2021-04-07 Nr. AB-7227-3-62-3-00127-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-917-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00127-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų komunalinis ūkis“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų komunalinis ūkis“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Druskininkų komunalinis ūkis“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės skyriaus Alytaus administracinių bylų nagrinėjimo ir teisės poskyrio vedėjo R. M. 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. JAR11-/13“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Bauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. liepos 19 d. vykdė pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymą (surinkimą, rūšiavimą, laikymą, šalinimą) atliekų surinkimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav. (toliau – ir Aikštelė), neturint taršos leidimo ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 19 straipsnio 1 dalį, 19 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 6 straipsnį.

2.2. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 (toliau – Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklės). Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių 1 priede yra nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia atliekų apdorojimui (naudojimui ar šalinimui, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir laikymui. Pagal šiuos kriterijus ūkinės veiklos vykdytojas privalėtų turėti leidimą, jei jis apdorotų atliekas (naudotų ar šalintų, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir (ar) laikytų atliekas, išskyrus atvejus, kai, vadovaujantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės), 1 priedu tokiai veiklai reikia turėti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, arba laikytų atliekas jų susidarymo vietoje ir laikymo laikotarpis viršytų ATĮ nustatytą laikino laikymo laikotarpį, tačiau pareiškėjas nei vienos veiklos, nurodytos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priede, Aikštelėje nevykdė.

2.3. Pareiškėjas Aikštelėje nei vienos veiklos, nurodytos Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (toliau –Atliekų tvarkymo taisyklės) 2 priede, nevykdė, o vykdė atliekų surinkimą iš gyventojų. Aikštelėje buvo pastatyti 3 konteineriai, į kuriuos gyventojai atnešdavo ir išmesdavo įvairias atliekas. Susikaupusios atliekos pagal poreikį, bet ne rečiau kaip kas mėnesį kitos įmonės (UAB „Ekonovus“, turinčios sutartį su UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras) buvo išvežamos šalinti ar apdoroti kitoms atliekas tvarkančioms įmonėms. Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priedą atliekų surinkimas priskiriamas kitai atliekų tvarkymo veiklai, bet ne naudojimui. Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priedo 1 lentelėje yra nurodytos atliekų šalinimo veiklos, tačiau nei vienos iš šių veiklų pareiškėjas aikštelėje nevykdė, o atliekas, gyventojų išmestas į konteinerius, išveždavo šalinti kitoms, teisę šalinti atliekas turinčioms įmonėms.

2.4. Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priedo 3 lentelėje yra nurodytos atliekų paruošimo naudoti arba šalinti paruošimo veiklos, tačiau paruošimo naudoti arba šalinti veiklų pareiškėjas Aikštelėje taip pat nevykdė. ATĮ 2 straipsnio 10 dalis apibrėžia atliekų laikymo sąvoką. ATĮ 2 straipsnio 47 dalis apibrėžia atliekų laikinojo laikymo sąvoką. ATĮ 2 straipsnio 14 dalis apibrėžia atliekų surinkimo sąvoką. ATĮ 2 straipsnio 15 dalis apibrėžia atliekų susidarymo vietos sąvoką.

2.5. Pareiškėjas Aikštelėje vykdė atliekų surinkimo iš gyventojų veiklą. Atliekos Aikštelėje susidarydavo gyventojams jas atnešus ir išmetus į konteinerius, t. y. atliekų susidarymo vieta yra Aikštelė. Joje susidariusios atliekos buvo vežamos atitinkamoms atliekas tvarkančioms įmonėms, kurios paruošdavo jas naudojimui arba šalinimui ir/arba naudodavo ar šalindavo. Gyventojų suneštų atliekų buvimas konteineriuose iki 1 mėnesio pagal ATĮ sąvokas nėra atliekų laikymas. Aikštelėje pareiškėjas nevykdė atliekų laikymo veiklos, o vykdė atliekų surinkimą, bet ne atliekų apdorojimą (naudojimą ar šalinimą, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir (ar) laikymą, todėl pareiškėjo veikloje nėra veikos, numatytos AAĮ 55 straipsnio 3 dalyje, sudėties.

3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą grindė šiai argumentais:

4.1. Pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodė, jog Aikštelėje vykdė atliekų surinkimo veiklą, bet ne atliekų apdorojimą (naudojimą ar šalinimą, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir laikymą. Pagal Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų Druskininkų savivaldybės teritorijoje 2015 m. kovo 20 d. sutarties Nr. 2-109-(7.7), pasirašytos tarp Druskininkų savivaldybės administracijos ir pareiškėjo (toliau – ir Sutartis), 1.1. punktą paslaugos teikėjas (pareiškėjas) įsipareigojo teikti komunalinių atliekų tvarkymo Druskininkų savivaldybės teritorijoje paslaugą, laikydamasis Techninės specifikacijos bei Sutartyje nustatytų reikalavimų, o užsakovas (Druskininkų savivaldybės administracija) įsipareigoja apmokėti paslaugos teikėjui už tinkamai ir laiku suteiktą paslaugą Sutartyje nustatyta tvarka. ATĮ 2 straipsnio 40 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslauga – tai viešoji paslauga, apimanti komunalinių atliekų surinkimą, vežimą, naudojimą, šalinimą, šių veiklų organizavimą, stebėseną, šalinimo vietų vėlesnę priežiūrą.

4.2. Sutarties 11.5. punkte nustatytos paslaugų teikėjo (UAB Druskininkų komunalinis ūkis) pareigos.

4.3. ATĮ 2 straipsnio 7 dalyje sąvoka „atliekų apdorojimas“ apibrėžta kaip atliekų naudojimo ar šalinimo veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti. ATĮ 2 straipsnio 18 dalyje sąvoka „atliekų tvarkymas“ apibrėžta kaip atliekų surinkimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, šių veiklų organizavimas ir stebėseną, šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas. Pagal AAĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, juridiniai ir fiziniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdydami ūkinę veiklą, privalo įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti leidimą. ATĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat numato reikalavimą, kad įmonės, kurios atliekas naudoja ir arba (šalina) turi gauti leidimus Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. To paties įstatymo 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar šio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (toliau šiame straipsnyje – fizinis ar juridinis asmuo) turi teisę eksploatuoti įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), nurodytą šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse, šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį taršos leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis.

4.4. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 6 punkte nustatyta, kad veiklos vykdytojas, eksploatuojantis įrenginį, atitinkantį vieną ar kelis Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus, privalo turėti leidimą. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių 1 priedo 3 punkte nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia specialiosios dalies atliekų apdorojimui (naudojimui ar šalinimui, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir laikymui. Pareiškėjo veikla atitinka vieną Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių nurodytą kriterijų (1 priedo 3.1 punktas) – apdorojamos atliekos (naudojamos ar šalinamos, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir (ar) laikomos atliekos, išskyrus atvejus, kai vadovaujantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo taisyklių 1 priedu tokiai veiklai reikia turėti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, Nutarimą pakeitė ir pareiškėjui, vadovaujantis AAĮ 55 straipsnio 3 dalimi, už pažeidimus, numatytus AAĮ 19 straipsnio 1 dalyje, 19 straipsnio 2 dalyje, paskyrė ekonominę sankciją – 100 Eur baudą.

6. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

6.1. Nutarimu, vadovaujantis AAĮ 53 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui buvo paskirta ekonominė sankcija – 600 Eur bauda. Bauda buvo paskirta už AAĮ 19 straipsnio 1, 2 dalių, taip pat ATĮ 6 straipsnio pažeidimus. Bauda buvo paskirta už tai, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. liepos 19 d. vykdė pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymą (surinkimą, rūšiavimą, laikymą, šalinimą) atliekų surinkimo Aikštelėje, neturėdamas taršos leidimo.

6.2. 2015 m. kovo 20 d. tarp užsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos ir pareiškėjo buvo sudaryta Sutartis pagal kurią paslaugos teikėjas (pareiškėjas) įsipareigojo teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, laikydamasis Techninės specifikacijos ir Sutartyje nustatytų reikalavimų. Techninės specifikacijos 11.5.1. punktas numatė, kad paslaugos teikėjas stambiųjų atliekų surinkimo aikštelėse privalo įrengti vietas atskirų rūšių atliekoms sudėti. Sutarties 11.5.3. punktas numatė, kad paslaugos teikėjas privalo užtikrinti pastovią stambiųjų atliekų aikštelių švarą ir tvarką – t. y. įvesti ir palaikyti kokybės užtikrinimo sistemą. Sutarties 11.5.4. punktas įtvirtino pareiškėjui pareigą išrūšiuoti atliekas pagal jų rūšį: statybinės atliekos, baldai, padangos, šiferis, elektroninė įranga, žaliosios atliekos ir pavojingos atliekos ir kt.

6.3. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2018 m. balandžio 30 d. gavo pranešimą, jog kelis metus Druskininkų savivaldybės teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose yra įrengtas nelegalus sąvartynas, kuris neatitinka jokių aplinkos apsaugos sąlygų. Dėl šio pranešimo atsakovas 2018 m. liepos 3 d. atliko neplaninį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad pareiškėjas vykdo atliekų tvarkymo (t. y. atliekų surinkimo, rūšiavimo, laikymo) veiklą, neturėdamas Aplinkos apsaugos agentūros išduoto taršos leidimo.

6.4. Pareiškėjui 2018 m. gegužės 10 d. buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr. V13-28 iki 2018 m. birželio 11 d. visas pavojingas ir nepavojingas atliekas, sukauptas miško ūkio paskirties žemėje, perduoti atliekų tvarkytojams. Šį Privalomąjį nurodymą pareiškėjas iki 2018 m. birželio 12 d. įvykdė. 2018 m. liepos 19 d. sutvarkyta miško žemės teritorija, kurioje buvo kaupiamos atliekos, perduota (duomenys neskelbtini) girininkijai.

6.5. Aikštelėje rasti 3 dideli metaliniai konteineriai pilni atliekų: šiferio, statybinių, buitinių atliekų. Aplink konteinerius taip pat rastos atliekos: šaldytuvas, padangos, šiferis, tekstilė, pakuotės, užterštos cheminėmis medžiagomis, stambiagabaritės atliekos, stiklai ir kt. Visos atliekos buvo sumaišytos, t. y. pavojingos atliekos sumaišytos su nepavojingomis ir išpiltos ant žemės. Patikrinimo akte taip pat buvo konstatuota, kad atliekos laikomos miškų ūkio paskirties žemės sklype, jos sumaišytos, suverstos ant miško paklotės apie 200 kv. m plote. Teritorijoje rasta: pareiškėjui priklausantys 3 metaliniai konteineriai, sargo būdelė ir keli tvoros segmentai, taip pat pastatytos lentelės su nuorodomis, kur kokias atliekas galima pilti.

6.6. Aikštelė neįregistruota valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centras. Pagal Projektinius sprendinius Aikštelę turi sudaryti betonuotas laukas, kuris pagal galimybes (vietos reljefo sąlygas) įgilinamas iki 1 metro. Aikštelė turi būti aptverta ir įrengti užrakinami vartai. Neužteršti lietaus vandenys nuo betonų paviršių turėjo būti nuvedami suplaniruotu žemės paviršiumi.

6.7. Patikrinimo metu Aikštelė nebuvo tinkamai įrengta ir nebuvo įgyvendinti Projekto sprendiniai: atliekų surinkimo vieta neišbetonuota, pagal vietovės reljefo sąlygas aikštelė neįgilinta iki 1 metro, atliekų surinkimo vieta (aikštelė) pilnai neaptverta. Teritorijoje pavojingos ir nepavojingos atliekos laikomos ne tik atviruose konteineriuose, bet ir ant laidžios vandeniui žemės dangos.

6.8. Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų teisėjo 2019 m. liepos 11 d. nutarimu (nutarimas įsiteisėjęs ir jo pagrįstumas patvirtintas apeliacine tvarka 2019 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apygardos teismo nutartimi) pareiškėjo vadovas (UAB Druskininkų komunalinis ūkis direktorius) buvo nubaustas administracine tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 235 straipsnio 4 dalį, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, jam buvo paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Pareiškėjo vadovas buvo pripažintas kaltu dėl AAĮ 19 straipsnio 1 dalies, 192 straipsnio 2 dalies, Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 3 punkto, 4.4 punkto, 1 priedo 3.1 punkto, nustatančio, kad veiklos vykdytojai eksploatuojantys įrenginius privalo turėti taršos leidimą, pažeidimo.

7. Teismas, apžvelgęs ATĮ 8 straipsnį, 2 straipsnio 10 ir 45 punktus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju visas atliekas atveždavo fiziniai ar juridiniai asmenys, t. y. atliekos nesusidarydavo dėl pačioje aikštelėje vykdytos kokios nors ūkinės ar kitos veiklos. Toks atliekų susidarymo vietos sąvokos aiškinimas leidžia užtikrinti, jog įmonių vykdomos atliekų laikymo veiklos neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai.

8. Teismas, apžvelgęs AAĮ nuostatas (19 str. 1 d., 2 d.), ATĮ nuostatas (6 str. 1 d., 2 d.) ir Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių nuostatas (4.4 p., 1 priedo 3 p., 3.1 p.), konstatavo, kad įrenginys – tai stacionarus technikos objektas, kuriame apdorojamos atliekos (naudojamos ar šalinamos, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir (ar) laikomos atliekos.

9. Atsižvelgęs į tai, kad Aikštelė, kurios priežiūrą vykdė pareiškėjas, buvo tik iš dalies aptverta, pažymėta specialiu informaciniu ženklu „Stambiųjų atliekų surinkimo aikštelė“, Aikštelėje buvo įrengta kilnojama sargo būdelė, atvežti stambiųjų atliekų surinkimo konteineriai, Aikštelėje buvo nustatyta atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistema, įrengtos stebėjimo kameros, taip pat įvertinęs Sutarties priedo (Techninės specifikacijos) 11.5.1–11.5.6 nuostatas, teismas konstatavo, jog Aikštelė buvo mechanizmas su technika atliekoms surinkti, laikyti ir savo turiniu bei prasme atitiko įrenginį, apibrėžtą Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 4.4 punkte.

10. Vadovaudamasis Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 6 punktu ir 1 priedo 3 punkte nustatytais kriterijais, teismas nustatė, kad pareiškėjo veikla visiškai atitinka paminėtų taisyklių 1 priedo 3.1. punkte numatytą kriterijų – apdorojamos atliekos (naudojamos ar šalinamos, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir (ar) laikomos atliekos. Teismas pabrėžė, kad, nors Aikštelėje buvę mechanizmai ir nebuvo sudėtingi, tačiau jie sudarė kompleksinį atliekų surinkimo įrenginį, kuriam eksploatuoti ir turėjo būti gautas taršos leidimas, o pati Aikštelė turėjo būti įregistruota viešajame registre. Atliekų surinkimo veikla (atliekų laikymas) buvo vykdoma sistemingai, konteineriai nebuvo pastatyti dėl vienkartinio gyventojų atliekų surinkimo ir išvežimo, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo veiklos vertinti kaip laikino atliekų laikymo nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad specialistė Danguolė Kazlauskienė teismo posėdyje paaiškino, kad atliekų laikymo veiklai buvo reikalingas leidimas, nes Aikštelė savo esme atitiko didžiųjų atliekų surinkimo aikštelę, Aikštelė atitinka atliekų surinkimo įrenginio statusą, vykdyta veikla negali būti vertinama kaip atliekų laikinas laikymas, nes atliekos susidarydavo ne pačioje Aikštelėje.

11. Teismas specialistės Ingos Muliuolės paaiškinimus atmetė, kaip prieštaraujančius nustatytų faktinių aplinkybių visumai ir ginčo situacijos teisiniam reglamentavimui.

12. Teismas, atsižvelgęs į ATĮ 30 straipsnio 17 dalies 4 punktą ir Aplinkos ministro 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-857 patvirtintų Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) nuostatas (2 p., 37 p.), konstatavo, kad aplinkybės, jog Aikštelės įrengimas ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus bei Aikštelė buvo įrengta miškų ūkio paskirties žemėje, nepaneigia Aikštelės paskirties ir naudojimo būdo bei nekeičia ginčo esmės ir nešalina pareiškėjo atsakomybės už AAĮ pažeidimus.

13. Teismas taip pat atmetė specialistės Ingos Muliuolės paaiškinimus, kad byloje nagrinėjamu atveju pagal analogija turėtų būti taikomos 2004 m. rugsėjo 10 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-481 patvirtintos Elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklės, numatančios, kad priėmimo vietoje surinktos elektros ir elektroninės įrangos atliekos yra laikomos laikinai. Teismas akcentavo, kad administracinėje byloje ginčo teisinį santykį detaliai reglamentuoja išdėstytos teisės normos, todėl nagrinėjamu atveju specialistės Ingos Muliuolės nurodytos analogijos taikyti nėra jokio teisinio pagrindo.

14. Teismas pritarė teismo posėdyje atsakovo nurodytiems argumentams, kad iš Nutarimo turi būti pašalintos aplinkybės, kad pareiškėjas neteisėtai rinko, rūšiavo, šalino atliekas, nes pagal teisinį reglamentavimą leidimas reikalingas tik atliekų laikymui. Teismas pažymėjo, kad šiuos argumentus patvirtina išdėstytas teisinis situacijos reglamentavimas.

15. Pareiškėjui taip pat buvo inkriminuotas ir ATĮ 6 straipsnio pažeidimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonės, ketinančios atlikti atliekų apdorojimą, perdirbančios laivus, ir įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingas atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus, turi gauti leidimus. ATĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į įmonės vykdomą ekonominę veiklą, nustato atliekų apdorojimo veiklos rūšį ir nepavojingųjų atliekų, susidarančių šios įmonės ūkinės veiklos metu, rūšį ir kiekį, kuriuos ši įmonė turi teisę apdoroti be leidimo. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas vykdė atliekų apdorojimo veiklą, taip pat nenustatė, kad atliekų susidarymo vietoje pavojingos atliekos būtų laikomos ilgiau kaip 6 mėnesius, o nepavojingos – ilgiau kaip 1 metus. Tai patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ATĮ 6 straipsnio pažeidimas pareiškėjui buvo inkriminuotas nepagrįstai.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė tik AAĮ 19 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies imperatyvias nuostatas ta apimtimi, kad neteisėtai laikė atliekas, nes tokiam laikymui buvo reikalingas leidimas.

17. Teismas vadovavosi AAĮ 55 straipsnio 3 dalimi, AAĮ 52 straipsniu, taip pat atsižvelgė į tai, kad atsakovo pateiktą privalomąjį nurodymą pareiškėjas įvykdė laiku (praktiškai panaikino miško žemėje esančią atliekų surinkimo aikštelę ir visiškai sutvarkytą teritoriją perdavė vietos girininkijai), Aikštelės vietą parinko ne pareiškėjas, o Druskininkų savivaldybės administracija, teismas taip pat pažymėjo, kad nustatytos 2 pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas pabrėžė, kad ginčo situacija yra sudėtingai ir iš dalies dviprasmiškai reglamentuota teisės aktų, administracinėje byloje 2 specialistai visiškai skirtingai aiškino ginčo situaciją, nors rėmėsi tais pačiais teisės aktais, nagrinėjant bylą teisme buvo sumažinta pareiškėjui inkriminuoto kaltinimo (AAĮ pažeidimo) apimtis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad paskirta ekonominė sankcija – 600 Eur bauda akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas nutarė skirti mažesnę baudą, negu AAĮ nustatyta minimali bauda už juridinio asmens padarytą teisės pažeidimą ir paskirti 100 Eur baudą.

18. Įvertinęs AAĮ nuostatas (47 str. 1 d., 51 str. 4 d., 55 str. 3 d., 5 d., 57 str. 1 d., 2 d., 5 d.), teismas padarė išvadą, kad AAĮ 47 straipsnio 1 dalis ir AAĮ 55 straipsnio 3 dalis konkuruoja kaip bendroji ir specialioji teisės normos. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje laikomasi imperatyvios nuostatos, kad kai konkuruoja bendroji ir specialioji teisės normos, taikoma specialioji teisės norma. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai netaikė AAĮ 47 straipsnio 1 dalies nuostatų.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas iš esmės atmetamas kaip nepagrįstas (AAĮ teisę sumažinti paskirtą minimalią baudą suteikia tik teismui), todėl netenkino ir pareiškėjo prašymo dėl turėtų teismo išlaidų priteisimo.

20. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 39 straipsnio 3 ir 6 dalimis, teismas nurodė, kad specialistė savo pareigas atliko 2019 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje, todėl 200 Eur specialistei Ingai Muliuolei išmokėtini iš teismo specialiosios sąskaitos, nelaukiant teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. 21. Pareiškėjas UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotą aplinkybę, kad byloje nagrinėjama situacija yra nevienareikšmiška, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir taikydamas sankciją pareiškėjui pažeidė in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą.

22.2. Pareiškėjas neneigia fakto, jog Aikštelė, kurioje buvo pastatyti konteineriai stambiagabaritėms atliekoms surinkti formaliąja prasme, gali būti laikomas įrenginiu. Tačiau ne kiekvienam įrenginiui eksploatuoti reikalingas taršos leidimas, o kaip nurodyta pačioje „įrenginio“ sąvokoje, jis turi atitikti tam tikrus kriterijus – jame vykdoma vienos arba kelių rūšių Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių 1 priede išvardintus kriterijus atitinkanti veikla ir bet kuri kita toje pačioje vietoje vykdoma tiesiogiai susijusi veikla, galinti sukelti aplinkos teršimą ir (arba) kitokias pasekmes ar poveikį aplinkai, o Aikštelė šių kriterijų neatitinka.

22.3. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių 1 priede yra nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia specialios dalies atliekų apdorojimui (naudojimui ar šalinimui, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir laikymui. Pagal šiuos kriterijus ūkinės veiklos vykdytojas, šiuo atveju pareiškėjas, privalėtų turėti taršos leidimą jei ji: (i) apdorotų atliekas (naudotų ar šalintų, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir (ar) laikytų atliekas, išskyrus atvejus, kai vadovaujantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo taisyklių 1 priedu tokiai veiklai reikia turėti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą; arba (ii) laikytų atliekas jų susidarymo vietoje ir laikymo laikotarpis viršytų ATĮ nustatytą laikino laikymo laikotarpį.

22.4. Pavojingų atliekų „laikymu“ pagal ATĮ nuostatas yra pripažįstamas jų laikymas nuo 6 mėnesių iki 1 metų, o nepavojingų atliekų laikymu pripažįstamas jų laikymas nuo 1 metų iki 3 metų, jei jos yra skirtos naudoti, ir tiek pavojingų, tiek nepavojingų atliekų, skirtų šalinti, laikymas jų susidarymo vietoje iki jų surinkimo, tačiau visais atvejais, „atliekų laikymu" nelaikomas „laikinasis atliekų laikymas“.

22.5. Konteineriuose aikštelėje gyventojų sunešamos stambiagabaritės atliekos buvo išvežamos apdorojimui, kas pagal ATĮ 2 straipsnio 7 dalį yra laikoma atliekų naudojimu arba šalinimu.

22.6. Byloje yra įrodymai (liudytojų parodymai), kad atliekos konteineriuose aikštelėje buvo laikomos ilgiausiai vieną mėnesį. Pagal Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių 1 priedo 3.1 ir 3.2 punktus taršos leidimas pareiškėjui būtų reikalingas, jei jis (i) laikytų atliekas; (ii) laikinai laikytų atliekas ilgesnį nei laikinojo laikymo laikotarpį.

22.7. Atsižvelgiant į ATĮ apibrėžtas „atliekų laikymo“ ir „laikinojo atliekų laikymo“ sąvokas bei nurodytą faktinį atliekų laikymo konteineriuose aikštelėje terminą, kad jos (atliekos) buvo „laikinai laikomos“ iki vieno mėnesio, darytina išvada, kad atliekos konteineriuose nebuvo laikomos ATĮ apibrėžtų sąvokų prasme, todėl taršos leidimas šiai veiklai vykdyti pareiškėjui nebuvo reikalingas. Taip pat pareiškėjas konteineriuose Aikštelėje nelaikė atliekų ilgesnį nei „laikinojo atliekų laikymo“ terminą, o tai reiškia, kad taršos leidimas pareiškėjui šiai veiklai „laikinai laikyti atliekas" trumpesnį nei Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių 1 priedo 3.2 punkte nustatytas terminas, nereikalingas.

22.8. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į ATĮ 2 straipsnyje apibrėžtas sąvokas, neįvertino Taisyklių nuostatų, kad jose vartojamos sąvokos atitinka ATĮ vartojamas sąvokas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Jei ATĮ ir Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių nuostatas taikyti taip, kaip sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, visiems miestuose statomiems ir esantiems atliekų rūšiuojamojo surinkimo konteineriams, esantiems prie daugiabučių namų ar pan., jas aptarnaujančios įmonės ir / arba miestų savivaldybės turėtų turėti taršos leidimus, tačiau tokio leidimo iš jų nereikalaujama, nes tai neatitiktų protingumo kriterijų.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo situacija yra sudėtinga ir iš dalies dviprasmiškai reglamentuota teisės aktų, tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė kad specialistės Ingos Muliuolės paaiškinimai atmetami, kaip prieštaraujantys nustatytų faktinių aplinkybių visumai ir ginčo situacijos teisiniam reglamentavimui, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo principą.

24.2. Vadovaujantis AAĮ nuostatomis (19 str. 1 d., 192 str. 2 d.) ir Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių nuostatomis (4.4 p., 6 p., 1 priedo 3 p.), pareiškėjo veikla atitinka Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklių 1 priedo 3.1 punkte nurodytą kriterijų, t. y. tokiai veiklai reikia turėti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą.

24.3. Departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais teisės aktų aiškinamais, kurie yra analogiški Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2019 m. liepos 11 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams (nutarimas įsiteisėjęs ir jo pagrįstumas patvirtintas apeliacine tvarka 2019 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apygardos teismo nutartimi)).

24.4. Pagal AAĮ nustatytą teisinį reglamentavimą laikinasis atliekų laikymas yra tada, kai įrenginyje ar teritorijoje, kurioje dėl ūkinės ar kitokios veiklos susidaro atliekų, susidariusios nepavojingos atliekos laikomos iki 1 metų, o pavojingos iki 6 mėnesių, tačiau šiuo atveju stambiųjų atliekų surinkimo aikštelėje atliekos nesusidarė pareiškėjo ūkinėje veikloje. Visas atliekas atveždavo fiziniai ir juridiniai asmenys, todėl Aikštelėje vykdyta veikla atitinka ATĮ 2 straipsnio 10 dalyje apibrėžtą sąvoką – atliekų laikymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės skyriaus Alytaus administracinių bylų nagrinėjimo ir teisės poskyrio vedėjo R. M. 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimo „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. JAR11-/13“ teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarimą pakeitė, sumažino pareiškėjui inkriminuojamų pažeidimų apimtį bei sumažino paskirtą ekonominę sankciją nuo 600 Eur iki 100 Eur.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

29. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56–57 str.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydama jas formaliomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo ir patikslina juos, atsižvelgdama į bylai aktualų teisinį reglamentavimą.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas atliekų surinkimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., vykdė atliekų surinkimą iš gyventojų. Aikštelėje buvo pastatyti 3 konteineriai, į kuriuos gyventojai atnešdavo ir išmesdavo įvairias atliekas. Kaip nurodo pareiškėjas, susikaupusios atliekos pagal poreikį, bet ne rečiau kaip kas mėnesį kitos įmonės (UAB „Ekonovus“, turinčios sutartį su UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras) buvo išvežamos šalinti ar apdoroti kitoms atliekas tvarkančioms įmonėms.

33. Atsakovo nutarimą revizavęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė AAĮ 19 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies imperatyvias nuostatas ta apimtimi, kad neteisėtai laikė atliekas, nes tokiam laikymui buvo reikalingas leidimas.

34. AAĮ 1 straipsnio 31 punktas numato, kad atliekų surinkimas, vežimas, laikymas, apdorojimas, įvežimas, importas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežimas, eksportas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ar vežimas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint tam teisės yra suprantamas kaip atliekų surinkimas, vežimas, laikymas, apdorojimas, įvežimas, importas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežimas, eksportas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ar vežimas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint šiai veiklai vykdyti reikalingų teisės aktų nustatyta tvarka išduotų leidimų ir (ar) licencijų; kitu nei leidime ar licencijoje nurodytu būdu; atliekų, kurios nėra nurodytos leidime ar licencijoje; viršijant leidime nurodytus atliekų kiekius; arba teisės aktų nustatyta tvarka neužsiregistravus Atliekų tvarkytojų valstybės registre.

35. AAĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys (įskaitant užsienio valstybės juridinį asmenį ir kitą organizaciją, taip pat jų padalinį), prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą (toliau – leidimas) arba įrenginį įregistruoti. Fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų.

36. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 6 punktas numato, kad veiklos vykdytojas, eksploatuojantis įrenginį, atitinkantį vieną ar kelis Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus, privalo turėti taršos leidimą.

37. Taisyklių 1 priedo 3.1 punkte įvirtintas kriterijus, suponuojantis pareigą turėti taršos leidimą, – kai apdorojamos atliekos (naudojamos ar šalinamos, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir (ar) laikomos atliekos, išskyrus atvejus, kai vadovaujantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, 1 priedu tokiai veiklai reikia turėti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą.

38. Nurodytas Taisyklių 1 priedo 3.1 punkte įvirtintas kriterijus apima pareiškėjo vykdytą veiką – atliekų laikymą atliekų surinkimo aikštelėje. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas savo vykdomai veiklai buvo gavęs Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą byloje nėra, todėl darytina išvada, jog aptariamai veiklai vykdyti pareiškėjas turėjo gauti taršos leidimą.

39. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo vykdyta veikla turėtų būti vertinama kaip laikinas atliekų laikymas jų susidarymo vietoje iki jų surinkimo, atmestini kaip nepagrįsti, nes atliekos susidarė ne pareiškėjo eksploatuotoje atliekų surinkimo aikštelėje, o pas asmenis, kurie turimas atliekas atgabendavo į atliekų surinkimo aikštelę.

40. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir taikydamas sankciją pareiškėjui pažeidė in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje taikytas norminis reglamentavimas yra prieštaringas ir dėl to galėtų sukelti kokias nors abejones, kurias galima būtų vertinti pareiškėjo naudai.

41. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

42. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų komunalinis ūkis“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius