2013-05-17 Nr. AB-1884-3-61-3-02102-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-459/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02102-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Alytaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Alytaus miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnyba, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Alytaus miesto savivaldybės administracija su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir CPVA, Agentūra) 2012 m. birželio 6 d. pažeidimų tyrimo išvadoje nurodytą sprendimą pripažinti 981 296,75 Lt projekto „Alytaus pramoninis parkas“, kurio kodas VP2-2.4-ŪM-01-V-01-003 (toliau – ir Projektas), išlaidų netinkamomis finansuoti (toliau – ir Išvada Nr. IT01); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija, Ministerija) 2012 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (24.16-02)-5K-1213392-6K-1206291; 3) įpareigoti Agentūrą pripažinti projekto išlaidas tinkamomis finansuoti. Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – ir Tarnyba) nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, Projekto pagrindu atlikdamas viešuosius pirkimus, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) reikalavimus. Minėtos išvados pagrindu Agentūra priėmė sprendimą dėl finansinių korekcijų taikymo, kurį patvirtino ir Finansų ministerija. Pareiškėjo nuomone, skundžiami Agentūros ir Finansų ministerijos sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Finansų ministerijos 2012 m. liepos 19 d. sprendimas neatitinka motyvuoto ir pagrįsto sprendimo reikalavimų, nes išankstinio ginčo nagrinėjimo tvarka buvo tik formali, ir Finansų ministerija iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo skundo dalyko ir dėl skunde išdėstytų argumentų nepasisakė. Tarnybos išvados neturi privalomų įrodymų galios, yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl turėjo būti atitinkami įvertintos. Pareiškėjo nuomone, dėl panašių priežasčių yra neteisėtas ir Agentūros sprendimas skirti finansines korekcijas, nes atsakovas objektyviai ir visapusiškai pažeidimų aplinkybių netyrė ir neprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimų, o iš karto priėmė sprendimą taikyti finansines korekcijas. Agentūra priėmė Tarnybos išvadas, su kuriomis pareiškėjas nesutinka, kaip privalomas, netikrindama nei jų pagrįstumo, nei teisingumo.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 101–107).

Nesutiko, kad skundžiama Išvada Nr. IT01 neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nesį minėtą išvadą neprivalėjo būti perkeltos visos faktinės aplinkybės, pakako padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį. Pažymėjo, kad atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl neva pažeistos teisės pateikti savo paaiškinimus, nes Agentūra tirdama pažeidimą vadovavosi Metodinėmis pažeidimų tyrimo nustatymo rekomendacijomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 (toliau – ir Rekomendacijos), ir kreipėsi į pareiškėją, pranešdama apie pradėtą pažeidimo tyrimą bei prašydama pateikti raštiškus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius bei kitus prašomus dokumentus dėl nustatytų pažeidimo aplinkybių. Agentūros teigimu, jai nesuteikta teisė kvestionuoti Tarnybos išvadų teisėtumo ar teisingumo, tačiau Tarnybos išvada nebuvo priimta kaip privaloma, nes ja Agentūra vadovavosi kaip papildomu pažeidimo įrodymu, kuris tik patvirtino Agentūros nuomonę dėl padaryto pažeidimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmeti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 147–152).

Pažymėjo, kad Agentūra atliko būtinus pažeidimo tyrimo veiksmus, pagrįstai rėmėsi Tarnybos išvadoje pateiktomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurias Tarnyba nustatė pagal įstatymu pavestą kompetenciją. Agentūros Išvadoje Nr. IT01 yra nurodytos faktinės aplinkybės, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas vadovavosi priimdamas tokį sprendimą, išvadoje išdėstyti motyvai yra aiškūs ir pakankami, nebuvo nustatyta, kad Agentūra būtų viršijusi įgyvendinančiosios institucijos kompetenciją ar pažeidusi pažeidimo tyrimo procedūras. Pabrėžė, kad administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti ir iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nesuteikia Finansų ministerijai teisės aiškinti VPĮ nuostatų ir jų taikymo, taip pat Finansų ministerija pagal kompetenciją nevertina Tarnybos sprendimų, išvadų ar konsultacijų pagrįstumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra ir pažymėjo, kad Tarnybos pateiktos išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio, o Agentūros ir Finansų ministerijos sprendimų teisėtumo Tarnyba nėra įgaliota aiškinti (II t., b. l. 158–159).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė ir netenkino jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas konstatavo, kad pagrindas nagrinėjamam ginčui kilti buvo pažeidimo tyrimo metu nustatytos aplinkybės, susijusios su Tarnybos užfiksuotais atitinkamais pažeidimais. Šiuos pažeidimus dar kartą vertino Agentūra, kuri, juos įvertinusi padarė išvadą (Agentūros Išvada Nr. IT01), jog 981 296,75 Lt Projekto išlaidų yra netinkamos finansuoti. Atkreipė dėmesį, kad minėtoje išvadoje taip pat pateiktas siūlymas Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai priimti PAFT 197.2 punkte numatytą sprendimą: pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir sumažinti projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi 911 521,20 Lt iš jų. Europos Sąjungos fondų lėšos 253 942,70 Lt, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos 657 578,50 Lt ir susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį 651 191,77 Lt iš jų: Europos Sąjungos fondų lėšos 181 416,95 Lt ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos 469 774,82 Lt, taikant lėšų pervedimo būdą. Finansų ministerija, vadovaudamasi PAFT 211 punktu, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Agentūros sprendimo, 2012 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. (24.16-02)-5K-1213392-6K-1206291 skundą atmetė ir sutiko su Agentūros Išvada Nr. IT01, kurioje buvo pasiūlyta sumažinti pareiškėjui paskirtą finansinę paramą.

Vadovaudamasis PAFT nustatytu teisiniu reglamentavimu, teismas vertino, kad galutinis sprendimas, sukeliantis pareiškėjui realias teisines pasekmes, yra Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos spendimas (dėl lėšų grąžinimo – finansinės korekcijos projektams paskirtai ES finansinei paramai taikymo), tačiau pareiškėjas jo teismui neskundžia.

Teismas konstatavo, kad Agentūra pareiškėjo skundžiamoje Išvadoje Nr. IT01 priėmė sprendimą siūlyti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai taikyti finansinę korekciją, o ne sprendimą, kaip teigiama skunde, taikyti finansinę korekciją, tokie Agentūros veiksmai yra procedūros dalis, kuriai pasibaigus, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir priima galutinį sprendimą taikyti / netaikyti finansinę korekciją, todėl tokie Agentūros veiksmai negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia materialinių teisių ir pareigų. Tik priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti atsiradus realiems teisiniams padariniams.

Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti sprendimus, kurie jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 str. 1 p. pagrindu, kaip byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Kadangi byla nutraukiama, pareiškėjo skundo reikalavimai tenkinti nebuvo, todėl jis neturi teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas Alytaus misto savivaldybės administracija pateikė atskirąjį skundą (III t., b. l. 141–145), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad Agentūros sprendimai yra tik tarpiniai aktai, kurie nesukelia jokių materialinių teisinių pasekmių Alytaus miesto savivaldybės administracijai yra nepagrįsta. Naujausioje administracinių teismų praktikoje yra pateikiami visiškai priešingi argumentai. Šiuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-268/2013. Pareiškėjo skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojo nauja Taisyklių redakcija ir tai, kad sprendimas sukelia teisines pasekmes, patvirtina ir kitos Taisyklių nuostatos (1971, 1981, 1983, 211, 212 p.).

2. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo. Taigi, administracinių teismų kompetencijai priskirtina nagrinėti Agentūros bei Finansų ministerijos išvadų teisėtumą.

3. Abiejuose pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose Agentūra ir Finansų ministerija yra nurodžiusios, kad jie gali būti skundžiami. Taigi, pačios institucijos, priėmusios skundžiamus sprendimus laikosi pozicijos, kad jų sprendimai gali būti skundžiami, kaip administraciniai sprendimai ir/ar veiksmai.

4. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad Agentūros sprendimas dėl nustatytų pažeidimų pats savaime sukelia teisines pasekmes, nes nuo šio sprendimo priėmimo pareiškėjas netenka galimybių disponuoti Europos Sąjungos paramos lėšomis, finansavimas be jokio papildomo sprendimo, yra sustabdomas.

5. Pareiškėjas skundė atsakovo priimtą sprendimą ne tik tuo aspektu, kad juo buvo užkirstas Europos Sąjungos paramos lėšų teisėtas panaudojimas, ginčydamas nustatytus tariamus Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus, bet ir dėl to, kad atlikdamos administracines procedūras, šios institucijos formaliai atliko savo pareigas, pažeisdamos iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio joms kylančius imperatyvus veikti objektyviai ir laikytis proporcingumo principo. Teismo sprendimu dėl bylos nutraukimo pareiškėjui iš esmės užkertamas kelias ginčyti neteisėtus atsakovų veiksmus, ir toks nepagrįstas suvaržymas iš viso eliminuoja pareiškėjo gynybą nuo nepagrįsto institucijų veikimo (ar neveikimo) atliekant administracines procedūras ir sudaro prielaidas įsigalioti neatsakingam institucijų elgesiui vykdant administracines procedūras.

6. Ši administracinė byla pirmos instancijos teisme faktiškai buvo išnagrinėta visa apimtimi, byloje buvo ištirti visi turimi įrodymai, buvo rengiami du žodiniai bylos nagrinėjimo posėdžiai, be to, teismas dar 2012 m. gruodžio mėnesį, buvo atnaujinęs bylos nagrinėjimą ir kreipęsis dėl papildomų dokumentų ir paaiškinimų gavimo iš Agentūros dėl ginčo esmės. Todėl teismo procesiniu sprendimu dėl bylos nutraukimo iš esmės buvo suvaržyta pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, pažeistos bylos dalyvių teisės į kuo operatyvesnį ir ekonomiškesnį teismo procesą, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje. Be to, teismas nesilaikė pareigos kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp proceso dalyvių, nes po teismo sprendimo nutraukti bylą, pagal sprendime pateiktus išaiškinimus, jog pareiškėjas turėjo skųsti kitą administracinį sprendimą, pareiškėjas, ketindamas apginti savo pažeistas teises, turėtų teikti tapačiomis aplinkybėmis motyvuojamą skundą tik jau dėl kito ministerijos sprendimo, dėl ko bus pakartotinai eikvojamos visų bylos dalyvių ir teismo ištekliai.

7. Skundžiama nutartis negali būti vertinama kaip pagrįsta atsižvelgiant ir į tai, kad nuspręsdamas palikti skundą nenagrinėtu teismas netinkamai nustatė šalių procesinę padėtį byloje. Remiantis naujausiose Lietuvos administracinių teismų praktikoje pateikiamais išaiškinimais, Ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punkto nuostatomis ir spręsdama dėl Agentūros sprendimo, priima ne tarpinį ir ne galutinį, bet savarankišką individualų teisės aktą pareiškėjui. Šis teisės aktas taip pat yra reikšmingas pats savaime pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl ginčo dėl jo nagrinėjimas taip pat priskirtinas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 str.). Todėl kreipdamasis į teismą su skundu šioje administracinėje byloje pareiškėjas prašė panaikinti ne tik Agentūros, bet ir Ministerijos priimtą sprendimą, atsakovais byloje nurodė tiek Agentūrą, tiek ir Ministeriją. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas šios administracinės bylos nagrinėjimo metu pakeitė Ministerijos procesinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį. Toks procesinis teismo sprendimas faktiškai apriboja pareiškėjo galimybes siekti teismine tvarka panaikinti pareiškėjui nepalankų Ministerijos sprendimą, kas yra nesuderinama su universaliu teisės į teisminę gynybą prieinamumo principu.

Atsakovas VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad Agentūros pažeidimo tyrimo išvadoje pareiškėjui nėra nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Sprendime yra išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados, kurios pačios savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia jo materialiųjų teisių ir pareigų, nesukelia jam teisinių pasekmių. Realias teisines pasekmes sukelia galutinis sprendimas dėl finansavimo ir lėšų – Ūkio ministro sprendimai. Atsakovas remiasi LVAT 2013 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-344/2013 ir 2013 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje AS662-59/2013 ir pažymi, kad pareiškėjo nesutikimo su tyrimo išvada argumentai (bet ne savarankiški reikalavimai) galės būti nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka ginčijant galutinį sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra. Pažymi, kad Apeliantas atskirajame skunde nekvestionuoja Tarnybos veiksmų ar neveikimo. Vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, Tarnyba nėra oficialiai įgaliota aiškinti atsakovo ir / ar Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimamų aktų ir vertinti jų teisėtumo bei pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria administracinė byla pagal pareiškėjo skundą nutraukta 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Agentūros 2012 m. birželio 6 d. pažeidimų tyrimo išvadoje nurodyto sprendimo pripažinti 981 296,75 Lt projekto (kodas VP2-2.4-ŪM-01-V-01-003), išlaidų netinkamomis finansuoti ir pasiūlyti Finansų ministerijai sumažinti projekto finansavimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Agentūros sprendimas nagrinėjamu atveju laikytinas tarpiniu procedūriniu sprendimu, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia materialinių teisių ir pareigų.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pagal Agentūros 2012 m. birželio 8 d. sprendimo priėmimo metu galiojusių Taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 510 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 17 d.) 197 punktą, įgyvendinančioji institucija, atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, kurio, jos nuomone, ištaisyti neįmanoma, priima sprendimą dėl nustatyto pažeidimo (toliau vadinama – sprendimas dėl pažeidimo), kuriame nurodomos su nustatytu pažeidimu susijusios faktinės aplinkybės, netinkamų finansuoti išlaidų suma ir pateikiamas vienas iš pasiūlymų ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai. Pagal Taisyklių 198 punktą, ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, išnagrinėja jį ir nekeisdamos nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdamos į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą, priima vieną iš sprendimų. Taisyklių 1971 straipsnyje nustatyta, kad nesutinkantis su įgyvendinančiosios institucijos veiksmais ar neveikimu, susijusiais su sprendimo dėl pažeidimo priėmimu, ar sprendimu dėl pažeidimo projekto vykdytojas gali skųstis šių Taisyklių 211 ir 212 punktuose nustatyta tvarka.

Taisyklių 211 punkte nustatyta, kad pareiškėjas ir projekto vykdytojas turi teisę apskųsti vadovaujančiajai institucijai įgyvendinančiosios institucijos veiksmus ar neveikimą, susijusius su projekto atitikties bendriesiems atrankos kriterijams (išskyrus juos detalizuojančius reikalavimus, nustatytus projektų finansavimo sąlygų aprašuose) vertinimu, sprendimo dėl pažeidimo priėmimu, per 10 darbo dienų nuo tos dienos, kurią jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokius įgyvendinančiosios institucijos veiksmus ar neveikimą. Vadovaujančioji institucija, gavusi projekto vykdytojo skundą dėl įgyvendinančiosios institucijos veiksmų ar neveikimo, susijusių su sprendimo dėl pažeidimo priėmimu, per 3 darbo dienas nuo jo gavimo institucijoje dienos apie tai informuoja ministeriją ir (ar) kitą valstybės instituciją ir įgyvendinančiąją instituciją. Vadovaujančioji institucija gautą pareiškėjo arba projekto vykdytojo skundą nagrinėja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujančioji institucija apie priimtą sprendimą informuoja pareiškėją ar projekto vykdytoją. Vadovaujančioji institucija, nusprendusi, kad skundas pagrįstas, raštu įpareigoja įgyvendinančiąją instituciją imtis atitinkamų veiksmų ir nustato veiksmų atlikimo terminus. Taisyklių 212 punkte nustatyta, kad pareiškėjas ar projekto vykdytojas, nesutinkantis su įgyvendinančiosios institucijos, ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos ar vadovaujančiosios institucijos sprendimais, gali juos apskųsti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teismas gavęs skundą dėl finansavimo sumažinimo pagal Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, 198 punktą (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 17 d.) turi atlikti visapusišką tokio sprendimo (bendrine prasme) patikrinimą, t. y. turi patikrinti, kiek jis yra teisėtas bei pagrįstas. Turi būti vertinama, ar sprendimas priimtas kompetentingo subjekto, ar nebuvo viršytos įgalinimų ribos, ar jis atitinka tokiam teisės aktui keliamus reikalavimus bei analizuojama, kiek toks teisės aktas buvo pagrįstas. Taigi byloje, kurioje sprendžiamas galutinio (Ministerijos) sprendimo dėl finansavimo sumažinimo pagrįstumas, reikalingas ir rašto (Agentūros siūlymo dėl finansavimo sumažinimo), kuris buvo pagrindas priimti galutinį (Ministerijos) sprendimą dėl finansavimo sumažinimo, įvertinimas, susijęs su aiškinimusi, ar iš tikro buvo padaryti pažeidimai ir tie pažeidimai buvo tiek esminiai, kad turėjo būti sumažintas projekto finansavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2896/2011).

Pažymėtina, kad ginčui išnagrinėti svarbi aktuali LVAT formuojama praktika, susijusi teise skųsti sprendimus dėl nustatyto pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS662-59/2013, įvertinęs Taisyklių nuostatas (197, 198 punktus), pažymėjo, jog pagal Taisyklių nuostatas (tiek galiojusias iki 2012 m. gegužės 17 d., tiek galiojančias nuo 2012 m. gegužės 17 d.) įgyvendinančios institucijos sprendimo dėl pažeidimo nėra pagrindo vertinti kaip individualaus administracinio akto, galinčio būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgęs į tai, kad pagal abejas Taisyklių redakcijas galutinis sprendimas dėl projekto finansavimo ir administravimo sutarties yra priimamas būtent Ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos. Teismas sprendė, kad Agentūros sprendimas, kuriuo ministerijai teikiamas siūlymas sumažinti finansavimą, laikytinas galutinio sprendimo dėl finansavimo sumažinimo sudėtine dalimi (pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir LVAT 2013 m. kovo 27 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-344/2013).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad šioje byloje skundžiamas Agentūros sprendimas, laikytinas tarpiniu dokumentu, t. y. galutinio sprendimo dėl finansavimo sumažinimo sudėtine dalimi.

Įvertinus skundžiamo Agentūros sprendimo turinį, darytina išvada, jog jame pareiškėjui nėra nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Sprendime yra išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados, kurios pačios savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia jo materialiųjų teisių ir pareigų, nesukelia jam teisinių pasekmių. Realias teisines pasekmes sukelia galutinis sprendimas dėl finansavimo ir lėšų. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2012 m. liepos 5 d. priėmė įsakymus Nr. 4-637 ir Nr. 4-638, kuriais pripažino Agentūros siūlytą sumą netinkamomis finansuoti išlaidomis ir sumažino pareiškėjui paskirto finansavimo dydį. Pareiškėjo nesutikimo su Agentūros procedūriniu sprendimu argumentai (bet ne savarankiški reikalavimai) galės būti nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka ginčijant galutinį sprendimą, todėl atsisakant priimti pareiškėjo skundą, jam nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą.

Atsakydamas į apelianto argumentą dėl šalių procesinės padėties, teismas pažymi, kad Finansų ministerija išnagrinėjo pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka, o tokiu atveju bylą nagrinėjant teisme šalių procesinė padėtis nesikeičia.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą pagal pareiškėjo skundą ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Alytaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė