A-602-2530-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2530/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-274-2011-1 Procesinio sprendimo kategorija 12.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Sigitui K. P., S. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. V. L. ir N. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. V. L. ir N. L. skundą atsakovams Valstybės įmonei Registrų centrui ir Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuotieji asmenys – Sigitas K. P., S. P. ir R. J.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. V. L. ir N. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (3.4.5)S-350 (toliau – ir Sprendimas), Valstybės įmonės Registrų centras centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 69 ir įpareigoti Valstybės įmonės registrų centro Kauno filialą ištaisyti nekilnojamojo turto registre padarytas klaidas, t. y. ištaisyti registro duomenis, panaikinant duomenis, kad jiems priklausantis (duomenys neskelbtini) butas yra su rūsiu.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad teritorinis registratorius išdavė buto, esančio (duomenys neskelbtini) pažymą sandoriui Nr. 20/15062 apie nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos. Teigė, jog ši pažyma neteisinga dėl to, kad 1990 m. nekilnojamojo turto registras užregistravo 4 sandėliukų naudojimo tvarkos pakeitimus, dėl ko (duomenys neskelbtini) butui neliko sandėliuko. Nurodė, jog 1993 metais nekilnojamojo turto registras turėjo prievolę parengti dokumentus butų ir sandėliukų privatizavimui. Pridūrė, jog buvo nustatyti neteisėti sandėliukų numeracijos (adresų arba priklausomybės butams) pakeitimai, išrašyti 30-čiai butų dokumentus, kad yra su rūsiu, nors rūsių yra tik 28, o (duomenys neskelbtini) buto pardavėjas pritaikė pareiškėjų sandėliukui raktus ir gavęs iš pirkėjų pinigus, parodė pareiškėjų sandėliuką bei perdavė raktus.

Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu į pareiškėjų skundą su jų reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad 2011 m. gegužės 5 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis (duomenys neskelbtini) butas su rūsiu su bendro naudojimo patalpa a-1 (1/2 nuo 5,42 kv.m), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso S. K. P., pagal 1999 m. sausio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1011 ir 2009 m. gegužės 19 d. dovanojimo sutartį Nr. GDM1-1131. Nurodė, jog 2011 m. sausio 17 d. pareiškėjas J. V. L. kreipėsi į teritorinį registratorių su prašymu ištaisyti nekilnojamojo turto registre esančius duomenis, o VĮ Registrų centro Kauno filialas išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą 2011 m. sausio 31 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi S. K. P. įsigijo butą (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) su rūsiu, bet dokumente nenurodytas rūsio šifras bei plotas. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Teigė, jog šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie tai, kad aukščiau minėtas butas valdomas su neidentifikuotu rūsiu, atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Pridūrė ir tai, jog pareiškėjui apskundus šį teritorinio registratoriaus Sprendimą centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, pastaroji 2011 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 69 paliko galioti Sprendimą, o pareiškėjai registro tvarkytojui nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių, kad S. K. P. nuosavybės teisių į butą su rūsiu įregistravimo pagrindai būtų teismo pripažinti negaliojantys, panaikinti ar pasikeitę.

Atsakovas VĮ Registrų centras su pareiškėjų skundu nesutiko bei prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodydamas, kad skundžiamas centrinio registratoriaus sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. P. su skundu nesutiko, paaiškino, kad 1999 metais perkant butą iš R. J., rūsys buvo nurodytas sutartyje, o pardavėjas R. J. parodė rūsį, ant kurio buvo kreida užrašytas numeris „(duomenys neskelbtini)“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. P. su skundu nesutiko, paaiškino, kad butą pirko su rūsiu, juo nesinaudojo, kadangi bute gyveno nuomininkai, o po to prasidėjo teisiniai ginčai su L.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie tai, kad ginčo butas, esantis adresu Kęstučio (duomenys neskelbtini), Kaune, kuris nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui S. K. P. yra su neidentifikuotu rūsiu, atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, t. y. 1999 m. sausio 29 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 1-1011 ir 2009 m. gegužės 19 d. dovanojimo sutartį Nr. GDMI-1131, be to, buto techninės apskaitos byloje dar 1992 m. rugsėjo 21 d. darytame įraše matyti, kad (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini) butas yra su rūsiu. Pažymėjo, jog dokumentuose, kurių pagrindu įrašyti nekilnojamojo turto registro duomenys rūsys, priklausantis butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), neidentifikuotas, t. y. nenurodytas rūsio šifras bei plotas. Išdėstė, jog bendraturčiai, norėdami identifikuoti rūsio patalpas, turėtų pateikti teritoriniam registratoriui prašymą bei rašytinį susitarimą, kuriame būtų įvardintos konkrečios rūsio patalpos (identifikuotos) bei nurodyti šių rūsio patalpų savininkai (Civilinio kodekso 4.75 str.), tačiau byloje nėra duomenų, kad toks susitarimas tarp butų savininkų būtų sudarytas ir rūsiai būtų identifikuoti. Todėl teismas darė išvadą, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie tai, kad buto savininkui nuosavybės teise priklauso neidentifikuotas rūsys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys būtų įrašyti, todėl keisti ar panaikinti šį įrašą nėra pagrindo, o ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas taip pat rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi ir pridūrė, jog pareiškėjai nepateikė VĮ Registrų centro Kauno filialui jokių dokumentų, patvirtinančių, kad S. K. P. nuosavybės teisių į butą su rūsiu įregistravimo pagrindai būtų pasikeitę, panaikinti ar teismo pripažinti negaliojantys.

III. Pareiškėjai, nesutikdami su Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 150 – 151), kuriuo prašo priimti naują sprendimą, kuris atkurtų iki jų nuosavybės teisių pažeidimo buvusią padėtį.

Apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 7, 23 ir 24 straipsniais. Mano, jog skundžiamas teismo sprendimas neatitinka minėtų Konstitucijos nuostatų. Teigia, jog ginčijamas teismo sprendimas paliko nesugrąžintą jų nuosavybės dalį ją neteisėtai pasisavinusiems asmenims, sumažino jos dydį, vertę ir pan. Pažymi, jog tretieji suinteresuoti asmenys S. K. P. ir S. P. jų nuosavybės dalį savavališkai naudojo ilgą laiką nuo 1999 m. sausio 29 d., tuo padarydami jiems daug žalos.

Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 160 – 162) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime iš dalies išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą, taip pat akcentuoja, jog nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto kadastre bei registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi). Teigia, jog nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie tai, kad aukščiau minėtas butas yra valdomas su neidentifikuotu rūsiu atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, ką patvirtina sandoriai, kurių pagrindu buvo įregistruotos daiktinės teisės S. K. P., nes būtent šiuose sandoriuose ir nurodomas ginčo butas su rūsiu, nenurodant rūsio šifro ir ploto. Priduria, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė, kokias materialines ar procesines teisės normas pažeidė ar netinkamai pritaikė Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, todėl mano, jog panaikinti ar keisti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

Tretieji suinteresuotieji asmenys S. K. P. ir S. P. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, jog su juo nesutinka.

Atsiliepime pažymi, jog iš 1999 m. sausio 29 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog jie pirko iš R. J. lygiomis dalimis (duomenys neskelbtini) butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog butas buvo su rūsiu, kuris buvo teisiškai įregistruotas 1999 m. individualioje byloje Nr. 10710/14988, inventorizuotas 1947 m. spalio 25 d. teisinės registracijos Nr. 10093 remiantis pirkimo-pardavimo sutartimi. Teigia, jog pardavėjas parodė jiems butą ir rūsio patalpas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną ir perdavė jiems ne tik buto, bet ir rūsio patalpos, esančios tiesiai nuo įėjimo į rūsį, raktus. Priduria, jog jų butą nuomavę nuomininkai rūsio raktų neturėjo, o jie užėję į rūsį pastebėjo, jog jame yra pašalinių daiktų ir dėl to pakeitė rūsio spyną bei pakabino užrašą, raginantį atlaisvinti rūsį. Pažymi ir tai, jog Kauno miesto savivaldybės pavedimu UAB „Žaidas“ išaiškino rūsio priklausomumo klausimą gyventojams bei, be kita ko, nustatė, jog rūsys užgrobtas nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas J. V. L. yra ½ dalies buto su bendro naudojimo patalpa pažymėta: a-1 (1/2 nuo 5,46 kv. m) su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. Pareiškėjo nuosavybės teisė į butą yra įregistruota 2001 m. dovanojimo sutarties pagrindu. Tretieji suinteresuoti asmenys S. K. P. ir S. P. yra buto su bendro naudojimo patalpa pažymėta: a-1 (1/2 nuo 5,42 kv. m) su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisė į butą įregistruota 1999 m. pirkimo pardavimo ir 2009 m. dovanojimo sutarties pagrindu.

2011 m. sausio 17 d. pareiškėjas J. V. L. kreipėsi į teritorinį registratorių su prašymu ištaisyti nekilnojamojo turto registre esančius duomenis. Prašymo turinys patvirtina, kad pareiškėjas prašė panaikinti duomenis dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų vardu nuosavybės teise įregistruoto rūsio, nes pareiškėjo manymu, rūsys nuosavybės teise priklauso pareiškėjui.

VĮ Registrų centro Kauno filialas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta suinteresuotų asmenų teisė kreiptis dėl netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo ir atitinkama nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija atlikti tokius duomenų taisymus yra susijusi su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis esminėmis nekilnojamojo turto registro tvarkymo taisyklėmis, pagal kurias nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Tiek viešojo administravimo subjektas, tiek pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo dokumentus, kurių pagrindu yra įrašyti duomenys apie tretiesiems suinteresuotiems asmenims įregistruotą nuosavybės teisę į ginčo rūsį ir padarė teisingą išvadą, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Pagal byloje esančius dokumentus matyti, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys yra butų, kuris yra tame pačiame name savininkai, butai įregistruoti registre juos privatizuojant pagal Butų privatizavimo įstatymą, registre yra nurodyta, kad butai yra su rūsiu (kuris nėra identifikuotas) bei su dalimi identifikuotos bendro naudojimo patalpos (pagal Registro ir kadastro bylos kopiją – dalis laiptinės prie kiekvieno iš butų). Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad viešojo administravimo subjektas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ištaisyti klaidas nekilnojamojo turto registre, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą dėl administracinio sprendimo panaikinimo. Tokio pagrindo negali sudaryti pareiškėjo paaiškinimai apie tai, kad rūsių name yra mažiau negu butų, todėl be pagrindo prie kiekvieno būto buvo įrašytas ir rūsys. Minėti dokumentai patvirtina, kad analogiškai (kartu su panašiomis patalpomis, įregistruotomis registre kartu su butu) yra įregistruotos tiek pareiškėjo, tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės, registro tvarkytojas neturi pagrindo teikti prioriteto nei vieniems, nei kitiems dokumentams ir taisyti registro duomenis remdamasis vien pareiškėjo paaiškinimais. Dėl to viešojo administravimo subjekto bei pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl nekilnojamojo turto duomenų atitikimo dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį sudarė teisinį pagrindą netenkinti pareiškėjo reikalavimo.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pažymėjo ir kitos teisės normos aktualumą sprendžiant tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo institucijos kilusį ginčą, būtent - Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Pareiškėjas kreipdamasis į VĮ Registrų centro Kauno filialą dėl netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo, faktiškai prašė išregistruoti trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisę į rūsį.

Pareiškėjas kreipęsis į VĮ Registrų centro Kauno filialą nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad nekilnojamojo turto registre trečiųjų suinteresuotų asmenų įregistruota daiktinė teisė į rūsį pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Dėl to nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo taip pat ir dėl daiktinių teisių išregistravimo.

2002 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 19 punkte nustatyta, kad prašymai pakeisti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo–pardavimo ir nuomos sutartis registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartis.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą.

Nekilnojamojo turto registro įstatyme bei Nuostatuose yra įgyvendintas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas, užtikrinantis, kad asmens įregistruotos daiktinės teisės – nuosavybės teisė nebus kitų asmenų (ne daikto savininko ar jo įgalioto atstovo) prašymu išregistruota ar nebus pakeista jos apimtis. Šios garantijos yra konkretizuojamos taip pat ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią daiktinė teisė negali būti išregistruota, kol ji nepasibaigė vienu iš įstatyme nustatytų būdų.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas bei Nuostatai, šios funkcijos yra formalizuotos nustatant, kas gali kreiptis su prašymu bei kokie dokumentai sudaro pagrindą pakeisti įrašus nekilnojamojo turto registre.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teisės yra nustatytos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 2 punktus nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti išregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, kai asmuo, padavęs prašymą, neturėjo teisės jį paduoti ir dokumentas, kurio pagrindu prašoma išregistruoti daiktines teises, neatitiko šio įstatymo reikalavimų.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatytos taisyklės suteikia teisę nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atlikti šiame įstatyme nustatytas procedūras, kurios, kaip minėta, yra formalizuotos ir atliekamos pagal jų atlikimo metu galiojančias taisykles ir esant faktiniam pagrindui. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo dėl kitų asmenų – trečiųjų suinteresuotų asmenų įregistruotą turtą, todėl teisėtai vertino ar yra įstatyme nustatytos sąlygos tenkinti pareiškėjo prašymą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturėjo teisinio pagrindo vertinti viso ginčo turto įregistravimo nekilnojamojo turto registre proceso, nes pareiškėjas nesikreipė įstatymo nustatytu laiku dėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų įregistruojant trečiojo suinteresuoto asmens vardu rūsį. Pažymėtina, kad viešąjį administravimą reglamentuojantys įstatymai nenustato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus asmuo netenka teisės ginčyti viešojo administravimo subjekto atliktus veiksmus, tačiau ginčijamu atveju praėjo ilgas laiko tarpas nuo trečiųjų suinteresuotų asmenų daiktinių teisių įregistravimo į rūsį bei nuo nekilnojamojo daikto įregistravimo registre, todėl šiuo metu neturėtų būti kvestionuojamas klausimas pagal nekilnojamojo turto registravimo taisykles dėl šių taisyklių galimo pažeidimo ir tokių pažeidimų šalinimo pagal viešosios teisės normas. Todėl pareiškėjas pagal privatinės teisės normas gali siekti įrodyti savo teises į rūsį, jeigu mano, kad tarp pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų yra ginčas dėl nuosavybės teisės į rūsį ir kreiptis dėl šių teisų gynimo į bendros kompetencijos teismą (Civilinio proceso kodekso 1 straipsnis) arba spręsti šį klausimą geruoju kartu su kitais namo bendrasavininkais.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi kompetencijos nagrinėti privačių asmenų ginčus dėl jų daiktinių teisių ir vertinti suinteresuotų asmenų dokumentus, nustatyti faktines aplinkybes bei spręsti dėl šių asmenų daiktinių teisių turėjimo. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įgyvendindamas savo kompetenciją turi teisę tik atlikti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, t. y. minėtų teisių paviešinimą registre, kuriame kaupiami duomenys bei gali būti naudojami prieš trečiuosius asmenis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 straipsnis).

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kaip ir kiti viešojo administravimo subjektai, negali pakeisti savo priimtų sprendimų, todėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negalėjo vertinti viso ankstesnio ginčo turto įregistravimo proceso. Turto registravimo proceso vertinimas negalėtų būti suprantamas kaip klaidos ištaisymas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnį, nes viešojo administravimo subjekto klaida, kurią gali ištaisyti pats subjektas, negali būti suprantama kaip toks viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pakeitimas, kurio metu iš esmės pasikeistų asmens turimos teisės, t. y. asmeniui būtų sumažinta jo turėtų teisių apimtis arba padidinta pareigų apimtis (Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnis). Dėl to esant įregistruotiems nekilnojamojo turto registro duomenims nekilnojamojo turto registro tvarkytojas gali atlikti tik įstatyme nustatytus veiksmus, tik turėdamas įstatyme nustatytus dokumentus, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas privalo tiksliai įgyvendinti šias taisykles, kuriomis turi būti užtikrinama, kad nebūtų pažeistos nekilnojamojo turto registre paviešintos asmenų teisės į nekilnojamąjį turtą bei, kad be pagrindo nebūtų daromi įrašai šiame registre. Dėl to nėra pagrindo daryti išvados, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmai (ar sprendimai) jų atlikimo metu pareiškėjų nurodytais motyvais gali būti laikomi neteisėtais.

Dėl nurodytų motyvų, neteisingi yra apeliantų motyvai dėl Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimo. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas tinkamai atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, laikydamasis Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatytų taisyklių, turinčių užtikrinti visų asmenų, kurių nuosavybės teisės yra įregistruotos registre, teisių apsaugą.

Pastebėtina, kad į viešojo administravimo subjektą – į VĮ Registrų centro Kauno filialą su prašymu atlikti veiksmus kreipėsi pareiškėjas J. V. L., į ikiteismine tvarka skundą nagrinėjančią instituciją kreipėsi pareiškėjai J. V. L. ir N. L.. Nei viešojo administravimo subjektas, nei ikiteismine tvarka skundą nagrinėjusi institucija, nei pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių dėl pareiškėjų suinteresuotumo kreiptis į viešojo administravimo subjektą su prašymu, vėliau inicijuoti administracinę procedūrą bei teisminį ginčą. Pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad tokią teisę neabejotinai turėjo J. V. L., kuris yra buto dalies savininkas, kreipęsis su prašymu į viešojo administravimo subjektą ir inicijavęs administracinę procedūrą. Dėl kitos pareiškėjos – N. L. teisės inicijuoti administracinę procedūrą bei materialinio teisinio suinteresuotumo nebuvo pasisakyta, tačiau pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad N. L. neturėjo reikalavimo teisės inicijuoti administracinę procedūrą, nes nesikreipė į viešojo administravimo subjektą su prašymu atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl neturėjo reikalavimo teisės ir kreiptis į teismą, kas sudaro savarankišką pagrindą asmens skundą atmesti (Viešojo administravimo įstatymo 14, 19 straipsniai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22, 81 straipsniai). Minėti procesinės teisės normų pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti sprendimą, nes byla yra išnagrinėta teisingai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas jame išdėstytais motyvais netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a :

Pareiškėjų J. V. L. ir N. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius