2016-02-15 Nr. AB-3694-3-61-3-04068-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-368-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04068-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 32 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, kadangi pareigūnai jam grasino, jog jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos, bus pavesta neatlygintinai plauti tualetus, nebus lygtinai paleistas į laisvę, bus perkeltas į kitą kalinimo patalpą, kurioje jį žemins. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. buvo laikomas Vilniaus PN kalinimo patalpoje Nr. 407, o nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. – kitoje kalinimo patalpoje. Patalpos Nr. 407 plotas buvo 30 kv. m. Šioje patalpoje nuolat buvo laikoma 10, kartais iki 12 asmenų. Vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3 kv. m ploto, neatėmus baldų užimamo ploto. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 362 kv. m ir juo vienu metu naudojosi apie 150 asmenų. Prausykla buvo atskiroje patalpoje, kurios plotas buvo 10 kv. m. Prausykloje įrengtos 4 prausimosi vietos. Viena metu ja naudojosi 86 asmenys. Surūdijęs paviršius užėmė apie 85 proc. kriauklės. Karštas vanduo buvo įjungiamas vieną kartą per savaitę – šeštadieniais. Tualetas taip pat buvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Jame įrengtos 5 vietos (be sėdimo unitazo). Vienu metu tualetu naudojosi 86 asmenys. Vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai. Dušu buvo galima naudotis kartą per savaitę – šeštadieniais. Dušo kambaryje, kurio plotas apie 20 kv. m, buvo 8 purkštuvai ir vienu metu jais naudojasi apie 150 asmenų.

Nurodė, kad dėl įskilusių langų rėmų žiemą kalinimo patalpoje Nr. 407 vidutinė temperatūra buvo 11–14 laipsnių šilumos. Gyvenamojoje patalpoje Nr. 407 buvo žiurkių ir tarakonų. Čiužiniuose buvo parazitų. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus. Pažymėjo, kad maisto energinė vertė buvo nuo 1 500 iki 1 600 kcal, nors pareiškėjo svoris – 86 kg, ūgis – 190 cm, jis nuolat sportuoja, tačiau giminės ir draugai neturėjo teisės jam perduoti maisto. Pareiškėjui kalint paprastoje grupėje, po ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų buvo atliekamos jo kratos, kurių metu pareiškėjas turėdavo nusirengti nuogai. Atliekant kratas, dalyvavo pareigūnės. Vilniaus PN pareigūnai skaitė pareiškėjo ir jo advokato laiškus, o tai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį.

Tvirtino, kad kalinimo sąlygos Vilniaus PN visą pareiškėjo laisvės atėmimo laikotarpį buvo nežmoniškos ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Manė, kad toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir mažesnes bei didesnes pajamas gaunančių asmenų lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu.

Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2012 m. rugsėjo 28 d. Iki 2014 m. gegužės 9 d. jis buvo laikomas patalpoje Nr. 407. Vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į 1 būrio patalpą Nr. 4. Gyvenamosios patalpos Nr. 407 plotas buvo 33,72 kv. m, joje buvo 11 miegamųjų vietų, o gyvenamosios patalpos Nr. 4 plotas – 13,18 kv. m ir joje buvo 4 miegamosios vietos. Pažymėjo, kad sudėtinga nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno patalpose Nr. 4 ir Nr. 407, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Pažymėjo, kad patalpose laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Dienotvarkėje numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Pažymėjo, kad patalpose Nr. 407 ir Nr. 4 vienam nuteistajam tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN ketvirtame aukšte, kuriame gyvena 6 (65 nuteistieji) ir 7 (52 nuteistieji) būrių nuteistieji, yra įrengtos 2 tualetų patalpos su 5 unitazų vietomis. Prausyklų ir tualetų patalpos, gyvenamosios patalpos yra tinkamai įrengtos, visų patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės aktus. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Vilniaus PN nuolatos atliekama profilaktinė deratizacija bei patalpų dezinfekcija. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kokybės maisto yra neteisingi ir nepagrįsti. Nuteistieji laisvės atėmimo vietoje maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN asmeninės kratos nuteistiesiems atliekamos dalyvaujant kitos lyties pareigūnams. Kratos nuteistiesiems atliekamos griežtai laikantis bausmių vykdymo veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Vilniau PN pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir detalesnių argumentų dėl jam padarytos žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos vertinant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam mastą, intensyvumą ir pobūdį. Todėl nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Vilniaus PN nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. pažeidė pareiškėjo teises, neužtikrinę teisės aktų nustatyto minimalaus ploto kalinimo patalpoje.

Teismas, vadovaudamasis pareiškėjo teiginiu, kad patalpoje Nr. 407 buvo įrengta 12 lovų, konstatavo, kad vienam asmeniui teko po 2,81 kv. m ploto, t. y. apie 10 proc. mažiau nei yra būtina. Patalpos Nr. 4 plotas buvo 13,18 kv., o joje buvo 4 lovos, todėl minimali ploto norma minėtoje patalpoje buvo užtikrinta. Įvertinęs bylos duomenis ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN administracijai, kitus pareiškėjo argumentus (t. y., kad dušu ir tualetu vienu metu turėjo naudotis keliasdešimt asmenų, žiemą Vilniaus PN patalpų temperatūra buvo žemesnė nei būtina pagal higienos normas, organizuojami nuteistųjų pasivaikščiojimai neatitiko teisės aktų reikalavimų, pataisos įstaigos patalpose veisėsi tarakonai ir žiurkės, pareiškėjui duodamo maisto kokybė buvo prasta, jo kratos buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo skaitomi pareiškėjo asmeniniai laiškai, Vilniaus PN turėti pledus buvo draudžiama, o pareiškėjo pledas buvo konfiskuotas) pripažino nepagrįstais.

Vilniaus PN pažeidė teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui neužtikrinę minimalaus vienam asmeniui tenkančio kalinimo ploto. Tačiau šį pažeidimą teismas vertino kaip mažareikšmį, kuriuo padaryta žala kompensuojama pripažįstant, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis buvo pažeista. Teismo nuomone, pareiškėjo reikalavimas priteisti 9 470,57 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 9 470,57 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas dėl per mažo kalinimo ploto nepatyrė dvasinių išgyvenimų. Pabrėžia, kad atėmus baldų užimamą plotą 12 žmonių vienoje patalpoje teko tik 6–7 kv. m ploto. Aplinkybė, kad jis dėl mažo miegamojo patalpos ploto laiką turėjo leisti kitur, patvirtina nežmoniškas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nuomone, kiekvieną dieną sportuojančiam žmogui praustis su šaltu vandeniu, yra kankinimas. Tvirtina, kad Vilniaus PN ketvirtame aukšte veikė tik vienas sanitarinis mazgas, todėl 117 nuteistųjų turėjo naudotis 5 unitazais ir 4 praustuvėmis, nors pagal teisės aktus vienu unitazu ir praustuve gali naudotis ne daugiau nei 12 žmonių. Pažymi, kad Vilniaus PN draudžiama turėti savo asmeninius pledus. Vilniaus PN žiemos ir pavasario metu patalpose temperatūra buvo 11 laipsnių šilumos. Pareiškėjas tvirtina, kad vienam nuteistajam vaikščioti lauke turi būti suteikta ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, tačiau Vilniaus PN šis reikalavimas nebuvo užtikrintas. Pabrėžia, kad duodamo maisto kaloringumas buvo tik 1 500 kcal.

Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjui tekusio ploto klausimo, o pareiškėjas nenurodė naujų argumentų, kurių pagrindu būtų galima kvestionuoti teismo sprendimą šioje dalyje. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dalis įrengtų tualetų neveikė nagrinėjamu laikotarpiu. Taip pat pareiškėjas nepagrindė faktiniais duomenimis teiginio, kad Vilniaus PN buvo draudžiama turėti pledus, o jo pledas buvo konfiskuotas. Vilniaus PN pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl 11 laipsnių temperatūros pataisos įstaigos patalpose vertina kaip prasimanymus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja, o Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai yra tinkamai įrengti – nuteistiesiems suteikiamas teisė ir pasportuoti, ir pasivaikščioti. Pareiškėjo teiginiai dėl per mažo maisto kiekio yra niekuo nepagrįsti, grindžiami tik jo subjektyvia nuomone. Apibendrindami išdėstytus argumentus Vilniaus PN tvirtina, kad pataisos namų administracija pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam neturtinės žalos nepadarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. B. prašo priteisti dėl to, kad jo teigimu, jis buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pareiškėjo argumentas, kad teisės aktai nustato didesnį minimalų plotą – 4 kv. m, yra nepagrįsti, kadangi tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. pareiškėjui teko maždaug 0,29 kv. m mažiau ploto nei nustatyta norma vienam asmeniui. Taigi pareiškėjo laikymo Vilniaus pataisos namuose metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Nagrinėjamu atveju akcentuotina pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti, lankyti renginius. Todėl nustatytas pakankamai nedidelis nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kitų pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų Vilniaus pataisos namuose nenustatyta, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Nors apeliaciniame skunde G. B. nurodo, jog ketvirtame aukšte, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, veikė tik vienas sanitarinis mazgas, be to, jis negalėjo turėti savo asmeninio pledo, o žiemą patalpose temperatūra buvo 11 laipsnių šilumos, pažymėtina, kad šie pareiškėjo argumentai yra abstraktūs ir neparemti jokiais duomenimis, o iš Vilniaus pataisos namų pateiktų duomenų matyti (b. l. 17), jog ginčo laikotarpiu jokių skundų dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus pataisos namų administracijai pareiškėjas neteikė. Be to, pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai jam duoto maisto kaloringumas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Todėl atsižvelgdama į Vilniaus pataisos namų pateiktus duomenis apie sudarytus valgiaraščius (b. l. 33-64), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjui Vilniaus pataisos namuose buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maistas.

Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Vertinant dėl pareiškėjo G. B. laikymo teisės aktų reikalavimus nevisiškai atitinkančiomis sąlygomis jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti nedideli nukrypimai nuo normų sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad nustatytais laikotarpiais pareiškėjas būtų kreipęsis į bausmės vykdymo institucijos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Todėl šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę ir galimybes užsiimti leistina veikla, o buvimas pačioje gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas buvo iš dalies kompensuotas pareiškėjo turėta judėjimo laisvė.

Taigi, remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1377/2013 ir kt.), teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys