2020-04-01 Nr. AB-6495-3-62-3-00872-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-398-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00872-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki skundo padavimo dienos buvo kalinamas Kauno TI netinkamomis sąlygomis. Jam tekdavo mažesnis, nei teisės aktuose reglamentuojamas, gyvenamasis plotas. Papildomai įrengta lova, stalas, tualetas, spintelės dar labiau mažino kameros plotą. Pareiškėjas nurodė, jog higienos priemonių (tualetinio popieriaus, dantų pastos, skalbimo miltelių, muilo, dezodoranto) buvo išduodama per mažai, todėl jis negalėjo tinkamai palaikyti higienos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas juto orumo pažeminimą, diskomfortą, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui kamerose 3,6 kv. m ploto norma buvo užtikrinama. Higienos priemonių pareiškėjui buvo išduodama tiksliai tiek, kiek yra numatyta teisės aktuose, tą patvirtina pareiškėjo materialinio aprūpinimo kortelės įrašai. Be to, pareiškėjo skundai ir prašymai dėl higienos priemonių papildomo išdavimo buvo patenkinti. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos įrašų matyti, kad (duomenys neskelbtini) dar iki atvykstant į Kauno TI, todėl negali būti daroma išvada, jog kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui skunde nurodomas pasekmes. Pareiškėjas nėra kreipęsis dėl fizinės sveikatos ar psichologinių problemų, kurios sietinos su skunde nurodytomis aplinkybėmis. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, savo nurodomų aplinkybių pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI.

7. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš per mažo gyvenamojo ploto ir higienos priemonių trūkumo.

8. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI atskirais laikotarpiais buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpas Nr. 236, Nr. 245, Nr. 155, Nr. 153, Nr. 160. Minėtų kamerų plotas buvo nuo 14,61 kv. m iki 16,07 kv. m, jose kartu su pareiškėju buvo kalinami dar du arba trys asmenys (b. l. 21–29). Tokiu būdu atskirais laikotarpiais vienam asmeniui teko nuo 3,6 kv. m iki 5,3 kv. m ploto. Taigi nacionalinės teisės aktuose nustatyta ploto norma (3,6 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo. Taip pat teismas pastebėjo, kad iš bendro ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui mažiausiai teko 3,2 kv. m ploto (kameroje Nr. 160), todėl nėra pagrindo konstatuoti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimo.

9. Teismas pastebėjo, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakyme) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Pagal bylos duomenis nenustačius gyvenamojo ploto normos (3,6 kv. m) pažeidimo, nenustačius, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, nėra pagrindo skaičiuojant ploto normą iš bendro ploto normos išskaičiuoti sanitarinio mazgo, baldų ar kito inventoriaus užimamą plotą.

10. Pareiškėjas skundėsi, jog jam nebuvo išduodama pakankamai higienos priemonių (tualetinio muilo, dantų pastos ir šepetėlio, skalbimo miltelių, dezodoranto ir tualetinio popieriaus).

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) ir pažymėjo, kad iš byloje esančios Suimtojo / nuteistojo materialinio aprūpinimo kortelės (b. l. 30) matyti, kad skalbimo milteliai, dantų pasta bei dezodorantas pareiškėjui buvo išduodami tiksliai laikantis Apraše nustatytų kiekių ir periodiškumo. Tai patvirtinta ir paties pareiškėjo parašu. Nors iš minėtos kortelės įrašų matyti, jog tualetinis muilas, tualetinis popierius ir dantų šepetėlis pareiškėjui nebuvo išduoti 2018 m. rugpjūčio mėnesį, šios aplinkybės pats pareiškėjas skunde nenurodė ir dėl to ginčo nekėlė. Pareiškėjas skundėsi tuo, jog išduodamų higienos priemonių kiekiai ir tūris neatitinka pareiškėjo poreikių – teigė, jog 400 gramų skalbimo miltelių ir 100 gramų muilo nepakanka, 75 ml dantų pastos tūbelė per maža. Kadangi būtent toks, kokį nurodė pareiškėjas, higienos priemonių kiekis ir periodiškumas yra nustatytas Apraše, didesnių higienos priemonių pakuočių išdavimas arba dažnesnis jų išdavimas nėra numatytas, pareiškėjo teiginiai laikyti tik subjektyvia jo paties nuomone, nepagrįsta jokiomis teisės aktų nuostatomis. Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, pritrūkęs tam tikros higienos priemonės, galėjo teikti prašymą Kauno TI administracijai dėl papildomų priemonių išdavimo. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas tokius prašymus yra teikęs ir jie buvo patenkinti. Skunde šios aplinkybės nutylimos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

12. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, diskomfortą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau iš bylos duomenų matyti (b. l. 61), kad vos pareiškėjui atvykus į Kauno TI, jam (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas negalėjo daryti vienareikšmės išvados, kad neigiami išgyvenimai būtų tiesiogiai susiję tik su pareiškėjo nurodytomis kalinimo sąlygomis. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje (b. l. 31–60) nėra jokių kitų įrašų apie tai, jog kalinimo sąlygos būtų turėjusios įtakos pareiškėjo sveikatai. Be to, laisvės atėmimo įstaigose laikomų asmenų neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra susiję su privatumo, judėjimo laisvės apribojimu ir yra neišvengiama kalinimo (sulaikymo) pasekmė.

13. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradusios tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Jo patirti nepatogumai nelaikyti intensyviais ar prilygstančiais pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

14. Teismas pažymėjo, kad nenustačius būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 15. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas mano, jog jam tenkantis kamerų plotas turėjo būti skaičiuojamas iš kamerų gyvenamojo ploto atimant sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Be to, pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nurodė neteisingą kamerų plotą. Dėl higienos priemonių pareiškėjas paaiškina, kad jam buvo duoti per maži kiekiai skalbimo miltelių ir dezodoranto. Pareiškėjas akcentuoja, jog patyrė išgyvenimus, todėl dabar turi gerti vaistus.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas pažymi, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje, reikalavimas apelianto atžvilgiu ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeistas. Tai patvirtina Kauno TI pažyma apie laikymo sąlygas bei apelianto įskaitos ir kameros kortelių duomenys. Kadangi Kauno TI veiksmai apelianto atžvilgiu buvo teisėti bei pagrįsti teisės aktų nuostatomis, apelianto reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Kauno TI pažymi, kad apeliantas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas arba neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. M. kildina iš Kauno TI veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad Kauno TI kamerose atskirais laikotarpiais vienam asmeniui teko nuo 3,6 kv. m iki 5,3 kv. m ploto, todėl teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Teismas taip pat pastebėjo, kad iš bendro ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko mažiausiai 3,2 kv. m ploto. Dėl pareiškėjo nurodytų higienos priemonių teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo išduodamas būtent toks higienos priemonių kiekis ir tokiu periodiškumu, kaip nustatyta Apraše.

21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad jam tenkantis kameros plotas turėjo būti skaičiuojamas iš kamerų gyvenamojo ploto atimant sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Mano, jog buvo išduodamas per mažas kiekis higienos priemonių. Pareiškėjas akcentuoja, jog patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl dabar turi gerti vaistus.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, turėjo iš jo atimti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, pažymėtina, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017; 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme, toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018; 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018).

24. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose (Nr. 236, Nr. 245, Nr. 155, Nr. 153, Nr. 160) teko nuo 3,6 kv. m iki 5,3 kv. m ploto, t. y. buvo užtikrinta tiek ploto, kiek nustato nacionalinės teisės aktai. Iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko mažiausiai 3,2 kv. m ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir Konvencijos pažeidimo. Net kamerose esant baldams, pareiškėjui buvo užtikrinta judėjimo laisvė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog minimali teisės aktais nustatyta kameros ploto norma nebuvo pažeista.

25. Remiantis byloje esančia Suimtojo / nuteistojo materialinio aprūpinimo kortele nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos higienos priemonės (muilas, dantų pasta ir šepetėlis, skalbimo milteliai, dezodorantas ir tualetinis popierius) buvo išduodamos laikantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo reikalavimų. Minėtą išvadą patvirtinta ir paties pareiškėjo parašas. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, pritrūkęs tam tikros higienos priemonės, galėjo teikti prašymą Kauno TI administracijai dėl papildomų priemonių išdavimo. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas tokius prašymus yra teikęs ir jie buvo patenkinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nepakankamo higienos priemonių išdavimo atmestini kaip nepagrįsti.

26. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2343-662/2019). Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo atstovo Kauno TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų nėra aktualūs.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius