8039f4ff-eecb-4021-b712-8f8dad4b1237 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

                                                                                                        Administracinė byla Nr. I-1919-189/2016                                                                                                        Proceso Nr. 3-61-3-07142-2013-3                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5., 3.21. (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugpjūčio 11 d.Vilnius              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius JanuÅ¡ka,             raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo E. A. skundÄ atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratÅ«rai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratÅ«ros dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.             Teisėjas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė:

             PareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ su skundu (b. l. 1–3) praÅ¡ydamas iÅ¡ atsakovų priteisti neiÅ¡mokėtÄ prokuroro pareiginės algos dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-08-08 bei panaikinti Generalinės prokuratÅ«ros 2013-11-18 sprendimÄ Nr. 17.2-20686.PaaiÅ¡kino, kad tarnybÄ prokuratÅ«roje pradėjo nuo 2007-10-10. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2009-04-23 ir 2009-07-17 priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigÅ«nų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) priedėlio pakeitimo įstatymo 1 str., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros (toliau – ir Generalinė prokuratÅ«ra) ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti du kartus.

Pažymėjo, kad prokurorams pareiginės algos koeficientai buvo mažinti skirtingu mastu, o Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje iÅ¡ esmės pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009-05-01 sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieÅ¡tarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms (toliau – ir Konstitucija). PareiÅ¡kėjo teigimu, darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl darbo užmokesčio skirtumas turėtų bÅ«ti iÅ¡mokėtas.Atsakovė Generalinė prokuratÅ«ra, kartu atstovaujanti ir Lietuvos Valstybę, atsiliepimo argumentais prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti, o skundÄ nusprendus tenkinti – mokėjimus iÅ¡dėstyti proporcingomis dalimis, priteistÄ sumÄ iÅ¡mokant per vienerius metus.PaaiÅ¡kino, kad Generalinė prokuratÅ«ra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t. y.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigÅ«nų darbo apmokėjimo įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad Ä®statymo priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieÅ¡taravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratÅ«ros veiksmai nuo 2009-08-01 pagal Ä®statymo nuostatas perskaičiuojant ir iÅ¡mokant sumažintÄ pareiginę algÄ , yra teisėti bei nepažeidžiantys pareiÅ¡kėjo teisių ir teisėtų interesų.Proceso Å¡alys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTÄ®, XI skirsnis).

Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTÄ® 79 str.).Skundas atmestinas.Ginčas byloje kilo dėl pareiÅ¡kėjo darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-08-08 bei Generalinės prokuratÅ«ros 2013-11-18 sprendimo Nr. 17.2-20686 teisėtumo.Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratÅ«ra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui mokėjo sumažintÄ darbo užmokestį. PareiÅ¡kėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingÄ atlygį už atliktÄ darbÄ yra pažeista, kreipėsi į teismÄ ir praÅ¡o priteisti visÄ darbo užmokesčio skirtumÄ , susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Å ioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieÅ¡taravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingÄ dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymÄ visuomenės nariams.

Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiÅ¡kinamas konstitucinio asmenų lygiateisiÅ¡kumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigÄ nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastÄ , kuriuo atlyginimai bÅ«tų proporcingai mažinami visoms Å¡ių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimÄ , kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, iÅ¡ Konstitucijos 23 str.

įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ .Kad bÅ«tų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimÄ Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimo, kuriame pažymėjo, kad:

1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymÄ ir (ar) jo įgyvendinimÄ protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusiÄ ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės iÅ¡gales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir iÅ¡laidų subalansavimo imperatyvu;

2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę Å¡iuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A-602-669/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė iÅ¡vadÄ , kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡tarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų Å¡io prieÅ¡taravimo pasekmių Å¡alinimo bÅ«dÄ â€“ įpareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogiÅ¡kÄ Ä¯pareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ (toliau – ir GrÄ Å¾inimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01.

GrÄ Å¾inimo įstatymo nuostatos taikomos ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.Atsižvelgiant į aptartus Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, GrÄ Å¾inimo įstatymo nuostatas, darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų bÅ«ti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ . PareiÅ¡kėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintÄ darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratÅ«rai, GrÄ Å¾inimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjo patirtus praradimus.

Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamÄ praktikÄ nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose teismas nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra pagrindo.Esant Å¡ioms aplinkybėms, darytina iÅ¡vada, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmui, pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali bÅ«ti tenkinamas.

Aptartų aplinkybių kontekste taip pat darytina iÅ¡vada, kad Generalinė prokuratÅ«ra iki Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo įsigaliojimo (2013-10-01) iÅ¡ esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, todėl pagrįstai nurodė, kad iki Å¡io nutarimo įsigaliojimo pareiginių algų mažinimas neprieÅ¡taravo galiojančiam įstatymui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo Generalinės prokuratÅ«ros sprendimÄ pripažinti neteisėtu.Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., n u s p r e n d ė:

PareiÅ¡kėjo E. A. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teisėjas                                                                                                                     Bronius JanuÅ¡ka