2016-10-12 Nr. AB-19697-3-61-3-02924-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-868-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02924-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovei Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. G. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. V3-575 „Dėl iš vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“; 2) panaikinti Fondo administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. V3-576 „Dėl iš vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“.

Atsakovė Fondo administracija pateikė teismui patikslintą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, t. y. vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalimi, prašė įpareigoti antstolį M. L. laikyti depozitinėje sąskaitoje areštuotas E. G. lėšas iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Atsakovė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvuoja tuo, kad įsigaliojus Vaikų išlaikymo fondo įstatymui (toliau – ir Įstatymas), valstybė įsipareigojo esant Įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašo, patvirtinto Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, 5 p., į Fondo administraciją gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Tuomet yra išmokamas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytas išlaikymas, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumas. Išlaikymo dydis nustatomas pagal antstolio išduotą pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo.

Atsakovė nurodė, kad D. L. į Fondo administraciją dėl išmokos iš Garantinio ir Fondų administracijos vaikams S. L. ir M. L. kreipėsi 2009 m. vasario 13 d. Kartu su prašymu pateikė 2009 m. vasario 13 d. antstolio M. L. pažymą Nr. 0022/09/13191 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3459-223 iš E. G. vaikų S. ir M. išlaikymui nustatyta po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienai dukrai, išieškotojo D.

L. naudai. Antstolio pažymoje taip pat nurodyta, kad 2008 m. spalio mėn.–2009 m. sausio mėn., nebuvo mokamos teismo sprendimu nustatytos vaikų išlaikymo lėšos. Atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, Fondų administracijos direktorius 2009 m. liepos 3 d. priėmė sprendimus Nr. 1.35-8496 ir Nr. 1.35-8497 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriais nusprendė nuo 2009 m. vasario 13 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 195 Lt dydžio išmoką S. ir M. iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą.

Atsakovė 2014 m. gruodžio 16 d. gavo D. L. el. laišką, kuriame jis nurodė, jog E. G. pervedė išlaikymą vaikams. Remiantis minėtu el. laišku, Fondo administracijos direktorius 2014 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimus Nr. V2-16518 ir Nr. V2-16519 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriais išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas vaikams buvo nutrauktas nuo 2014 m. gruodžio 1 d. Atsakovė 2015 m. lapkričio 11 d. gavo naujus D. L. prašymus išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti. Prie minėtų prašymų buvo pridėta antstolio M.

L. pažyma Nr. 0022/09/13191 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad 2015 m. rugpjūčio mėn. – 2015 m. spalio mėn., nebuvo mokamos teismo sprendimu nustatytos vaikų išlaikymo lėšos. Atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, Fondo administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimus Nr. V2-14243 ir Nr. V2-14244 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriais nusprendė skirti išmokas vaikams. Remiantis aukščiau nurodytais sprendimais iš Vaikų išlaikymo fondo 2016 m. liepos 20 d. duomenimis yra išmokėta 8 998,78 Eur.

Išmokų mokėjimas nėra nutrauktas. Vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsniu, Išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašo 4, 5 ir 6 p., Fondo administracijos direktorius 2016 m. birželio 20 d. priėmė sprendimus, kuriais nusprendė iš E. G. išieškoti susidariusį 8 884,78 Eur įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui 2016 m. birželio 20 d. duomenimis ir 5 procentus metinių palūkanų.

Atsakovė pažymėjo, kad antstolis M. L., siekdamas išieškoti išlaikymą ir susidariusį išlaikymo įsiskolinimą, 2016 m. birželio 14 d. varžytinėse pardavė vienintelį antstoliui žinomą pareiškėjai priklausantį turtą – vieno kambario butą. Pirkėjas už parduotą turtą sumokėjo 19 800 Eur. Paskirsčius lėšas išieškotojams pagal vykdomuosius dokumentus ir padengus vykdymo išlaidas, liko nepanaudota 5 755,82 Eur suma, kurią antstolis ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 4 d. turėjo grąžinti į E. G. sąskaitą. Fondo administracija negalėjo teikti vykdyti antstoliui 2016 m. birželio 20 d. sprendimų Nr. V3-575 ir Nr. V3-576 anksčiau nei 2016 m. liepos 18 d., kadangi pareiškėja turėjo teisę ginčijamus sprendimus per 15 darbo dienų nuo sprendimų gavimo skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl Fondo administracija privalėjo laukti, kol baigsis jų apskundimo terminas, o antstolis areštuotas lėšas sąskaitoje galėjo laikyti tik iki 2016 m. liepos 4 d. Atsižvelgdama į šią aplinkybę ir siekdama atgauti iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtas lėšas, Fondo administracija 2016 m. birželio 30 d. Kauno apylinkės teismui pateikė prevencinį ieškinį, kuriuo Kauno apylinkės teismo prašė įpareigoti antstolį laikyti depozitinėje sąskaitoje areštuotas lėšas ne iki 2016 m. liepos 4 d., o iki pareiškėjai baigsis Sprendimų Nr. V3-575 ir Nr. V3-576 apskundimo terminas. Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 4 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-18301-752/2016, kuria įpareigojo antstolį M. L. laikyti depozitinėje sąskaitoje E. G. areštuotas lėšas iki jai baigsis Sprendimų Nr. V3-575 ir Nr. V3-576 apskundimo terminas, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 15 d. Minėta nutartimi šią bylą perdavė nagrinėti Jonavos rajono apylinkės teismui.

Atsakovė nurodė, kad E. G. terminas pateikti skundą dėl Sprendimų Nr. V3-575 ir Nr. V3-576 baigėsi 2016 m. liepos 15 d., o Fondo administracija Sprendimus Nr. V3-575 ir Nr. V3-576 antstoliui galėjo teikti tik 2016 m. liepos 18 d., todėl ji 2016 m. liepos 12 d. pateikė Jonavos rajono apylinkės teismui prašymą „Dėl termino pratęsimo“. Jonavos rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2132-527/2016 nusprendė taikyti papildomą laikinąją apsaugos priemonę ir įpareigojo antstolį M. L. laikyti depozitinėje sąskaitoje E. G. areštuotas lėšas iki 2016 m. liepos 18 d., taip pat nustatė Fondo administracijai 7 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2016 m. liepos 18 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl Fondo administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. sprendimų Nr. V3-575 ir Nr. V3-576 panaikinimo, prašė teismo imtis priemonių reikalavimui užtikrinti ir įpareigoti antstolį laikyti antstolio depozitinėje sąskaitoje pareiškėjos areštuotas lėšas iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Pažymėjo, jog antstoliui grąžinus pareiškėjos antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas, yra tikimybė, kad pareiškėja šių lėšų į Fondo administracijos sąskaitą negrąžins. Pareiškėja į Fondo administracijos sąskaitą nėra atlikusi jokių pavedimų, todėl mano, kad tokie pareiškėjos veiksmai sudaro pagrindą teigti, kad ji ir ateityje nesiims veiksmų grąžinti susidariusį įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui, dėl to bus padaryta žala valstybei. Teismui įpareigojus antstolį laikyti antstolio depozitinėje sąskaitoje pareiškėjos areštuotas lėšas iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, Fondo administracijai būtų reali galimybė atgauti bent dalį išmokėtų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi atsakovės prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pagal atsakovės prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės apimtį, teismas sprendė, kad atsakovė prašo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. taikyti kitas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės Fondo administracijos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, sprendė, jog negalima daryti išvados, kad nepritaikius atsakovės prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėjo, kad atsakovė būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, jog yra grėsmė, jog ateityje, atsakovei palankaus teismo sprendimo atveju, pareiškėja negrąžins Fondo administracijai antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų. Akcentavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtis suponuoja, jog esant šiai proceso stadijai tarp šalių kilęs ginčas nei preliminariai, nei iš esmės nesprendžiamas, o vertinama, ar netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo atveju, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė teismui nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o tik abstrakčiai nurodė, kad iki šiol pareiškėja nėra atlikusi jokių pavedimų Fondo administracijai, todėl tikėtina, jog antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų negrąžins. Tai, kad pareiškėja iki šiol nėra grąžinusi jokių lėšų Fondo administracijai nepatvirtina aplinkybių, jog, atsakovei palankaus teismo sprendimo atveju nagrinėjamoje byloje, ji to nepadarys ir ateityje.

Teismas, remdamasis byloje esančia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. liepos 13 d. pažyma Nr. KAP21 10937 „Apie asmens valstybinį socialinį draudimą“ nurodė, kad pareiškėja jokių draudžiamųjų pajamų negauna. Iš antstolio M. L. 2016 m. birželio 21 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo matyti, kad pareiškėja turi finansinių įsipareigojimų. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos finansinė padėtis yra sunki, todėl, teismo vertinimu, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, ir palankaus pareiškėjai teismo sprendimo atveju, būtų pažeisti proporcingumo ir tikslingumo principai, proceso šalių interesų pusiausvyra, kadangi pareiškėja nagrinėjamoje byloje iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos negalėtų disponuoti lėšomis, esančiomis antstolio depozitinėje sąskaitoje, kurios gautos 2016 m. birželio 14 d. varžytinėse pardavus pareiškėjai priklausantį turtą.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, sprendė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių nebūtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Šiuo atveju atsakovė nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie padėtų teismui nustatyti išskirtines aplinkybes, patvirtinančias, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismo nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo ir tikslingumo principus, proceso šalių interesų pusiausvyrą.

III. Atsakovė Fondo administracija pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį.

Atsakovė atskirąjį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, nurodytomis prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Taip pat nurodo, kad įsigaliojus Vaikų išlaikymo fondo įstatymui, valstybė įsipareigojo esant Įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą, t. y. valstybė perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo arba vykdo netinkamai, kartu įgydama teisę reikalauti, kad skolininkas, privalantis išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir sumokėtų 5 procentus metinių palūkanų. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neteisingai taikė ir aiškino teisės aktų normas, neįsigilino į ginčo esmę, neužtikrino visų aplinkybių objektyvaus įvertinimo.

Atsakovė pažymėjo, kad antstoliui grąžinus pareiškėjai lėšas, yra tikimybė, kad ji šios sumos Fondo administracijai negrąžins, Fondo administracijos išmokėtų išmokų suma yra didelė, pareiškėja nesiekė mažinti įsiskolinimo ir jokių pavedimų į Fondo administracijos sąskaitą nėra dariusi. Tokie jos veiksmai sudaro pagrindą teigti, kad ji ir ateityje nesieks grąžinti susidariusio įsiskolinimo Fondui, tokiu būdu bus padaryta didelė žala valstybei. Nors pareiškėja, gavusi skundžiamus sprendimus, kreipėsi į Fondo administraciją ir tikino, kad susidariusį įsiskolinimą grąžins, tačiau pasitikėti vien tik pareiškėjos sąžiningumu rizikinga. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos materialinė padėtis sunki, savo poreikius ji galimai tenkins iš antstolio grąžintų pinigų, todėl Fondo administracija negalės tinkamai įgyvendinti Įstatyme jai nustatyto uždavinio – užtikrinti išmokėtų išmokų atgavimo iš skolininkų. Atsakovė taip pat nurodė, kad šiuo atveju teismo sprendimas negalės būti palankus pareiškėjai.

Pareiškėja pateiktame atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, teismo nutartį palikti galioti.

Atsiliepime nurodo, kad atsakovė atskirajame skunde nepateikia jokių duomenų apie tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas kaip nors pažeidžia visuomenės interesus ar kitas jos saugomas vertybes. Atsakovė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindė finansinių sunkumų tikėtina grėsme – tikimybe, kad pareiškėja negrąžins piniginių lėšų atsakovei, tačiau reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais. Šiuo atveju atsakovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių realų grėsmės egzistavimą.

Pareiškėja pažymėjo, kad jos finansinė padėtis yra sunki, iš varžytinių buvo parduotas jos butas, ji su dviem nepilnamečiais vaikais, mirus jos sutuoktiniui A. G., gyvena iš gaunamų našlaičių pensijų, jokių kitų pajamų neturi. Akcentavo, kad ji, gavusi skundžiamus sprendimus, kreipėsi į atsakovę dėl įsiskolinimo mokėjimo dalimis, tačiau į jos prašymą nebuvo reaguojama. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai vertino visas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovės prašymo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis, nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos ABTĮ 94 straipsnis) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-874/2014).

Nagrinėjamu atveju atsakovė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tiek skunde, tiek ir atskirajame skunde grindžia tuo, kad grąžinus pareiškėjai antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas yra tikimybė, jog pareiškėja jų Fondo administracijai negrąžins, susidaręs įsiskolinimas nebus grąžintas ir dėl to valstybei bus padaryta žala.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz. 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Reikalavimų užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr., pvz. 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nevertina atskirojo skundo argumentų, susijusių su ginčo esme, ir dėl jų nepasisako.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamą ginčą, nustatytas bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės valstybei bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala arba sudarytos kliūtys teismo sprendimui įvykdyti. Pažymėtina ir tai, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų pažeistas proporcingumo, šalies interesų pusiausvyros principai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos finansinė padėtis yra sunki. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja viena augina du nepilnamečius vaikus (gimusius 2013 ir 2015 metais), jos vyras yra miręs, vaikams skirtos našlaičių pensijos. Jokių kitų pajamų pareiškėja neturi, o lėšomis, gautomis pardavus jos butą iš varžytinių, ji negali disponuoti.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad atsakovė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės savo prašyme nedetalizavo ir nepagrindė jokiais faktiniais duomenimis (įrodymais), o prašymą grindė tik tikimybe, jog pareiškėja galimai susidariusio įsiskolinimo nesumokės, nors pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pagrįstai nusprendė netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, todėl jos naikinti nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad iš esmės pasikeitus situacijai, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje galėtų būti svarstomas iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė