2016-11-10 Nr. AB-21362-3-62-3-00998-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2353-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00998-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Dirvono, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 21 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. kovo mėn. pradžios iki 2015 m. birželio 6 d. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliko teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad karantino patalpoje nebuvo įrengtos ventiliacijos ir natūralios šviesos (lango), 10 būrio 1-oji gyvenamoji sekcija, taip pat ir 8 būrio 3-ioji gyvenamoji patalpa buvo perpildytos, pažeidžiant vienam asmeniui skirtiną minimalią gyvenamojo ploto normą. Maistas buvo gaminamas ant elektrinės plytelės, todėl trūko gryno oro, gyvenamojoje patalpoje tvyrojo blogas kvapas. Dviaukštės lovos tamsina patalpą, todėl atsigulus beveik neįmanoma skaityti. Tokios sąlygos pareiškėjui sukėlė nepatogumų, pyktį, psichinę įtampą, psichologinį diskomfortą, išgyvenimų, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 21 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į jose įrengtų vietų skaičių. 8 ir 10 būriai susideda iš įvairių patalpų ir kiemo, kur nuteistieji gali visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį, nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesines mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, kitas erdves, dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje. Turintys atitinkamas kvalifikacijas, gali įsidarbinti VĮ „Mūsų amatai“. Atsakovas pabrėžė, kad pataisos namuose kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa. Pareiškėjas, pastebėjęs apšvietimo, gryno oro parametrų neatitikimus higienos normoms, turėjo galimybę kreiptis į atitinkamas institucijas, tačiau to nedarė. Atsakovo nuomone, jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjas buvo kankinamas ar žeminamas, nebuvo. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos norma. Marijampolės visuomenės sveikatos centras pažeidimų karantino patalpoje ir kitose gyvenamosiose patalpose nenustatė. Maistu nuteistieji yra aprūpinami ir neprivalo jo gamintis, tačiau 8 būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje yra elektrinė plytelė, kuri skirta tik užkaitinti vandenį arbatai ar kavai, todėl kenksmingas oras patalpoje nesusidaro. Pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų administraciją, Psichologinę tarnybą, Sveikatos priežiūros tarnybą dėl buitinių sąlygų ir su tuo susijusių problemų nesikreipė. Atsakovo teigimu, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, dėl to civilinė atsakomybė negali kilti, o pareiškėjo skundas atmestinas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, rėmėsi teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu, pagal kurį pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. birželio 15 d., ir per šį laikotarpį būriuose, kuriuose buvo apgyvendintas pareiškėjas, vienam asmeniui teko nuo 3,12 kv. m iki 3,27 kv. m gyvenamojo ploto. Kadangi atsakovas nepaneigė aplinkybės, jog 10 būrio 1-oje patalpoje gyveno nuo 16 iki 18 asmenų, teismas vertino, kad tuo metu, kai šioje patalpoje gyveno 18 asmenų, Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta. Teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2015 m. birželio 6 d., išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. (kai pareiškėjas buvo išvykęs), pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeista.

Remdamasis Marijampolės visuomenės sveikatos centro duomenimis, teismas nustatė, kad tiekiamas maistas atitiko patvirtintas maisto fiziologines normas, todėl papildomas maisto gaminimas ant elektrinės plytelės nėra būtinas, o 8 būrio 2-oje gyvenamojoje sekcijoje yra elektrinė plytelė, kuri skirta tik užkaitinti vandenį arbatai ar kavai, dūmų ir garų neprisikaupia, patalpos atitiko sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų ir karantino patalpos apšvietimo, netinkamos ventiliacijos (oro trūkumo) yra nepagrįsti.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas vertino, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma, nors ir minimaliai, tačiau buvo pažeista (trūko 0,5 kv. m) ir dėl to pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų nepatogumų. Kita vertus, nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Dėl nurodytų motyvų, teismas vertino, kad pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo pareiškėjui būtų atsiradusios tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi ne kartą, tačiau nė karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti.

III. Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimu.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui kilęs tam tikras neigiamas poveikis laikytinas neintensyviu bei mažareikšmiu. Pareiškėjas pažymėjo, kad patyrė neturtinę žalą – jautė nepatogumus, diskomfortą ir įtampą, nervinosi. Pareiškėjo teigimu, gyvenamojo ploto norma pažeidžiama nuolat, o teismo teiginiai dėl teisės pasivaikščioti, sportuoti ir užsiimti kita leistina veikla yra nepagrįsti, nes tai leidžiama daryti tik vieną kartą per savaitę vieną valandą. Be to, atsižvelgtina į tai, kad Europos žmogaus teisių teisės aktai nurodo ne mažesnį kaip 4 kv. m plotą. Pareiškėjo nuomone, jo patirta neturtinė žala yra akivaizdi ir turi būti atlyginta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo objektyviai ir išsamiai, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia duomenų, kurie paneigtų šį sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. birželio 6 d., priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. birželio 6 d.; 8 būrio 84 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 52,28 kv. m, joje įrengta 16 gyvenamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 3,27 kv. m ploto; 10 būrio 102 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurios plotas 46,82 kv. m, įrengta 15 gyvenamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 3,12 kv. m ploto. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas 4 kv. m standartas pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo įtvirtintas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi 3,1 kv. m ploto norma.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nurodyta ploto norma pareiškėjo buvimo Marijampolės pataisos namuose nebuvo pažeista, išskyrus laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2015 m. birželio 6 d. (neįtraukiant laikotarpio nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d.), kai pareiškėjas buvo apgyvendintas 10 būrio 102 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, nes atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl šioje patalpoje papildomai įrengtų dviejų gyvenamųjų vietų (dviaukštės lovos). Teismo vertinimu, minimalaus ploto norma buvo pažeista 123 dienas, kai šioje patalpoje įrengus papildomas dvi gyvenamąsias vietas buvo laikoma 18 asmenų, t. y. vienam asmeniui teko 2,60 kv. m ploto. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų ir karantino patalpos apšvietimo, netinkamos ventiliacijos (oro trūkumo) yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas iš esmės nekelia ginčo dėl šio teismo vertinimų ir nenustatytų neteisėtų veiksmų, todėl teisėjų kolegija šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria ir papildomai jų nekartoja (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją).

Pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Pataisos namuose nuteistiesiems yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad leistina veikla užsiimti ir išeiti pasivaikščioti galima tik vieną kartą per savaitę vieną valandą, atmeta kaip nepagrįstą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas ploto trūkumą galėjo kompensuoti turėdamas galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį, kitų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta, duomenų apie jo sveikatai kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų nėra. Be to, pažymėtina, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista neištisai, su pertraukomis, pažeidimas nėra itin žymus (pareiškėjui pažeidimo laikotarpiu teko 0,5 kv. m kameros ploto mažiau, nei nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte). Nenustatyta, kad atsakovas šiuo būdu būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju padaryta skriauda nebuvo tokio intensyvumo, dėl kurio būtų galima pripažinti, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas