2018-04-04 Nr. AB-6914-3-61-3-03470-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3672-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03470-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. O. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1561(01659) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) Federacinės Respublikos piliečiui A. O. A., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas, nustatęs, jog uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) nuo 2017 m. liepos 31 d. buvo įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, ir atižvelgęs į tai, kad 2017 m. gegužės 3 d. buvo panaikinti duomenys apie gyvenamosios vietos deklaravimą, o kitų dokumentų apie turimą tinkamą gyvenamąją vietą pareiškėjas nepateikė, Sprendimu panaikino 2016 m. gruodžio 30 d. jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7401735, galiojantį iki 2017 m. gruodžio 30 d.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jam priklauso 1/3 Bendrovės akcijų, todėl galėjo gauti informaciją tik apie darbuotojų skaičių, bet Bendrovės vadovas neprivalėjo jam teikti neviešų duomenų ar konfidencialios, komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Be to, kaip akcininkas, pareiškėjas negalėjo daryti įtakos ir operatyviai sužinoti apie Bendrovės vadovo veiksmus atleidžiant darbuotojus.

4. Pareiškėjas, jo teigimu, gyvena anksčiau deklaruotu adresu. Apie tai, kad jo deklaruoti gyvenamosios vietos duomenys panaikinti, nei turto savininkas, nei Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (toliau – ir Gyventojų registras) tvarkanti valstybės institucija pareiškėjui nepranešė. Žinodamas apie tam tikrus pažeidimus, pareiškėjas būtų ėmęsis priemonių jiems pašalinti, be to, pareiškėjui nebuvo pasiūlyta išreikšti savo nuomonę dėl susiklosčiusios padėties.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas; redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Be to, patikrinus duomenis apie pareiškėją Gyventojų registre, nustatyta, kad pareiškėjas neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje, duomenys apie jo gyvenamosios vietos deklaraciją buvo panaikinti 2017 m. gegužės 3 d. Atsižvelgiant į tai, buvo priimtas Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Atsakovas pabrėžė, kad Bendrovė nuo 2017 m. liepos 31 d. neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. 2 mėnesius (kas turėtų būti vertinama kaip pakankamas laiko tarpas) nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

8. Atsakovo nuomone, pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nuolat stebėti, ar Bendrovė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei atsiradus nenumatytų kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek UAB (duomenys neskelbtini) atitiktų teisės aktų reikalavimus. Bendrovėje dirbo tik trys darbuotojai, todėl pareiškėjui negalėjo kilti problemų kontroliuojant darbuotojų srautus. Iki Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą, apie pasikeitusias aplinkybes atsakovo neinformavo.

9. Faktas, jog deklaravimo duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą buvo panaikinti 2017 m. gegužės 3 d. ir pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo dienos nedeklaravo kitos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, leido priimti pagrįstą sprendimą pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Vadovaujantis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktu užsienietis per 7 dienas privalo pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą. Šiuo atveju savo teiginių, kad Sprendimo priėmimo metu jo gyvenamoji vieta nebuvo pasikeitusi ir jis toliau gyvena deklaruotu adresu, pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė. Argumentai, kad pareiškėjas nežinojo apie gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimą, laikytini jo gynybine pozicija.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo A. O. A. skundą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui metu galiojusiame Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai <...>. Pabrėžė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. aktualios Įstatymo nuostatos nebenustato reikalavimo dėl 3 Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių įdarbinimo, tačiau nagrinėjamu atveju taikytinos iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo normos, nes pagal 2016 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

12. Iš Migracijos departamento pateiktų 2017 m. spalio 3 d. duomenų teismas nustatė, kad Bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio dirba tik du Lietuvos Respublikos piliečiai. Remdamasis šia aplinkybe teismas padarė išvadą, kad Bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo, pagal kurį Bendrovėje visą darbo dieną turi dirbti bent trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Įstatymas nenustato jokių išimčių, kada užsienietis galėtų nesilaikyti nurodytų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis nežinojo apie darbuotojų atleidimą, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo atsakovui nesivadovauti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis. Teismas pritarė Migracijos departamento argumentams, kad pareiškėjas, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas tuo pagrindu, kad jis yra Bendrovės akcininkas, turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, privalėjo domėtis Bendrovės veikla, jos darbuotojais.

13. Dėl leidimo panaikinimo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu teismas nurodė, kad vien duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaraciją panaikinimas neleidžia teigti, jog pareiškėjas Lietuvoje neturi tinkamos gyvenamosios patalpos. Teismas sprendė, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių patvirtinti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas aplinkybes, nepakankamai motyvavo leidimo panaikinimą šiuo pagrindu. Kita vertus, nors Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas šiuo atveju pritaikytas nepagrįstai, leidimui panaikinti pakako vien tos aplinkybės, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. Bendrovėje nebuvo visą darbo dieną dirbančių bent trijų Lietuvos Respublikos piliečių arba nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. Taigi, teismo įsitikinimu, atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 14. Pareiškėjas A. O. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Pareiškėjas paaiškina, kad:

15. Pareiškėjui, turinčiam 1/3 Bendrovės akcijų, nebuvo žinoma, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalimi kasdieninę bendrovės veiklą organizuoja bendrovės vadovas. Akcininko teisės gauti informaciją apie bendrovę įgyvendinimą reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnis.

16. Migracijos departamentas, panaikindamas leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, neatsižvelgė į faktines aplinkybes ir nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes jo neinformavo ir dėl naujo leidimo gyventi nesikreipė.

17. Prieš priimdama nepalankų administracinį sprendimą, viešojo administravimo institucija nesudarė sąlygų pareiškėjui pasisakyti, t. y. jo neišklausė.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas pažymi, kad išvada, jog pareiškėjas netenkina imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018 suformuotą praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, kai įmonė ar užsienietis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, teisėtumas ir pagrįstumas.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų ir atsakovo paaiškinimų, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuris nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Leidimo išdavimo metu galiojusio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, buvo nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

23. Byloje neabejotinai nustatyta, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nuo 2017 m. liepos 31 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. liepos 31 d. nebuvo ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių šį faktą.

24. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, be kita ko, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nurodė, kad Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

25. Apeliantas teigia, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jis negali turėti įtakos Bendrovės vadovo sprendimams dėl darbuotojų skaičiaus, be to, nežinojo, kad įmonėje nėra trijų visą darbo dieną dirbančių žmonių. Teismas pažymi, kad šis apelianto teiginys nėra pagrįstas teise – įstatymai nenumato, kad dėl apelianto nurodytų aplinkybių būtų draudžiama panaikinti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

26. Taip pat apeliantas nurodo, kad prieš priimdama nepalankų administracinį sprendimą, viešojo administravimo institucija nesudarė sąlygų pareiškėjui pasisakyti, t. y. jo neišklausė. Teismas pripažįsta, kad atsakovas vadovaudamasis administracinės teisės gero administravimo principu privalėjo užtikrinti pareiškėjui teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Bet ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad skundžiamas teisės aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kad jo neišklausymas būtų turėjęs kokios nors įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui. Be to, jis turėjo galimybę visus paaiškinimus ir įrodymus pateikti teismui. Taigi toks procedūrinis pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą administracinį aktą.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. O. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan