2023-10-11 Nr. AB-17853-3-62-3-01909-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-611-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01909-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. R. (S. R.) (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas), 87 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde, teismo posėdyje nurodė, kad nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2021 m. birželio 7 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK (teisių perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba)) pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Minėtu laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitariniais mazgais, kadangi būryje buvo laikoma apie 90 nuteistųjų, kurie naudojosi 4 klozetais, 2 pisuarais ir 4 praustuvėmis. Dėl sanitarinių įrenginių trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos, pareiškėjas patyrė nepatogumų, diskomfortą, psichologinių išgyvenimų, skausmų.

3. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į skundą, kurį papildė, prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 14, 22, 25 būriuose. 2021 m. sausio 15 d. 22 būryje buvo laikomi 94 nuteistieji, 2021 m. sausio 28 d. 25 būryje – 95 nuteistieji; 2021 m. vasario 19 d. 22 būryje – 54 nuteistieji. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko atviro tipo sąlygomis, t. y. darbo dienomis jis vykdavo į darbą nuo ankstyvo ryto bei grįždavo vėlai vakare, jis taip pat turėjo teisę, kuria ir naudojosi, kasmetinių atostogų metu vykti į namus ar aplankyti artimuosius. Pareiškėjas įkalinimo įstaigos sanitariniais įrenginiais naudojosi itin retai, kadangi faktiškai būryje praleisdavo trumpą laiko tarpą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo S. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2021 m. birželio 6 d., t. y. neužtikrinus pareiškėjui galimybės tinkamai pasinaudoti sanitariniais mazgais. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjui neužtikrintos galimybės tinkamai pasinaudoti sanitariniais mazgais ir neturtinės žalos atlyginimo panaikino ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo, teismas pripažino, jog ginčo laikotarpis šioje byloje yra nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2021 m. birželio 7 d.

7. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo inventoriumi normos) numatyta, kad prausykloje ir tualete turi būti įrengtos praustuvės (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), klozetas arba pisuaras (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2021 m. birželio 7 d., buvo laikomas šiuose Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus būriuose: nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2020 m. sausio 7 d. – 14 būryje, nuo 2020 m. sausio 8 d. iki 2021 m. sausio 27 d. ir nuo 2021 m. vasario 19 d. iki 2021 m. birželio 7 d. – 22 būryje, nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2021 m. vasario 18 d. – 25 būryje. Atsakovo atstovas nurodė, kad duomenų apie 14 būryje ginčo laikotarpiu buvusį nuteistųjų skaičių nėra. 14 būryje ginčo laikotarpiu buvo įrengti 4 klozetai, 2 pisuarai, 4 praustuvės. 25 būryje buvo laikoma iki 95 nuteistųjų, o būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 2 pisuarai ir 4 praustuvės. 22 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 94 nuteistųjų, o būrio sanitariniame mazge įrengti 7 klozetai, 2 pisuarai ir 9 praustuvai.

9. Įvertinęs sanitariniuose mazguose įrengtų praustuvių, klozetų, pisuarų skaičių bei būriuose laikomų nuteistųjų skaičių, teismas darė išvadą, kad sanitarinių įrenginių skaičius ginčo laikotarpiu ne visiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normose nustatytus reikalavimus, nes atskirais laikotarpiais viena praustuve naudojosi iki 25 nuteistųjų, o klozetu/pisuaru – iki 16 nuteistųjų.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

11. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), teismas pripažino, kad dėl konstatuoto pažeidimo (sanitarinių įrenginių trūkumo) pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

12. Įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-248-415/2023), nenustatęs, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl skunde išdėstytų aplinkybių, ar, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo nebuvo tokio masto, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III. 13. Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 3 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant 87 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo visų skunde nurodytų jo teisių pažeidimų, neteisingai konstatavo pažeidimų reikšmę, nepagrįstai sumenkino, iškraipė, savaip interpretavo, neanalizavo (nesigilino) į pateiktą medžiagą ir dėl šios priežasties priėmė labai šališką sprendimą, kuriuo nepriteisė kompensacijos neturtinei žalai atlyginti. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, pagal kurią pareiškėjo skunde aiškiai nurodančias reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai.

13.2. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas gyveno 848 dienas ir naktis perpildytoje įstaigoje, t. y. nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2021 m. birželio 7 d. jam nebuvo suteikta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitarinio mazgo patalpomis: dėl praustuvių, klozetų, pisuarų ir atskiros paskirties patalpų skaičiaus, o taip pat esamas būriuose nuteistųjų skaičius neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Per šį laikotarpį dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė negrįžtamų sveikatos sutrikimų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, praleidus 848 dienas ir naktis tokiose sąlygose, tai gali atsiliepti pareiškėjo sveikatai ne iš karto, o ateityje, tiek psichologiškai, tiek morališkai.

13.3. Pirmosios instancijos teismas privalėjo šioje administracinėje byloje aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, tačiau tai nebuvo padaryta. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas tikėjosi atkurti teisingumą, kad būtų apgintos jo teisės, o pareigūnai daugiau nepiktnaudžiautų savo tarnybine padėtimi ir sąžiningai atliktų pareigas. Pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl jo socialinės padėties, kalinamojo statuso. Taigi, už pirmosios instancijos teismo pripažintus pažeidimus priteistina piniginė kompensacija.

14. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, nesudaro pagrindo jį panaikinti. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginimo priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK dėl inventoriaus (praustuvių, klozetų, pisuarų) trūkumo sanitariniame mazge nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2021 m. birželio 7 d., tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pareiškėjo argumentus, priėmė šališką sprendimą, nepagrįstai nepriteisė piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-9009-428/2022 pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų (neveikimo), bei atsakovo atstovo prašymu taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir dėl to atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. rugpjūčio 18 d. (įskaitytinai), atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-412-1047/2023 minėto teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjui neužtikrintos galimybės tinkamai pasinaudoti sanitariniais mazgais ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo panaikino ir šią bylos dalį perdavė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Taigi, dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. rugpjūčio 18 d. (įskaitytinai) yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo teisių pažeidimu šiuo laikotarpiu, nagrinėjamoje byloje nevertinami.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naują aplinkybę, kurios nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t. y. dėl jo tariamo diskriminavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių, jo manymu, jis buvo traktuojamas skirtingai negu tokioje pačioje ar labai panašioje padėtyje esantys asmenys. Todėl minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

22. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nesutiko (nepritarė) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

23. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; ir kt.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija jokių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir teigia, kad padarytas pažeidimas prilygsta Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, dėl to jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip netinkamo elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis bei tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 1978 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71); 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08)). EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04); 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.)).

26. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą, nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu.

27. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

28. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-322-821/2023; ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą (nebuvo užtikrinta, kad lokalinio sektoriaus sanitariniame mazge esančiomis praustuvėmis bei tualetais naudosis ne daugiau kaip 15 asmenų, tačiau pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kurių pareiškėjas neginčija, taip pat nustatyta, kad darbo dienomis pareiškėjas vykdavo į darbą nuo ankstyvo ryto bei grįždavo vėlai vakare, įkalinimo įstaigos sanitariniais įrenginiais naudojosi itin retai, kadangi faktiškai būryje praleisdavo trumpą laiko tarpą), pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Nagrinėjamu atveju nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Be to, pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti arba naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis