2026-05-27 Nr. AB-11066-3-61-3-01321-2026-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1003-492/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01321-2026-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) atnaujinti praleistą skundo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. gruodžio 8 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-211208-00143 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) padavimo terminą; 2) panaikinti Privalomąjį nurodymą ir 2026 m. sausio 23 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-00-260123-00011 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 3) netenkinus 2 punkto, įpareigoti Inspekciją panaikinti Privalomąjį nurodymą bei Patikrinimo aktą ir įstatymų nustatyta tvarka priimti naują privalomąjį nurodymą dėl statinio ((duomenys neskelbtini)) atitikties projektui „Daugiabučiai gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini). Statybos projektas“ Nr. SP2022-001-TP. Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos I. A. skundą; nutarčiai įsiteisėjus, grąžino pareiškėjai 2026 m. vasario 25 d. mokėjimo nurodymu Nr. 188 per banką Swedbank sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.

Teismas pažymėjo, kad Privalomajame nurodyme nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Privalomuoju nurodymu pareiškėja įpareigota iki 2022 m. birželio 3 d. išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; išardyti 2021 m. gruodžio 1 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-211201-00142 nurodytas gyvenamosios paskirties pastato rytinėje dalyje projekte nenumatytas konstrukcijas.

Remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos praktika, teismas nurodė, kad atitinkamų ginčijamajame privalomajame nurodyme nurodytų statinių pašalinimas, nugriovimas yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, todėl pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, jog tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta, ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-75/2019; 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-60/2024; 2025 m. sausio 28 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-7/2025).

Teismas pažymėjo, kad dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo pareiškėja turėjo teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, o ne į administracinį teismą, todėl prašymas atnaujinti praleistą skundo dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo padavimo terminą negali būti nagrinėjamas administracinio teismo ir jis atsisakytinas priimti kaip nenagrinėtinas administraciniame teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Įvertinęs ginčijamo Patikrinimo akto turinį bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas priėjo prie išvados, kad tai yra konstatuojamojo pobūdžio dokumentas, kuriame nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), jais nėra keičiamas pareiškėjos teisių ir pareigų turinys. Patikrinimo akte nurodyta aplinkybė, kad privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra neįvykdytas, iš esmės yra konstatuojamojo pobūdžio faktinė aplinkybė, dėl kurios teisminė patikra pagal formuojamą jurisprudenciją neatliekama. Atsižvelgęs į tai, šią skundo dalį teismas taip pat atsisakė priimti, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III. Pareiškėja I. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog nagrinėjamu atveju ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, nutartyje tik formaliai nurodė Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, tačiau nepateikė motyvų, kaip ir kokie Patikrinimo akto ir Privalomojo nurodymo reikalavimai yra tiesiogiai susijęs su civilinėmis teisėmis ir pareigomis. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Specialioji teisėjų kolegija taip pat yra priėmusi nutarčių, kuriose ginčai, susiję su viešojo administravimo subjektų veiksmais, net ir turintys civilinių teisinių santykių elementų, buvo priskirti administracinių teismų kompetencijai, jei dominuoja administraciniai teisiniai santykiai (žr., pvz., nutartis teismingumo bylose Nr. T-31/2025, T-4/2025, T-21/2025, T-19/2026, T-17/2025, T-61/2025, T-10/2025, T-29/2025, T-46/2025, T-4/2026).

Pareiškėjos įsitikinimu, nors statybos padarinių šalinimas gali būti susijęs su nuosavybės teisių ribojimu, Inspekcijos veiksmai, susiję su Privalomojo nurodymo ir Patikrinimo akto priėmimu ir jų vykdymo kontrole, yra viešojo administravimo funkcijos. Pareiškėjos skunde yra keliami klausimai dėl Inspekcijos veiksmų teisėtumo, objektyvumo, proporcingumo, teisinio tikrumo ir gero administravimo principų pažeidimo, kurie yra esminiai administracinės teisės principai. Todėl šiuo atveju dominuoja administraciniai teisiniai santykiai ir ginčas turėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Pareiškėja pažymi, kad Privalomasis nurodymas yra imperatyvaus pobūdžio individualus administracinis aktas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vienašališkai nustato pareiškėjai konkrečias pareigas ir jų vykdymo terminus. Tokie aktai nėra civilinių teisinių santykių dalis, nes jie neatsiranda šalių susitarimu ar lygių subjektų pagrindu, bet yra grindžiami valdžios ir pavaldumo santykiu. Atitinkamai ir Patikrinimo aktas, kuriuo konstatuojamas Privalomojo nurodymo nevykdymas ir sudaromas pagrindas priverstiniam vykdymui, yra neatsiejama administracinės procedūros dalis, turinti tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjai.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nors teismas citavo Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką teismingumo bylose, tačiau iš teismų praktikos matyti, kad analogiški ginčai su Inspekcija, t. y. būtent dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo, yra nagrinėjami administraciniame teisme (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-184-789/2026).

Pareiškėja akcentuoja, kad po Privalomojo nurodymo priėmimo iš esmės pasikeitė faktinės ir teisinės aplinkybės – 2024 m. liepos 30 d. buvo išduotas naujas statybą leidžiantis dokumentas (toliau – ir SLD) pagal naujai patvirtintą projektą. Šios aplinkybės 2021 m., t. y. priėmus Privalomąjį nurodymą, objektyviai neegzistavo ir negalėjo būti vertinamos. Tik atsiradus naujam SLD atsirado teisinis pagrindas kvestionuoti Privalomojo nurodymo aktualumą ir proporcingumą pasikeitusios situacijos kontekste. Todėl ginčo esmė susiformavo tik po naujo SLD išdavimo ir Inspekcijos atsisakymo į tai atsižvelgti. Pareiškėjos vertinimu, tai yra objektyvi ir svarbi priežastis, dėl kurios terminas turėtų būti atnaujintas, vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad ji, veikdama sąžiningai ir siekdama išvengti teisminio ginčo, kreipėsi į Inspekciją su prašymu įvertinti pasikeitusias aplinkybes dėl naujų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, ir panaikinti Privalomąjį nurodymą, tačiau Inspekcija šio prašymo neišnagrinėjo ir vietoje to surašė Patikrinimo aktą bei perdavė nebeaktualų Privalomąjį nurodymą vykdyti priverstine tvarka. Toks Inspekcijos elgesys sudarė situaciją, kai pareiškėja objektyviai negalėjo laiku realizuoti teisės į teisminę gynybą, nes pagrįstai tikėjosi administracinio sprendimo be teismo įsikišimo. Teismo atsisakymas atnaujinti terminą šioje situacijoje paneigia gero administravimo principą ir pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad administracinis subjektas elgsis rūpestingai ir atsižvelgs į aplinkybių pasikeitimą. Be to, teismo formalaus atsisakymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, susiduriama su situacija, kai pareiškėjai būtų paneigta teisė į teisminę gynybą vien dėl formalaus termino skaičiavimo, neatsižvelgiant į tai, kad ginčo objektas ir jo aktualumas atsirado vėliau dėl naujų teisinių ir faktinių aplinkybių. Toks formalus požiūris neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų.

Pareiškėja pažymi, kad teismas neįvertino, jog Privalomojo nurodymo neįvykdymo konstatavimas Patikrinimo akte lėmė tai, kad Inspekcija Privalomąjį nurodymą pateikė vykdyti antstoliui, tai yra tiesioginė ir neabejotina teisinė pasekmė, inicijuojanti priverstinio vykdymo procesą ir sukurianti pareiškėjai neproporcingą ir nepagrįstą teisinę bei finansinę naštą. Be to, Patikrinimo aktas negali būti vertinamas izoliuotai nuo Privalomojo nurodymo, jis yra neatsiejama Privalomojo nurodymo vykdymo kontrolės ir priverstinio vykdymo proceso dalis. Dėl to Patikrinimo aktas laikytinas ginčytinu administraciniu aktu, o teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti šį reikalavimą, yra nepagrįsta ir naikintina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo pareiškėja turėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, o Patikrinimo aktas yra konstatuojamojo pobūdžio dokumentas, kuriame nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), jais nėra keičiamas pareiškėjos teisių ir pareigų turinys, todėl toks aktas nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka. Pareiškėja atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad ginčas yra kilęs iš viešosios teisės normų, todėl turėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Bylų, kurios priskirtos administracinių teismų kompetencijai, sąrašas nustatytas ABTĮ 17 straipsnio 1 dalyje. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą atsisakoma priimti, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia apskųsti Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėjai nurodyta išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; išardyti 2021 m. gruodžio 1 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-211201-00142 nurodytas gyvenamosios (tris ir daugiau butų – daugiabučiai) paskirties pastato, statomo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), rytinėje dalyje projekte nenumatytas konstrukcijas, kad atitiktų projekto „2 daugiabučiai (duomenys neskelbtini). Statybos projektas Nr. L07, 2019 m.“ sprendinius.

Specialioji teisėjų kolegija 2024 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje teismingumo byloje Nr. T-60/2024, išaiškino, kad privalomajame nurodyme nurodytų statinių pašalinimas yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. su civiliniais teisiniais santykiais. Šiuo atveju pagal analogiją taikytinas Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta, ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Toks aiškinimas pateikiamas ir kitose Specialiosios teisėjų kolegijos priimtose nutartyse (žr., pvz., 2025m. sausio 28 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-7/2025, 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-56/2024, 2019 m. spalio 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-75/2019 ir šiose nutartyse nurodytą praktiką).

Įvertinus Specialiosios teisėjų kolegijos nutartyse pateiktus išaiškinimus panašaus pobūdžio bylose, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog keliamas ginčas dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Be to, ir ginčijamame Privalomajame nurodyme nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Konstatavus, kad Privalomojo nurodymo patikra nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, šioje byloje nespręstinas ir termino skundui paduoti atnaujinimo klausimas.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Patikrinimo aktą, teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinami administraciniuose teismuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo panaikinti Patikrinimo aktą, kuriame nustatyta, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas. Patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinus SLD išdavimo teisėtumą, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymąsi ir surašius aktą Nr. SLD-30-251210-00048, nustatyta, jog SLD išduotas teisėtai; atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje, surašant Statinio atitikties statinio projektui aktas Nr. BCPPA-00-260123-00001, nustatyta, kad Statinys neatitinka esminių statinio projekto sprendinių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad patikrinimo akte nurodyta aplinkybė, jog privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra neįvykdytas, iš esmės yra konstatuojamojo pobūdžio faktinė aplinkybė, dėl kurios teisminė patikra pagal formuojamą jurisprudenciją neatliekama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-155-556/2023; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-597-662/2024; 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-176-662/2025).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ginčijamu Patikrinimo aktu yra konstatuotos tam tikros aplinkybės, tačiau Patikrinimo aktu nėra priimtas joks konkretus sprendimas, nenustatytos jokios teisės ar pareigos, t. y. pareiškėjai nesukuriamos jokios teisinės pasekmės, todėl Patikrinimo aktas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos siekiamas inicijuoti ginčas dėl Patikrinimo akto pagrįstumo ir teisėtumo nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad argumentus, jog Inspekcijos priimti aktai ir veiksmai, susiję su Privalomojo nurodymo vykdymu, yra neteisėti, pareiškėja galės nurodyti teikdama ieškinį bendrosios kompetencijos teismui, todėl atmestini pareiškėjos atskirojo skundo argumentai, kad šiuo atveju yra paneigiama jos teisė į teisminę gynybą.

Pareiškėjos atskirajame skunde nurodoma teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, kadangi nagrinėjamos ir pareiškėjos nurodomų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. A. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė