2021-10-06 Nr. AB-20581-3-62-3-02686-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-568-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02686-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (P. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Pravieniškių PN-AK), priteisti 494 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 26 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK pareigūnai nevykdė jokio socialinio darbo, pareiškėjas neturėjo galimybės mokytis ir tobulėti, dalyvauti visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, buvo apribota jo galimybė palaikyti socialinius ryšius, įsidarbinti. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų jis patyrė depresiją, pablogėjo jo sveikata, negalėjo ramiai miegoti.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senatį. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 26 d. jau buvo išnagrinėtas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1719-554/2016, kurį pakeitė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis (administracinė byla Nr. A-1305-492/2017).

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas, pacitavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pažymėjo, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teismas paaiškino, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

6. Teismas, atsižvelgęs į aukščiau aptartą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Todėl nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas.

7. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis buvo laikomas nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 26 d., o skundą dėl žalos atlyginimo teismui pareiškėjas surašė 2019 m. lapkričio 29 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, sprendė, jog pareiškėjas praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų senaties terminą skundui paduoti.

8. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, pabrėžė, jog nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuose vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teismas pažymėjo, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną.

9. Teismas, pacitavęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame įtvirtinta nuteistųjų teisė gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises ir pareigas, byloje nenustatė duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl informacijos apie įkalinimo sąlygas suteikimo ir kad toks prašymas būtų buvęs atmestas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos.

10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktinių aplinkybių visumą nusprendė, kad pareiškėjo nesikreipimo į teismą su skundu priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Taigi nenustatė pagrindų netaikyti ieškinio senaties termino ir atnaujinti praleistą senaties terminą.

11. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas Pravieniškių PN-AK prašymą taikyti ieškinio senatį patenkino, o pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Pareiškėjas, vadovaudamasis tarptautinių teisės aktų nuostatomis teigia, jog šiuose nuostatose nėra numatytas ieškinio senaties terminas, o padaryti pažeidimai yra tęstinio pobūdžio, todėl pareiškėjui jis negalėjo būti taikomas.

14. Pareiškėjas tvirtina, kad į teismą dėl jo galbūt pažeistų teisių ir laisvių pažeidimo negalėjo kreiptis anksčiau dėl teisės aktų neišmanymo, dėl negalimumo pataisos įstaigoje naudotis kompiuteriu. Cituodamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą pažymi, kad teisė į teismą yra absoliuti ir šios teisės negalima apriboti arba paneigti. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai apribojo pareiškėjo absoliučią teisę į teismą, kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

15. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą nenagrinėjo iš esmės. Teismas tik konstatavo, kad pareiškėjas praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių, kad nėra faktinio pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti ir šiuo savarankišku pagrindu pareiškėjo skundą atmetė. Toks teismo sprendimas, atsakovo atstovo nuomone, yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka imperatyvių teisės normų reikalavimus.

17. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad apeliaciniame skunde dėl praleisto ieškinio senaties termino pareiškėjas išdėstęs iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas į juos motyvuotai atsakė skundžiamu sprendimu. Atsakovo atstovo teigimu, apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių naujų faktų, aplinkybių ar įtikinamų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo pagrįstumą, nepateikta jokių įtikinamų ir motyvuotų argumentų netaikyti ieškinio senaties termino ir atnaujinti praleistą terminą.

18. Atsakovo atstovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamo reikalavimo pareiškėjo skundą patenkinti, nurodo, kad tokio teismo sprendimo priėmimas galimas tik išnagrinėjus skundą iš esmės. Kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės nenagrinėjo, skundą atmetė kitu teisiniu pagrindu, t. y. dėl praleisto ieškinio senaties termino. Pažymi, jog bylą iš esmės nagrinėja pirmosios, o ne apeliacinės instancijos teismas, ir tai yra absoliutus imperatyvas, atribojantis teismų kompetenciją. Todėl toks skundo reikalavimas turėtų būti atmestinas kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms, nes šiuo atveju apeliaciniame skunde iš viso negali būti formuluojamas tokio pobūdžio reikalavimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų neužtikrinant tinkamos jo resocializacijos, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad praleistas ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos vertinimu, teigia, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti nebuvo praleistas.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis.

23. EŽTT yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-2-525/2021; ir kt.). Taigi bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-662/2020; ir kt.).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmai ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-116/2011).

25. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo įkalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. lapkričio 29 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išvardytus pažeidimus, pažymėtina, kad netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodomą laikotarpį.

26. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

27. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už paminėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

29. Pirmosios instancijos teismas aptartų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 26 d., ir nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą senaties terminą, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

30. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nurodo tik deklaratyvius teiginius, kurie nesudaro pagrindo vertinti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas objektyviai negalėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikti anksčiau, ir spręsti, jog senaties terminas iš tiesų būtų praleistas dėl svarbių priežasčių.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė