2013-11-26 Nr. AB-9084-3-62-3-01176-2010-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1169/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-1176-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 14.3; 14.5; 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. P., E. Š., A. L., J. P., K. S., T. V., V. V., E. V., J. V., G. Š., V. B., L. M. S., R. V., L. S., J. V., V. V., A. G., R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. J., J. P., E. Š., A. L., J. P., K. S., T. V., V. V., E. V., J. V., G. Š., V. B., L. M. S., R. V., L. S., J. V., V. V., A. G., R. G. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės tarybai, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, UAB „ASPB“, UAB „Silva vivida“, UAB „Pilainiai“, UAB „ViaCon Baltic Pipe“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. TS-329 „Dėl Kauno rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo detaliojo plano patvirtinimo, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo bei statybos reglamento ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo“.

Skunde nurodė, kad pareiškėjai yra žemės sklypų, esančių greta detaliuoju planu suplanuotos teritorijos, savininkai, todėl yra suinteresuoti detaliojo plano sprendiniais, kurių įgyvendinimu bus sąlygotas gyvenamosios aplinkos oro, užterštumo, skleidžiamo triukšmo padidėjimas, kas turės tiesioginės neigiamos įtakos jų gyvenimo sąlygoms bei sveikatai. Pareiškėjų nuomone, ginčijamas Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. TS-329, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, pažeidžia jų teises, imperatyvius teisės aktų reikalavimus, todėl turi būti panaikintas.

Pareiškėjų teigimu, detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo (toliau –TPĮ) 26 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pagal bendrąjį planą, skundžiamu detaliuoju planu suplanuota teritorija yra prioritetinėje gyvenamųjų namų statybos teritorijoje. Rengiant detalųjį planą nebuvo tinkamai įvertintas planuojamos vykdyti ūkinės veiklos poveikis gyvenamajai vietovei. Poveikio visuomenės sveikatos vertinimas buvo atliktas tik dėl vienintelio planuojamo taršos šaltinio – polipropileno vamzdžių gamyklos, tuo tarpu detaliuoju planu planuojamuose kituose sklypuose, kuriuose UAB „Silva vivida“ taip pat vykdys ūkinę veiklą (medienos pjaustymo, obliavimo ir medienos įmirkymo veikla), taršos šaltinių galimos taršos nebuvo vertinamos.

Detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į gamtinio karkaso teritoriją. Nepaisant to, kad pagal Gamtinio karkaso nuostatus tokiose teritorijose prioritetu turėtų būti laikoma veikla, kuria užtikrinama kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, taip pat rekreacinė veikla, skundžiamu detaliuoju planu suplanuoti trys sklypai, kurie skirti pramonės ir sandėliavimo objektams statyti bei eksploatuoti. Be to, suplanuota teritorija patenka į vieną iš penkių Kauno rajone esančių rekreacinių zonų, kurioje pagal bendrąjį planą numatyta nacionalinė dviračių trasa.

Turizmo trasų vizualinės apsaugos zonose taikomi tie patys naudojimo apsaugos ir tvarkymo reglamentai kaip ir rekreacinėse teritorijose, taigi planuoti ir statyti pramonės objektus draudžiama. Pareiškėjų įsitikimu, rengiant detalųjį planą buvo žinoma ir privalėjo būti įvertinta tai, kad prie planuojamų sklypų esantis vietinės reikšmės kelias (kategorija D1) nėra pritaikytas sunkiasvoriam transportui. Pagal STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ tokios kategorijos keliuose yra galimas tik lengvųjų (iki 5 t bendrosios masės) krovininių automobilių ir aptarnaujančio transporto eismas.

Be to, dėl tokio transporto eismo kils pavojus pėstiesiems, jų saugumui, pablogės jų gyvenimo sąlygos. Pareiškėjų nuomone, skundžiamas detalusis planas pradėtas rengti pažeidžiant TPĮ 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes detaliojo plano organizatoriaus teisės ir pareigos perduotos, nesant patvirtinto teritorijos bendrojo plano ir negavus Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo būtų leista rengti tokį detalųjį planą, taip pat negavus Kauno apskrities viršininko administracijos pritarimo. Detaliojo plano procedūros buvo pažeistos ir dėl to, kad dalis paraiškų dėl sąlygų išdavimo buvo pateikta ir kai kurios sąlygos buvo išduotos dar nesant sudarytos sutarties su savivaldybės administracijos direktoriumi dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo.

Pareiškėjai taip pat teigia, kad detalusis planas suderintas Kauno rajono savivaldybės Nuolatinės statybos kompleksinio derinimo 2010 m. gegužės 17 d. protokolu, nesilaikant Aplinkos ministro 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. D1-696 patvirtintų Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 26 punkto reikalavimų, nes teritorijų planavimo dokumento derinimo procedūra užtruko 7 mėnesius, pažeidžiant šiuose nuostatuose nustatytus terminus. Nurodo, kad ginčijamo teisės akto projektas bei aiškinamoji medžiaga nebuvo pateikta Vyriausybės atstovui Kauno apskrityje, nebuvo siūlymo įtraukti į Kauno rajono savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę klausimo dėl detaliojo plano patvirtinimo, vietoj to posėdžio eigoje papildant darbotvarkę minėtu klausimu mero teikimu.

Tokiu būdu pažeistos Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto ir 13 straipsnio nuostatos. Pareiškėjai pažymi, jog suplanuotoje teritorijoje esančiame UAB „Silva vivida“ valdomame sklype yra savavališkai pastatyti statiniai, dėl kurių surašytas savavališkos statybos aktas, šios aplinkybės nepaisė nei teritorijų valstybinę priežiūrą vykdanti institucija nei atsakovas. Mano, kad atsakovas neatliko išsamaus VTPSI Kauno skyriaus 2010 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo akto Nr. TP1-1869(15.4) patikrinimo ir objektyvaus įvertinimo. 2010 m. birželio 21 d.

VTPSI Kauno skyrius priėmė patikrinimo aktą Nr. TP1-1538(15.4), kuriame konstatavo pažeidimus bei nurodė, kad patikrinimo išvada yra neigiama. Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 20 punkte nustatyta, kad neigiamos patikrinimo išvados atveju, pakartotinai tikrinti teritorijų planavimo dokumentas gali būti pateiktas tik ištaisius jo patikrinimo akte nurodytus esminius trūkumus bei atlikus privalomas viešo svarstymo ir derinimo procedūras nepasibaigus planavimo sąlygų galiojimo terminui. Tuo tarpu vėlesniu 2010 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktu Nr. TP1-1869(15.4), vadovaujantis tik abejotina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. liepos 20 d. specialistės išvada Nr. 4D-864, kurioje pirminiame patikrinimo akte nustatyti trūkumai buvo įvertinti kaip neesminiai, neatlikus privalomų viešojo svarstymo bei derinimo procedūrų, išvada pakeista teigiama, taip pažeidžiant Aprašo 8.5, 14 ir 20 punktų reikalavimus.

Pareiškėjai pažymi, jog teigiama patikrinimo išvada dėl teritorijos planavimo dokumento jį tvirtinančiai institucijai yra patariamojo pobūdžio, todėl savivaldybės tarybos tokia išvada nesaisto, sprendžiant dėl detaliojo plano tvirtinimo, ir ji privalo įvertinti visas aplinkybes, jas objektyviai ir išsamiai išnagrinėti. Šios pareigos atsakovas neįvykdė, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas administracinis aktas.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės taryba su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime (II t., 10–16) nurodė, kad detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, todėl Teritorijų planavimo 26 straipsnio 3 dalies nuostatos nepažeistos. Bendrojo plano brėžinio „Žemės naudojimas ir apsaugos reglamentas“ priede nustatyta, kad prioritetinėse teritorijose gyvenamųjų namų plėtrai galimas žemės naudojimo būdas pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijoms plėsti, jei tai neįtakoja gyvenamųjų teritorijų. Rengiant detalųjį planą buvo įvertintas suplanuotuose sklypuose pramonės ir sandėliavimo objektuose numatomos ir planuojamos vykdyti veiklos – polipropileno vamzdžių gamybos poveikis gyvenamosioms teritorijoms.

Tokia aplinkybė dėl neigiamos įtakos nebuvimo gyvenamosioms teritorijoms konstatuota 2012 m. birželio 11 d. įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1607/2012 dėl Kauno visuomenės sveikatos centro 2009 m. balandžio 16 d. normatyvinių dokumentų bei gaminių higieninės ekspertizės protokolo Nr. 29-3(6) panaikinimo. Atsakovas pripažįsta, kad detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į gamtinio karkaso teritoriją, tačiau nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad tariamai dėl to nauji pramonės objektai negalėjo būti planuojami, o esami turi būti iškeliami.

Nurodo, kad Gamtinio karkaso nuostatų 7 punktas iš tiesų nustato, kad gamtinio karkaso teritorijose skatinama veikla, kuria užtikrinama kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, palaikomas ekosistemų stabilumas, biologinė įvairovė, saugomi ir įveisiami želdynai ir t. t., tačiau mano, kad tokia veikla tėra skatinama, ir tai negali reikšti, jog pramonės ar sandėliavimo veikla tokiose teritorijose yra imperatyviai draudžiama. Bendrajame plane nustatytas ginčo teritorijos žemės naudojimo apribojimas – „pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos galimos tik tuo atveju, jei neigiamai neįtakoja gyvenamųjų teritorijų“, suteikia teisę šioje teritorijoje vystyti pramoninę veiklą, kai neigiama įtaka gyvenamosioms teritorijoms nepasireikš.

Teigia, kad ginčijamu planu susisiekimo klausimai yra taip pat išspręsti tinkamai ir tai nepažeidžia pareiškėjų teisių. Kauno visuomenės sveikatos centro atlikto poveikio visuomenės sveikatai vertinime nustatyta, kad planuojamos ūkinės veiklos triukšmo lygis su krovininiu transportu neviršija Higienos normos HN 33:2007 nustatytų triukšmo ar į aplinką išmetamų teršalų ribinių dydžių. Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje nurodytas krovinių kiekis – 8 tonos, kurį galima krauti į vieną krovininį automobilį nesudaro pagrindo teigti, kad kroviniai negalės būti vežami ir 5 tonų krovininiu transportu.

Be to, Detaliojo plano 4.2 punkte kalbama apie transporto organizavimo viziją, ateityje įrengiant susisiekimo koridorių. Priešingai nei nurodo pareiškėjai, skundžiamas detalusis planas pradėtas rengti nepažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes 2008 m. rugsėjo 15 d. administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo buvo perduotos detaliojo plano organizatoriaus teisės ir pareigos, priėmimo metu buvo įgyvendinamos TPĮ 20 straipsnio 2 dalies nuostatos. Šios teisės ir pareigos galėjo būti perleidžiamos net ir nesant patvirtinto Bendrojo plano, nes tuo metu galiojusi TPĮ redakcija nustatė visą eilę galimybių rengti detaliuosius planus, kai nėra parengti bendrieji planai.

Pažymi, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos 2009 m. sausio 29 d. išduotame Planavimo sąlygų sąvado detaliojo planavimo dokumentams rengti 5.12 punkte nustatyta sąlyga: detalųjį planą rengti vadovaujantis Kauno rajono savivaldybės bendruoju planu, kuris buvo patvirtintas tą pačią dieną. Be to, ginčijamo detaliojo plano rengimui buvo gautas Kauno apskrities viršininko sutikimas. Mano, kad Vietos savivaldos įstatymo nuostatos dėl tarybos posėdžio darbotvarkės sudarymo ir papildymo nebuvo pažeistos ir remiasi LVAT praktika, nurodydami, kad ne kiekvienas formalus procedūrinis pažeidimas yra pagrindas naikinti administracinį aktą, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmių, tuo labiau, kad pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeistos nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (II t., b. l. 2–7) nurodo, kad skundžiamas sprendimas ir juo patvirtintas žemės sklypo detalusis planas yra teisėtas ir pagrįstas, savo poziciją iš esmės grindžia atsakovo išsakytais argumentais. Nurodo, kad polipropileno vamzdžių gamybai buvo atliktas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas, kurio metu nustatyta, kas sanitarinės apsaugos zonos dydis sutampa su Detaliuoju planu planuojamo sklypo ribomis ir šis dydis įtvirtintas poveikio visuomenės sveikatai ataskaitoje, kuriai 2009 m. balandžio 16 d. protokolu pritarė Kauno visuomenės sveikatos centras. Nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad neigiamos patikrinimo išvados atveju, teritorijų planavimo dokumentas pakartotinai tikrinti turėjo būti pateiktas tik ištaisius jo patikrinimo akte nurodytus trūkumus bei atlikus privalomas naujas viešo svarstymo ir derinimo procedūras nepasibaigus planavimo sąlygų galiojimo terminui. Nurodo, jog po planavimo organizatorių skundo Inspekcijai parengtoje specialisto išvadoje buvo konstatuota, kad patikrinimo akte su neigiama išvada nurodyti procedūriniai pažeidimai nėra esminiai ir nelemia Detaliojo plano sprendinių ir planavimo procedūrų rezultatų. Todėl, tik atlikus planavimo užduoties patikslinimą ir nepakeitus jokių detaliojo plano sprendinių, atlikti pakartotines viešojo svarstymo ir derinimo procedūras prieš teikiant pakartotinai tikrinti detalųjį planą, nebuvo privalu ir teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas su teigiama patikrinimo išvada, kurios pareiškėjai neginčijo, išduotas teisėtai, remiantis kompetentinga Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus išvada. Mano, jog Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos neigiama įtaka gyvenamosioms teritorijoms nenustatyta ir paneigta įsiteisėjusiu LVAT sprendimu, o detalusis planas, priešingai nei nurodo pareiškėjai, bendrojo plano sprendiniams neprieštarauja. Detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje esančių savavališkų pastatų buvimas šios bylos sprendimui prejudicinės reikšmės neturi. Detaliojo planavimo pagrindinės procedūros pažeistos nebuvo, pareiškėjų subjektinės teisės nepažeistos, todėl naikinti ginčijamą sprendimą nėra pagrindo.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „ViaCon Baltic Pipe“ ir UAB „Pilainiai“ atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 75–83).

Nurodo, kad neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo administracine tvarka panaikina šį sprendimą priėmęs subjektas arba teismas, jeigu šis sprendimas nepanaikinamas administracine tvarka. Pareiškėjai nesilaikė išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl skundas paliktinas nenagrinėtu. Palaikydami atsakovo Kauno rajono savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos atsikirtimus į skundą, papildomai nurodo, kad rengiant detalųjį planą buvo labai išsamiai analizuojama bei vertinama numatomo žemės naudojimo būdo įtaka gyvenamosioms teritorijoms ir pagrįstai nustatyta, jog suplanuotoje teritorijoje numatoma vykdyti veikla ir nustatytas žemės naudojimo būdas neigiamai neįtakos gyvenamųjų teritorijų. Tai, kad dalis paraiškų dėl sąlygų išdavimo ginčijamam detaliajam planui rengti buvo pateikta dar nesant sudarytos sutarties dėl detaliojo teritorijų organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir tai, kad kai kurios sąlygos buvo išduotos prieš pasirašant šią sutartį, neturi įtakos detaliojo plano teisėtumui. Mano, jog pareiškėjų argumentai dėl tarybos sprendimo priėmimo procedūros, susijusios su klausimo įtraukimu į darbotvarkę, pažeidimo Kauno rajono savivaldybės taryboje, dėl savavališkų statinių buvimo suplanuotoje teritorijoje, dėl Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 26 punkto pažeidimo, niekaip nėra susiję su pareiškėjų siekiu ginti savo subjektinę teisę į turimų gyvenimo sąlygų nepabloginimą ir vertintini kritiškai, kaip neesminiai, formalūs. Teigia, kad detaliojo plano patikrinimą atliekanti institucija, ginčo atveju po planavimo užduoties patikslinimo ir nepakeitus detaliojo plano sprendinių, turėjo teisę pati panaikinti neteisėtą patikrinimo aktą ir po pakartotinio tikrinimo priimti kitą aktą su teigiama išvada, naujai neatlikus pakartotinių viešojo svarstymo ir derinimo procedūrų prieš teikiant pakartotinai tikrinti detalųjį planą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo santykiams taikytina Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.

Dėl teisės kreiptis teisminės gynybos teismas nustatė, kad visi pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini), kuriame ginčijamu detaliuoju planu suplanuota teritorija pramonės ir sandėliavimo įmonių statybai. Akivaizdu, kad detaliojo plano sprendinių įgyvendinimas ir vykdoma ūkinė veikla (ypatingai poliprepileno vamzdžių gamyba ekstruzijos būdu) planuojamoje teritorijoje turės įtakos jų gyvenimo sąlygoms, todėl darytina išvada apie jų suinteresuotumą, kad detaliojo plano sprendiniai atitiktų teisės aktų reikalavimus, nepažeistų ir nepablogintų su sklypų valdymu susijusių sąlygų. Kolegijos nuomone, pareiškėjai, manydami, kad jų teises ir įstatymų saugomus interesus detaliųjų planų sprendiniai pažeidžia tuo aspektu, kad jais pabloginamos jų gyvenimo sąlygos, turi subjektinę teisę juos ginčyti (TPĮ 32 str. 3 d.).

Teismas konstatavo, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų teiginiai, kad kreipiantis į teismą pareiškėjai nesilaikė TPĮ nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu, nepagrįsti. Tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi ginčijant sprendimą, kuriuo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, nereikia laikytis išankstinės ginčo sprendimo tvarkos reikalavimų (LVAT 2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS7-241/2006).

Dėl detaliojo plano sprendinių atitikimo Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, teismas nustatė, kad ginčijamu detaliuoju planu suplanuoto sklypo dalis patenka į prioritetinę teritoriją gyvenamųjų namų plėtrai ir tik mažoji dalis sklypo dalis patenka į teritoriją, skirtą pramonės, logistikos ir komercijos objektams. Prioritetinėse teritorijose gyvenamųjų namų plėtrai tarp numatytų galimų žemės naudojimo būdų pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos nėra, tačiau yra nustatytas konkretus žemės naudojimo apribojimas – „pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos galimos tik tuo atveju, jei neigiamai neįtakoja gyvenamųjų teritorijų“. Taigi sprendžiant, ar ginčo teritorijoje galima pramonės ir sandėliavimo ūkinė veikla, svarbu nustatyti, kokią įtaką tai daro gyvenamajai teritorijai. Detaliuoju planu sklype Nr. 1 planuojama rekonstruoti esamą karvidę, pritaikant ją produkcijos sandėliavimo ir prekybos iš sandėlio reikmėms su nedidele dalimi patalpų gamybinei veiklai. Gamybinėse patalpose numatoma polipropileno vamzdžių gamyba, kitus pastatus numatoma rekonstruoti, įrengiant administracines bei buitines patalpas, numatyta įrengti produkcijos sandėliavimo aikšteles. Vadovaujantis Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586, 6.1 punktu, polipropileno vamzdžių gamybai buvo atliktas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas ir nustatyta, kad sanitarinės apsaugos zonos dydis sutampa su detaliuoju planu planuojamo sklypo ribomis ir šis dydis įtvirtintas poveikio visuomenės sveikatai ataskaitoje, kuriai 2009 m. balandžio 16 d. protokolu Nr. 29-3(6) pritarė Kauno visuomenės sveikatos centras (Detaliojo plano brėžinio 14, 20 punktai).

Teismas vertino, kad skundo teiginiai dėl netinkamo poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atlikimo – nepagrįsta ir subjektyvi pareiškėjų nuomonė. Pažymėjo, kad įsiteisėjusia 2012 m. birželio 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1607/2012 išnagrinėjus ginčą tarp tų pačių šalių dėl ginčijamo Kauno visuomenės sveikatos centro 2009 m. balandžio 16 d. Normatyvinių dokumentų bei gaminių higieninės ekspertizės protokolo Nr. 29-3(6), nustatyta, kad šis protokolas teisėtas, taigi UAB „Viacon Baltic Pipes“ veikla nėra kenksminga aplinkinėse teritorijose gyvenančių asmenų sveikatai ar jų gyvenimo kokybei. Taigi protokolu ir teismo sprendimu paneigta pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijų neigiama įtaka gyvenamosioms teritorijoms.

Pareiškėjų argumentai, kad rengiant ginčijamą detalųjį planą nepagrįstai buvo vertinamas tik vienintelio planuojamo taršos šaltinio – polipropileno vamzdžių gamyklos – poveikis visuomenės sveikatai, taip nesilaikant Bendrojo plano sprendinių, teismo pripažinti nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad Poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita patvirtina, kad atliekant prekių sandėliavimo poveikio visuomenės sveikatai vertinimą buvo analizuojama, kokios gretimos įmonės vykdo veiklą planuojamoje teritorijoje ir šalia jos, buvo atsižvelgta į UAB „Silva vivida“ ir UAB „Grynmedžio dirbiniai“ vykdomą ūkinę veiklą bei sąlygojamą taršą. Taigi gretimi galimi taršos šaltiniai taip pat buvo aptariami. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog UAB „Silva vivida“ planuojamoje teritorijoje nenumato vykdyti ūkinės veiklos, įtakojančios aplinką, ir kuriai pagal galiojančius teisės aktus būtų privaloma atlikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, nustatyti sanitarinės apsaugos zonas (tokia aplinkybė byloje surinktais duomenimis nepaneigta). Detaliajame plane numatyta, kad sklype Nr. 2 „statiniuose šiuo metu vykdoma ir ateityje numatoma vykdyti medienos gaminių ir medienos apdirbimo įrangos sandėliavimo veikla“. Poveikio visuomenės sveikatai vertinimas tokiu atveju teisės aktai nenumato. Darytina išvada, kad detaliojo plano sprendiniai ta apimtimi, kuria numatyta, kad sklype Nr. 2 esančiuose statiniuose vykdoma ir ateityje numatoma vykdyti medienos gaminių ir medienos apdirbimo įrangos sandėliavimo veikla, neprieštarauja bendrojo plano sprendiniams. Konstatavęs, kad ginčijamu detaliuoju planu numatomos pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos nedaro neigiamo poveikio gyvenamosioms teritorijoms, teismas padarė išvadą, kad aptariamu aspektu ginčijamas detalusis planas atitinka Kauno rajono bendrojo plano sprendinius.

Dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktų, teismas nustatė, kad tretieji suinteresuoti asmenys pasinaudojo teise skųsti patikrinimo aktą su neigiama išvada ne tiesiogiai teismui, bet pateikiant skundą aukštesniam administravimo subjektui – Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Specialisto, nagrinėjusio planavimo organizatorių skundą dėl skundžiamo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TPI-1538(15.4) išvados pagrįstumo, išvadoje buvo konstatuota, kad pagal 2009 m. vasario 2 d. planavimo užduotį, kiek joje nurodyta, jog UAB „Silva vivida“ visus jos valdomus pastatus naudoja ir planuoja naudoti ateityje pagal tiesioginę įregistruotą paskirtį, turėtų būti atlikta poveikio aplinkai vertinimo procedūra, todėl nurodė, jog keistina planavimo užduotis.

Kiti tikrinamame patikrinimo akte nurodyti pažeidimai buvo pripažinti neesminiais ir nelemiančiais Detaliojo plano sprendinių ir planavimo procedūrų rezultatų. Taigi konstatuota, jog teritorijų planavimo procedūros ir dokumento sprendiniai neprieštarauja Bendrojo plano sprendiniams bei atitinka Teritorijų planavimo įstatymą ir kitus teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia išvada sutiko. Teismas pažymėjo, kad pagal 2009 m. gruodžio 24 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos įsakymu Nr. IV-475 patvirtintų „Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus nuostatų“ 6.1, 7.9 punktus Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriams suteikta teisė kontroliuoti ir analizuoti Inspekcijos teritorinių padalinių vykdomą savivaldybės lygmens teritorijų planavimo valstybinės priežiūros veiklą, teikti metodinę pagalbą, nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus, pranešimus, kuriais skundžiami ITP veiksmai (neveikimas), taigi pareiškėjų atstovas nepagrįstai teigia, kad skyriaus specialistė neturėjo teisės atlikti skundo tyrimo ir patikrinimo akto su neigiama išvada pagrįstumo vertinimo.

Nustatyta, kad minėtos išvados pagrindu, nekeičiant užduoties aspektų dėl esminių ir privalomųjų detaliojo plano sprendinių ir reglamentų, buvo patikslinta planavimo užduotis. Teismas pažymėjo, kad ginčo atveju jokie detaliojo plano sprendiniai keičiami nebuvo. Be to, atlikti pakartotines viešojo svarstymo ir derinimo procedūras, kaip nustatyta Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 20 punkte būtų privalu tik tuo atveju, kai patikrinimo akte nustatyti ir nurodyti esminiai trūkumai yra taisomi. Kadangi po pakartotino patikrinimo tokių esminių taisytinų trūkumų nustatyta nebuvo, todėl, esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, priešingai nei teigia pareiškėjai, nei organizuoti naujo viešojo svarstymo, nei vykdyti naujų derinimo procedūrų nebereikėjo.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, po pakartotinio patikrinimo, papildomo planavimo dokumentų, sprendinių įvertinimo ir vadovaudamasi aukščiau minėta centrinio valstybinio administravimo subjekto išvada 2010 m. rugpjūčio 5 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. TP1-1869(15.4) nenustačiusi esminių pažeidimų ir pateikdama teigiamą išvadą, teisės aktuose nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai, siekdami apginti savo subjektines teises, kurios, jų manymu, akivaizdžiai pažeidžiamos, turėjo teisę apskųsti juos netenkinantį patikrinimo aktą su teigiama išvada (LVAT 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1846/2008), tačiau šia teise nepasinaudojo.

Teismas konstatavo, kad Kauno rajono savivaldybė, kaip kompetentinga tvirtinančioji institucija, įvertinusi teigiamą patikrinimo išvadą, kuri yra patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio, ir visas nurodytas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjų argumentas, kad atsakovas detaliojo plano tikrinimą minėtu aspektu atliko neišsamiai, paviršutiniškai, neobjektyviai yra nekonkretus, nepagrįstas įrodymais ir vertintas kaip objektyviais įrodymais nepagrįsta pareiškėjų nuomonė.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, kad ginčo detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į gamtinio karkaso teritoriją. Pareiškėjai nurodo, kad tokioje teritorijoje turėtų būti skatinama tik veikla, užtikrinanti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, neplanuojant naujų pramonės objektų, o esamus iškeliant. Remdamasis Aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu patvirtintais Nr. D1-96 gamtinio karkaso nuostatais (toliau – Nuostatai), teismas sutiko su atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentais, kad teritorijoje, turinčioje gamtinio karkaso teisinį statusą, paminėta veikla yra tik skatinama, taigi jai teikiamas prioritetas, tačiau tai jokiu būdu savaime nereiškia, kad taip yra paneigiama bet kokios ūkinės veiklos galimybė ir kad pramonės ar sandėliavimo objektų veikla, nustatyta tvarka konstatavus, jog tai neigiamai neįtakoja gyvenamųjų teritorijų, yra be išlygų draudžiama. Pabrėžė, kad ir pagal Teritorijos bendrąjį planą ginčo teritorija, patenkanti į gamtinio karkaso teritoriją, pažymėta kaip pramonės, logistikos ir komercijos objektams ir kaip prioritetinės teritorijos gyvenamųjų teritorijų plėtrai.

Dėl pareiškėjų teiginio, jog suplanuota teritorija patenka į vieną iš penkių Kauno rajone esančių rekreacinių zonų, kurioje pagal bendrąjį planą numatyta nacionalinė dviračių trasa Punia- Birštonas-Prienai-Kaunas-Rumšiškės-Čiobiškis, todėl šiuo aspektu ginčijamas sprendimas taip pat neteisėtas, teismas pažymėjo, kad minima dviračių trasa yra tik planuojama, be to, bendrajame plane numatytas apsaugos dydis sąlyginis (iki 1 km), todėl nagrinėjamu atveju nesant objektyvaus pagrindo pripažinti, kad netgi įrengus šią trasą ateityje, bus pažeisti nustatyti atstumai, nurodyta aplinkybė nelaikytina pažeidimu, lemiančiu ginčijamo sprendimo neteisėtumą. Nagrinėjamu aspektu pažymėta ir tai, kad sprendžiant rekreacinio objekto – dviračių tako įrengimą privalės būti paisoma nustatytų Kauno aerouosto sanitarinės apsaugos zonų.

Dėl pareiškėjų teiginio, kad ginčijamas detalusis planas pradėtas rengti pažeidžiant TPĮ (redakcija, galiojusi iki 210 m. sausio 1 d.) 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus detaliajam planui rengti, teismas nustatė, kad 2008 m. birželio 17 d. Kauno apskrities viršininkas sutiko, kad būtų rengiamas ginčo sklypo detalusis planas, 2008 m. rugsėjo 15 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos įsakymu Nr. ĮS-1962 detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos buvo perduotos žemės nuomininkėms UAB „Silva vivida“, UAB „Pilianiai“ ir UAB „ASPB“, o 2008 m. spalio 10 d. sudaryta sutartis Nr. S-880 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo“ dar nesant patvirtinto bendrojo plano. 2009 m. sausio 28 d. Kauno apskrities viršininkas patvirtino Planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 5R-16-(16.28) ir nustatė, kad detalųjį planą galima pradėti rengti tik įstatymų nustatyta tvarka patvirtinus Kauno rajono savivaldybės bendrąjį planą, kurio sprendiniais privalu vadovautis. 2009 m. sausio 29 d. išduotas Planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. PD-1-11 patvirtina, kad jo 5.12 punktas taip pat imperatyviai nustatė detalųjį planą rengti vadovaujantis tik parengtu Kauno rajono savivaldybės bendruoju planu ir kitų galiojančių aukštesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, taip nustatant planavimo organizatoriui konkrečias pareigas, susijusias su TPĮ 26 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimu. 2009 m. sausio 29 d. buvo patvirtintas ir Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nors detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos žemės nuomininkams buvo perduotos dar tik rengiant bendrąjį planą, tačiau tokio pobūdžio pareiškėjų nurodytas procedūrinis pažeidimas iš esmės nelėmė galutinių detaliojo plano sprendinių ir planavimo procedūrų rezultatų – detaliojo plano sprendiniai buvo ruošiami pagal bendrojo plano sprendinius ir juos atitinka.

Kolegijos nuomone, tai, kad dalis paraiškų dėl sąlygų išdavimo buvo pateikta 2008 m. spalio 2 d., o taip pat ir kai kurios sąlygos buvo išduotos dar nesant sudarytos sutarties su savivaldybės administracijos direktoriumi dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, iš esmės neįtakojo ginčijamo sprendimo teisėtumo. Nors paraiškos sąlygoms gauti buvo išsiųstos dar iki sutarties sudarymo, tačiau jau priėmus Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. ĮS-1962 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo“. Minėta, kad planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti išduotas 2009 m. sausio 29 d., t. y. jau po sutarties pasirašymo. Darytina išvada, jog pareiškėjų nurodytas Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 26 punktas, numatantis aplinkybes, kurioms esant išduodamas sąvadas (bet ne atskiros sąlygos), pažeistas nebuvo.

Teismas nustatė, kad į tarybos posėdžio darbotvarkę klausimas dėl detaliojo plano tvirtinimo buvo įtrauktas posėdžio dieną, taigi formaliai buvo pažeistos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio nuostatos, tačiau pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju klausimo svarstymo, balsavimo, sprendimo priėmimo pagrindinių procedūrų bei taisyklių buvo laikytasi, šiais aspektais savo argumentų neišsakė ir patys pareiškėjai. Darytina išvada, jog padaryti procedūriniai pažeidimai ginčo kontekste nepripažintini esminiais ir tik tai nesuteikia pagrindo priimtą ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad detalusis planas Kauno rajono savivaldybės Nuolatinės statybos kompleksinio derinimo 2010 m. gegužės 17 d. protokolu Nr. 102 derintas nesilaikant Aplinkos ministro 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. D1-696 patvirtintų Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų III skyriaus 26 punkto reikalavimų, kolegija konstatavo, kad derinant detalųjį planą nuolatinėje statybos komisijoje minėtų nuostatų 26 punkte nustatytas terminas daugiau įtakoja paties planavimo organizatoriaus subjektines teises, tai visiškai nesietina su pareiškėjų teisių pažeidimu ir jokiu būdu negali lemti planavimo procedūrų rezultatų ir Detaliojo plano sprendinių nepagrįstumo, todėl tai yra formalaus pobūdžio pažeidimas, kuris nepripažintinas esminiu.

Teisėjų kolegija taip pat vertino, kad atliekant planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimą buvo atsižvelgta į numatomą sunkiasvorių transporto priemonių eismą ir, įvertinus planuojamos ūkinės veiklos triukšmo lygį su krovininiu transportu, nustatyta, jog skleidžiamo triukšmo vertės pagal Lietuvos Higienos normą „Akustinis triukšmas. Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ (iki 65 dBA) dienos ribinės vertės neviršys, o triukšmo vertės, esant krovininiam automobiliui vienoje linijoje su artimiausiu gyvenamuoju namu viršys vakaro ribinę vertę. Dėl šios priežasties ataskaitoje konstatuota, kad krovininis transportas galimas tik dienos metu, toks apribojimas nustatytas ir ginčijamame detaliajame plane (15 pastaba detaliojo plano brėžinyje). Taigi teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų teiginys dėl pablogėsiančiu gyvenimo sąlygų dėl krovininio transporto judėjimo, nepagrįstas. Pažymėjo ir tai, kad ginčijamas sprendimas, nustačius, jog kelias neatitinka techninių reikalavimų, nesuponuoja apribojimų techniškam šio kelio pritaikymui.

Teismas taip pat sprendė, kad savavališkai pastatytų pastatų buvimas detaliuoju planu planuojamoje teritorijoje nėra draudžiamas teisės aktais, reglamentuojančiais teritorijų planavimą, todėl tokios pareiškėjų nurodomos aplinkybės neįtakoja detaliojo plano teisėtumo.

Teisėjų kolegija nesirėmė pareiškėjų pateiktomis eksperto G. T. ekspertinio nagrinėjimo išvadomis, pažymėjusi, kad minėtas ekspertas nebuvo susipažinęs su nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga, darydamas prielaidas dėl detaliojo plano sprendinių prieštaravimo bendrojo plano sprendiniams, visiškai neanalizavo bei neaptarė šios bylos kontekste itin reikšmingų poveikio visuomenės sveikatai vertinimo rezultatų, todėl ekspertinio nagrinėjimo metu neturėjo galimybės objektyviai vertinti bei remtis visais byloje surinktais įrodymais, juos išsamiai ir pilnai ištirti, jo išvados paremtos daugiau teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimu bei subjektyviu traktavimu nei reikšmingų faktinių aplinkybių išsamia analize, be to, jis nebuvo įspėtas dėl melagingos išvados davimo.

Teismas nepriėmė pareiškėjo D. J. pateikto prašymo nelaikyti jo pareiškėju byloje, nes teismo sprendimas neturės įtakos jo teisėms bei pareigoms, konstatavęs, kad pagal pateiktą prašymą negali pagrįstai nuspręsti dėl tikrosios šio pareiškėjo valios, todėl tokio turinio atsisakymas nuo skundo nepriimtinas.

III. Pareiškėjai J. P., E. Š., A. L., J. P., K. S., T. V., V. V., E. V., J. V., G. Š., V. B., L. M. S., R. V., L. S., J. V., V. V., A. G., R. G. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 132–152) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, atmetęs pareiškėjų prašymus apklausti specialistą, surašiusį konsultacinę išvadą dėl detaliojo planavimo proceso, taip pat Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus tarnautojas, surašiusias ir patvirtinusias 2010 m. birželio 17 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPI-1538(15.4), specialisto išvadą dėl šio akto ir patikrinimo aktą Nr. TP1-1869(15.4). Šių prašymų atmetimas iš esmės nemotyvuojant tokio procesinio sprendimo ne tik suvaržė pareiškėjų procesinę teisę savo poziciją įrodinėti leistinomis priemonėmis, bet ir pažeidė proceso rungtyniškumo principą.

Teismo išvada, jog neteisėtai pradėto rengti detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Kauno rajono savivaldybės 2009 m. sausio 29 d. patvirtinto bendrojo plano sprendiniams, negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Specialisto išvadoje ir 2010 m. birželio 21 d. patvirtintame 2010 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. TP1-1538(15.4) šis pažeidimas pripažintas esminiu, darančiu visą ginčo detaliojo planavimo procedūrą neteisėta.

Priimdamas skundžiamą sprendimą ir nurodytą specialisto išvadą dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TP1-1538(15.4) pripažindamas įstatymo reikalavimus atitinkančiu dokumentu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Viešojo administravimo įstatymą ir 1997 m. balandžio 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 370 „Dėl teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų patvirtinimo“ 20 punktą, nes jame nieko nėra kalbama apie galimybę Teritorijų planavimo dokumentų patikrinimo aktą su neigiama patikrinimo išvada skųsti aukštesniam administravimo subjektui, tai yra kitaip, nei numatyta Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 20 punkte. Ginčo detaliojo planavimo organizatoriui neapskundus nurodyto planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TP1-1538 (15.4) teismui, nurodytas patikrinimo aktas negalėjo būti panaikintas kitu tokiu pačiu patikrinimo aktu, kuris patvirtintas netgi žemesnes pareigas einančios specialistės. Šiuo atveju ginčo detaliojo planavimo organizatorius nurodytą planavimo dokumentą pakartotiniam patikrinimui galėjo teikti tik įvykdęs Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 20 punkto reikalavimus, tai yra ištaisęs nustatytus esminius trūkumus ir atlikęs privalomas viešo svarstymo procedūras.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo keičiami jokie detaliojo plano sprendiniai ir dėl to detaliojo planavimo organizatoriui gavus detaliojo planavimo dokumento patikrinimo aktą su neigiama išvada, nereikėjo atlikti privalomų viešojo svarstymo procedūrų, kelia pagrįstų abejonių. Nors šiuo atveju iš visos bylos medžiagos neaišku, kokie detaliojo plano pakeitimai buvo padaryti ir kas juos padarė, tačiau akivaizdu, kad detaliajame plane padaryti pakeitimai nebuvo suderinti, viešai apsvarstyti ir nustatyta tvarka patvirtinti. Tai buvo pažeisti Detaliųjų planų rengimo taisyklių 54 straipsnio reikalavimai.

Priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą ir pripažindamas antrąjį detaliojo planavimo dokumento patikrinimo aktą, kuriuo panaikinamas pirmasis, teisėtu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai akcentavo tą aplinkybę, kad jo teisėtumą patvirtina ir tai, kad pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka neskundė jo teismui. Pareiškėjai nurodo atsižvelgę į tai, kad priežiūros institucijos surašytas detaliojo planavimo dokumento patikrinimo aktas su teigiama išvada, skirtingai nuo tokio patikrinimo akto su neigiama išvada, yra tik patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio.

Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ir nieko nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 24 straipsnio 3 dalies pažeidimu, kas turėjo tiesioginės įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui.

Teismas, padaręs išvadą, kad gamtinio karkaso teritorijai nustatomi apribojimai negali paneigti ūkinės veiklos vykdymo galimybės ir tokioje teritorijoje galima plėtoti ūkinę veiklą, jeigu tokia veikla neigiamai neįtakoja gyvenamųjų teritorijų, netinkamai aiškino teisės aktų (Saugomų teritorijų įstatymo, Gamtinio karkaso nuostatų), reglamentuojančių gamtinio karkaso paskirtį bei ūkinės veiklos vykdymo galimybes tokioje teritorijoje, nuostatas.

Ginčo detaliojo plano atveju, numatomas pakeitimas praktiškai visoje prioritetinės teritorijos gyvenamųjų teritorijų plėtrai zonoje, tuo pačiu keičiant naudojimo būdą iš numatytos gyvenamosios teritorijos į pramonės ir sandėliavimo teritoriją, laikytinas esminiu Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano teritorijos tvarkymo reglamento keitimu. Toks keitimas būtų įmanomas tik TPĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, keičiant Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą. Ginčo detaliojo plano sprendiniai, kuriais siekiama gamtinio karkaso teritorijoje įrengti naują pramonės objektą – polipropileno vamzdžių gamyklą, akivaizdžiai prieštarauja Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, dėl ko tiek ginčo detalusis planas, tiek ir skundžiamas atsakovo sprendimas, kuriuo jis patvirtintas, negali būti laikomi teisėtais.

Pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog bendrajame plane numatyta dviračių turizmo trasų apsaugos zona yra tik sąlyginė, todėl nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo pripažinti, kad nurodyti atstumai bus pažeisti, be to, įrengiant nurodytą trasą turės būti paisoma nustatytų Kauno aerouosto sanitarinės apsaugos zonų. Iš tokios išvados visiškai neaišku, su kokia sąlyga yra susijęs nurodytos apsaugos zonos nustatymas, kad teismas nurodytą apsaugos zoną laiko sąlygine, nes lyginant Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, susijusius su planuojama įrengti ne rajoninės reikšmės, bet nacionaline dviračių turizmo trasa, akivaizdu, jog ginčo detaliuoju planu planuojama teritorija pramonės ir sandėliavimo veiklai, bet kokiu atveju bus žymiai mažesniu atstumu nei 1 km nuo planuojamos įrengti dviračių trasos, tai yra pateks į jos apsaugos zoną, kur tokio paskirties statinių statyba yra draudžiama. Nepagrįstas ir pirmos instancijos teismo koncentravimasis į Kauno aerouosto sanitarinės apsaugos zoną, nes detalusis planas, kuriuo buvo nustatyta Kauno aerodromo sanitarinė apsaugos zona yra panaikintas to paties Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir nurodyta sanitarinė apsaugos zona yra nenustatyta, kas reiškia, jog ruošiant Kauno aerodromo detalųjį planą, kuriuo nurodyta apsaugos zona bus nustatoma, jo sprendiniai privalės būti derinami su jau patvirtintu Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais, o ne atvirkščiai, kaip skundžiamame sprendime nurodė Kauno apygardos administracinis teismas.

Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kokią veiklą detaliojo plano rengimo metu ir dabar planuojamame žemės sklype vykdo UAB „Silva vivida“, kaip ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad UAB „Silva vivida“ būtų nutraukusi medienos apdirbimo, tai yra pjaustymo, obliavimo ir įmirkimo veiklą, vykdant kurią privaloma nustatyti 500 metrų sanitarinę apsaugos zoną. Nevertindamas nurodytų aplinkybių pirmos instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą buvo atsižvelgta į transporto priemonių keliamą triukšmą ir konstatuota, kad triukšmo ribinė vertė bus viršijama tik vakare, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjų gyvenimo sąlygos nepablogės, yra aiškiai nepagrįstos. Atliekant nurodytą poveikio visuomenės sveikatai vertinimą nebuvo vertinama aplinkybė, ar nurodyta gatve išvis yra galimas sunkiasvorių transporto priemonių eismas, buvo vertinamas tik nurodytų transporto priemonių keliamas triukšmas ir konstatuota, kad vakarais jis viršys leidžiamą maksimalią ribą, kas neginčijamai patvirtina, kad bus pablogintos pareiškėjų gyvenimo sąlygos. Nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog nustačius, kad nurodytas kelias neatitinka techninių reikalavimų, tai nesuponuoja apribojimų šio kelio techniškam pritaikymui. Teismui nepateikta jokių įrodymų kurie leistų pagrįstai manyti, kad ateityje būtų planuojama skirti lėšų nurodyto kelio (gatvės) techniškam pritaikymui sunkiasvorių transporto priemonių eismui ar paimti dalį kaimyninių žemės sklypų visuomenės poreikiams, o klausimas ar yra galimybė į detaliuoju planu planuojamą teritoriją patekti detaliajame plane nurodytu keliu nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir nepabloginant besiribojančių teritorijų gyventojų gyvenimo sąlygų, turi būti sprendžiamas detaliojo plano rengimo ir jo tvirtinimo stadijose, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

Priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio reikalavimų pažeidimą laikydamas tik formaliu, nors akivaizdu, kad klausimą dėl ginčo detaliojo plano tvirtinimo į Kauno rajono savivaldybės tarybos darbotvarkę įtraukus tą pačią dieną, Kauno rajono savivaldybės tarybos nariai negalėjo susipažinti su ginčo detaliojo plano sprendiniais ir juos įvertinti. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad nurodytame savivaldybės tarybos posėdyje kai kurie tarybos nariai, Vietos savivaldos įstatymo nustatyta tvarka nebūdami informuoti apie tai, kad posėdyje bus svarstomas klausimas dėl nurodyto ginčo detaliojo plano tvirtinimo, tame posėdyje nedalyvavo ir negalėjo tinkamai atstovauti juos išrinkusių rinkėjų interesų. Be to, nurodyto klausimo svarstymas į tarybos posėdžio darbotvarkę buvo įtrauktas Kauno rajono savivaldybės mero, tai yra subjekto neturinčio tokios teisės, siūlymu,

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės taryba atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 173–178) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia pirmos instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais.

Pažymi, kad iš ABTĮ 61–63 straipsniuose nustatyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog specialistu ar ekspertu administraciniame procese galima laikyti tik tuos asmenis, kuriuos paskyrė teismas savo procesiniu sprendimu. Šiuo atveju pareiškėjų lėšomis finansuoto eksperto-konsultanto G. T. paslaugos ir pateiktą konsultacinė išvada šioje byloje negali būti prilyginama specialisto ar eksperto išvadai, nes būtų padaryti esminiai procesiniai pažeidimai, t. y. kitos bylos šalys prieš atliekant tyrimą negalėjo pateikti klausimų ar įrodymų. Be to, akivaizdu, kad kiltų pagrįstų abejonių dėl eksperto-konsultanto šališkumo ir palankumo užsakovams. Todėl teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjų atstovo prašymus kviesti šį asmenį į bylos nagrinėjimą, nes jis procese negalėjo būti pripažintas nei ekspertu, nei specialistu, nei liudytoju. Dėl kitų liudytojų iškvietimo atsakovas pažymi, kad visus atsakymus į pareiškėjams rūpimus klausimus galėjo duoti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tai yra tos pačios institucijos, kurioje dirba ir kurioje sprendimus priiminėjo prašomi liudytojais kviesti asmenys, atstovė, kuri dalyvavo bylos nagrinėjime. Be to, ginčijamo detaliojo plano teisėtumo įvertinimas iš esmės galimas, remiantis vien rašytiniais įrodymais, kurie atsakovo ar trečiųjų suinteresuotų asmenų buvo pateikti teismui, todėl trečiojo suinteresuoto asmens darbuotojų paaiškinimai niekaip negalėtų daryti įtaką teisiniam šios institucijos priimtų dokumentų vertinimui.

Atsakovas taip pat pažymi, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymo Nr. JS-1962 priėmimo metu, t. y. 2008 m. rugsėjo 15 d., jis turėjo visas teises pagal savo kompetenciją (TPĮ 20 str. 2 d.) perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigas. Šios teisės ir pareigos galėjo būti perleidžiamos net ir nesant patvirtinto Bendrojo plano, kadangi tuo metu galiojusi TPĮ redakcija (aktuali nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. lapkričio 24 d.) nustatė visą eilę galimybių rengti detaliuosius planus, kai nėra parengti bendrieji planai. Svarbi ir ta aplinkybė, kad ginčijamu detaliuoju planu nebuvo keičiama žemės naudojimo paskirtis, kuri išliko tokia pati iki detaliojo plano patvirtinimo. Pareiškėjų argumentas dėl procedūrinių detaliojo planavimo pažeidimų nesudaro pakankamo ir savarankiško pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

Pirmos instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai ir teisėtai aiškino ir taikė Gamtinio karkaso nuostatų teisės normas, Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano aiškinamojo rašto „Gamtinis karkasas“ nuostatas ir pagrįstai sprendė, kad tai, jog gamtiniame karkase skatinamai veiklai teikiamas prioritetas, nereiškia, jog gamtiniame karkase negali būti vystomos ar tęsiamos kitos veiklos, taip pat ir pramonės bei sandėliavimo, jei nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad tai neigiamai neįtakoja aplinkinių teritorijų.

Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. TS-77 „Dėl Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo būtinumo“, yra baigiamas rengti Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano I pakeitimas. Vienas iš svarbiausių šio pakeitimo tikslų yra išsamiau išnagrinėti gamtinio karkaso teritorijas, atsižvelgiant į rajono plėtros gaires. Taigi, galima ir tokia situacija, jog patvirtinus Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano I pakeitimą, ginčo detaliuoju planu suplanuota teritorija nebepateks į Gamtinio karkaso teritorijas bei iš viso išnyks ginčo dalykas šioje apeliacinio skundo dalyje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 162–170) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjų skundą ir teismo sprendime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. TS-329 „Dėl Kauno rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) padalijimo detaliojo plano patvirtinimo, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo bei statybos reglamento ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo“, teisėtumo. Ginčijamu administraciniu aktu buvo patvirtintas 6,3045 ha kitos (komercinės paskirties objektų teritorijos) paskirties žemės sklypo Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, detalusis planas, padalinant žemės sklypą į tris sklypus (detalaus plano medžiaga, I t., b. l. 4–5).

Pirmosios instancijos teismas, šioje byloje skundžiamu sprendimu išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, jį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, jį skundžia apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010).

Kaip matyti iš Kauno apygardos administracinis teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo, teismas, išanalizavęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir ištyręs byloje esančius įrodymus, nenustatė ABTĮ 89 straipsnyje išvardintų ar kitų skundžiamo administracinio akto panaikinimo pagrindų.

Tikrindamas sprendimo teisėtumą, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentacija, apeliacinės instancijos teismas jos nekartoja.

Vertinant pagrindinį pareiškėjų argumentą, kad patvirtintas detalusis planas prieštarauja Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams (TPĮ 26 str. 3 d. pažeidimas), remiantis byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pagal bendrojo plano brėžinio „Žemės naudojimas ir apsaugos reglamentai“ sprendinius, didžioji dalis žemės sklypo, planuojamo detaliuoju planu, patenka į prioritetinę teritoriją gyvenamųjų namų plėtrai ir tik maža sklypo dalis patenka į teritoriją, skirtą pramonės, logistikos ir komercijos objektams.

Nors pagal sutartinius ženklus prioritetinėse teritorijose gyvenamųjų namų plėtrai tarp numatytų galimų žemės naudojimo būdų nenumatyta pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija, tačiau nustatytas žemės naudojimo apribojimas, kad pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos galimos tuo atveju, jei neigiamai neįtakoja gyvenamųjų teritorijų (III t., b. l. 91, 92). Tai, kad ginčijamu detaliuoju planu numatomos pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos nedaro neigiamo poveikio gyvenamosioms teritorijoms patvirtina atlikto polipropileno vamzdžių gamybos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo rezultatai.

Vertinimo metu nustatyta, kad sanitarinės apsaugos zonos dydis sutampa su detaliuoju planu planuojamo sklypo ribomis ir šis dydis įtvirtintas poveikio visuomenės sveikatai ataskaitoje, kuriai 2009 m. balandžio 16 d. protokolu Nr. 29-3(6) pritarė Kauno visuomenės sveikatos centras (Detaliojo plano brėžinio 14, 20 punktai). Protokolo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiu 2011 m. lapkričio 14 d. Kauno apygardos administracinio teismo Nr. I-916-554/11 sprendimu (2012 m. birželio 11 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1607/2012 paliktas galioti(III t., b. l. 50–63)), kuriame konstatuota, kad UAB „Viacon Baltic Pipes“ veikla nėra kenksminga aplinkinėse teritorijose gyvenančių asmenų sveikatai ar jų gyvenimo kokybei.

Poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita (II t., b. l. 109–113) patvirtina, kad atliekant prekių sandėliavimo poveikio visuomenės sveikatai vertinimą buvo analizuojama, kokios gretimos įmonės vykdo veiklą planuojamoje teritorijoje ir šalia jos, buvo atsižvelgta į UAB „Silva vivida“ ir UAB „Grynmedžio dirbiniai“ vykdomą ūkinę veiklą bei sąlygojamą taršą. Taigi detaliojo plano sprendiniai ta apimtimi, kurioje numatyta, kad sklype Nr. 2 esančiuose statiniuose vykdoma ir ateityje numatoma vykdyti medienos gaminių ir medienos apdirbimo įrangos sandėliavimo veikla, taip pat neprieštarauja bendrojo plano sprendiniams.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad detalusis planas atitinka teritorijos bendrojo plano sprendinius.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas buvo šališkas, atmetęs pareiškėjų prašymus apklausti teismo ekspertą konsultantą G. T., surašiusį konsultacinę išvadą dėl detaliojo planavimo proceso, ir pareiškėjų nurodomus liudytojus. Pažymėtina, kad byloje yra pateikta rašytinė eksperto G. T. konsultacinė išvada (III t., b. l. 3–17). Pareiškėjai nenurodė, kokias papildomas, bylai reikšmės turinčias aplinkybes galėtų patvirtinti minėtas ekspertas. Kiti pareiškėjų prašomi apklausti liudytojai A. L., O. Č., D. T. ir R. J. – tai asmenys, Inspekcijos tarnautojai, pasirašę ir patvirtinę 2010 m. birželio 21 d. ir 2010 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktus bei 2010 m. liepos 20 d. specialisto išvadą – šie dokumentai taip pat yra byloje. Pareiškėjai nenurodė, kokias kitokias ar papildomas bylai reikšmingas aplinkybes, kurios nėra nurodytos minėtuose aktuose, galėtų patvirtinti šie asmenys. ABTĮ 60 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, be kita ko turi nurodyti ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias liudytojas gali patvirtinti. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato pagrindo spręsti, kad atsisakymas apklausti liudytojus galėtų suponuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą ar proceso rungtyniškumo principo pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto su neigiama išvada apskundimo, nepagrįstai taikė Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 370 „Dėl teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų patvirtinimo“ 20 punktą, kuriame nustatyta Valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos funkcija – pagal kompetenciją nagrinėti prašymus, skundus bei pranešimus teritorijų planavimo klausimais ir nustačius pažeidimus inicijuoti atitinkamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių panaikinimą administracine tvarka, o nesant tokios galimybės – kreiptis į teismą.

Teritorijų planavimo įstatymo (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) 72 straipsnio 1 dalis nustatė, kad prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti: nustatyta tvarka apsvarstyti; suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, ir per šio įstatymo nustatytus terminus gautos planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotos išvados dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo; patikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje.

TPĮ 34 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato, kad teritorijų planavimo dokumentas teikiamas tikrinti valstybinę teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai pasibaigus šiuo įstatymo numatytam teritorijų planavimo dokumento sprendinių apskundimo terminui. Valstybinę teritorijų priežiūrą atliekanti institucija teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą turi pateikti per 20 dienų nuo teritorijos planavimo dokumento pateikimo dienos. TPĮ 34 straipsnio 1 dalis valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą apibrėžia kaip tikrinimą, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolę, taip pat tikrinimą, ar sprendiniai atitinka TPĮ ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Pagal TPĮ 35 straipsnį, valstybinę teritorijų priežiūrą atliekančioms institucijoms, be kita ko, pavestos šios funkcijos: 1) tikrinti, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir sprendiniai atitinka šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus; 2) nustačius šio straipsnio 1 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus, reikalauti juos ištaisyti šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, nesilaikantiesiems reikalavimų taikyti administracinio poveikio priemones; 3) teikti motyvuotas išvadas teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai dėl dokumento tvirtinimo tikslingumo. TPĮ 35 straipsnio 3 punkte nurodytą išvadą Priežiūros institucija turi įforminti šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nurodytu teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu.

Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą, detalizuoja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370, nustatantys priežiūrą atliekančių institucijų funkcijas ir teises. Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimą, atliekamą teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą pagal kompetenciją vykdančioje institucijoje, reglamentuoja Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas (toliau – Tikrinimo tvarkos aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 (bylai aktuali 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. D1-677 redakcija), kurio 20 punkte buvo numatyta, jog neigiamos patikrinimo išvados atveju, pakartotinai tikrinti Dokumentas gali būti pateiktas tik ištaisius jo patikrinimo akte nurodytus esminius trūkumus bei atlikus privalomas viešo svarstymo ir derinimo procedūras, nepasibaigus planavimo sąlygų galiojimo terminui. Kaip matyti, specialios teisės normos tiesiogiai nenumatė galimybės Inspekcijai išnagrinėjus skundą surašyti naują partikrinimo aktą ir pripažinti negaliojančiu ankstesnį patikrinimo aktą su neigiama (ar teigiama) patikrinimo išvada. Atsižvelgiant į administracinėje teisėje galiojant principą „leidžiama tai, kas tiesiogiai nustatyta ir įtvirtinta“, konstatuotina, kad Inspekcija veikė ultra vires, t. y. peržengdama savo kompetencijos ribas.

Tačiau atsižvelgusi į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, kad 2010 m. birželio 21 d. patikrinimo akte Nr. TP1-1538(15.4) su neigiama patikrinimo išvada nustatyti pažeidimai nebuvo esminiai, t. y. tokie kai teritorijų planavimo procedūros ir Dokumento sprendiniai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų (neatlikti privalomi planavimo proceso etapai, stadijos ar procedūros, lemiančios Dokumento sprendinius, Dokumento sprendiniai neatitinka teisės aktų reikalavimų, suklastoti ar teisės aktų reikalavimų neatitinka planavimo procedūrų dokumentai (Tikrinimo tvarkos aprašo 14.2 p.)), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis procedūrinis pažeidimas savaime nelemia šioje byloje skundžiamo atsakovo sprendimo, kuriuo patvirtintas detalusis planas, neteisėtumo ir nesudaro pagrindo jo naikinti. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (2005 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-416/2005, 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2907/2012).

Pareiškėjų argumentai, kad detaliajame plane buvo padaryti pakeitimai, kurie nebuvo suderinti, viešai apsvarstyti ir nustatyta tvarka patvirtinti, taip pažeidžiant Detaliųjų planų rengimo taisyklių 54 straipsnį, nepatvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjai nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl skunde minimo Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079, 24 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad informacija apie pradedamą rengti detalųjį ar specialųjį planą raštu pateikiama planuojamos teritorijos žemės sklypų valdytojams ir naudotojams, taip pat planuojamos teritorijos kaimyninių žemės sklypų valdytojams ir naudotojams jų deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresu, pažeidimo. Teigia, kad apie rengiamą detalųjį planą nebuvo informuoti kaimyninių sklypų savininkai R. Z., D. D. ir V. D., nes detaliojo plano medžiagoje nėra Gyventojų registro tarnybos pažymos apie jų deklaruotą gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad vien minėtos pažymos nebuvimas neįrodo, kad minėti asmenys nebuvo informuoti nustatyta tvarka, nenustatyta, kad minėti asmenys būtų kreipęsi į teismą dėl savo teisių pažeidimo, o pareiškėjai nepateikė įgaliojimų atstovauti jų interesus teisme, todėl minėtas pareiškėjų argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad aiškinant ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies normą, kad teismas sprendime privalo atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, administracinių teismų praktikoje pažymėta, jog ši teismo pareiga negali būti suprantama, kaip įpareigojanti teismą aptarti atskirai kiekvieną pareiškėjo argumentą (klausimą), kuriais jis grindžia savo reikalavimą (LVAT 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio reikalavimų pažeidimą laikydamas tik formaliu. Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės LVAT išnagrinėtose bylose, kurias nurodo pareiškėjai (A4-446/2007, A18-756/2007) nėra identiškos nagrinėjamai bylai, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis minėta praktika kaip precedentu, taigi argumentas dėl nukrypimo nuo vienodos teismų praktikos atmestinas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nors priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos svarstomo klausimo įtraukimo į posėdžio darbotvarkę procedūros, tačiau klausimo svarstymo, balsavimo, sprendimo priėmimo pagrindinių procedūrų bei taisyklių buvo laikytasi, todėl nustatyta apimtimi padaryti procedūriniai pažeidimai ginčo kontekste pagrįstai nepripažinti esminiais. Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės atstovė Kauno apskrityje, vykdanti savivaldybių administracinę priežiūrą, nustačiusi tokio pobūdžio pažeidimą, nematė pagrindo įgyvendinti jai suteiktą teisę ginčyti sprendimą tik nurodė Kauno rajono savivaldybės merui imtis priemonių, kad tokie pažeidimai nesikartotų (I t., b. l. 82–84, 85–86).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. TS-77 rengiamas Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano 1-asis pakeitimas, kuriuo vadovaujantis ginčo detaliuoju planu suplanuota teritorija nebepateks į gamtinio karkaso teritoriją (III t., b. l. 185, 186–187).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. P., E. Š., A. L., J. P., K. S., T. V., V. V., E. V., J. V., G. Š., V. B., L. M. S., R. V., L. S., J. V., V. V., A. G., R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė