2019-05-08 Nr. AB-10710-3-64-3-00187-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1918-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00187-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas perpildytose kamerose, po 4–6 asmenis, jam teko žymiai mažiau kameros ploto, nei numato teisės normos, ypač atėmus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas, dėl ko jis buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Kameros galėjo būti vėdinamos tik per langą, lango nebuvo galima išvalyti dėl įrengtų grotų, per langą nepatekdavo natūrali šviesa. Dirbtinė šviesa degė visą laiką. Per stebėjimo langelį kameros duryse buvo matoma sanitarinio mazgo zona, taip pažeidžiant jo privatumą. Sanitarinio mazgo zona buvo matoma ir iš kameros gyvenamosios dalies. Iš sanitarinio mazgo zonos sklido blogas kvapas. Nuo sienų luposi dažai, buvo drėgna. Patalynė sintetinė, nedezinfekuota, pilna parazitų. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę. Pastato konstrukcijose ir kanalizacijoje yra asbesto. Dėl nurodytų aplinkybių jis pasidarė irzlus, agresyvus, patyrė dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 99, 23, 46, 20, 96, 95, 1, 62, 32. Jose buvo laikomi 1–5 asmenys. Pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 20,91 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

5. Valymo inventorius išduodamas pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Kamerų dirbtinis apšvietimas ir tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu per langą. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose buvo atlikti atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai. Šiaulių TI nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą atlieka licencijuota įmonė. Patalynė išduodama teisės aktų nustatyta tvarka, ji dezinfekuojama. Dušu naudojamasi teisės aktų nustatyta tvarka ir dažnumu.

6. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti jo patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Padarytą neturtinę žalą pareiškėjas grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Taigi pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 80 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

8. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas iš Šiaulių TI pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2017 m. spalio 6 d., t. y. iš viso 71 dieną, kamerose buvo laikoma po 1–5 asmenis, todėl pareiškėjui teko nuo 3,67 iki 20,91 kv. m kameros ploto. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista.

9. Teismas, įvertinęs kamerose esančių sanitarinių mazgų plotą bei asmenų skaičių, nustatė, kad kameroje Nr. 46 (kameros plotas 18,33 kv. m, kameros plotas be sanitarinio mazgo – 17,18 kv. m) esant 5 asmenims, kiekvienam teko po 3,45 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 20 (kameros plotas 18,69 kv. m, kameros plotas be sanitarinio mazgo – 16,76 kv. m) esant 5 asmenims, kiekvienam teko po 3,35 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 96 (kameros plotas 18,93 kv. m, kameros plotas be sanitarinio mazgo – 17,788 kv. m) esant 5 asmenims, kiekvienam teko po 3,57 kv. m kameros ploto. Iš viso mažesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko 10 dienų.

10. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad tualetai nuo kameros gyvenamosios dalies yra atskirti mūrine ar OSB sienele, kurios aukštis siekia ne mažiau kaip 1,80 m. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeidžiamas, tačiau pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

11. Teismas, išanalizavęs teisinį reglamentavimą bei bylos faktines aplinkybes, nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo dėl dušo, pasivaikščiojimo lauke, drabužių skalbimo, patalynės, dezinfekcijos, asbesto, higienos normų reikalavimų.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, saugoma valstybės, todėl jame negalimas kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai. Teismas akcentavo, kad per mažas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, mechaninio vėdinimo nebuvimas kompensuojamas vėdinimu per langus.

13. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais, taip pat nesiskundė sveikatos sutrikimais, kurie būtų susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis.

14. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

15. Teismas nenustatė, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu būtų išskyrusi jį iš kitų kalinamųjų, dirbtinai sudariusi jam ankštas kalinimo sąlygas, kitaip bloginusi jo kalinimo sąlygas ar kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (ši aplinkybė bylos medžiaga nėra visiškai paneigta, todėl teismas kilusias abejones įvertino pareiškėjo naudai). Teismas įvertinęs, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau 10 dienų jo judėjimo laisvė galėjo būti apribota daugiau nei būtina, tačiau šie ribojimai buvo nežymūs, kitos sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose iš esmės buvo užtikrinamos, priteisė pareiškėjui 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti jam 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog jis Šiaulių TI buvo laikomas 71 parą. Iš tiesų jis buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 4 d. iki lapkričio 18 d. (44 paras), nuo 2016 m. kovo 14 d. iki lapkričio 30 d. (259 paras), neįskaičiuojant etapavimo dienų. Šiaulių TI jis buvo laikomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnyje nustatytus draudimus. Lietuvos valstybė neužtikrino Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimo į lietuvių kalbą, todėl jis ilgą laiką nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Daugelis institucijų pripažino, kad Šiaulių TI kalinimo sąlygos neatitinka nustatytų teisės aktų reikalavimų. Pagal Konvenciją jam turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m individualaus kameros ploto, tačiau tai jam nebuvo užtikrinta. Nepaisant to, kad Šiaulių TI pastatas buvo pastatytas 1911 m., tinkamas vėdinimas turėjo būti užtikrintas, t. y. ne per langus, nes žiemą ir pavasarį būna šalta. Dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nesudarymo ir netinkamo pareigūnų elgesio pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 25 Eur suma už kiekvieną kalinimo dieną.

18. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovo atstovas kartoja savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas netinkamai nustatė jo praleistų dienų Šiaulių TI skaičių, priėmė neteisingą sprendimą, neįvertinęs visų aplinkybių, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

24. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnyje nustatytus draudimus, o Lietuvos valstybė neužtikrino Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimo į lietuvių kalbą, todėl jis ilgą laiką nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

25. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą, kurio nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, todėl šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas bei su juo susiję argumentai apeliacinės instancijos teisme nagrinėtini.

26. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, o tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, šių motyvų nekartoja.

27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2017 m. spalio 6 d., iš viso 71 dieną, kamerose buvo laikoma po 1–5 asmenis, todėl pareiškėjui teko nuo 3,67 iki 20,91 kv. m kameros ploto ir pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą pagal nutarties 8 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą nebuvo pažeista. Taip pat sutinka su išvada, padaryta įvertinus faktines aplinkybes, išdėstytas nutarties 9 punkte, kad iš viso mažesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko 10 dienų, o iš tualeto galėjo sklisti blogas kvapas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams, kad nenustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai dėl dušo, pasivaikščiojimo lauke, drabužių skalbimo, patalynės, dezinfekcijos, asbesto, higienos normų reikalavimų nesilaikymo, todėl plačiau dėl jų nepasisakys, nes teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

28. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų Šiaulių TI padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (10 dienas jo judėjimo laisvė galėjo būti apribota daugiau, nei būtina, tačiau ir tuo metu šie ribojimai buvo nežymūs, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,35 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, o kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose iš esmės buvo užtikrinamos), pareiškėjo patirto diskomforto dydį, duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą nebuvimą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė pareiškėjui 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan Milda Vainienė