2017-11-24 Nr. AB-21856-3-62-3-02318-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1191-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02318-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. A. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas jam atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – ir Varėnos rinktinė) priteisti 3 240,37 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad vykdo tarnybą Varėnos rinktinėje ir yra statutinis valstybės tarnautojas. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista jo teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, sumažinus pareiginės algos koeficiento dydį. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, V. A. teigė, kad atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto darbo užmokesčio skirtumo priteisimo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo kreipėsi į atsakovą, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas.

4. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus pareiškėjo skundą tenkinti – dėl sunkios Varėnos rinktinės finansinės padėties sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

5. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu buvo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai. Būtent šiomis įstatymo nuostatomis ir vadovavosi Varėnos rinktinė, pareiškėjui išmokėdama darbo užmokestį, o nevykdyti įstatymų reikalavimų institucija negalėjo. Kadangi sprendimai, kuriais V. A. buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo paskelbimo, mano, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl atsakovas veikė pagal tuo metu galiojančius teisės aktus.

6. Varėnos rinktinė pažymėjo, kad įstatymų leidėjui nenustačius tvarkos, kaip bus kompensuojamos negautos pajamos, nėra galimybės įvykdyti pareiškėjo prašymo dėl negautų pajamų išmokėjimo. Atkreipė dėmesį, kad neišmokėtas darbo užmokestis gali būti priteisiamas už paskutinius trejus metus iki prašymo pirmosios instancijos teismui padavimo dienos.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas ėjo 13 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Nagrinėdamas ginčą, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–24 straipsniais ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) bei Vidaus tarnybos statuto 35–38 straipsnių nuostatomis.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gegužės 27 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjo teisinė padėtis ar jos nurodyti argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

11. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau –Grąžinimo įstatymas), kuriame yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo nuomone, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

12. Teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teismas sprendė, kad V. A. patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą teismo sprendimu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

III. 13. Pareiškėjas V. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. V. A. taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios grąžintino neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo tvarką, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

14. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, jis kreipėsi į atsakovą ir prašė nurodyti, kokia tvarka ir terminais šis kompensuos dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtus praradimus, ir Varėnos rinktinės 2016 m. balandžio 20 d. raštu buvo informuotas, kad vadovaujantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio buvo perskaičiuotas ir grąžintina suma lygi nuliui, todėl neišmokėtas darbo užmokestis nebus grąžinamas.

15. V. A. pažymi, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies punkto nuostatomis, kuriuos reguliuoja sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarką, pareiškėjui neišmokėta praradimų suma buvo sumažinta nuo 938,48 Eur iki nulio, o tokia apskaičiavimo tvarka negali būti pripažinta teisinga, kadangi akivaizdžiai paneigia teisę į patirtų praradimų kompensavimą, taip paneigdama ir Konstitucijos nuostatas dėl teisingo atlygio už atliktą darbą.

16. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė prašo pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas paaiškina, kad priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymi, kad perskaičiavusi pareiškėjui V. A. sumažintą darbo užmokestį pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., Varėnos rinktinė nustatė, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirti praradimai jam nepriklauso.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

19. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjui (statutiniam valstybės tarnautojai) 2009–2013 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjo pozicija, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams.

23. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad nagrinėjant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su jo (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

24. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

25. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

26. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apelianto patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad V. A. taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios grąžintino neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo tvarką, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Iš įstatymo formuluotės „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes bei įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikties Konstitucijai turi būti tenkinamas V. A. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas V. A. skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o V. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė