2021-06-09 Nr. AB-12508-3-61-3-03635-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1618-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03635-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. J. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-160845 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-39504, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8, 15 punktais, 95 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 102 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu nusprendė išieškoti į biudžetą 167 623,07 Eur sumą ir nutraukti pinigų išdavimą. VMI 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-55757 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė išieškoti į biudžetą 204 144,08 Eur. Sprendimas vykdymui buvo atiduotas antstoliui. VMI 2013 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-6718, kuriuo, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pakeitė 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-55757 ir nusprendė išieškoti 188 160,10 Eur. VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-6718 nėra pateiktas antstoliui.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad VMI 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-467-301783 nusprendė, vadovaudamasi MAĮ 112 straipsniu, pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos <...>, pripažindamas netekusiu galios 2012 m. rugpjūčio 21 d. nurodymą Nr. (23.17-08)-320-39504. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad VMI 2016 m. spalio 27 d. sprendime Nr. (23.31-08) 467-230708 bendra skola nurodoma 144 390,73 Eur, VMI 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendime Nr. (23.31-08) 467-220451 bendra skola nurodoma 129 878,25 Eur, tačiau Sprendime nepaaiškinama, kaip bendra skola išaugo iki 155 231,95 Eur. Pareiškėjos manymu, VMI Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nėra motyvuotas, nepateikiamas faktinis pagrindas, kaip mokestinės nepriemokos suma yra susidariusi, iš kur ji atsirado.

4. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – ir MAIS) 2020 m. vasario 11 d. duomenimis pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo 157 561 Eur, iš jų: 92 533,02 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 65 027,98 Eur PVM delspinigių. Pareiškėjos mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2010 m. liepos 8 d. Mokėtojos atžvilgiu priverstinis išieškojimas vykdomas nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui nėra padengtas. Pareiškėjai turint didelę mokestinę nepriemoką ir nevykdant pareigos sklandžiai atsiskaityti su valstybės biudžetu, VMI nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. atlieka mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus.

6. Atsakovas paaiškino, kad VMI pareiškėjos atžvilgiu 2012 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto 704 868,69 Lt (204 144,08 Eur) sumai. Sumažėjus mokestinės nepriemokos dydžiui, 2013 m. vasario 5 d. priimtas sprendimas pakeisti 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą, nurodant, kad mokestinė nepriemoka sumažėjo iki 649 678,18 Lt (188 160,10 Eur). Atsižvelgdamas į anksčiau minėtus nesėkmingus mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus, nustatęs, kad būtina užtikrinti pareiškėjos mokestinės nepriemokos išieškojimą, ir siekdamas, kad esamas skolinis įsipareigojimas būtų įvykdytas, VMI viršininkas 2016 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-319-1201 nustatyti turto priverstinę hipoteką / įkeitimą. Šio sprendimo pagrindu pareiškėjai priklausančiam turtui buvo nustatyta hipoteka, taip užtikrinant pareiškėjos 89 455 Eur mokestinę prievolę valstybės biudžetui. Sprendimas išieškoti iš priverstine hipoteka įkeisto turto pateiktas vykdyti antstolei 2017 m. sausio 11 d. lydraščiu. Antstolė, pareiškėjos atžvilgiu vykdydama išieškojimą, perveda išieškotas lėšas į VMI biudžeto surenkamąją sąskaitą. Atsižvelgiant į pervestų lėšų įskaitymą bei kitas įplaukas mažėja Sprendime nurodyta išieškotina suma, todėl VMI atitinkamai atsiranda prievolė atlikti priimtų sprendimų keitimus, nurodant sumažėjusį mokestinės nepriemokos dydį. Atsižvelgiant į antstolės išieškotas pervedamas lėšas, 2019 m. spalio 4 d. priimtas ginčijamas Sprendimas pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nurodant 155 231,95 Eur dydžio mokestinę nepriemoką. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimo keitimas priimtas atsižvelgiant į antstolės pervestas įmokas. Atsakovas pabrėžė, kad, priėmus Sprendimą, pareiškėjos padėtis nepablogėjo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu dėl antstolei nepateikto VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimo, nes VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimo keitimą antstolei pateikė 2013 m. vasario 8 d., antstolė 2013 m. birželio 25 d. raštu patvirtino apie gautą VMI raštą.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Sprendimas atitinka VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 nustatytą ginčijamo sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką turinį ir formą. Sprendimu pareiškėjai pateikta ir prievolių ataskaita, kurioje nurodyta kokios mokestinės prievolės yra išieškomos, išskirtas prievolių tipas, prievolės susidarymo laikotarpis, išskirtos prievolių, delspinigių sumos. VMI 2013 m. vasario 21 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-6224 pareiškėja buvo informuota apie mokestinių nepriemokų dydžių skirtumus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

9. Teismas rėmėsi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 34, 105 straipsniais, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nurodė, kad sprendimo pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką / laiku nesumokėtas baudas už administracinius nusižengimus iš turto forma FR0498 ir jos užpildymo taisyklės buvo patvirtintos VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. VA-11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neginčija, jog Sprendimas parengtas ne pagal šią formą.

10. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad iš mokestinio ginčo dokumentų (patikrinimo aktas, sprendimai dėl patikrinimo akto patvirtinimo), nuo 2012 metų priimtų sprendimų dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos turto ir jo pakeitimų kartu su prievolių ataskaitomis, mokesčių mokėtoja turėjo ir galėjo suprasti susidariusios mokestinės nepriemokos dydį, jos kitimo pagrindą ir priežastis. Pareiškėjai visi skunde minimi sprendimai, keičiantys 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą, yra įteikti, kartu su sprendimais buvo pateikiamos ir prievolių ataskaitos, detalizuojančios mokestinių nepriemokų kilmę. Įvertinęs Sprendimo paskirtį (periodiškai patikslinti išieškomos priverstine tvarka prievolės dydį), teismas konstatavo, kad jame nurodytas sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, pateikta prievolių ataskaita, daroma nuoroda į keičiamą sprendimą, yra pakankamai aiškūs, adekvatūs ir suprantami.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad jai nėra aiški išaugusi iki 155 231,95 Eur dydžio mokestinės nepriemokos suma, kai ankstesniuose sprendimuose mokestinės nepriemokos suma buvo sumažėjusi, teismas nustatė, kad kartu su skundžiamu sprendimu, kaip jo sudėtinė dalis, pateikiama prievolių ataskaita, iš kurios matyti, kad 155 231,95 Eur sumą sudaro 93 345,19 Eur priskaičiuoto mokesčio ir 61 886,76 Eur delspinigių. Pareiškėjos mokestinės prievolės sumažėjo, t. y. 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-55757 buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos turto 704 868,69 Lt (204 144,08 Eur) dydžio mokestinę nepriemoką, o ginčijamu Sprendimu, kuris pakeitė 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą, išieškoma mokestinė nepriemoka yra sumažėjusi iki 155 231,95 Eur. Tai, kad 2013 m. vasario 5 d. sprendimu buvo pakeistas pirminis sprendimas dėl išieškojimo iš pareiškėjos turto, atlikus priešpriešinį mokestinių prievolių įskaitymą, teismo vertinimu, neduoda teisinio pagrindo teigti apie pirminio sprendimo negaliojimą ir atitinkamai skundžiamo sprendimo, kuriuo dar kartą pakeistas pirminis sprendimas, neteisėtumą ar nepagrįstumą.

12. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. spalio 27 d. sprendime Nr. (23.31-08)467-230708 bendra skola nurodoma 144 390,73 Eur, 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendime (23.31-08)467-220451 bendra skola nurodoma 129 878,25 Eur. Tačiau šiais sprendimais yra keičiamas 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. (23.17-08) 320-39504 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos sąskaitų 578 768,95 Lt (167 623,07 Eur) sumai, o ginčijamu Sprendimu pakeistas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. (23.17-08)320-555757 išieškoti iš turto 704 868,69 Lt (204 144,08 Eur) sumą. 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (23.17-08) 320-39504 buvo taikytas kitas mokestinės nepriemokos išieškojimo būdas: nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojos sąskaitos nurodytai sumai. Skundžiamas Sprendimas pakeitė 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą, kuriuo pasirinktas mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto būdas. Be to, mokesčių administratorius 2013 m. vasario 21 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-6224 pareiškėją informavo apie mokestinių nepriemokų dydžių skirtumus, paaiškindamas, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendime nurodyta prievolės suma skiriasi nuo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendime nurodomos išieškomos prievolės dydžio, kadangi pirmajame sprendime nebuvo įtraukti papildomai apskaičiuoti delspinigiai už visą sustabdymo laikotarpį.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-6718 nėra pateiktas antstoliui, yra paneigtas rašytine bylos medžiaga, t. y. VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimo keitimą antstolei pateikė 2013 m. vasario 8 d. raštu. Antstolė 2013 m. birželio 25 d. raštu patvirtino apie gautą VMI raštą.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodomas MAĮ 105 straipsnis reglamentuoja mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimą ir šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja nėra sumokėjusi visos mokestinės nepriemokos ir su ja susijusių sumų po pasibaigusio 2012 metais mokestinio ginčo ar kad mokesčių administratorius neturi teisės vykdyti priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos turto.

15. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas kaip tokio tipo (sprendimas dėl išieškojimo po pasibaigusio mokestinio ginčo) pakankamai motyvuotu, sistemiškai jį vertinant su jo priėmimo pagrindu esančiais kitais rašytiniais dokumentais, kadangi jame (jo sudėtinėse dalyse) aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, naudojant teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą formą ir pasirašytas tokio tipo sprendimus įgalinto priimti pareigūno.

III. 16. Pareiškėja J. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

17. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atkreipia dėmesį, kad Sprendime yra neteisingai nurodyta, jog juo keičiamas VMI 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-55757, kadangi pastarasis sprendimas negalioja jį pakeitus VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-6718. Pareiškėja daro išvadą, kad Sprendime yra nurodyta neaktuali ir klaidinanti informacija, kuri negali sukelti pareiškėjai jokių pareigų, o teismas klaidingai nurodė, jog Sprendimas pakeitė VMI 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-55757.

18. Pareiškėja tvirtina, kad jai iš Sprendimo nėra aišku, kaip ir kokiu pagrindu Sprendime yra nurodyta bendra suma 155 231,95 Eur, kadangi nėra pateikiamas joks faktinis pagrindas, kaip tokia suma yra susidariusi, iš kur ji atsirado. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad VMI 2016 m. spalio 27 d. sprendime Nr. (23.31-08)467-230708 bendra skola nurodoma 144 390,73 Eur, VMI 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendime Nr. (23.31-08)467-220451 bendra skola nurodoma 129 878,25 Eur, todėl pareiškėjai nėra aišku, kodėl Sprendime bendra skola vėl yra išaugusi iki 155 231,95 Eur.

19. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-6718 pateiktas antstolei vykdyti, nes VMI rašte nurodytas VMI sprendimo numeris yra Nr. (23.17-08)-320- 055757, o VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimo numeris yra Nr. (23.17-08)-320-6718. Antstolės rašte nurodytas numeris – Nr. (23.17-08)- 320-055757, kas atitinka VMI 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo numerį.

20. Pareiškėja, nesutikdama su teismo išvada, kad Įstatymo 105 straipsnis nėra aktualus nagrinėjamoje byloje, pažymi, jog Įstatymo 105 straipsnyje yra nustatytos taisyklės, reglamentuojančios mokesčių administratoriaus teises priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 105 straipsnio taikymas yra aktualus šioje byloje, nes VMI niekaip nedetalizavo skolos dydžio. Pareiškėja pažymi, kad teismas nevertino tos aplinkybės, jog Sprendime dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nėra nurodyta, kokiu pagrindu yra apskaičiuotos pareiškėjos mokestinės prievolės, t. y. mokesčių administratorius, priimdamas Sprendimą, nenurodė nei vieno pagrindo, išdėstyto MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje, kuriuo vadovaudamasis priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-5432-789/2016, 2017 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017 ir daro išvadą, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes jame nėra pateikiama užtektinai informacijos apie mokestinės nepriemokos susidarymo aplinkybes ir pagrindus.

21. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas akcentuoja, kad Sprendimo keitimas priimtas atsižvelgiant į antstolės pervestas įmokas. Priėmus Sprendimą pareiškėjos padėtis nepablogėjo, mokestinė nepriemoka yra sumažėjusi. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu apie antstolei nepateiktą VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-6718, nes VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimo keitimą antstolei pateikė 2013 m. vasario 8 d. raštu Nr. (23.4-08) RNA-4800. Antstolė 2013 m. birželio 25 d. raštu Nr. S1-99111 patvirtino apie gautą VMI raštą. Atsakovas paaiškina, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, kuriame įtvirtinta mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl VMI viršininkas turėjo teisę priimti Sprendimą. Atsakovo teigimu, Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. jis pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Sprendimu pareiškėjai pateikta ir prievolių ataskaita, kurioje nurodyta kokios mokestinės prievolės yra išieškomos, išskirtas prievolių tipas, prievolės susidarymo laikotarpis, išskirtos prievolių, delspinigių sumos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja VMI 2013 m. vasario 21 d. raštu yra informuota apie mokestinių nepriemokų dydžių skirtumus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje jau yra ne kartą pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 taip pat yra nurodęs, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756 450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

25. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat jau yra išdėstęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015). Gero viešojo administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimant sprendimą, jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų, kurių pagrindu priimtas sprendimas, visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde pagrįstai pažymima, jog buvo nesilaikyta pirmiau išdėstytų nuostatų (žr. nutarties 20 p.).

27. Skundžiamas Sprendimas itin lakoniškas ir neinformatyvus, nepaisant Sprendimo priedo, kuriame, kaip ir Sprendime matyti tik konkreti išieškotina suma. Iš Sprendimo ir VMI 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo aišku viena – pirminė išieškotina suma yra sumažėjusi, tačiau patikrinti, ar iš tikro yra sumažėjusi iki Sprendime nurodytos sumos, galimybės nėra. VMI prie Sprendimo nepridėjo jokių dokumentų, patvirtinančių apie skolininko konkrečiais laikotarpiais sumokėtas ir/ar išieškotas sumas. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, išdėstytas šio baigiamojo teismo akto 11 ir 12 punktuose, nesiėmė priemonių išsireikalauti papildomus dokumentus, kurie leistų patvirtinti arba paneigti Sprendime nurodytą sumą, ir apsiribojo tiesiog konstatavimu, kad išieškoma mokestinė nepriemoka yra sumažėjusi, ko visiškai pakanka.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, priimamas administracinis aktas, kaip jau buvo minėta, turi būti visapusiškas ir išsamus, t. y. toks, kad iš jo turinio ir/ar pastarojo sudėtinių dalių būtų aišku bei suprantama ne tik pačiam viešojo administravimo sistemos subjektui, bet ir administracinio akto adresatui, dėl tokiu aktu sukuriamų teisių ir pareigų, jų atsiradimo faktinių pagrindų. Asmuo, kurio teisės ar interesai yra paliečiami, turi būti informuotas tokia apimtimi, kokia jam, paprastai kaip nekvalifikuotam tos srities atstovui būtų pakankamai suprantamai atskleista, kodėl buvo priimtas tokio pobūdžio administracinis aktas ir kokios teisinės pasekmės kyla.

29. Gautoje patikrinti administracinėje byloje apskųstas Sprendimas, VMI 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas tik iliustruoja išieškotinos mokestinės nepriemokos sumažėjimą, tačiau neleidžia pagrįsti nurodytos išieškotinos sumos, todėl sutiktina, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai nebuvo išpildyti ir tai pakankamas pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. Ginčo klausimas, esant tam pagrindo, laikantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, galėtų būti nagrinėjamas iš naujo VMI.

30. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas yra tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-160845 panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius