2020-06-03 Nr. AB-11437-3-62-3-02163-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1690-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02163-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. bausmę atliko bendrabutyje Nr. 2, 1 lokaliniame sektoriuje, kurio patalpos buvo avarinės būklės, langai nesandarūs, rėmai kiauri, grindys išlūžusios, tinkas ištrupėjęs. Gyvenamosiose patalpose buvo prastas apšvietimas, netinkama temperatūra, nebuvo ventiliacijos, laikydavosi drėgmė, kaupėsi pelėsis. Sanitariniuose mazguose buvo per žemos sienelės, neužtikrinamas privatumas. Nuo 2018 m. gegužės 31 d. perkeltas į 5 lokalinį sektorių, kur pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose 3,6 kv. m minimali norma. Dušai buvo įrengti miegamosiose patalpose, todėl ten buvo drėgna. Nuteistieji visą laiką buvo laikomi užrakinti kamerų tipo patalpose ir iš jų išleidžiami tik 3 valandoms per parą. Per tą laiką reikia spėti pasivaikščioti, pasigaminti valgyti, susitvarkyti patalpas, nueiti į mokslus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. atliko bausmę Alytaus PN 5 būrio (1 lokalinis sektorius, 2 bendrabutis) 4 miegamajame, nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. – 12 būrio (5 lokalinis sektorius) 1 miegamajame. Šiose gyvenamosiose patalpose reglamentuota vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pareiškėjas kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti įstaigos teritorijoje, sportuoti įrengtose krepšinio, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina, prasminga veikla.

5. Alytaus PN buvo tikrinti Alytaus visuomenės sveikatos centro specialistų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Alytaus PN užtikrina higienos reikalavimų laikymąsi, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas tvarko patys nuteistieji, todėl atmestini argumentai dėl pelėsio. Sanitariniai mazgai ir dušinės įrengti atskirose patalpose, atskirti sienelėmis. Alytaus PN 2 bendrabutis yra neavarinis, o tik blogos būklės. Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, nuo 2018 m. gegužės 31 d. buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pareiškėjas turėjo galimybę kasdien nuo 13.30 val. iki 16.30 val. išeiti pasivaikščioti. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galbūt atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovas nurodė, kad skundo dalis dėl pareiškėjo laikymo 12 būryje, kur jis rakinamas gyvenamosiose patalpose, paliktina nenagrinėta, nes skundą analogišku pagrindu jis pateikęs kitoje administracinėje byloje.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo M. D. skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo užrakintu 21 val. per parą ir išleidimo pasivaikščioti tik 3 val., atlyginimo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. paliko nenagrinėtą, likusią skundo dalį tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo M. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 13 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Regionų apygardos administraciniame teisme Panevėžio rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. I-588-739/2019 pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teismo vertinimu, kaip ir nagrinėjamoje byloje, išnagrinėtoje byloje pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, laikant pareiškėją užrakintą 21 val. per parą ir išleidžiant tik 3 val. pasivaikščioti, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad teisme išnagrinėtas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kurią jis siejo su užrakinimu kameroje 21 val. per parą ir išleidimu pasivaikščioti tik 3 val. nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. paliko nenagrinėtą.

8. Vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015), kurios 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie blogą statinio būklę, tačiau ir pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių atvejų, kuomet dėl statinio būklės buvo sukeltas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė ir nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas reiškė pretenzijas Alytaus PN dėl blogos bendrabučio būklės sąlygotų jo teisių pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.

9. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamos oro temperatūros, drėgmės, ventiliacijos ir pelėsio. Teismas pripažino, jog patalpos vėdinimas per langą atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio – minėtos higienos normos 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos dėl šaltuoju metų laiku per žemos, o šiltuoju laiku – per aukštos patalpų oro temperatūros buvo abstrakčios ir deklaratyvios. Nors byloje nebuvo pareiškėjo teiginius paneigiančių atsakovo įrodymų, tačiau, asmenims nesiskundus, Alytaus PN tokių įrodymų negalėjo pateikti.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl per stipraus dirbtinio apšvietimo taip pat buvo deklaratyvūs. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiginiais, kad Alytaus PN vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą, o pareiškėjui dėl netinkamo apšvietimo nesikreipus į Alytaus PN administraciją, teismas darė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, ir nenustatė pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.

11. Teismas kaip atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais paneigtas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl neužtikrinamo privatumo sanitariniame mazge. Teismas iš Alytaus PN paaiškinimų ir pateiktos nuotraukos nustatė, jog sanitariniai mazgai yra atskiri nuo miegamųjų patalpų, tualetai atskirti sienelėmis. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos, privatumą suteikiančios sąlygos.

12. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad jam nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. kameroje nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus plotas, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. buvo paskirtas į 12 būrį (5 lokalinis sektorius), 1 miegamąjį (gyvenamosios patalpos įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus), kurio plotas 34,75 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,86 kv. m.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nuolat buvo laikomas užrakintas, gyvenamosios patalpos buvo įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus (yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra klozetas ir praustuvas, įrengta pareigūnų iškvietimo sistema), teismas vertino, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir apskaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą taikytinas Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą.

14. Teismas iš pateiktų 12 būrio 1 miegamojo patalpų fotonuotraukų nustatė, kad sanitariniame mazge yra įrengtas dušas, tačiau pažymėjo, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose.

15. Analizuodamas pareiškėjo nusiskundimus dėl užrakinimo gyvenamosiose patalpose ir pasivaikščiojimui gryname ore skirto laiko, teismas vertino laikotarpius nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 13 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d.

16. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 7 dalies, Vidaus tvarkos taisyklių 731 ir 732 punktų nuostatas ir nurodė, kad pagal šį teisinį reglamentavimą nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų. Įvertinęs atsakovo atsiliepime nurodytus teiginius, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas, turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti tris valandas dienotvarkėje numatytu laiku, kuomet galėjo laisvai judėti viso lokalinio sektoriaus teritorijoje (koridorius, virtuvėlės, laisvalaikio kambarys, kiemas, sportas kieme, naudojimasis skalbykle ir t. t.), teismas pažymėjo, kad pagal Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtiną dienotvarkę (toliau – ir Dienotvarkė) nuteistiesiems, esantiems 5 lokaliniame sektoriuje, nuo 9.30 val. iki 12.30 val. yra numatytas laikas pasivaikščiojimui, o nuo 12 val. iki 14 val., nuo 16 val. iki 17 val. bei nuo 22.05 val. iki 22.30 val. numatytas laisvas laikas kameroje. Teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu galiojusio Alytaus PN direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 1-106 (panaikintas Alytaus PN 2018 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1-294) 1.1.5 punkte nustatyta, kad 5 lokalinio sektoriaus gyvenamosios patalpos rakinamos nuo 17 val. iki 7 val. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 732 punkte nustatyta teisė būti išleistam iš gyvenamosios patalpos dienotvarkėje numatytu laiku užsiimti asmeninio pobūdžio veikla, nes pagal Dienotvarkę 5 lokaliniame sektoriuje esančių nuteistųjų laisvalaikis numatytas kameroje.

17. Kadangi BVK 73 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas, teismas nustatęs, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, darė išvadą, kad pareiškėjui kiekvieną dieną turėjo būti suteikiamos trys valandos būtent pasivaikščiojimui gryname ore, o naudojimasis virtuvėle, laisvalaikio kambariu, skalbykle turėjo būti priskirtas veiklai, kuria užsiimama laisvalaikiu. Teismo vertinimu, Alytaus PN nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad pasinaudoti laisvalaikio kambariu, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan. jis turėjo galimybę tik laiku, skirtu pasivaikščioti.

18. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas konstatavo, kad vertintu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą pasivaikščiojimo trukmę ir dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

19. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamojoje byloje konstatuotas pažeidimas truko tik neilgą laiko tarpą (tik 16 parų), teismas darė išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 20. Pareiškėjas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam skunde prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti.

21. Atsakovas pažeidė teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis buvo laikomas rakinamas (nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d.), todėl jam priklausė ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, o ne 3,1 kv. m. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad per parą tik 3 val. galėjo pasivaikščioti, o per šį laiką reikėdavo spėti pasportuoti, pasigaminti valgyti, išsiskalbti drabužius, kamerose įrengti dušai, todėl jose renkasi drėgmė, veisiasi pelėsis, ir papildomai nurodo, jog negalėjo reikiamu momentu pasinaudoti sanitariniu mazgu.

22. Pareiškėjo teigimu, reikia atsižvelgti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl, nagrinėjant bylą iš naujo, prijungtinas laikotarpis nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d., o pareiškėjo prašoma suma neturtinei žalai atlyginti turėtų būti priteista.

23. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo kalinimo sąlygas pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl jo pažeistų teisių atliekant bausmę Alytaus PN, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui dalį skundžiamo laikotarpio, kai jis gyveno 5 lokaliniame sektoriuje (12 būryje), nebuvo užtikrinta teisė 3 val. pasivaikščioti gryname ore. Nustatęs, kad administraciniame teisme nagrinėjama byla pagal pareiškėjo skundą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas skundo dalį, kuria buvo prašoma atlyginti neturtinę žalą dėl to, jog nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas buvo laikomas rakinamas kameroje ir išleidžiamas pasivaikščioti tik 3 val., paliko nenagrinėtą.

26. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo bylą išnagrinėti iš naujo, nes, teismas, konstatavęs pažeidimą, turėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Iš apeliacinio skundo galima suprasti, kad pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl vertinto kalinimo laikotarpio 5 lokaliniame sektoriuje, taip pat nesutinka su buitinių, higienos sąlygų vertinimu, pareiškėjui tekusio ploto apskaičiavimu, kai jis nuo 2018 m. gegužės 31 d. buvo apgyvendintas 5 lokaliniame sektoriuje (12 būryje, 1 miegamajame).

27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad turėtų būti vertinamas visas jo kalinimo laikotarpis 5 lokaliniame sektoriuje, t. y. nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d., tačiau nenurodo faktais ir teise pagrįstų argumentų dėl pirmosios intencijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta dalį pareiškėjo skundo palikti nenagrinėta. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 105 straipsnio 4 punktas nustato, jog teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad pakartotinis ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėjimas negalimas. Atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad teismo žinioje yra iš esmės tapatus pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildino iš Alytaus PN veiksmų nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d., dėl to, kad 5 lokalinio sektoriaus gyvenamojoje patalpoje buvo rakinamas ir išleidžiamas tik 3 valandom, pagrįstai šią skundo dalį paliko nenagrinėtą. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, jai pritaria ir motyvų nekartoja. Pažymėtina, jog analizuodamas kitus pareiškėjo nusiskundimus (gyvenamojo ploto trūkumą, higienos sąlygas 12 būrio kambaryje Nr. 1), teismas vertino visą pareiškėjo skundžiamą laikotarpį – nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d.

29. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo avarinės būklės, nurodydamas, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada prasta šio pastato būklė sukėlė pavojų sveikatai ar gyvybei, nesikreipė su skundais į Alytaus PN administraciją dėl bendrabučio Nr. 2, nesiejo šio pažeidimo su pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad šio pastato patalpos buvo avarinės būklės, langai nesandarūs, rėmai kiauri, grindys išlūžusios, tinkas ištrupėjęs. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą buvo nurodęs, jog Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. paskirtos komisijos akte pripažinta, kad statinys nėra avarinis, o yra tik blogos būklės, 2018 m. liepos mėnesį pradėti rekonstrukcijos darbai. Atsakovo atstovo pateiktame Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.120) nurodyta, kad būtinas bendrabučio Nr. 2 kapitalinis remontas (b. l. 28–30). Įvertinus šias atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl blogos bendrabučio Nr. 2 būklės byloje nepaneigtos.

30. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dalį ginčo laikotarpio Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas – nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. pareiškėjas gyveno blogos būklės bendrabutyje Nr. 2, t. y. Alytaus PN neveikė taip, kaip nustatyta Higienos normos HN 134:2015 12 punkte.

31. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d., kai buvo apgyvendintas 5 lokaliniame sektoriuje, buvo laikomas kamerų tipo patalpose, todėl jam turėjo tekti ne mažiau 3,6 kv. m. šios patalpos ploto, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje buvo rakinamas dienos metu ir pagal Dienotvarkę išleidžiamas iš jų tik 3 valandoms, vertino, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje ir jam tekusį plotą skaičiavo, vadovaudamasis teismas Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktu.

32. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014).

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs gyvenamosios patalpos plotą (34,75 kv. m) ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių (9), teisingai nustatė, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas gyveno 5 lokalinio sektoriaus 12 būrio gyvenamosiose patalpose, jam teko 3,86 kv. m ir darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą kamerų tipo patalpoje pažeista nebuvo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų ir įrodymų, paneigiančių šias teismo išvadas.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog 5 lokaliniame sektoriuje reikiamu momentu negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu, o gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtas dušas, veisėsi pelėsis. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų, t. y. ribotos galimybės pasinaudoti tualetu.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl dušo, kuris įrengtas sanitarinio mazgo patalpoje 12 būrio 1 kambaryje, skleidžiamos drėgmės nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų Higienos normos HN 134:2015 prasme, nes pagal šios higienos normos 17 punktą gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nenurodė, kad buvo ribojama galimybė išvėdinti kambarį per langą, todėl pareiškėjo argumentai, kad Alytaus PN pažeidė jo teises, nepagrįsti.

36. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo rakinamas gyvenamojoje patalpoje ir buvo pažeidžiamos jo teisės, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistieji gyvenamose patalpose užrakinami vadovaujantis BVK 70 straipsnio 7 dalimi ir anksčiau minėtų Vidaus tvarkos taisyklių 731 ir 732 punktuose nustatyta tvarka (šias nuostatas ginčijamame sprendime išdėstė ir aptarė pirmosios instancijos teismas). Kadangi nuteistųjų rakinimas reglamentuotas įstatymu, tokie veiksmai nelaikytini bausmės atlikimo režimo neteisėtu sugriežtinimu.

37. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad dalį ginčo laikotarpio buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą pasivaikščiojimo trukmę tuo aspektu, jog per 3 valandas, skirtas pasivaikščiojimui gryname ore, pareiškėjas buvo priverstas skirti kitai asmeninio pobūdžio veiklai (maisto gaminimui, skalbimui), todėl buvo varžoma jo teisė 3 valandas pasivaikščioti (BVK 73 str. 5 d.).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtintoje Dienotvarkėje yra nustatytas nuteistųjų maitinimosi laikas, kas patvirtina, jog pataisos įstaiga 3 kartus per parą užtikrina 5–6 lokalinių sektorių nuteistųjų maitinimą. Pareiškėjas ginčo šiuo klausimu nekėlė. Taip pat byloje nėra duomenų (tokių nusiskundimų skunde nereiškė pareiškėjas), kad Alytaus PN nėra užtikrinamas nuteistųjų aprūpinimas švariais skalbiniais, neorganizuojamas nuteistųjų drabužių skalbimas pataisos įstaigos administracijos nustatyta tvarka ir periodiškumu (Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis; šių taisyklių 259 punkte taip pat įtvirtinta, kad pataisos įstaigose dušai, sanitarinės švaryklos, skalbyklos, kirpyklos, džiovyklos ir kiti komunalinės ir buitinės paskirties objektai turi veikti nuolat).

39. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui vertintais laikotarpiais nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas maitinimo, buitinių paslaugų prieinamumas Alytaus PN administracijos nustatyta tvarka, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pasivaikščiojimui skirtu laiku užsiėmė kita buitinio, asmeninio pobūdžio veikla, nesuponuoja Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo teisės į BVK 73 straipsnio 5 punkte nustatytos trukmės pasivaikščiojimą varžymo ir tuo pagrindu kilusios žalos atsiradimo fakto.

40. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

41. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

42. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.).

43. Byloje konstatuota, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2, kuriame nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. gyveno pareiškėjas, buvo blogos būklės, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų į Alytaus PN ar kitas institucijas. Byloje nenustatyta, kad pažeidimas darė įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl ko jam turi būti priteista 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

44. Nagrinėjamu atveju byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodytas pažeidimas (pareiškėjo laikymas prastos būklės, kapitalinio remonto reikalaujančiame bendrabučio pastate) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, todėl pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

45. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atliko sąlygas buvo pažeista nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė