2017-04-28 Nr. AB-9241-3-62-3-01726-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-590-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01726-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovas), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2013 m. rugsėjo mėn. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Tokias gyvenimo sąlygas jis prilygino nežmoniškoms, kankinančioms, žeminančioms žmogaus orumą, tvirtino, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija, ir EŽTK) 3 straipsnio nuostatos. Dėl kalinimo perpildytose patalpose pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kurią įvertino 15 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, pateikė atsiliepimą (b. l. 8–17), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Tikslių duomenų, kiek nuteistųjų buvo konkrečiose gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, pateikti atsakovas negalėjo, tačiau nurodė, kad ne visada visos miegamosios vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau negu priklauso. Atsakovas taip pat nurodė, kad Pravieniškių PN nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo miegamosiose patalpose ir dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose, Sveikatos priežiūros tarnyboje. Atsakovas teigė, jog nuteistieji miega nerakinamuose miegamuosiuose, patalpos apšviečiamos natūraliai ir dirbtiniu apšvietimu, įstaigoje užtikrinta tinkama temperatūra, patalpų vėdinimas. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus nėra kreipęsis. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 1 d. buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vidaus taisyklės) 111.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Teismas, remdamasis bylos duomenims, nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. gyveno 14 būrio 1 brigadoje; 2014 m. gruodžio 4 d. buvo paskirtas į 3 būrio 1 brigadą, tačiau jam atsisakius eiti gyventi į šią brigadą, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 4 d. paskirtas į 18 būrio 1 brigadą, kurioje buvo laikomas iki 2015 m. birželio 3 d.; nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 1 d. gyveno 5 būrio 3 brigadoje; nuo 2015 m. liepos 2 d. iki skundo padavimo teismui dienos gyveno 18 būrio 1 brigadoje. Kadangi objektyvių duomenų apie Pravieniškių PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovas nepateikė, todėl teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Remdamasis pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 1 d. atliekant bausmę Pravieniškių PN, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų nesikreipė nei į Pravieniškių PN Psichologinę tarnybą, nei į Sveikatos priežiūros tarnybą. Taip pat teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno netrumpą laiko tarpą (100 dienų), tačiau šis pažeidimas nebuvo tęstinis, nes kitais laikotarpiais jam buvo užtikrinta tinkama gyvenamojo ploto norma (t. y. 3,3 kv. m, 3,27 kv. m). Be to, pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Įvertinęs šias aplinkybes teismas nusprendė, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar kita veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49–53), kuriuo nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovo pasiteisinimas, jog jis gyveno bendrabučio tipo patalpose, yra nepagrįstas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jam atlikinėjant bausmę 14 būryje 1 brigadoje laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d., kur patalpos plotas buvo 54,33 kv. m, o miegamųjų vietų – 22, todėl jam teko tik 2,3 kv. m plotas. Be to, kalint 18 būryje 1 brigadoje laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 iki 2015 m. birželio 4 d. ir nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. gyvenamosios patalpos plotas buvo 99,16 kv. m, kur buvo 32 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto. Tačiau, pareiškėjo nuomone, šie duomenys neatspindi realios situacijos Pravieniškių PN. Jis nurodo, jog 3,1 kv. m plotas vienam asmeniui turėtų tekti išskaičiavus miegamųjų vietų ir spintelių plotą.

Pareiškėjas pažymi, kad tinkamų gyvenimo sąlygų neužtikrinamas Pravieniškių PN jam paliko gilų psichologinį randą. Nurodo, kad gyvenimas minėtomis sąlygomis prilygo pastoviam kankinimui, žeminančiam žmogaus orumą. Pareiškėjas akcentuoja, kad gyvenamosiose patalpose ne visi asmenys laikėsi higienos, bendros švaros ir tvarkos. Patalpose nuolat buvo blogi kvapai, netvarka, triukšmas bei vietos trūkumas. Pažymi, kad patalpose buvo tiek vyresnio amžiaus žmonių, kurie dėl fizinių galimybių negalėjo tvarkytis, tiek asocialių asmenų, kurie nuolat darydavo įtaką kitiems nuteistiesiems ar naudodavo prieš juos smurtą. Pareigūnai, pareiškėjo teigimu, buvo abejingi susidariusiai situacijai, todėl jis gyveno nuolatiniame strese. Pareiškėjas paaiškina, kad į Pravieniškių PN tarnybas nesikreipė, nes nepasitikėjo šiomis tarnybomis bei Pravieniškių PN dirbančiais pareigūnais.

Atsakovas Pravieniškių PN pateikė atsiliepimą (b. l. 70–72), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, teigdamas, jog apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas argumentais, jame nenurodyti skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Pareiškėjas mano, kad jo kalinimo Pravieniškių PN metu buvo pažeista jo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau, atsakovo teigimu, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis EŽTK 3 straipsnį, sąlygomis. Atsakovas pažymi, jog įrodymų apie jo sąmoningą siekimą pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmonišką elgesį su juo byloje nėra.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų atsakovo veiksmų, tai pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas buvo kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Atsakovo vertinimu, bylos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN sąlygas, t. y. atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu gyvenamosios patalpos plotu, teisėjų kolegija pažymi, kad Vidaus taisyklių 111.1–111.2 punktai nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikrais periodais 100 dienų kalėjo netinkamomis sąlygomis. Atsižvelgęs į neilgą laikotarpį, pirmosios instancijos teismas pripažino pažeidimo faktą, bet neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis ir įvertinusi visą pareiškėjo kalėjimo laikotarpį Pravieniškių PN, pažymi, kad teismas teisingai nustatė laikotarpį, kuriuo pareiškėjui nebuvo užtikrintas Vidaus taisyklių 111.1 punkte numatytas minimalus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimas, tačiau netinkamai apskaičiavo dienų skaičių. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, akcentuoja, kad pareiškėjas iš viso netinkamomis sąlygomis nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 1 d. gyveno ne 100, o 464 dienas.

Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai jau sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, kad nors administracinėje byloje ir nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, taip pat nesant duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, t. y. pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už patirtą neturtinę žalą laikytina 230 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui N. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 230 Eur (du šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius