A-438-253-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-253/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03249-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 9.4.1.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Rasai Kubeckienei,

proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Alytaus AVMI) 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. A11-21 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. spalio 27 sprendimą Nr. 68-242 kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

Skunde ir jo patikslinime paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 str. 3 d. numatyta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai gali būti nustatomi tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Apskaičiuojant akcizų mokestį už etilo alkoholį neatsižvelgta, kad jis nėra ir negali būti mokestinių santykių subjektu šiuo konkrečiu atveju. Pareiškėjas pabrėžė, kad turi būti nurodyta įstatymo norma, kuri tokiais subjektais pripažįsta. Tokia įstatymo norma nenustatyta, todėl, pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad jis, gabendamas naminę degtinę, buvo mokestinių santykių subjektu ir privalėjo mokėti akcizų mokestį.

Pareiškėjas teigė, kad alkoholinių gėrimų, kaip civilinės apyvartos daiktų, apyvarta Lietuvos Respublikoje yra ribota. Už neteisėtą namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, jų skiedimų (mišinių) gaminimą, laikymą, gabenimą ar realizavimą numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 201 straipsnį. Už atliktą nusikalstamą veiką yra pripažintas kaltu baudžiamąja tvarka. Naminė degtinė kaip galutinis produktas nėra civilinės apyvartos prekė, todėl jam neatsiranda prievolė mokėti akcizus už prekes, išimtas iš civilinės apyvartos. Tai draudžia įstatymai, galiojantys tiek Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiek ir Europos Sąjungoje. Pareiškėjas pabrėžė, jog Europos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-3/97 nurodė, kad daiktams, kurie dėl savo specialių požymių, prigimties, esminių ar specialių savybių negali būti rinkoje arba ekonominėje apyvartoje (kaip yra šiuo atveju), negali būti taikoma Šeštos direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. patvirtintos Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos vienodo vertinimo pagrindo), susijusios su akcizų mokesčiais, reikalavimai, tai yra jiems negali būti taikomi akciziniai ir PVM mokesčiai. Jeigu daiktai apskritai negali būti apyvartoje (naminė degtinė įstatymo nustatyta tvarka nėra legalizuota), tada mokesčiai nemokami, nes tokia veikla nelegali ir apskritai negali būti tokių ekonominių sandorių. Pareiškėjo vertinimu, Šia Europos Teisingumo Teismo praktika besąlygiškai privalo vadovautis ne tik valstybės narės, tame tarpe ir teismai (kurie neturi teisinių svertų keisti Europos Teisingumo Teismo praktikos), bet ir Valstybinė mokesčių inspekcija. Pareiškėjas akcentavo, jog sumokėjus akcizų mokesčius už etilo alkoholį, iš jo paimtas produktas - 717 litrų naminės degtinės - turi būti grąžintas jam, kaip teisėtam turto savininkui. Priešingu atveju valstybė nepagrįstai praturtėtų jo sąskaita dėl pasisavinto 717 litrų naminės degtinės.

Pareiškėjas pažymėjo, jog neapibrėžtas nusikalstamos veikos dalyko teisinis statusas lėmė tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau EŽTT) bylose Baklanov v. Russia (no. 68443/01, judgement of 9 June 2005) ir Sun v. Russia (no. 31004/02, judgement of 5 February 2006), nagrinėdamas pažeidžiant nustatytą tvarką per valstybės sieną gabenamų pinigų konfiskavimo klausimą, konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimą. Tokio sprendimo pagrindinis argumentas buvo tas, kad kontrabandos dalyko pripažinimas iš nusikalstamos veikos gautu turtu pažeidė įstatymo numatomumo principą, kadangi toks traktavimas neišplaukė iš atitinkamo Rusijos Federacijos nacionalinio įstatymo turinio bei jo aiškinimo teismų praktikoje. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad nuosavybės teisės apsaugos standartas pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį apibūdinamas „trijų taisyklių“ režimu. Šių taisyklių esmė ta, jog kiekviena nuosavybės teisės ribojimo priemonė turi būti teisėta, nustatyta bendrųjų interesų tikslais ir proporcinga siekiamam tikslui.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje Sun v. Russia EŽTT konstatavo, kad nacionalinio teismo išvada, jog pažeidžiant nustatytą tvarką per valstybės sieną gabenamų pinigų pobūdis iš „teisėtai įgytų“ pasikeitė į „nusikalstamu būdu įgytus“, kai pareiškėjas kirto valstybės sieną jų nedeklaravęs, yra nepriimtina, kadangi toks interpretavimas nukrypsta nuo įprastos „gautas nusikalstamu būdu“ sampratos, kuri implikuoja tai, kad kaltininkas įgyja turtą padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįgijo pinigų padarydamas kontrabandos nusikaltimą, bet juos uždirbo atlikdamas savo darbą. Be to, toks traktavimas, EŽTT nuomone, neatitinka teismų praktikoje nusistovėjusio baudžiamosios atsakomybės sąlygų interpretavimo. Pareiškėjo nuomone, tokia EŽTT pozicija leidžia daryti išvadą, kad kontrabandos dalykas negali būti pripažįstamas iš nusikalstamos veikos gautu turtu, jeigu toks nėra de facto. Turint omenyje tai, kad turto deklaravimo tvarkos pažeidimas savaime negali paversti tokio turto iš nusikalstamos veikos gautu turtu, išvadą dėl turto nusikalstamos kilmės teismas galės daryti tik nustatęs, kad padaryta kita nusikalstama veika, iš kurios toks turtas ir buvo gautas.

Pareiškėjas nurodė ir tai, jog byloje Ismayilov v. Russia (no. 30352/03, judgement of 6 November 2008) EŽTT konstatavo, kad nuosavybės teisės ribojimas turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą, tuo tarpu pareiškėjas nebuvo teistas, įtariamas ar kaltinamas jokiu nusikaltimu, nebuvo jokių duomenų, kad taikydamos turto konfiskavimą valdžios institucijos siekė užkirsti kelią pinigų plovimui, prekybai narkotikais, terorizmo finansavimui ar mokesčių vengimui. EŽTT įvertino tai, kad įvežti užsienio valiutą grynaisiais į Rusiją nedraudžiama pagal Rusijos teisę, pinigų suma, kuri gali būti pervedama ar fiziškai gabenama į Rusijos teritoriją, taip pat nebuvo ribojama. Be to, teisėta konfiskuotų pinigų kilmė nebuvo ginčijama, pareiškėjas pateikė įrodymus, kad jis pinigus įgijo pardavęs butą. Konfiskuota pinigų suma buvo esminė pareiškėjui, tuo tarpu žala, kuri būtų padaryta, - mažareikšmė: jis neišvengė muito mokesčių ir nesukėlė kitokios turtinės žalos valstybei. Įvertinęs šias aplinkybes, EŽTT priėjo prie išvados, kad turto konfiskavimo sankcija buvo baudžiamoji pagal savo pobūdį. Tačiau, kaip buvo akcentuojama pareiškėjo skunde, šioje byloje asmuo jau buvo nubaustas už kontrabandą laisvės atėmimo bausme atidedant jos vykdymą, o Vyriausybė įtikinamai neargumentavo, kodėl vienos bausmės šiuo atveju nepakako jos paskirčiai pasiekti. Šios aplinkybės nulėmė teismo išvadą, kad turto konfiskavimas buvo neproporcingas ir sukėlė pernelyg didelę įpareigojimų naštą pareiškėjui.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje suformuluotas atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Pagrindinis demokratinės ir teisinės valstybės sampratos komponentas - efektyvi Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių apsauga. 1993 m. gegužės 14 d. Lietuva pasirašė Konvenciją ir jos papildomus Ketvirtąjį (1963 m.), Septintąjį (1984 m.) bei Vienuoliktąjį (1994 m.) protokolus. Prisijungimas prie Konvencijos nėra vien tik valstybės įsipareigojimas savo nacionalinius įstatymus derinti su Konvencija ir jos protokolais. Be to, pats derinimas nereiškia tik tiek, kad nacionalinių įstatymų formuluotės teksto atžvilgiu atitiktų Konvencijos nuostatas. Būtina atsižvelgti į tai, kad šioje teisės sistemoje vyksta nesustojantis teisės plėtotės procesas, pasireiškiantis ne tik naujų dokumentų priėmimu, bet ir jurisprudencijos kūrimu, EŽTT sprendžiant konkrečias bylas ir kartu aiškinant Konvencijos ir jos protokolų normas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, jog Alytaus AVMI 2010 m. gegužės 24 d. iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų skyriaus gavo informaciją apie įsiteisėjusį Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. 1-455-791/2009, kur nustatyta, kad A. V., pažeisdamas nustatytą tvarką, įsigijo ir gabeno akcizais apmokestinamas 717 litrų 48,5-61,6 proc. stiprumo naminės degtinės. A. V. pažeidė Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200, 2.1 p. ir tuo padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 201 str. 2 d. Dėl minėtos baudžiamosios veikos padarymo prisipažino kaltu. Jam paskirta 2 730 Lt dydžio bauda. Už laikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjas akcizų nedeklaravo ir nesumokėjo. Alytaus rajono apylinkės teismas konstatavo, kad pareiškėjas tyčiniais veiksmais, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė pirmiau nurodytas akcizais apmokestinamas prekes, tikslu jas realizuoti. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalimi, paminėtos aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Atsakovas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 72 straipsnyje numatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. Nurodytu būdu mokesčiai apskaičiuojami tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Tokiu atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo. Valstybės įstaigos ir institucijos, atlikdamos savo funkcijas ir nustačiusios mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau neįgaliotos MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų, surašytus aktus ar kitus dokumentus (pvz. specialisto išvadas), vadovaujantis MAĮ nuostatomis, privalo pateikti mokesčių administratoriui. Vadinasi, Alytaus AVMI turėjo teisę surašyti pareiškėjui patikrinimo aktą ir apskaičiuoti mokesčius vadovaudamasi įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog 1992 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 92/12/EEB dėl bendrųjų procedūrų, susijusių su akcizais apmokestinamais produktais, ir dėl tokių produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės (toliau – ir Direktyva) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti produktai (tarp jų ir alkoholis bei alkoholiniai gėrimai) tampa akcizų objektu (akcizais apmokestinamu produktu) juos pagaminus 2 straipsnyje apibrėžtoje Bendrijos teritorijoje arba jų importo į teritoriją metu. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad akcizų mokestis tampa mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartojimui, o minėtos dalies 2 paragrafas nustato, kad akcizais apmokestinamų produktų išleidimas vartojimui yra: a) bet koks šių produktų išgabenimas, įskaitant ir neteisėtą, iš laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimo; b) bet kokia šių produktų gamyba, įskaitant ir neteisėtą, kitaip nei taikant šiems produktams laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą; c) šių produktų importas, įskaitant ir neteisėtą, jeigu jiems nebuvo pritaikytas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas. Direktyvos 11 straipsnyje nurodyta, kad akcizais apmokestinami produktai nesumokėjus už juos akcizų gaminami, perdirbami ir laikomi tik mokestiniame sandėlyje.

Atsakovas nurodė, jog Europos Teisingumo Teismas byloje Nr. 455/98 pažymėjo, kad tuo atveju, kai valstybėje narėje legali produkto gamyba ir importas yra siejamas su specialių leidimų gavimu (dėl to nelegaliai įgyta ar pagaminta produkcija rinkoje realizuojama už ženkliai mažesnę kainą, nei legalaus įgijimo ar gaminimo atveju), nelegaliai įgytos prekės (pvz., įvežtos kontrabandos būdu) yra apmokestinimo objektas. Atsakovas nurodė ir tai, jog vien aplinkybė, kad tam tikras sandoris laikomas teisės pažeidimu, nereiškia, kad jis atleidžiamas nuo mokesčių; toks atleidimas taikomas tik tada, kada dėl tam tikrų prekių ar paslaugų ypatingų savybių, tarp teisėto ir neteisėto sektorių negalima jokia konkurencija. Taip pat teismas apibrėžė, kad etilo alkoholis nėra draustinas produktas dėl savo ypatingos rūšies ar dėl specialių savo charakteristikų. Toks produktas kaip etilo alkoholis, negali būti lyginamas su narkotikais dėl priežasčių susijusių su jo kilme, kokybe ir grynumu. Todėl etilo alkoholis susijusiose valstybėse narėse yra specialios įgaliojimų sistemos objektas tiek gamybos ar prekybos, importo ar eksporto atžvilgiu, o namų sąlygomis pagaminti alkoholiniai gėrimai yra produktas, kuris pripažįstamas etilo alkoholiu ir yra akcizų objektas. Byloje Nr. 455/98 buvo nuspręsta, kad etilo alkoholio gamyba, realizavimas, importas ir eksportas yra tiek akcizų, tiek PVM objektas, todėl nustačius nelegalų tokio produkto gamybą ar judėjimą, už šios nelegalios veiklos objektu laikomą bei konfiskuojamą etilo alkoholį turi būti skaičiuojami ir sumokami akcizai bei PVM. Iš to, anot atsakovo, darytina išvada, kad bet koks nelegaliai gaminamas, realizuojamas ar gabenamas etilo alkoholis (įskaitant ir konfiskuotą) turi būti apmokestinamas akcizais.

Atsakovas akcentavo, jog Europos Teisingumo Teismas 2001 m. balandžio 5 d. prejudiciniame sprendime byloje C-325/99 (G. van de Water vs. Staatssecretaris van Financien) išaiškino, kad Direktyvos 6 straipsnio 1 pastraipa (akcizais apmokestinamų prekių išleidimas vartojimui) turi būti aiškinama taip, kad vien turėjimas prekės, apmokestintos vartojimo mokesčiu Direktyvos 3 straipsnio 1 pastraipos prasme yra prekės išleidimas vartojimui, jeigu ši prekė pagal galiojančias Bendrijos ir nacionalinės teisės nuostatas nebuvo apmokestinta. Remiantis šiuo išaiškinimu, darytina išvada, kad Direktyvos 6 straipsnio 1 pastraipoje naudojamos sąvokos - akcizais apmokestinamų prekių išleidimas vartojimui - atžvilgiu taikomas išaiškinimas (prilyginimas) dėl akcizais apmokestinamų prekių turėjimo yra taikytinos ir Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 6 dalyje naudojamos sąvokos - „akcizais apmokestinamos prekės panaudojimas“ atžvilgiu, šios sąvokos turinį aiškinant analogiškai, nes prekės panaudojimas ir jos išleidimas vartojimui pagal atliekamų veiksmų turinį iš esmės yra tapatūs. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog atitinkamai yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) 2008 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-182/2008, 2008 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-129/2008, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-679/2009, 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2007 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje A3-689-2007 ir kt.). Todėl, anot atsakovo, akivaizdu, jog pareiškėjo veiksmai, t. y. neteisėtas prekių, apmokestinamų akcizų mokesčiu, gabenimas ir kartu jų faktinis turėjimas savo žinioje, yra prilygintini akcizais apmokestinamų prekių panaudojimui kitaip, negu yra nustatyta Akcizų įstatymo 17, 25 ar 41 straipsniuose, kas savo ruožtu suponuoja prievolės mokėti akcizų mokestį atsiradimą.

Atsakovas pabrėžė, kad LVAT 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje (administracinėje byla Nr. A6-238/2007) yra pasisakęs, jog „nei aktuali nagrinėjamai bylai ES teisė, nei Akcizų įstatymas, apibrėždami akcizų objektą tiesiogiai, neišskiria tik teisėtai pagaminto alkoholio. Savo ruožtu, kaip matyti iš Teisingumo teismo praktikos, sprendžiant apmokestinimo netiesioginiais mokesčiais klausimus, fiskalinio neutralumo principas paprastai neleidžia daryti takoskyros tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių bei teisėtų (teisėtai įsigytų ar sukurtų) ir neteisėtų (neteisėtai įsigytų ar sukurtų) prekių.

Ši taisyklė netaikoma, kai prekės pasižymi atitinkamais požymiais, dėl kurių jų civilinė apyvarta valstybėse narėse yra absoliučiai draudžiama ir šios prekės jokia forma ir niekada negalės teisėtai dalyvauti civilinėje apyvartoje, kai tarp teisėto ir neteisėto ekonomikos sektorių negalima jokia konkurencija. Tačiau etilo alkoholis nėra absoliučiai uždraustas produktas. Jis yra civilinės apyvartos objektas, gali būti laikomas preke. Ūkio subjektai ir kiti asmenys, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, gali etilo alkoholį gaminti, perdirbti, laikyti, pirkti, parduoti, importuoti ir eksportuoti.

Egzistuojant teisėtai alkoholio rinkai ir apyvartai, neteisėtai pagamintas alkoholis konkuruoja su teisėtai apyvartoje esančiu alkoholiu, gali daryti įtaką teisėtai alkoholio rinkai ir apyvartai. Todėl fiskalinio neutralumo principas šiuo atveju neleidžia mokestine prasme skirtingai vertinti teisėtai ir neteisėtai pagaminto etilo alkoholio. Atsižvelgdama į aukščiau paminėtą išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad etilo alkoholis, nors pagamintas neteisėtai (pavyzdžiui, naminė degtinė), gali būti akcizo objektu“.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje taip pat pažymėjo, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.

LVAT taip pat konstatavo, jog Akcizų įstatymas nenumato, kad sunaikintas (ar konfiskuotas) neteisėtai pagamintas etilo alkoholis yra atleidžiamas nuo akcizų. Nustatyti tokį atleidimo nuo akcizų pagrindą neįpareigoja ir su aptariamais santykiais susijusios ES direktyvos. Atsakovo nuomone, paminėtos nuostatos iš esmės atsispindi ir Akcizų įstatyme. Kadangi yra neginčijamai įrodyta, kad pareiškėjas padarė Baudžiamajame kodekse numatytą baudžiamąją veiką - neteisėtai laikė banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, t. y. pažeidimo padarymo metu šias prekes turėjo savo žinioje, Alytaus AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui atsirado prievolė deklaruoti ir mokėti akcizus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog administracinės bylos ginčo dalykas yra akcizų mokesčio apskaičiavimas pareiškėjo gabentam etilo alkoholiui. Teismo vertinimu, rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad A. V. buvo pareikšti kaltinimai dėl to, kad jis 2009 m. spalio 17 d. apie 11 val. Tauragės rajone, turėdamas tikslą realizuoti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 5 000 Lt įsigijo 717 litrų 48,5-61,6 proc. stiprumo namų gamybos stiprų alkoholinį gėrimą - naminę degtinę, supiltą į 50 vienetų plastikinių talpyklų ir šias talpyklas įdėjęs į jam priklausančio automobilio GAZ 53-12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) autocisternos dvi sekcijas, degtinę gabeno į Alytaus rajoną, Krokialaukio seniūniją, tačiau apie 15.45 val., važiuojant Peršėkės kaimo keliu, apie 100 metrų nuo kelio Alytus - Ūdrija - Krokialaukis, buvo sulaikytas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus magistralinių kelių priežiūros pareigūnų. Įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-455-791/2009 pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 2 dalį ir už tai jam skirta 3 250 Lt bauda. Teismas pabrėžė, jog remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė 2010 m. liepos 30 d. patikrinimo aktą Nr. AK28-5, kuriame papildomai apskaičiavo 15 356 Lt akcizų mokesčio bei 2 180 Lt akcizų mokesčio delspinigių. Alytaus AVMI 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. A11-21 patvirtino patikrinimo akte papildomai apskaičiuotas mokestines sumas bei skyrė 1 536 Lt dydžio akcizų baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 68-242 patvirtino Alytaus AVMI 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. A11-21.

Teismas konstatavo, jog nors pareiškėjas mano, kad mokesčių administratorių priimti sprendimai yra nepagrįsti, tačiau tokia jo pozicija yra neteisinga. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Akcizų įstatymas nustato prekių, kurios pagal šį įstatymą yra akcizų objektas, apmokestinimą akcizais, kontrolės ir gabenimo ypatumus (įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį akcizais apmokestinamos šios prekės, kaip jos apibrėžtos šio įstatymo 3 straipsnyje: 1) etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; 2) apdorotas tabakas; 3) energetiniai produktai; 4) elektros energija. Pagal Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punktą prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje buvo apibrėžta, kad bet kuris asmuo, kuriam prievolė mokėti akcizus atsiranda remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi 4 ir (ar) 5, ir (ar) 8 punktais, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą. Akcizų deklaracija pateikiama vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje asmuo registruotas mokesčių mokėtoju.

Teismo nuomone, sistemiškai analizuojant paminėtas Akcizų įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad asmeniui pareiga mokėti akcizus atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento. Tokią pareigą privalo vykdyti asmuo, laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes (nagrinėjamu atveju – etilo alkoholį). Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte panaudotas žodis „laikomas“ turėtų būti suprantamas kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. šios teisės normos taikymo prasme žodis „laikyti“ apima visus nurodytų prekių buvimą pas tam tikrą asmenį atvejus (laikant atitinkamose patalpose ar kitoje vietoje, vežant transporto priemone, kt.). Tokia išvada darytina analizuojant Akcizų įstatymo 17 straipsnį, kuriame išvardinti atvejai, kai akcizais apmokestinamos prekės atleidžiamos nuo akcizų, ir iš kurio matyti, kad jame nėra supriešinamos arba sugretinamos sąvokos „laikyti“ ir „gabenti“. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad šioje byloje akcizais apmokestinamų prekių laikymo faktas yra neginčijamai nustatytas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septinto protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje ir Europos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų“ 3 principe įtvirtintas ne bis in idem principas, reiškiantis, kad niekas negali būti persekiojamas ir baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (angl. offence, pranc. infraction), už kurio padarymą jis jau buvo nubaustas pagal įstatymą, arba išteisintas. Ne bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą, nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rūšių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas (tame tarpe ir mokestinės), taip pat nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis ar bausti tą patį asmenį už skirtingas veikas. Tai reiškia, kad Akcizų įstatyme nustatytų prievolių įvykdymas negali pakeisti Baudžiamajame kodekse nustatytų sankcijų ir atvirkščiai, t. y. baudos paskyrimas pagal Baudžiamąjį kodeksą negali eliminuoti mokesčio mokėtojo piniginės prievolės valstybei (šiuo atveju - laiku sumokėti akcizus). Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl ne bis in idem principo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas akcentavo, jog A. V., kaip rodo bylos duomenys, pareigos mokėti akcizus nuo akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios neįvykdė, todėl mokesčių administratorius pagrįstai patikrinimo metu nustatė mokestinį pažeidimą ir papildomai apskaičiavo 15 356 Lt akcizų mokesčio. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Teismo vertinimu, kadangi A. V. laiku nesumokėjo 15 356 Lt akcizų mokesčio, teritorinis mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo 2 180 Lt šio mokesčio delspinigių. Teismas nurodė, jog MAĮ 139 straipsnio 1 dalis numato, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nenustačius byloje pareiškėjo mokestinę atsakomybę sunkinančių aplinkybių, A. V. pagrįstai skirta minimalaus dydžio (10 proc.) akcizų mokesčio bauda (1 536 Lt), o dar labiau mažinti baudos dydį nėra įstatyminių pagrindų.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. baudžiamojo įsakymo rezoliucinę dalį nuspręsta sunaikinti 50 vienetų talpų su 704,3 litrų naminės degtinės, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad iš jo paimtas produktas turi būti jam grąžintas. Teismo nuomone, A. V., nesutikdamas su minėta baudžiamojo įsakymo rezoliucine dalimi, turėjo teisę paduoti apylinkės teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme. Teismo nuomone, kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės taip pat neleidžia konstatuoti jo skundo pagrįstumo, o jokių esminių pažeidimų nagrinėjant mokestinę bylą nenustatyta. Teismas konstatavo, kad Alytaus AVMI 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. A11-21 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. 68-242 iš esmės yra teisėti ir pagrįsti, nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti. Dėl išvardintų priežasčių pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad analogišką praktiką tokio pobūdžio administracinėse bylose formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-973/2006; 2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-208/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 205/2009 ir kt.).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl akcizo mokesčio mokėjimo, už neteisėtai laikytas turinčias etilo alkoholio prekes (namų gamybos stiprius alkoholinius gėrimus (naminę degtinę)), kurios, kaip konstatuota įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-455-791/2009, įsigijo bei laikė (gabeno) pareiškėjas A. V.. Iš Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. baudžiamojo įsakymo baudžiamojoje byloje Nr. I1-455-791/2009 matyti, kad šiame teismo baudžiamajame įsakyme inter alia buvo konstatuota, jog A. V. 2009 m. spalio 17 d. apie 11 val. Tauragės rajone, turėdamas tikslą realizuoti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 5000 Lt įsigijo 717 litrų 48,5 – 61,6 % stiprumo namų gamybos stiprų alkoholinį gėrimą – naminę degtinę, supiltą į 50 vienetų plastikinių talpyklų ir šias talpyklas įdėjęs į jam priklausančio automobilio GAZ 53-12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) autocisternos dvi sekcijas, degtinę gabeno į Alytaus rajoną, Krokialaukio seniūniją, tačiau apie 15.45 val., važiuojant Peršekės kaimo keliu, apie 100 metrų nuo kelio Alytus – Ūdrija – Krokialaukis, buvo sulaikytas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus magistralinių kelių priežiūros pareigūnų (b. l. 46 – 48). Teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Taip pat akcentuotina, kad akcizų mokesčio mokėjimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas. Byloje nagrinėjamų įvykių metu galiojusi Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija numatė, kad akcizų objektas yra nedenatūruotas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, įskaitant alų. Tuo tarpu Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai dar nesumokėti, privalo būti gaminamos, perdirbamos, maišomos, saugomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Remiantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalimi, jeigu asmuo, pažeisdamas šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną Akcizų deklaracija pateikiama vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje asmuo registruotas mokesčių mokėtoju. Pagal Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus - prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, o minėtos teisės normos 6 punktas numato, jog tokia prievolė kyla už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, išskyrus atvejus, kai pagal šį Įstatymą akcizais apmokestinamų prekių gamyba (maišymas ar perdirbimas) neprivalo vykti akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis, jeigu asmuo, pažeisdamas šio Įstatymo 4 straipsnio 1, 5, 6 ir 7 dalių reikalavimus, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną.

Pažymėtina ir tai, jog aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad „nei [...] ES teisė, nei Akcizų įstatymas, apibrėždami akcizų objektą, tiesiogiai neišskiria tik teisėtai pagaminto alkoholio. Savo ruožtu, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, sprendžiant apmokestinimo netiesioginiais mokesčiais klausimus, fiskalinio neutralumo principas paprastai neleidžia daryti takoskyros tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių bei teisėtų (teisėtai įsigytų ar sukurtų) ir neteisėtų (neteisėtai įsigytų ar sukurtų) prekių. Ši taisyklė netaikoma, kai prekės pasižymi atitinkamais požymiais, dėl kurių jų civilinė apyvarta valstybėse narėse yra absoliučiai draudžiama ir šios prekės jokia forma ir niekada negalės teisėtai dalyvauti civilinėje apyvartoje, kai tarp teisėto ir neteisėto ekonomikos sektorių negalima jokia konkurencija. Tačiau etilo alkoholis nėra absoliučiai uždraustas produktas. Jis yra civilinės apyvartos objektas, gali būti laikomas preke. Ūkio subjektai ir kiti asmenys, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, gali etilo alkoholį gaminti, perdirbti, laikyti, pirkti, parduoti, importuoti ir eksportuoti. Egzistuojant teisėtai alkoholio rinkai ir apyvartai, neteisėtai pagamintas alkoholis konkuruoja su teisėtai apyvartoje esančiu alkoholiu, gali daryti įtaką teisėtai alkoholio rinkai ir apyvartai. Todėl fiskalinio neutralumo principas šiuo atveju neleidžia mokestine prasme skirtingai vertinti teisėtai ir neteisėtai pagaminto etilo alkoholio. Atsižvelgdama į aukščiau paminėtą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad etilo alkoholis, nors ir pagamintas neteisėtai (pavyzdžiui, naminė degtinė), gali būti akcizo objektu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis įsiteisėjusiame Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-455-791/200 konstatuotomis aplinkybėmis, pagrįstai ir teisėtai pripažino pareiškėjo įsigytą ir laikytą (gabentą) namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų kiekį akcizų mokesčio objektu bei Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. A11-21 nurodė papildomai į biudžetą sumokėti 15356 Lt akcizų mokesčio ir 2180 Lt akcizų mokesčio delspinigių sumas.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį, jog mokesčių teisėje turi būti taikomas non bis in idem (dvigubo nubaudimo draudimo) principas, t. y. mokesčių teisinių santykių sritis nėra šio principo taikymo išimtis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 priimtą nutartį mokestinė bauda, vertinant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos vystymąsi, gali prilygti kriminalinei bausmei, kaip ji suprantama Europos Žmogaus Teisių Konvencijoje. Atitinkamai byloje Nr. A143-2619/2011 iš esmės konstatuota, jog baudos paskyrimas už administracinį teisės pažeidimą pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau – ATPK) bei baudos paskyrimas už mokesčių teisės pažeidimą pagal Mokesčių administravimo įstatymą gali lemti, kad asmuo yra dvigubai nubaudžiamas už tą patį teisės pažeidimą. Bylos medžiaga patvirtina, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-455-791/200 A. V. už nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų įsigijimui ir laikymu (gabenimu) (Baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 2 dalis), t. y. už tą pačią veiką, dėl kurios buvo atliktas mokestinis patikrinimas bei apskaičiuotas ginčijamas akcizo mokestis, šio mokesčio bauda ir delspinigiai, buvo skirta 3250 Lt dydžio bauda (kriminalinė bausmė) (b. l. 48). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, atsižvelgiant į šią aplinkybę, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai paskirta bauda už mokesčių teisės pažeidimus (akcizų mokesčio bauda) prilygo jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija vertinant šią teisinę situaciją Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme. Sąlyginai nedidelis mokestinės baudos dydis (1536 Lt) šiuo atveju nepaneigia pritaikytos sankcijos už mokesčių įstatymų pažeidimą baudžiamojo pobūdžio ir prigimties.

Taigi tiek Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. baudžiamuoju įsakymu, tiek Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatų prasme buvo nubaustas tas pats fizinis asmuo – pareiškėjas R. B., todėl tokia teisinė situacija suponuoja non bis in idem principo pažeidimą. Vadovaudamasi tuo, kas buvo išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas skirti pareiškėjui baudą pagal Mokesčių administravimo įstatymą negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies, ta apimtimi, kuria ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas panaikinant Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. A11-21 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 68-242 dėl įpareigojimo sumokėti 1536 Lt akcizo mokesčio baudą. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti.

Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. A11-21 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 68-242 dalyje dėl įpareigojimo sumokėti 1536 (vieno tūkstančio penkių šimtų trisdešimt šešių) Lt akcizo mokesčio baudą panaikinti.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Veslava Ruskan