2018-11-28 Nr. AB-21736-3-61-3-04370-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1777-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04370-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 37.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 96-3029 (toliau – Sprendimas Nr. 96-3029) ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 96-3055 (toliau – Sprendimas Nr. 96-3055); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 2S-5633 (toliau – Sprendimas Nr. 2S-5633); 3) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinės žalos. Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 102 straipsnio 1 dalis, 72 straipsnis, 78 straipsnis, 84 straipsnis, 91 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 152 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 86 straipsnis, 75 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai, 73 straipsnio 2 ir 4 punktai, 79 straipsnio 2 ir 4 punktai, 80 straipsnio 2 ir 4 punktai, 85 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 22 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 2 daliai ir 29 straipsniui, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 ir 8 straipsniams.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 62-456 jam buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę šešiems mėnesiams. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 3 d. bandė pasinaudoti savo teise du kartus per mėnesį paskambinti telefonu, taip pat prašė suteikti trumpalaikius pasimatymus su mama ir draugu, tačiau jam nebuvo leista motyvuojant tuo, kad po nuobaudos paskyrimo jis tokios teisės neturi. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K pažeidė jo teises, nes vadovavosi Konstitucijai ir Konvencijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Lukiškių TI-K apribojo pareiškėjo galimybę palaikyti socialinius ryšius. Dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ir jautėsi nepilnavertis.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo, nes 2016 m. rugpjūčio 3 d. neleisdamas jam paskambinti telefonu ir nesuteikdamas trumpalaikių pasimatymų su mama ir draugu atsakovas vadovavosi BVK 86 straipsnio nuostatomis. Nuo 2016 m. liepos 13 d. pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę, todėl pagal BVK 86 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas turėjo teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2016 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas turėjo teisę į du skambučius ir šia teise pasinaudojo 2016 m. liepos 13 d. ir 2016 m. liepos 24 d. Drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems taikomi tam tikri apribojimai, todėl nesuteikiami trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas neįrodė nė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 62-456 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į drausmės grupę 6 mėnesiams; pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 1 d. Lukiškių TI-K direktoriui pateikė prašymą suteikti trumpalaikį pasimatymą su mama G. L. ir draugu E. D.; pareiškėjas su 2016 m. rugpjūčio 4 d. skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, nurodė, kad pareigūnai nesudaro galimybės pasinaudoti teise du kartus per mėnesį paskambinti telefonu; Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 26 d. Sprendimu Nr. 96-3029 netenkino pareiškėjo skundo dėl skambučių nesuteikimo, nurodė, kad 2016 m. liepos 13 d. pareiškėją perkėlus į drausmės grupę per vieną mėnesį, t. y. nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2016 m. rugpjūčio 13 d., pareiškėjas turi teisę du kartus paskambinti telefonu, kuria pasinaudojo 2016 m. liepos 13 ir 24 d., todėl teisė paskambinti telefonu bus suteikta tik po 2016 m. rugpjūčio 13 d.; Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 29 d. Sprendimu Nr. 96-3055 netenkino pareiškėjo prašymo dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo, nurodė, kad pagal BVK 86 straipsnį nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės sąlygomis kalėjime, teisė į trumpalaikius pasimatymus nenustatyta; Departamentas 2016 m. spalio 19 d. Sprendimu Nr. 2S-5633, konstatavo, kad Lukiškių TI-K veiksmai ir priimti sprendimai yra teisėti.

6. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis BVK 8 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio, 83 straipsnio 1 dalies, 84 straipsnio, 85 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio ir 143 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuo 2016 m. liepos 13 d. pareiškėjui pagrįstai pradėtos taikyti BVK 86 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas kalėjime. Šios nuostatos yra pagrindas atmesti pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai vieno mėnesio termino, per kurį jis turi teisę du kartus paskambinti telefonu, pradžia laikė 2016 m. liepos 13 d., o pabaiga – 2016 m. rugpjūčio 13 d. Paskirta nuobauda pradedama vykdyti nedelsiant po jos paskyrimo ir baigiama vykdyti pasibaigus terminui, kuriam ji buvo paskirta, todėl bausmę drausmės grupės sąlygomis pareiškėjas atliko nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2017 m. sausio 13 d. BVK nuostatas aiškinant taip, kaip nurodo pareiškėjas, susidarytų tokia situacija, kai BVK nuostatos, reglamentuojančios drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, pareiškėjui būtų taikomos iki 2017 metų sausio mėnesio pabaigos, nors nuobaudos terminas būtų pasibaigęs 2017 m. sausio 13 d. Pareiškėjas neginčija, kad teise du kartu per mėnesį paskambinti telefonu jis pasinaudojo, t. y. skambino 2016 m. liepos 13 ir 24 d. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjui BVK 86 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą teisę ir neturėjo teisinio pagrindo iki 2016 m. rugpjūčio 13 d. leisti pareiškėjui paskambinti telefonu, nes jis buvo išnaudojęs teisės aktuose nustatytų skambučių limitą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymo suteikti jam trumpalaikius pasimatymus su mama ir draugu.

7. Nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

8. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK nuostatų atitikties Konstitucijai ir Konvencijai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jam abejonių dėl pareiškėjo nurodytų BVK nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla, nes įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nustatyti skirtingą bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas, o atsižvelgdamas į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu, nustatytų pareigų ir draudimų laikymąsi, nustatytas bausmės atlikimo sąlygas griežtinti, t. y. taikyti didesnius turimų teisių ribojimus.

III. 9. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus motyvus, teigia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai ir neobjektyviai išnagrinėjo jo skundą bei įrodymus, vadovavosi akivaizdžiai Konstitucijai ir Konvencijai prieštaraujančiomis nuostatomis, nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei neargumentavo savo sprendimo. Pareiškėjo teigimu, teise į skambučius jis gali naudotis prasidėjus naujam kalendoriniam mėnesiui, o ne nuo mėnesio 13 dienos, kaip teigia Lukiškių TI-K, nes skambinimo tvarka tokių taisyklių nenustato.

11. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai apeliaciniame skunde yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Lukiškių TI-K Sprendimų Nr. 96-3029 ir Nr. 96-3055, kuriais netenkinti pareiškėjo prašymai dėl skambučių bei trumpalaikių pasimatymų suteikimo, taip pat Departamento Sprendimo Nr. 2S-5633, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl minėtų Lukiškių TI-K sprendimų, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas teismo taip pat prašė priteisti dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų atsiradusią neturtinę žalą.

14. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2016 m. liepos 13 d. – 2017 m. sausio 13 d. laikotarpiu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę šešiems mėnesiams, kurioje teisė į trumpalaikius pasimatymus nėra nustatyta, o teise du kartus per mėnesį paskambinti telefonu pareiškėjas naudojosi, jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tapačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad drausmės grupei nustatytas skambučių skaičius per mėnesį turėtų būti skaičiuojamas prasidėjus naujam kalendoriniam mėnesiui, o ne nuo datos, kurią paskirta nuobauda. Be to, pareiškėjo teigimu, BVK 86 straipsnio nuostatomis jo teisė į trumpalaikius pasimatymus būnant kalėjime yra apribota nepagrįstai, pažeidžiant Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, susijusias su teise į privatų gyvenimą bei socialinių ryšių palaikymu.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, o aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius duomenis bei pareiškėjo paaiškinimus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas į juos neatsižvelgė ir kad dėl to teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Pareiškėjas teigia, kad jam 2016 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 62-456 paskirtos nuobaudos (perkėlimo į drausmės grupę šešiems mėnesiams) vykdymo metu Lukiškių TI-K nepagrįstai nebuvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai ir nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti teise paskambinti telefonu.

19. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teises Lukiškių TI-K, atliekant BVK 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte paskirtą nuobaudą, reglamentuoja BVK 86 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad drausmės grupei (kalėjimuose) priskirti nuteistieji turi teisę: apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (1 p.); gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų (2 p.); kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas (3 p.); du kartus per mėnesį paskambinti telefonu (4 p.).

20. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo 2016 m. liepos 13 d. – 2017 m. sausio 13 d. laikotarpiu, teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad asmuo, laikomas drausmės grupėje (ypač paskyrus drausminę nuobaudą), neturi teisės į pasimatymus ir toks ribojimas yra teisėtas bei pagrįstas (žr., pvz., 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1396-575/2017). Todėl pareiškėjo prašymai suteikti jam tokius pasimatymus nuobaudos (perkėlimo į drausmės grupę) vykdymo metu netenkinti pagrįstai. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018 yra konstatavęs, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisė į privatų ir šeimos gyvenimą yra užtikrinama ne vien tik leidžiant pasimatymus, bet ir kitais būdais: pokalbiais telefonu, teise gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teise gauti smulkiųjų paketų. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė skambinti telefonu (pareiškėjas ginčija tik šios teisės vykdymo tvarką), gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų bei gauti smulkiųjų paketų. Taigi pareiškėjui paskirtos nuobaudos vykdymo laikotarpiu buvo apribota tik viena iš nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formų (trumpalaikiai pasimatymai). Šiuo aspektu papildomai akcentuotina, kad toks BVK įtvirtintas pareiškėjo teisių ribojimas buvo taikomas būtent dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos, kuri tuo metu galiojo, t. y. šis ribojimas buvo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas įstatyme ir buvo taikomas pareiškėjui dėl jo paties netinkamo elgesio – sistemingo, piktybiško kalinimo režimo pažeidinėjimo, dėl kurio pareiškėjas tuo metu buvo įgijęs specialų įstatyme įtvirtintą statusą, lyginant su kitais nuteistaisiais, kuriems nebuvo paskirtos tokios nuobaudos. Be to, toks ribojimas buvo laikinas ir taikomas tik pareiškėjui paskirtos nuobaudos galiojimo metu.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo išvadoms dėl pareiškėjo teisės du kartus per mėnesį skambinti telefonu įgyvendinimo 2016 m. liepos 13 d. – 2017 m. sausio 13 d. laikotarpiu. Pagal BVK 143 straipsnio 5 dalį paskirta nuobauda vykdoma tuoj pat ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jos paskyrimo, o BVK 86 straipsnio 1 dalies 4 punktas nėra siejamas su kalendoriniu mėnesiu, kaip kad teigia pareiškėjas. V. K. nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokiomis teisės normomis grindžia teiginius, kad teisė pasinaudoti jam suteiktu skambučių skaičiumi, prasidėjus kitam kalendoriniam mėnesiui, turi būti įgyvendinama iš naujo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas neginčija, kad pati BVK 86 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teisė paskambinti telefonu du kartus per mėnesį, jam buvo suteikta ir nebuvo ribojama (pvz., suteikiant tik vieną skambutį per mėnesį ar apskritai nesudarant galimybės pasinaudoti teise paskambinti). Pareiškėjas iš esmės yra nepatenkintas tik tuo, jog šia teise jis negalėjo naudotis būtent jo pageidaujamu metu (t. y. skambinimo teise rugpjūčio mėnesį pradėti naudotis iki rugpjūčio 13 d.), tačiau tam tikras objektyviai pagrįstas pareiškėjo teisių ribojimas, atsižvelgiant į anksčiau aptartą jo statusą, nagrinėjamu atveju yra neišvengiamas, teisės aktais jam suteiktomis teisėmis pareiškėjas gali naudotis laisvės atėmimo įstaigos nustatyta tvarka.

22. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K Sprendimu Nr. 96-3029 pagrįstai nurodė, jog 2016 m. liepos 13 ir 24 d. pasinaudojęs teise skambinti pareiškėjas įgyvendino BVK 86 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą teisę 2016 m. liepos 13 d. – 2016 m. rugpjūčio 13 d. laikotarpiu bei kad teisė paskambinti pareiškėjui vėl galės būti suteikta nuo 2016 m. rugpjūčio 13 d. Lukiškių TI-K Sprendimu Nr. 96-3055 taip pat pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo. Naikinti šiuos sprendimus bei dėl jų priimtą Departamento Sprendimą Nr. 2S-5633 nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nagrinėjant pareiškėjo prašymus dėl skambinimo ir trumpalaikių pasimatymų suteikimo, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

23. Pareiškėjas mano, kad BVK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 102 straipsnio 1 dalis, 72 straipsnis, 78 straipsnis, 84 straipsnis, 91 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 152 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 86 straipsnis, 75 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai, 73 straipsnio 2 ir 4 punktai, 79 straipsnio 2 ir 4 punktai, 80 straipsnio 2 ir 4 punktai, 85 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai prieštarauja Konstitucijai bei Konvencijai.

24. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

25. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus).

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl BVK normų atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta. Vien tik pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad skiriasi pataisos namuose ir kalėjime drausmės grupei priskirtų asmenų teisių apimtis, savaime neleidžia abejoti BVK nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams. Laisvės atėmimo bausmę vykdančių įstaigų diferenciacija bei konkrečių asmenų siuntimas į atitinkamas įstaigas yra nulemtas tam tikrų kriterijų visumos (pvz., nuteistojo amžius, lytis, asmenybė, padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir pavojingumas), kurie objektyviai apsprendžia ir tokiose įstaigose laikomų asmenų teisių ir pareigų apimtį. Pažymėtina, kad LVAT, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 62-456, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę šešiems mėnesiams, bei vertindamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 72 straipsnio, 75 straipsnio 1 dalies, 84 straipsnio, 86 straipsnio 1 dalies, 94 straipsnio 1 dalies, bei 102 straipsnio 1 ir 4 dalių atitikties Konstitucijai (šių teisės normų konstitucingumą pareiškėjas ginčija ir šioje byloje), 2018 m. spalio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1273-442/2018 jau konstatavo, kad abejonių dėl minėtų BVK nuostatų konstitucingumo nekyla.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei atitinka LVAT suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas