2019-11-27 Nr. AB-22469-3-61-3-00893-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5444-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00893-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. (D. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1)11U-00005 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Baltarusijos Respublikos pilietei D. (D.) P.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad Sprendime remiamasi vienintele išvada, jog pagal esančias valstybės sienos kirtimo žymas ir 2019 m. vasario 14 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo nustatyta, kad pareiškėja nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas (t. y. daugiau nei 29 mėnesius). Pareiškėjos teigimu, ši išvada neatitinka tikrovės, paremta prielaidomis, o ne įrodymais. Išvadoje remiamasi tik fragmentiniais duomenimis, neatliekant visų Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. IV-445 (toliau – ir Aprašas) 37 punkte nurodytų duomenų vertinimo.

3. Pareiškėja nurodė, kad jos Baltarusijos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėja pateikė kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi, buvo išduotas tik 2018 m. rugsėjo 18 d., todėl akivaizdu, kad jame negali būti atžymų nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d., tai yra didžiąją analizuojamo 5 metų laikotarpio dalį. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 11 straipsnio 2 dalis numato, kad Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra Sąjungos piliečių šeimos nariai ir kuriems taikoma Direktyva 2004/38/EB, bet kurie nepateikia toje direktyvoje numatyto leidimo gyventi šalyje kortelės, kelionės dokumentai antspauduojami jiems atvykstant ir išvykstant, tačiau pateikus patikros metu tokį leidimą gyventi išduotą tuo pagrindu, kad asmuo yra Europos Sąjungos piliečių šeimos narys, taikoma bendra taisyklė, kad atvykimo ar išvykimo spaudu, tokių asmenų kelionės dokumentai nežymimi (Europos parlamento ir tarybos reglamento (ES) 2016/399 11 straipsnio 3 dalies g) punktas). Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2017 m. kovo 9 d. tuo pagrindu, kad asmuo yra „šeimos narys“, tai aiškiai parašyta žodžiu bei nurodytas išdavimo pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis atžymos pateiktame pase Nr. (duomenys neskelbtini) nepatvirtina visų vykimų per valstybės sieną, nes dalies vykimų metu atžymos nebuvo dedamos vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 11 straipsnio 3 dalies g) punkto reikalavimais.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas rėmėsi 2019 m. vasario 14 d. VSAT informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau šiuos duomenis vertino kaip neišsamius. 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublika prisijungė prie Šengeno erdvės, nebeliko kontrolės ant valstybės sienos su Lenkijos Respublika bei Latvijos Respublika, o nuo 2008 m. kovo mėn. atsisakyta patikrų ir oro uostuose skrydžiams vidaus erdvėje. Išvykus iš Lietuvos per išorinę Šengeno erdvės sieną, o grįžus per vidinę Šengeno erdvės sieną, duomenys apie atliktą patikrinimą bus tik apie vykimą per išorinę sieną. Todėl šios duomenų bazės duomenys negali atspindėti, kiek laiko asmuo gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar kiek laiko buvo išvykęs, o parodo tik kada ir kur buvo atliktas asmens tikrinimas kertant sieną.

5. Pareiškėja rėmėsi Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato asmenis, kuriems atliekamas minimalus patikrinimas ir tik numatant galimybę, kad „sienos apsaugos pareigūnai nesistemingai gali patikrinti nacionalines arba Europos duomenų bazes, siekdami užtikrinti, kad asmuo nekelia realios, dabartinės ir pakankamai rimtos grėsmės valstybių narių vidaus saugumui, viešajai tvarkai, tarptautiniams santykiams bei grėsmės visuomenės sveikata“. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB nustato naudojimosi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus (1 straipsnio a) punktas). Vadovaujantis šiomis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, pareiškėjos patikrinimai per duomenų bazes, kertant išorines Šengeno erdvės sienas, galėjo būti atliekami tik nesistemingai, tai yra ne kiekvieną kartą jai vykstant per valstybės sieną ir jokiu būdu negali atspindėti jos buvimo laiko Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje.

6. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies c) punktą „Šeimos narys“ yra piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai. Todėl pareiškėja laikė, kad ji ir sulaukusi pilnametystės yra Europos Sąjungos piliečio šeimos narys ir nepraranda Europos Parlamento ir tarybos Direktyvos 2004/38/EB jai suteikiamų teisių iki jai sukaks 21 metai.

7. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyveno nuo 2011 m. kovo 1 d., atvyko kaip nepilnametis šeimos narys. Nuo pat atvykimo mokėsi pagal bendrojo lavinimo programą, 2016 m. Vilniaus S. K. gimnazijoje įgijo pagrindinį išsilavinimą. Dar būdama nepilnametė, 2017 m. rugsėjo 1 d. pradėjo studijas Gardino valstybiniame Jankos Kupalos vardo universitete Baltarusijos Respublikoje. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis reglamentuoja, kad jei užsienietis buvo išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 18 mėnesių. 2018 m. gruodžio 12 d. pareiškėja pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Monterna“ Lietuvos Respublikoje vadybininke.

Pareiškėjos teigimu, visos išvardintos aplinkybės nebuvo įvertintos priimant Sprendimą. Pareiškėjai nesuprantama, kaip atsakovas vykimų per valstybės sieną atžymas vertino apskaičiuodamas buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laiką. Pareiškėja ne vieną kartą yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir grįžusi atgal tą pačią dieną po keleto valandų, todėl neaišku, kaip tokiu atveju buvo paskaičiuotas gyvenimo ar negyvenimo Lietuvoje laikotarpis, jei asmuo išvyko ir grįžo tą pačią dieną, kai akivaizdu, kad jis gyveno Lietuvoje ir jokių saitų su Lietuva nenutraukė.

Sprendime abstrakčiai nurodomas 898 dienų skaičius, kuomet pareiškėja buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų per penkerių metų laikotarpį, tačiau nenurodoma, ne tik konkretūs išvykimo laikotarpiai ir kuo remiantis atsakovas mano, kad šį laikotarpį buvo išvykta už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau nenurodomi net išvykimo laikotarpiai per kiekvienus metus atskirai. Priimant individualų sprendimą, sukeliantį asmeniui teisines pasekmes, nepakanka vien daryti prielaidą, o būtina nustatyti tikslias faktines aplinkybes, pagrįstas objektyviais duomenimis.

Šiuo atveju ne pareiškėja privalo įrodyti, kad nebuvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, o atsakovas privalo įrodyti negyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį – tai yra aplinkybę ir pagrindą, kuriais grindžia priimtą Sprendimą. Nurodytas laikotarpis neatitinka realybės, nes pareiškėja visą aptariamą penkerių metų laikotarpį (išskyrus aukščiau nurodytą studijų laikotarpį) gyveno ir mokėsi Lietuvos Respublikoje, ką patvirtina pridedami dokumentai apie mokymąsi bendrojo lavinimo mokykloje. Per šį laikotarpį buvo keletą kartų vykstama aplankyti giminaičių ar į atostogas su šeima, tačiau išvykimo laikotarpis negali sudaryti nurodyto dienų skaičiaus, taip pat ir dienų skaičiaus viršijančio Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies reikalavimus.

Nurodyto 898 dienų buvimas išvykus iš Lietuvos Respublikos, skaičiaus nurodymas Sprendime nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Departamentas nurodė, kad Sprendimas priimtas įvertinus, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, t. y. daugiau nei 29 mėnesiams). Pagal Aprašo 53 punktą, sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi įgaliotas Migracijos departamentas siūlo tik nustatęs, ar užsienietis atitinka kurį nors iš Įstatymo 53 straipsnyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir ar nėra pagrindų, numatytų Įstatyme, dėl kurių atsisakoma išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo leidimą laikinai gyventi (2). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 str. 10 d.). Aplinkybę, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių, patvirtina VSAT informacinėje sistemoje užfiksuoti pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, pareiškėjos kelionės dokumentuose esančios valstybių sienų kirtimo žymos ir VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateikta informacija. Įvertinus visus duomenis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas (t. y. daugiau nei 29 mėnesius). Vadinasi, pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje ir neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad šios išvados neatitinka tikrovės, pažymėdamas, jog nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, buvo išsiųsti paklausimai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, VSAT bei Kauno teritorinei muitinei. Taip pat atlikti patikrinimai informacinėse sistemose ir registruose: Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje, Užsieniečių registre (ar pareiškėjas nėra įtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir ar nebuvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba grąžinimo į užsienio valstybę), Administracinių nusižengimų registre, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre, Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre, Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje.

Patikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenys, ar pareiškėja turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos biudžetui. Pagal VSAT informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507, 4.2 papunktį ir 6 punktą, viena iš pagrindinių VSAT informacinės sistemos funkcijų – duomenų apie asmenis, kertančius Lietuvos valstybės sieną, kaupimas, o asmens duomenų šioje informacinėje sistemoje tvarkymo tikslas – fizinių asmenų, kertančių Lietuvos valstybės sieną, tapatybės nustatymas ir apskaita.

Vertinant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, buvo vertinami visų pastarųjų 5 metų duomenys ir su prašymais išduoti/pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktos kelionės dokumentų kopijos ir juose esančios atžymos. Departamentas, vertindamas spaudus pareiškėjos kelionės dokumentuose atsižvelgė į tai, ar yra aiškiai matyti, kada į šalį yra atvykta, o kada yra pažymėtas išvykimas. Jeigu užsieniečio pase nėra visų duomenų apie atvykimą ir išvykimą, o tik atvykimas arba tik išvykimas, Departamentas vertina tik tikslią ir objektyvią informaciją, o netikslius ar neturinčius paaiškinimų spaudus vertina užsieniečio naudai.

Pareiškėjos atveju atsakovas visus neaiškumus ir netikslumus taip pat vertino pareiškėjos naudai ir rėmėsi tik tiksliai nustatytais ir objektyviais duomenimis, o pareiškėja turėdama galimybę teismui pateikti įrodymus, kad Departamento nustatytais laikotarpiais Lietuvoje ji iš tikrųjų buvo, šia galimybe nepasinaudojo. Pareiškėja už Lietuvos Respublikos ribų buvo išvykusi daugiau, nei 29 mėnesiams, todėl atsakovas pateiktą išrašą apie tai, kad ji pradėjo studijas Baltarusijos universitete vertino kaip neturintį jokios reikšmės nagrinėjamoje byloje.

Departamentas ištyrė aplinkybę apie pareiškėjos įsidarbinimą, tai patvirtina bylos medžiagoje esantys išrašai iš Sodros, tačiau tai niekaip nepaneigė duomenų visumos apie pareiškėją. Atsakovas teigė, kad pareiškėja nepaaiškina kaip būtų nulėmę Departamento sprendimą aplinkybė, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. įsidarbino Lietuvos Respublikoje.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjos D. P. skundą atmetė.

12. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. pareiškėjos skundą tenkino, panaikino skundžiamą sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo; nutartyje, be kita ko, nurodė, jog atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kurie turėtų būti vertinami nagrinėjant bylą iš naujo. Be to, atsakovas 2019 m. rugpjūčio 9 d. pateikė į bylą papildomus įrodymus – susistemintus VSAT informacinėje sistemoje užfiksuotus pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenis ir VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateiktą informaciją.

13. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 9 d. pareiškėjai išduotas paskutinis prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje dieną galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos kaip šeimos nariui. Pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. D. P. atstovui 2018 m. gruodžio 21 d. pateiktus papildomus trūkstamus dokumentus, jos prašymas užregistruotas kaip gautas 2018 m. gruodžio 21 d. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė iki 2028 m. rugsėjo 18 d. galiojantį Baltarusijos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2018 m. rugsėjo 18 d., leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), pažymėjimą apie išlaikytus valstybinės kalbos mokėjimo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus LVP Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą.

14. 2019 m. vasario 18 d. Departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 53 straipsnio 10 dalimi ir 55 straipsnio 2 dalimi bei Aprašo 38.2 papunkčiu, priėmė Sprendimą neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Europos Sąjungoje. Atsakovas sprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, t. y. daugiau nei 29 mėnesiams).

15. Teismas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu atsakovas pareiškėjos atžvilgiu pritaikė Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatą ir remdamasis VSAT informacinės sistemos duomenimis suskaičiavo, kad 5 metų laikotarpiu, skaičiuojamu prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą (nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d.), pareiškėja buvo išvykusi 898 dienas, t. y. daugiau nei 29 mėnesius. Atsakovo į bylą pateikti papildomi įrodymai, t. y. VSAT informacinėje sistemoje užfiksuoti vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, nurodyti Išraše apie pareiškėjos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpius, ir VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų buvo išvykusi daug kartų: 2013 m. pareiškėja iš Lietuvos buvo išvykusi 9 d. (nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2014 m. sausio 3 d.); 2014 m. pareiškėjos Lietuvoje nebuvo 100 d. (nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 16 d., nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 9 d., nuo 2014 m. birželio 14 d. iki 2014 m. birželio 16 d., nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. liepos 10 d., nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. liepos 27 d., nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 6 d., nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 28 d., nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 11 d.); 2015 m. pareiškėja iš Lietuvos buvo išvykusi 125 d. (nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 18 d., nuo 2015 m. sausio 25 d. iki 2015 m. sausio 31 d., nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 19 d., nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. balandžio 3 d., nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 13 d., nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. birželio 24 d., nuo 2015 m. birželio 27 d. iki 2015 m. liepos 11 d., nuo 2015 m. liepos 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 27 d., nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 15 d., nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d., nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 29 d., nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 6 d., nuo 2015 m. gruodžio 25 d. iki 2016 m. sausio 11 d.); 2016 m.

– 238 d. (nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. sausio 31 d., nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 15 d., nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. vasario 28 d., nuo 2016 m. kovo 11 d. iki 2016 m. kovo 28 d., nuo 2016 m. gegužės 6 . iki 2016 m. gegužės 9 d., nuo 2016 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. gegužės 16 d., nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. birelio 3 d., nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 29 d., nuo 2016 m. liepos 2 d. iki 2016 m. liepos 18 d., nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d., nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. spalio 31 d., nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d., nuo 2016 m. gruodžio 27 s. iki 2017 m. sausio 17 d.); 2017 m.

– 271 d.( nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. kovo 2 d., nuo 2017 m. kovo 5 d. iki 2017 m. kovo 7 d., nuo 2017 m. kovo 8 d. 2017 m. kovo 24 d., nuo 2017 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. birželio 23 d., nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. liepos 31 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d., nuo 2017 m. rugsėjo 24 d. iki 2017 m. gruodžio 16 d., nuo 2017 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. sausio 20 d.); 2018 m. – 285 d. (2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. balandžio 14 d., nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. gegužės 6 d., nuo 2018 m. gegužės 6 d. iki 2018 m. birželio 14 d., nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 28 d., nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 22 d., nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 29 d., nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2018 m. spalio 12 d., nuo 2018 m. spalio 14 d. iki 2018 m. spalio 25 d., nuo 2018 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d., nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d., nuo 2018 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d., nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 11 d.).

Bendras išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijų ribų skaičius per 5 metų laikotarpį yra 1 028 dienos (34 mėn. ir 8 d.). Teismas iš nurodytų duomenų nustatė, jog pareiškėja iš Lietuvos buvo išvykusi laikui, ilgesniam nei nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nei skunde, nei posėdžio metu neginčijo nė vieno konkretaus atsakovo nurodyto jos išvykimo laikotarpio ir nepateikė teismui įrodymų, galinčių patvirtinti aplinkybę, jog konkrečiu atsakovo nurodytu jos išvykimo iš Lietuvos teritorijos laikotarpiu ji buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

17. Teismas nurodė, kad pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507, 4.2 papunktį ir 6 punktą, viena iš pagrindinių VSAT informacinės sistemos funkcijų – duomenų apie asmenis, kertančius Lietuvos valstybės sieną, kaupimas, o asmens duomenų šioje informacinėje sistemoje tvarkymo tikslas – fizinių asmenų, kertančių Lietuvos valstybės sieną, tapatybės nustatymas ir apskaita. Todėl teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad VSAT pateikti duomenys gali būti pripažįstami tinkamais ir tiksliais įrodymais. Nuostata, jog VSAT informacinės sistemos duomenys pripažįstami tinkamais įrodymais vertinant pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį, buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką ir atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytam leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui yra suformuota ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis byloje Nr. A-1946-662/2015).

18. Nors atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog VSAT pateiktuose duomenyse gali būti nedidelių neatitikimų, sąlygotų žmogiškosios klaidos, kaip pavyzdžiui sumaišyta atvykimą ir išvykimą žyminti raidė, tačiau teismas vertino, kad šie neatitikimai nėra esminiai ir atsižvelgus į tai, jog pareiškėjos nebūtas laikas Lietuvos Respublikos teritorijoje ženkliai viršija Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatytą leidžiamą per tam tikrą laikotarpį buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką, šie neatitikimai negali lemti kitokio atsakovo sprendimo pareiškėjos atžvilgiu, kaip ginčijamas Sprendimas, priėmimo.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamento atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog atsakovas, vertindamas VSAT informacinės sistemos pateiktus duomenis ir spaudus pareiškėjos kelionės dokumentuose, atsižvelgė į tai, ar yra aiškiai matyti, kada į šalį yra atvykta, o kada pažymėtas išvykimas; paaiškino, kad jeigu užsieniečio pase nėra visų duomenų apie atvykimą ir išvykimą, o tik atvykimas arba tik išvykimas, Departamentas vertina tik tikslią ir objektyvią informaciją, o netikslius ar neturinčius paaiškinimų spaudus vertina užsieniečio naudai. Tai patvirtina ir į bylą pateikti Departamento skaičiavimai iš kurių matyti, jog visi neaiškumai buvo vertinti pareiškėjos naudai (pvz., laikotarpiai, kada pareiškėja buvo išvykusi iš Lietuvos ir grįžo į ją tą pačią dieną, nebuvo vertintini (kaip antai 2014 m. kovo 29 d. – kovo 30 d., 2015 m. balandžio 24 d. – balandžio 25 d., 2015 m. spalio 3 d. – spalio 4 d., 2015 m. lapkričio 3 d. – lapkričio 4 d.). Todėl teismas konstatavo, jog atsakovas, vertindamas pareiškėjos buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką ginčo laikotarpiu, rėmėsi tiksliais ir objektyviais VSAT informacinėje sistemoje užfiksuotais pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenimis, o pareiškėja, turėdama galimybę teismui pateikti įrodymus, kad Departamento nustatytais konkrečiais laikotarpiais Lietuvos Respublikos teritorijoje ji iš tikrųjų buvo, šia galimybe nepasinaudojo.

20. Pareiškėjos atstovas skunde ir teismo posėdžio metu teigė, jog Šengeno sienų kodeksas 11 straipsnio 2 dalis numato, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra Sąjungos piliečių šeimos nariai ir kuriems taikoma Direktyva 2004/38/EB, bet kurie nepateikia toje direktyvoje numatyto leidimo gyventi šalyje kortelės, kelionės dokumentai antspauduojami jiems atvykstant ir išvykstant, tačiau pateikus patikros metu tokį leidimą gyventi išduotą tuo pagrindu, kad asmuo yra Europos Sąjungos piliečių šeimos narys, taikoma bendra taisyklė, kad atvykimo ar išvykimo spaudu, tokių asmenų kelionės dokumentai nežymimi (Šengeno sienų kodekso 11 straipsnio 3 dalies g) punktas).

21. Teismas nesutiko su šiomis pareiškėjos atstovo interpretacijomis ir pastebėjo, jog Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiantį reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38//EB) 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teisė gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, patvirtinama išduodant dokumentą, vadinamą „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelė“, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo dienos.

Prašymo suteikti leidimo gyventi šalyje kortelę sertifikatas išduodamas nedelsiant. Įstatymo 101 straipsnis reglamentuoja būtent Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir jo šeimos nario teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus, o jo 3 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi – į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesius per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktus, arba pas jį.

Direktyvoje 2004/38/EB kalbama apie Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Pareiškėjos atstovas klaidingai vertina Šengeno sienų kodekso 11 straipsnio 3 dalies g punktą nurodydamas, jog atvykimo ir išvykimo spaudu nežymimi asmenų, pateikusių leidimą gyventi, kelionės dokumentai. Šioje normoje nurodyta, jog nežymimi trečiųjų šalių piliečių, kurie pateikia Direktyvoje 2004/38/EB numatytą leidimo gyventi šalyje kortelę, kelionės dokumentai. Šiuo atveju spaudu kelionės dokumentai nežymimi asmenims, pateikusiems Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnyje nurodytą Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, kuri išduodama tik tam tikrais pagrindais (Įstatymo 101 straipsnio 3 dalis).

Pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi, o ne kortelę, ir nepateikė duomenų, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, atvykęs gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal šio straipsnio 1 dalies 1,2 ir 3 punktus, arba pas jį. Todėl pareiškėjos atstovo skundo argumentai, kad pareiškėja pagal Laisvą asmenų judėjimo direktyvą iki 21 metų nepraranda jai suteikiamų teisių, yra atmestini.

22. Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 5 punkte, be kita ko, paaiškinta, jog asmenys, kurie naudojasi Bendrijos laisvo judėjimo teise, yra: a) Sąjungos piliečiai, kaip apibrėžta Sutarties 17 straipsnio 1 dalyje ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra Sąjungos piliečio, besinaudojančio teise laisvai judėti, šeimos nariai, kuriems taikoma Direktyva 2004/38/EB. Pareiškėja yra Baltarusijos pilietė, o byloje duomenų, jog ji yra Sąjungos piliečio, besinaudojančio teise laisvai judėti, šeimos narys, nepateikta; b) trečiųjų šalių piliečiai ir jų šeimų nariai, nepaisant jų pilietybės, kurie pagal Bendrijos bei jos valstybių narių ir tų trečiųjų šalių susitarimus naudojasi tokiomis pačiomis laisvo judėjimo teisėmis kaip Sąjungos piliečiai. Baltarusijos Respublika nėra sudariusi sutarties su Europos Sąjunga dėl laisvo asmenų judėjimo.

23. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pareiškėja, jog ji turi galiojančią Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Byloje nustatyta, jog jai leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, todėl jai netaikytinos Direktyvos 2004/38/EB normos, todėl netaikytinos ir Šengeno sienų kodekso nuostatos, todėl atmestini skundo argumentai dėl to, jog duomenų bazės duomenys negali atspindėti, kiek laiko asmuo gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar kiek laiko buvo išvykęs. Teismas pabrėžė, jog leidimas laikinai gyventi – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Departamentas yra įpareigotas ir turi teisę tikrinti, ar neišnyko aplinkybės, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Užsienietis turi pareigą elgtis atsakingai ir apdairiai bei užtikrinti, jog jis atitinka Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus bei suprasti, jog jo veiksmų pasekmės yra tiesiogiai susijusios su jo statusu Lietuvos Respublikoje.

24. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, jog sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį jį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Todėl toks leidimas išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Teismas vertino, kad pareiškėja, siekdama gauti minėtą leidimą, turėjo ir galėjo suprasti, jog leidimui keliami aukšti reikalavimai, kadangi, manytina, toks leidimas įtvirtina išskirtinį ir glaudų ryšį tarp užsieniečio ir Lietuvos Respublikos. Tačiau iš atsakovo į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjos bendras išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų skaičius per 5 metų laikotarpį yra 1 028 dienos, t. y. 34 mėn. ir 8 d., o tai 3 kartus viršija Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nurodytą 10 mėn. laikotarpį.

25. Pareiškėja teigė ir pateikė įrodymus, jog Lietuvoje nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. ji mokėsi Vilniaus S. K. gimnazijoje ir įgijo pagrindinį išsilavinimą, nuo 2018 m. gruodžio 12 d. ji pradėjo dirbti UAB „Monterna“ vadybininke, o Departamentas šių aplinkybių neįvertino. Teismas sutiko su atsakovu, jog Įstatyme nėra numatyta išlygų, kurioms esant pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nepertrauktų buvimo už Lietuvos Respublikos laikotarpis, jeigu jis viršija numatytą Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Pareiškėjos pateikti įrodymai dėl mokslų gimnazijoje tik patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu ji mokėsi ir įgijo pagrindinį išsilavinimą, tačiau į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kurie galėtų paneigti aplinkybę, kad atsakovo nurodytais 2013 – 2016 m. mokslo metų laikotarpiais pareiškėja nebuvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos teritorijos, o lankė mokyklą. Be to, nagrinėjamojoje byloje vertinamas pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d., kai iš pateiktos pareiškėjos su darbdaviu 2018 m. gruodžio 11 d. sudarytos darbo sutarties matyti, jog pareiškėja pradėjo dirbti tik nuo 2018 m. gruodžio 12 d., tai sudaro tik 9 d. aktualaus laikotarpio, todėl neaišku, kaip pareiškėjos įsidarbinimas gali paneigti aplinkybę, jog pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį iš Lietuvos Respublikos teritorijos buvo išvykusi 1 028 dienas.

26. Pareiškėja remiasi Įstatymo 53 straipsnio 10 dalimi, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog, jeigu užsienietis, kuris leidimą nuolat gyventi siekia gauti šio straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad buvo išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 18 mėnesių. Byloje yra pateiktas Įskaitų ir egzaminų žiniaraščio išrašas, kuriame nurodyti pareiškėjos pasiekimai švietimo įstaigoje Gardino valstybiniame Jankos Kupalos universitete laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d., taip pat Švietimo įstaigos Gardino valstybinis Jankos Kupalos universiteto Ekonomikos ir valdymo fakulteto 2019 m. kovo 1 d. pažyma Nr. 201, patvirtinanti, jog pareiškėja yra 2 kurso 1 pakopos išsilavinimo studentė, mokymosi pradžia minėtoje įstaigoje – 2017 m. rugsėjo 1 d., baigimo terminas – 2021 m. birželio 30 d. Teismas vertino, kad pareiškėjos cituojamoje normoje įtvirtinta, jog įrodžius, kad užsienietis studijavo savo kilmės valstybėje, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, tačiau jis neturi būti ilgesnis kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaryti daugiau kaip 18 mėnesių. Byloje nustatyta, jog pareiškėja žymiai viršija nurodytą laikotarpį (1 028 d., arba 34 mėn. ir 8 d.). Todėl net ir pripažinus, jog pareiškėja studijuoja savo kilmės valstybėje, tai nepaneigia fakto, jog ji buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų per 5 metų laikotarpį ilgiau, nei 18 mėn. Teismas vertino, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą ir konstatuodamas, jog pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, Įstatymo nuostatų nepažeidė.

27. Teismas vertino, kad pareiškėja galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties, kokiomis aplinkybėmis ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Departamento sprendimas. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai iš esmės yra susiję su VSAT informacinės sistemos duomenų nepakankamumu ir nepatikimumu išvadai, jog ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Fakto, jog ji nuolat išvažiuoja iš Lietuvos, pareiškėja neginčijo. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog jame įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos statusu Lietuvos Respublikoje, jos turėti leidimai laikinai gyventi, pateikiamas teisinis reguliavimas, reikalavimai, siekiant gauti ilgalaikį leidimą gyventi.

Sprendime nurodyta, kaip buvo vertinama, ar pareiškėja, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, pragyveno Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų laikui, ilgesniam negu nustatyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Sprendime nurodyta, jog pareiškėja už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų buvo išvykusi daugiau nei 29 mėnesius. Sprendime paaiškinta, jog pagal Aprašo 38.2 papunktį, jeigu, įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją, nustatoma, kad užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėnesių (t. y. laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje), tai užsieniečio pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos.

Kadangi pareiškėja buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėn., vadovaujantis Aprašo 38.2 papunkčiu jos pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos. Sprendime konstatuota, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog ši išvada yra teisinga ir pagrįsta objektyviais ir aiškiais duomenimis.

Departamentas tinkamai išnagrinėjo aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriame yra pateikiamas teisinis aplinkybių vertinimas, pateikiama pakankamai aiški išvada, iš kurios pareiškėja galėjo suprasti, kodėl jos prašymas išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje buvo atmestas. Teismui nekyla abejonių dėl Sprendimo pagrįstumo ir objektyvumo, todėl, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, proceso šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, teismas sprendžia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

28. Teismas dėl pareiškėjos atstovo teismo posėdžio metu išreikšto prašymo pranešti prokurorui apie galimai suklastotus teismui pateiktus dokumentus, pažymėjo, kad atsakovo, priėmusio ginčijamą Sprendimą, veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjos atstovo nurodytų nusikalstamos veikos požymių. Teismas, nagrinėdamas šią bylą nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 111 straipsnyje, o pareiškėja gali pati kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

III. 29. Pareiškėja D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti.

30. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos nustatytomis aplinkybėmis dėl jos prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, nes pareiškėja 2018 m. gruodžio 21 d. pati įteikė prašymą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui, o pirmosios instancijos teismo konstatuotos prašymo ir papildomų dokumentų pateikimo aplinkybės prieštarauja Aprašo nuostatoms dėl prašymų priėmimo ir registravimo, kitiems įrodymams, kadangi pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. išvyko iš Lietuvos. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 11 d. pareiškėja buvo išvykusi iš Lietuvos, tačiau šis laikotarpis klaidingai nurodytas kaip pareiškėjos nebūtas Lietuvoje, nes pareiškėja 2018 m. gruodžio 21 d. asmeniškai įteikė prašymą Migracijos skyriui. Pareiškėjos nuomone, teismas nevertino įrodymų, paneigiančių tarnybiniame pranešime nurodomas aplinkybes, nepasisakė dėl jų ir neišdėstė argumentų, kodėl juos atmetė.

31. Pareiškėja nurodo, kad nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai dėl to, kad ji neginčijo nei vieno konkretaus atsakovo nurodyto jos išvykimo laikotarpio nepateikė teismui įrodymų dėl buvimo Lietuvoje. Skunde konkretūs laikotarpiai nebuvo ginčijami, nes jie pareiškėjai buvo nežinomi, o atsakovo pateikti su apeliaciniu skundu. Tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą yra ginčijami konkretūs laikotarpiai: nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. 48 dienos, nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. 18 dienų, nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 11 d. 28 dienos. 2019 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu taip pat buvo ginčijami konkretūs laikotarpiai nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 6 d., nuo 2016 m. kovo 11 d. iki 2016 m. kovo 28 d., nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d., nuo 2017 m. rugsėjo 24 d. iki 2017 m. gruodžio 16 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 22 d., nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 11 d. Jokia žmogiškoji klaida VSAT duomenyse yra negalima, nes jie generuojami automatiškai, išvykimą ir atvykimą žymi ne „raidė“, o visas pilnas kryptį nurodantis žodis „Atvyko“ arba „Išvyko“, atvykimas ir išvykimas asmens dokumentuose žymimas skirtingo pavyzdžio datos spaudais, todėl esant srautų atskyrimui yra negalima ir asmens dokumentų žymėjimo klaida. Pareiškėja pateikia konkrečius keturių laikotarpių duomenis apie jos atvykimus ir išvykimus, kurie, jos nuomone, paneigia nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad pareiškėja nurodytais laikotarpiais buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, bet ir išvadą, jog VSAT pateikti duomenys gali būti pripažįstami tinkamais ir tiksliais įrodymais. VSAT pateikti duomenys patvirtina, kad nurodytu laiku nurodytoje vietoje buvo atliekamas nuodugnus vykstančio per išorinę Šengeno erdvės sieną asmens patikrinimas, tačiau yra visiškai netinkami nustatyti laikotarpiams, kuriais asmuo buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, ypač jei asmuo naudojasi laisvo judėjimo teise.

32. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas, aiškindamas Direktyvos 2004/38/EB taikymą pareiškėjai. Teismas, pasisakydamas dėl Direktyvos 2004/38/EB taikymo pareiškėjos atžvilgiu, rėmėsi išimtinai Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnio 1 dalimi. 10 straipsnis yra III „Teisė gyventi šalyje“ skyriuje ir reglamentuoja „Leidimo gyventi šalyje kortelių išdavimą“, tačiau 9 straipsnio 1 dalis aiškiai reglamentuoja, kad „Valstybės narės išduoda leidimo gyventi šalyje kortelę Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, jei planuojamas gyvenimo šalyje laikotarpis yra ilgesnis kaip trys mėnesiai.“ Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti tapatybės kortelę arba pasą.“, o 2 dalis reglamentuoja, kad „Šio straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikomas šeimos nariams, turintiems galiojantį pasą, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar atvykstantiems pas Sąjungos pilietį.“ Tai yra, net ir gyvenimui šalyje narėje trumpesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui leidimo gyventi šalyje kortelė nėra privaloma ir net nėra išduodama.

Pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, valstybės narės yra įpareigojamos šeimos nariui, neturinčiam reikiamo dokumento atvykti į šalį, suteikti jį nemokamai, tai paneigia pirmos instancijos teismo išvadą, kad tik nustatytos formos dokumento turėjimas suteikia laisvo judėjimo teisę. Teismas keletą kartų konstatavo, kad pareiškėja yra Baltarusijos pilietė, o byloje duomenų, jog ji yra Sąjungos piliečio, besinaudojančio teise laisvai judėti, šeimos narys, nepateikta, tačiau ši išvada neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams.

Pareiškėja yra L. M. dukra, o L. M. yra santuokoje su Lietuvos Respublikos piliečiu M. M.. Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies c) punktas nustato, kad šeimos nariai yra „piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai“. Todėl ir tuomet, kai pareiškėjai nėra išduotas leidimas gyventi tuo pagrindu, kad ji yra šeimos narys, pareiškėja nėra praradusi laisvo judėjimo teisės pagal Direktyvą 2004/38/EB ir gali ja bet kada pasinaudoti pagal direktyvos nuostatas.

Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai D. P. buvo išduotas ir tuo pagrindu, kad pareiškėjos, tuo metu buvusios nepilnametės, motinos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Vykstant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne visada daromos atžymos pareiškėjos pase apie vykimą per valstybės sieną. Ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėja naudojosi laisvo judėjimo teise pagal Direktyvą 2004/38/EB, bei jos atžvilgiu buvo taikoma Šengeno sienų kodekso nuostata dėl kelionės dokumentų nežymėjimo.

33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Departamentas nurodo, kad pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės tuo pagrindu, kad ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, t. y. per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje laikotarpiui, t. y. daugiau nei 10 mėnesių. Vadinasi, pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų, o tai sudaro Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintą imperatyvų atsisakymo išduoti leidimo nuolat gyventi pagrindą, nes pareiškėja neatitinka imperatyvių Įstatyme numatytų sąlygų leidimui nuolat gyventi gauti.

Būtent aplinkybė, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui, nei 10 mėnesių yra esminė vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą. Teismui nėra pateikti jokie įrodymai, kad pareiškėja Departamento nustatytais laikotarpiais buvo Lietuvoje. Pareiškėjos atvejis nagrinėjamas jau antrą kartą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo, taigi dar apeliacinėje instancijoje Departamentui pateikus konkrečius pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje laikotarpius, pareiškėja pirmosios instancijos teismui antrą kartą nagrinėjant pareiškėjos bylą turėjo galimybę pateikti įrodymus, kad konkrečiais laikotarpiais Lietuvos Respublikos teritorijoje ji iš tikrųjų buvo, tačiau šia galimybe ji nepasinaudojo.

Departamentas teismo vertinimui pateikė Migracijos skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinį pranešimą Nr. 85-PR2-3857, kuriuo patvirtinamas faktas, kad pareiškėja Migracijos skyriuje prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė asmeniškai 2018 m. gruodžio 12 d., o prašymas užregistruotas 2018 m. gruodžio 21 d., atskleidė su prašymo pateikimu susijusias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atliko tinkamą įrodymų vertinimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. 15.18 val. išvyko iš Lietuvos per Panemunės tarptautinį pasienio kontrolės punktą (per Kaliningradą), todėl prašymą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui galėjo pateikti ir pateikė būtent tą dieną asmeniškai, taip pat teisinga ir teismo išvada, kad Lietuvoje ji nebuvo nuo 2018 m. gruodžio 12 d.

Aplinkybę, kad Departamento duomenys yra tikslūs, patvirtino ir minėtas Migracijos skyriaus tarnybinis pranešimas Nr. 85-PR2-3857. Teismas, remdamasis vidiniu savo įsitikinimu ir ištyręs byloje pateiktus dokumentus nustatė, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjos atstovui 2018 m. gruodžio 21 d. pateikus papildomus trūkstamus dokumentus, jos prašymas užregistruotas kaip gautas 2018 m. gruodžio 21 d. Pareiškėja nurodė konkrečius ginčijamus laikotarpius, tačiau niekaip nepagrindė aplinkybių, kad būtent tais nurodytais laikotarpiais pareiškėja Lietuvoje iš tikrųjų buvo.

Net atmetus galimus netikslumus, pareiškėjos nebūtas laikas Lietuvos Respublikos teritorijoje ženkliai viršija Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatytą leidžiamą per tam tikrą laikotarpį buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas jau buvo akcentavęs, kad pareiškėja nesinaudoja laisvo asmenų judėjimo teise. Pagal Laisvo asmenų judėjimo direktyvą šeimos nariams išduodama Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelė, ji išduodama tik tam tikrais pagrindais (Įstatymo 101 str. 3 d.), pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi, o ne kortelę.

Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 2 dalyje pareiškėjos nurodytas minimalus patikrinimas taikomas, kaip taisyklė, asmenims, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise pagal Sąjungos teisę, tačiau pareiškėja nesinaudoja laisvo asmenų judėjimo teise. Departamentas vertina tik tikslią ir objektyvią informaciją, o netikslius ar neturinčius paaiškinimų duomenis vertina užsieniečio naudai. Aplinkybė, jog pareiškėjos pase nėra visų duomenų apie jos išvykas, nesudaro pagrindo teigti, kad VSAT informacinėje sistemoje pateikiami duomenys apie pareiškėjos išvykas yra neteisingi.

VSAT informacinės sistemos duomenys pripažįstami tinkamais įrodymais vertinant pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį, buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką ir atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytam leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui. Skundžiamame sprendime buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja nesinaudoja laisvo asmenų judėjimo teise, pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl jai nėra taikomos iš Direktyvos 2004/38/EB kylančios teisės. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (15/4-1)11U-00005 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Baltarusijos Respublikos pilietei D. (D.) P.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Ginčijamu sprendimu atsakovas nusprendė neišduoti Baltarusijos Respublikos pilietei D. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje dėl to, kad ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatų.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.

38. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kurį argumentuoja nesutikimu su teismo nustatytomis aplinkybėmis ir netinkamu įrodymų vertinimu.

39. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat nenustatė ir ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

40. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.). Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

41. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y., ar jie patvirtina esant pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjai ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams, jų nekartoja, o tik atitinkamai papildo ar pakeičia, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

42. Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Paskutinį kartą tokio pobūdžio leidimas (duomenys neskelbtini) jai išduotas 2017 m. kovo 9 d. pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą, galiojantis iki 2019 m. kovo 9 d. Dėl šios faktinės aplinkybės byloje ginčo nėra, tačiau atsakovas atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą nuolat gyventi (Įstatymo 2 str. 15 d.) dėl tos priežasties, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus (prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų daugiau kaip 898 dienas, t. y. daugiau nei 29 mėnesius.

43. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Pragyventas laikas tokiu atveju apskaičiuojamas remiantis vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

44. Tvarkos aprašo (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d.) 37 punkte išvardinti duomenys, kurie turi būti įvertinami apskaičiuojant pagal Įstatymo 53 straipsnio 9, 91 ir 11 dalis, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.

45. Tvarkos aprašo 38 punkte numatyta, kad, jeigu įvertinus aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: 38.1. jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos; 38.2. jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos; <...>. Pažymėtina, kad pareiškėja į Tauragės AVPK Migracijos skyrių kreipėsi su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje dėl to, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

46. Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, t. y. VSAT informacinėje sistemoje užfiksuotus pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenis, nurodytus išraše apie jos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpius, ir VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateiktą informaciją konstatavo, kad D. P. per paskutinių 5 metų laikotarpį už Lietuvos Respublikos ribų buvo išvykusi 34 mėn. ir 8 d. (išvykimai nustatyti nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2019 m. sausio 11 d.). Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja iš Lietuvos buvo išvykusi ilgesniam laikui, nei nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.

47. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pareiškėja prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2018 m. gruodžio 21 d. įteikė asmeniškai, todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad ji iš Lietuvos buvo išvykusi nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 11 d. Šis apeliantės argumentas visiškai nepagrįstas, nes, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas sprendime pareiškėjos išvykimus iš Lietuvos Respublikos ir nebuvimą Lietuvoje vertino laikotarpiais nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2019 m. sausio 11 d. Be to, Tauragės AVPK MS 2018 m. gruodžio 21 d. data, reg. Nr. 85-PL 304991 užregistruotame D. P. prašyme (9 grafoje) išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje nėra nurodyta, kad prašymas pateiktas asmeniškai.

48. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė keturis ginčytinus pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytus jos nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpius: nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki gruodžio 6 d.; nuo 2016 m. kovo 11 d. iki kovo 28 d.; nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki rugsėjo 28 d.; nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki rugsėjo 22 d. Jos teigimu teismas nevertino Migracijos departamento į bylą pateiktų pareiškėjos užfiksuotų vykimų per Lenkijos Respublikos sieną, kas rodo, jog remiantis vien VSAT duomenimis, neatsižvelgiama, kad išvykęs asmuo grįžta į Lietuvos Respubliką per vidinę Šengeno erdvės sieną, kur kontrolė negalima. Pagyvenus Lietuvos Respublikoje ir vėl išvykus per vidinę Šengeno erdvės sieną, o grįžus į Lietuvą per išorinę (pvz., iš Baltarusijos), visas šis laikas klaidingai traktuojamas kaip asmens negyvenimas Lietuvoje.

49. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad: 1) pareiškėja 2015 m. gruodžio 2 d., 06.59 val., išvyko iš Lietuvos į Baltarusiją per Raigardo PKP, 14.55 val. iš Baltarusijos atvyko į Lenkiją per Kuznica-Bialocka-Bruzgi, 2015 m. gruodžio 5 d., 01.58 val. iš Lenkijos atvyko į Baltarusiją per Kuznica-Bialostocka-Bruzgi ir kitą dieną 10.33 val. iš Baltarusijos atvyko į Lietuvą per Raigardo PKP; 2) 2016 m. kovo 11 d., 08.35 val. pareiškėja išvyko iš Lietuvos į Rusijos Federaciją (Kaliningrado sritį) per Panemunės PKP (pagal VSAT duomenis darytina išvada, kad pareiškėja kelią kirto pėsčiomis, nes duomenų apie transporto priemonę nėra), iš Kaliningrado lėktuvu išskrido į Baltarusijos Respubliką ir 2016 m. kovo 28 d., 10.23 val. atvyko į Lietuvą per Raigardo PKP iš Baltarusijos autobusu; 3) 2016 m. rugsėjo 9 d. 20.41 val. pareiškėja iš Lietuvos per Raigardo PKP išvyko mikroautobusu į Baltarusiją, 2016 m. rugsėjo 13 d., 04.46 val. iš Baltarusijos mikroautobusu atvyko į Lenkiją per Kuznica – Bialostocka – Bruzgi, tą pačią dieną 10.16 val. iš Varšuvos oro uosto išskrido į kitą ES valstybę, iš kurios vėl grįžo į Lenkiją, 2016 m. rugsėjo 24 d., 11.37 iš Lenkijos išvyko į Baltarusiją per Kuznica – Bialostocka – Bruzgi, o 2016 m. rugsėjo 28 d., 10.19 val. iš Baltarusijos per Raigardo PKP atvyko į Lietuvą; 4) 2017 m. rugpjūčio 3 d., 13.35 val., pareiškėja išvyko iš Lietuvos į Baltarusiją per Raigardo PKP keleiviniu automobiliu (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 2017 m. rugpjūčio 20 d., 07.25 val. iš Lenkijos Respublikos išvyko į Baltarusiją per Kuznica – Bialostocka - Bruzgi. Spaudo kelionės dokumentuose, kuris patvirtintų pareiškėjos ir/ar jos motinos L. M. (su kuria pareiškėja nuolat ir važinėjo) atvykimą iš Baltarusijos į Lenkiją nėra, tačiau pateikti duomenys patvirtina jų išvykimo iš Lenkijos į Baltarusiją 2017 m. rugpjūčio 20 d. faktą. Be to, VSAT duomenys patvirtina, kad L. M. iš Baltarusijos per Raigardo PKP į Lietuvą grįžo 2017 m. rugpjūčio 20 d. tuo pačiu automobiliu, tačiau tarp kartu važiavusių šiuo maršrutu asmenų pareiškėjos nebuvo. Pareiškėja į Lietuvą iš Baltarusijos atvyko 2017 m. rugsėjo 22 d., 16.15 val., per Raigardo PKP autobusu.

50. Taigi šie ir kiti byloje surinkti bei pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir apeliacinės instancijos teismo patikrinti duomenys suponuoja išvadą, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje nebuvo ilgesnį laiką, nei nustatyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos buvimą Lietuvos Respublikoje jos ginčijamais laikotarpiais byloje nėra.

51. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Direktyvos 2004/38/EB taikymą pareiškėjai. Pareiškėja tvirtina, kad leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) jai buvo išduotas kaip šeimos nariui, todėl vykstant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne visada daromos atžymos pareiškėjos pase. Ši aplinkybė, pasak apeliantės, akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėja naudojosi laisvo judėjimo teise pagal Direktyvą 2004/38/EB bei jos atžvilgiu buvo taikoma Šengeno sienų kodekso nuostata dėl kelionės dokumentų nežymėjimo.

52. Iš į bylą pateikto pareiškėjos gimimo liudijimo matyti, kad D. P. gimusi (duomenys neskelbtini) tėvas – P. V. S., motina – M. L. A.; gimimo liudijimas išduotas (duomenys neskelbtini) Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos motina L. P. su M. M. (Lietuvos Respublikos piliečiu) susituokė (duomenys neskelbtini) santuokos registracijos vieta Tauragės r. sav. administracijos CM skyrius. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką su motina atvyko būdama nepilnamete.

53. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjai 2017 m. kovo 9 d. išduotame leidime (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra įrašas „šeimos narys“. Reversinėje šio leidimo pusėje, grafoje pastabos įrašyti leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai: Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis, o 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi.

54. Europos parlamento ir tarybos direktyvoje 2004/38/EB 2004 m. balandžio 29 d. dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB) 2 straipsnyje pateikti šioje direktyvoje taikomi apibrėžimai: 1. „Sąjungos pilietis“ – tai bet kuris asmuo, turintis valstybės narės pilietybę; 2. „šeimos narys“ – tai: a) sutuoktinis; b) partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę <...>; c) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai; d) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją. Sutiktina, jog pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes pareiškėja gali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio M. M. šeimos nare Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies c punkto prasme.

55. Apeliantė laikosi pozicijos, kad ji, turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip motinos sutuoktinio – Lietuvos Respublikos piliečio – šeimos narė galėjo naudotis laisvo judėjimo po Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją be įvažiavimo ir išvažiavimo antspaudų kelionės dokumentuose. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir įvertinusi ginčui aktualias teisės normas, šį pareiškėjos argumentą laiko nepagrįstu ir jį atmeta.

56. Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, patvirtinama išduodant dokumentą, vadinamą „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortele“, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo dienos. Prašymo suteikti leidimo gyventi šalyje kortelę sertifikatas išduodamas nedelsiant. 10 straipsnio 1 dalyje numatyta leidimo gyventi šalyje kortelė galioja penkerius metus nuo išdavimo dienos arba numatomą Sąjungos piliečio gyvenimo šalyje laikotarpį <...> (11 str. 1 d.). Direktyvos 5 straipsnio („Įvažiavimo teisė“) 2 dalyje numatyta, kad šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, turi turėti įvažiavimo vizą pagal Reglamento (EB) Nr. 539/2001 nuostatas arba, kai taikytina, nacionalinės teisės aktus. Pagal šią direktyvą iš tokių šeimos narių, kurie turi 10 straipsnyje nurodytą galiojančią leidimo gyventi šalyje kortelę, nereikalaujama turėti vizos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priimančioji valstybė narė nededa įvažiavimo ar išvažiavimo antspaudo į šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, pasus, jei jie pateikia 10 straipsnyje nurodytą leidimo gyventi šalyje kortelę.

57. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytam Lietuvos Respublikos arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariui Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė išduodama kaip tiesioginiam palikuoniui, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis, įskaitant sutuoktinio <...> tiesioginį palikuonį, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis (101 str. 4 d. 2 p.).

58. Jokių duomenų, kad pareiškėjai buvo išduota Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė, byloje nėra. Nėra ir duomenų, kad pareiškėja, laikydama save Lietuvos Respublikos piliečio M. M., su kuriuo jos motina L. P. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, šeimos nare, kreipėsi dėl tokios kortelės išdavimo. Apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė daugelyje Europos Sąjungos valstybių yra vienodo pavyzdžio ir turi vienodą galią, todėl nei viena Europos Sąjungos valstybė, išskyrus Lietuvą, pateikus leidimą laikinai gyventi, nedarė atžymų kelionės dokumentuose, yra tik pareiškėjos samprotavimai, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis.

59. Nepriklausomai nuo to, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas kitaip, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino Europos parlamento ir tarybos direktyvos 2004/38/EB nuostatų taikymą dėl pareiškėjos laikymo Lietuvos Respublikos piliečio M. M. šeimos nare, galutiniam procesiniam sprendimui priimti tai įtakos neturi (žr. 55-57 punktuose išdėstytus argumentus). Netgi iš bendro atsakovo sprendime nustatyto pareiškėjos nebuvimo Lietuvos Respublikoje per paskutinius 5 metus, nuo jos kreipimosi ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje gauti, skaičiaus atėmus pareiškėjos ginčijamus laikotarpius, konstatuotina, kad D. P. neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatų, nes jos nebuvimo Lietuvoje laikas yra ilgesnis nei 10 mėnesių.

60. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Migracijos departamento 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (15.4-1) 11U-00005 pripažino teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentais neturi teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. P. (D. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė