčio prašytojo politinius įsitikinimus bei atlikti vertinimą, ar prieglobsčio prašytojui grįžus į kilmės valstybę ir išreiškus politinius įsitikinimus, jis nepatirs persekiojimo. Taigi, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas turėjo atsakyti, ar pareiškėjui, kuris (duomenys neskelbtini), saugu toliau viešai reikšti savo politinius įsitikinimus ir sugrįžti į kilmės valstybę.

5. Pareiškėjo teigimu, nors atsakovas skundžiamame Sprendime nurodė, kad jis rėmėsi naujausia ir aktualiausia kilmės valstybės informacija, tačiau šios informacijos turinys Sprendime nėra atskleistas. Pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini).

6. Pareiškėjas, be kita ko, bijo sugrįžti į kilmės valstybę dėl mobilizacijos. Pareiškėjas atsakovui pateikė karinį bilietą, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini).

7. Pareiškėjas akcentavo, jog pagal tarptautinių teismų praktiką, baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą, kuri apima karo nusikaltimų arba nusikaltimų žmoniškumui vykdymą yra atskiras pabėgėlio statuso suteikimo pagrindas. Atsakovas nesurinko kilmės valstybės informacijos apie pasekmes, taikomas sankcijas, atsisakius tarnauti. Iš viešosios informacijos šaltinių žinoma, kad (duomenys neskelbtini).

8. Pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turėtų būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas negali sugrįžti į kilmės valstybę dėl pagrįstos baimės būti kankinamam, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis bus tokiu būdu baudžiamas. Yra tikimybė, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę jo teisės ir laisvės bus pažeistos.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo tikimybę kilmės valstybėje, o tai yra būtina sąlyga siekiant gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjo profilis ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju ir nusprendė, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimo veiksmus kilmės valstybėje nepripažinta pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos jam suteikimo kriterijų. Pareiškėjas, cituodamas skundžiamo Sprendimo argumentus ir kilmės valstybės informaciją, tik iš konteksto ištraukė juose nurodytus teiginius, tačiau nepateikė argumentų, paneigiančių Sprendime padarytas išvadas.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad Migracijos departamentas laikėsi klaidingo prieglobsčio prašymo tyrimo metodo. Paaiškino, jog prieglobsčio procedūra pagal savo pobūdį yra perspektyvinis rizikos vertinimas, t. y. pagrindinis vertinimo objektas yra grėsmė asmeniui nukentėti ateityje, o ne praeityje patirti persekiojimo veiksmai. Nagrinėjamu atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas, o pareiškėjo cituojamos ištraukos iš tarptautinių teismų praktikos yra išimtos iš bendro konteksto.

12. Atsakovas nurodė, jog Sprendime yra pasisakyta (duomenys neskelbtini).

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėju, jog bet koks socialinis protestas kilmės valstybėje tampa politiniu. Pareiškėjas nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančios informacijos. Pareiškėjas buvo sugrįžęs į kilmės valstybę, kur bendrai praleido kelis mėnesius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nepatyrė jokių persekiojimo veiksmų, todėl ši aplinkybė verčia abejoti pareiškėjo deklaruojama baime patirti persekiojimo veiksmus kilmės valstybėje, to be kita ko, nepagrindžia ir pareiškėjo praeities įvykiai ir kilmės valstybės informacija.

14. Atsakovo teigimu, pareiškėjo baimė būti mobilizuotam taip pat yra grindžiama bendra kilmės valstybės informacija, o baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta įrodymais. Atsakovas pažymėjo, jog pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę valstybės reikalavimas atlikti privalomąją karinę tarnybą yra teisėtas, jeigu karo tarnybą atlikti reglamentuoja įstatymai, kurie įgyvendinami visiems vienodai. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, susiję su galbūt planuojama padidinti amžiaus riba tarnybai atlikti, yra hipotetiniai, o pareiškėjo profilis neatitinka kriterijų būti mobilizuotam.

15. Atsakovas tyrimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, be to, pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis arba vidaus ginkluotas konfliktas, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

II. 16. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

17.1. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, jog išvykimo iš kilmės valstybės priežastis buvo politiniai motyvai. (Duomenys neskelbtini).

17.2. Pareiškėjas 2023 m. liepos 26 d. buvo apklaustas Migracijos departamente, jis paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

17.3. Pareiškėjas taip pat buvo apklaustas 2024 m. vasario 15 d. apklausoje Migracijos departamentas ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

17.4. Migracijos departamentas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintų kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai suteikti.

18. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, apklausoje teiktus paaiškinimus bei surinktą informaciją, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui suteikti. Teismas padarė išvadą vadovaudamasis tuo, jog pareiškėjas jam ateityje galbūt kilsiančią grėsmės tikimybę dėl jo politinių pažiūrų, mobilizacijos, įrodinėjo bendrais bruožais, nedetalizuodamas individualaus ir realaus jo galimo persekiojimo. Nors pareiškėjo prašymo pagrindas yra politinio pobūdžio, tačiau jis yra grindžiamas tik bendro pobūdžio politine padėtimi, susiklosčiusia kilmės valstybėje, kuri pareiškėjui nėra priimtina. Teismas nurodė, jog pareiškėjas save tapatina su kitais asmenimis, jų patirtimi, kuri nėra pagrįsta. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini), tačiau teismas vertino, jog pateikta informacija, perspektyvinio individualaus vertinimo aspektu, yra pakankamai skurdi ir palyginus su atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, stokoja detalių. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl politinių įsitikinimų, dalyvavimo politinio pobūdžio protestuose, būtų sumuštas arba suimtas, kad jam būtų iškelta administracinė arba baudžiamoji byla. Taigi, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai atliko pareiškėjo prašymo vertinimą.

19. Teismas sprendė, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, o nurodomo galimo persekiojimo priežastys išskirtinai grindžiamos pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis. Taip pat nenustatyti duomenys, patvirtinantys, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys. Pareiškėjas, be kita ko, neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos jam suteikimo kriterijų.

20. Teismas vertino, jog Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

III. 21. Pareiškėjas D. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2023 m. rugsėjo 21 d. byloje Nr. C-151/22 išaiškinta, kad sprendžiant prieglobsčio suteikimo klausimą situacijose, kuriose asmuo grindžia savo persekiojimo baimę dėl politinių įsitikinimų yra esminiai ir svarbūs du klausimai, t. y. i) tam, kad prašytojo pažiūros, įsitikinimai ar tikėjimas galėtų patekti į sąvoką „politinės pažiūros“ nėra svarbu, ar prieglobsčio prašytojas viešai deklaravo politinius įsitikinimus, ar juos aktyviai reiškė, svarbu, kad prieglobsčio prašytojas tvirtintų, kad tokius politinius įsitikinimus jis turi; ii) nustačius prieglobsčio prašytojo politinius įsitikinimus, kitas žingsnis yra atlikti vertinimą ir atsakyti į klausimą, ar prieglobsčio prašytojui grįžus į kilmės valstybę ir išreiškus politinius įsitikinimus jis patirs persekiojimą. Taigi, vadovaujantis nurodytu ESTT išaiškinimu, Migracijos departamentas, atlikdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymo vertinimą, turėjo identifikuoti pareiškėjo politinius įsitikinimus ir surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją bei įvertinti, ar pareiškėjui, sugrįžus į kilmės valstybę ir toliau tokiu pačiu būdu reiškiant savo politinius įsitikinimus, kyla grėsmė patirti persekiojimo veiksmus. Pareiškėjas pažymi, jog iš atsakovo Sprendimo motyvų matyti, kad nėra ginčo dėl pareiškėjo politinių įsitikinimų ir jo aktyvaus dalyvavimo politiškai motyvuotuose protestuose / akcijose.

23. Pareiškėjas surinko ir pateikė pirmosios instancijos teismui naujausią kilmės valstybės informaciją, patvirtinančią, kad (duomenys neskelbtini), tačiau teismas dėl nurodytos kilmės valstybės informacijos sprendime nepasisakė. Atsakovui neužtikrinus objektyvaus pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų vertinimo bei nesurinkus aktualios kilmės valstybės informacijos nebuvo atkleista, ar pareiškėjo baimė patirti persekiojimo veiksmus yra pagrįsta, ar ne.

24. Pareiškėjas apklausose Migracijos departamentui nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas, neužtikrindamas bendradarbiavimo su pareiškėju pareigos, padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas 2021 m. buvo sulaikytas pasienyje dėl turimo įsiskolinimo ir kilmės valstybę paliko dėl skolų.

25. Pareiškėjas teismui nurodė, jog bijo būti pašauktas mobilizuotis. Pareiškėjas atsakovui pateikė karinį bilietą, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), tačiau teismas neįvertino šių argumentų. Atsakovas nesurinko kilmės valstybės informacijos apie taikomas sankcijas, atsisakius tarnauti. Pareiškėjo nuomone, nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, reikšmingų tinkamam pareiškėjo tarptautinės apsaugos suteikimo klausimo išsprendimui.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde selektyviai bei ištraukdamas iš bendro konteksto interpretuoja ESTT byloje Nr. C151/22 pateiktus teismo išaiškinimus. ESTT šioje byloje tik nurodo ribą, kurios pakanka konstatuoti, kad prieglobsčio prašytojas apskritai turi politinius įsitikinimus, tačiau tuo pačiu pabrėžė, kad šis išaiškinimas neturi įtakos baimės patirti persekiojimą pagrįstumo vertinimui. Punktai, kuriuos savo skunde cituoja pareiškėjas yra tik argumentavimo dalis, t. y. teisėjų kolegija nurodo, kad prieglobsčio klausimą sprendžianti institucija privalo vertinti ir atsižvelgti į tai, kaip giliai yra įsišaknijusios prieglobsčio prašytojų pažiūros bei kokiais būdais jie reiškė jas, kadangi būtent šios aplinkybės gali turėti tiesioginę įtaką grėsmės prieglobsčio prašytojui atsiradimui.

28. Atsakovas kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė 17 išnašoje kilmės valstybės informaciją, kuria buvo remiamasi vertinant pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Ši informacija yra aktuali nagrinėjamam atvejui, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kilmės valstybės informacijos aktualumo yra nepagrįsti. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, atliko išsamų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą.

29. Atsakovo teigimu, pareiškėjo baimė būti pakviestam mobilizuotis yra grindžiama bendra kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karo konfliktą nėra pagrįsta įrodymais. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių šiame sprendime padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128289, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje pagrįstumo ir teisėtumo ir įpareigojimo Migracijos departamentui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

31. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą, įvertino pareiškėjo individualias aplinkybes kilmės valstybės informacijos kontekste bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė realios persekiojimo rizikos grėsmės grįžimo į kilmės valstybę atveju, taip pat nenustatyti Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintus kriterijus pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai Lietuvos Respublikoje įgyti. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu, be kita ko, teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, juos grįsdamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti pareiškėjo apeliaciniame skunde bei papildomai nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimus, pareiškėjo nuomone, aktualius nagrinėjamam ginčui.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Ginčui yra aktualios tarpusavyje susijusios Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, pats persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

36. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

37. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

38. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

39. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

40. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

41. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

42. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte. Vadovaujantis Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 3 dalimi, turi būti sąsaja tarp jos 10 straipsnyje minimų persekiojimo priežasčių (inter alia (be kita ko) politinių įsitikinimų) ir šio persekiojimo veiksmų.

43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė iš esmės politinio pobūdžio motyvais, t. y. (duomenys neskelbtini) bei baime būti mobilizuotam.

44. Migracijos departamentas, atlikęs pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nurodytų motyvų tyrimą, nustatė ir padarė šias išvadas: (duomenys neskelbtini).

45. Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo paaiškinimus kilmės valstybės informacijos, tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų kontekste, Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų pabėgėlio statusui įgyti ir dėl to nesuteikė jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas Sprendimą motyvavo tuo, kad prieglobsčio prašytojas nenurodė pagrįstų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią ir / ar egzistuojančią individualią grėsmę kilmės valstybėje. Be to, tyrimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog prieglobsčio prašytojo profilis (duomenys neskelbtini) ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas pripažino pareiškėjo nurodytas grėsmes hipotetinėmis, o jo deklaruojamą baimę patirti persekiojimo veiksmus – nepagrįsta.

46. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo akcentuotas aplinkybes, jo pateiktą informaciją, paaiškinimus, teiktus Migracijos departamento apklausose ir teismo posėdyje, Migracijos departamento surinktą informaciją, ir sutikdamas su atsakovo išvadomis, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pakankamai detaliai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pareiškėjas nepaneigė apeliaciniame skunde tų pačių aplinkybių vertinimo, pateikto pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl nėra teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimu bei sprendime padarytomis išvadomis.

47. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės ir nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Atsakovas Sprendime įvertino pareiškėjo individualią situaciją, spręsdamas, ar prieglobsčio prašytojas pagrįstai bijo būti asmeniškai persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, tačiau nenustatė tokių individualių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas, nepaisydamas prieglobsčio prašyme nurodytų baimių (pavojaus), buvo sugrįžęs į kilmės valstybę ir čia bendrai buvo kelis mėnesius, todėl šios aplinkybės pagrįstai leido atsakovui ir pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog kilmės valstybė nėra identifikavusi pareiškėjo, kaip asmens, keliančio grėsmę valdančiajam režimui ir dėl to jis gali būti persekiojamas.

48. Teisėjų kolegija, be kita ko, akcentuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo. Be to, grindžiant prieglobsčio prašymą motyvais, jog užsienietis aktyviai reiškia savo politinius įsitikinimus, neužtenka pateikti vien tik deklaratyvius teiginius, kurie nebūtų pagrįsti objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024, 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1153-815/2024). Sprendime buvo padaryta motyvuota išvada, jog nagrinėjamu atveju rizika prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta iš esmės bendra padėtimi kilmės šalyje, todėl pagrįstai nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje.

49. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų susidurti su realia kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, ar, kad jam grėstų mirties bausmė ar egzekucija grįžimo į kilmės valstybę atveju. Vertindamas, ar prieglobsčio prašytojui gali būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl to, kad išsiuntus jį į kilmės valstybę jam grės pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, atsakovas įvertino pareiškėjo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kilmės valstybės informaciją šiuo aspektu ir padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), kad vien dėl buvimo šalies teritorijoje nėra realios rizikos prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Priešingai, Migracijos departamentas nustatė, jog situacija pareiškėjo gyvenamojoje vietoje yra stabili, (duomenys neskelbtini).

50. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (pvz., dėl ESTT išaiškinimų interpretavimo, kilmės valstybės informacijos aktualumo, lankymosi kilmės šalyje priežasčių ir kt.), kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų nepagrįstumas ir neteisėtumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas atliko savarankiškus vertinimus dėl pareiškėjo individualios situacijos ir pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, tinkamai pritaikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių nėra pagrindo keisti arba naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

52. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Jolanta Malijauskienė

Arūnas Sutkevičius