2020-10-21 Nr. AB-19730-3-61-3-02007-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4912-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02007-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V. (A. V.), O. V., C. V. (C. V.), A. V. (A. V.) ir D. V. (D. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai A. V., O. V. ir jų nepilnamečiai vaikai C. V., A. V. ir D. V., atstovaujami tėvų, (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-60 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas netinkamai taikė abejonės privilegijos principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo A. V. baimė, jog jis bus nužudytas „I.“ buvo grindžiama neapibrėžta teorine galimybe, o surinkta informacija neleido identifikuoti tikėtino motyvo „I.“ persekioti prieglobsčio prašytoją. Atsakovas 2020 m. gegužės 21 d. išvadoje „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-5)23PR-21RN (toliau – ir Išvada) nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 29 d. S. F. publikacijoje bendradarbiavimu su (duomenys neskelbtini) yra įtariamas „D.“ ir būtent „D.“ yra minimas kaip asmuo, išdavęs savo bendražygius, taip pat yra nurodoma, kad publikacijoje S. F. teigimu, prieglobsčio prašytojas susijęs su visomis abejotinomis „D.“ operacijomis, be to, jis kaltina A. V. parašius skundą (duomenys neskelbtini) valstybės saugumo ministerijai ir apkaltinus „I.“ narius bei kitus kovotojus prekiaujant narkotikais. Taigi, „I.“ motyvas persekioti bei galimai nužudyti pareiškėją A. V. buvo daugiau nei akivaizdus, kadangi pareiškėjas, bendradarbiaudamas su (duomenys neskelbtini), sužlugdė „I.“ nelegalų verslą, dėl ko pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas bei pavojus gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjo A. V. tvirtinimu, atsižvelgiant į tai, kad jo pasakojimas buvo nuoseklus, išsamus, patikimas, pasižymėjo pakankamu, detalumu bei neprieštaravo surinktai kilmės valstybės informacijai, atsakovas nepagrįstai šiai pasakojimo daliai nepritaikė abejonės privilegijos principo ir nepripažino šios pareiškėjo pasakojimo dalies nustatytu faktu.

3. Pareiškėjai nurodė, kad jie atitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, nesuteikė papildomos apsaugos. Pareiškėjai nesutiko, kad nebuvo nustatyta rizikos faktorių, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų pavojus sveikatai ir gyvybei, t. y. jie neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

Pareiškėjai tvirtino, jog turėjo visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje pareiškėjui A. V. gresia baudžiamasis persekiojimas dėl karinių veiksmų atliktų (duomenys neskelbtini), ką ir pats atsakovas Išvadoje buvo patvirtinęs kaip materialų faktą. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas neįvertino nežmoniško ir orumą žeminančio elgesio tikimybės pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje. Pareiškėjai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2018 m. vasario 28 d. byla V.

B. v. the Republic of Moldova Nr. 40614/14, 2007 m. gegužės 10 d. byla Modarca v. Moldova Nr. 14437/05, kuriose EŽTT, atsižvelgdamas į sulaikymo sąlygų poveikį sulaikytiems asmenims, konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir sulaikymo sąlygas įkalinimo įstaigoje prilygino nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui. Taip pat ir Priskyrimo direktyvos (2011/95/ES) 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tarptautinės apsaugos (prieglobsčio) prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į „visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą“.

Direktyvos 4 straipsnio 5 dalies c punkte įtvirtinta prieglobsčio prašymą nagrinėjančios institucijos pareiga sprendžiant dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų aplinkybių, įskaitant naujai atsiradusias aplinkybes, patikimumo įvertinti ar prieglobsčio prašytojo pareiškimai „neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju“. Analogiškas reikalavimas įtvirtintas Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjų vertinimu, nagrinėdamas prieglobsčio prašymus Migracijos departamentas privalėjo įvertinti tiek asmens nurodytas aplinkybes, tiek specifinę ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, siekiant įvertinti pareiškėjo teiginių patikimumą bei baimės patirti persekiojimą (rimtą žalą) pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje nebuvo parengta.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jo netenkinti.

5. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu, įvertinus pareiškėjų nurodytas aplinkybes dėl persekiojimo kilmės valstybėje, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo A. V. baimė, jog jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) ( toliau – ir (duomenys neskelbtini)) bus pradėtos baudžiamosios procedūros ir jis galimai bus teisiamas kaip samdinys, buvo visiškai pagrįsta, tačiau nenustatė, kad pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas ar diskriminacinis. Be to, tyrimo metu, įvertinus pareiškėjo teiginius, susijusius su grėsme iš „I.“ pusės, buvo nustatyta, kad pareiškėjo baimė, jog jis bus nužudytas „I.“, buvo grindžiama neapibrėžta teorine galimybe, todėl nelaikyta visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjui ir jo šeimos nariams nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

6. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu taip pat nuspręsta nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjui kilmės šalyje gresia baudžiamasis persekiojimas, kuris neprilygsta persekiojimui Konvencijos prasme. Kitų tikėtinų grėsmių pareiškėjams tyrimo metu nebuvo nustatyta. Įvertinęs pareiškėjui kylančios grėsmes (baudžiamojo persekiojimo) pobūdį, atsakovas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad ji sąlygoja kankinimus arba mirties bausmę, t. y. jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis surinkta informacija, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – Izvoare kaime, Floreštis regione) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovas pabrėžė, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, nustatant visiškai pagrįstą baimę vertinamas tik objektyvusis jos elementas, reikalavimo, kad subjektyvusis elementas būtų išpildytas, nėra. Apie baimės pagrįstumą sprendžiama atsižvelgus į objektyvią situaciją, t. y. grėsmė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimai ir pan., t. y. prieglobsčio prašytojas turi pateikti individualaus pobūdžio aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti prieglobsčio reikalingumą (žr., ESTT byla Y ir Z Nr. C-71/11).

7. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo grėsmės iš „I.“ pusės suvokimas iš esmės buvo grindžiamas 2 prielaidomis: jiems „žinoma“, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini), bei jie „mano“, kad jis savo išdavyste sužlugdė jų verslą. Tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių bent vieną iš šių prielaidų (detalūs argumentai nurodyti Išvados 14–15 psl.). Tiek pareiškėją sulaikiusių asmenų veiksmai apklausos metu, tiek jų veiksmai (o tiksliau – jų nebuvimas) po apklausos nepagrindė prielaidos, jog dėl kitų dalykų jie „spėliojo“, o konkrečiai apie sąsajas su (duomenys neskelbtini) „žinojo“. Anot pareiškėjo, po sulaikymo ir apklausos jis dar savaitę gyveno (duomenys neskelbtini), toje pačioje vietoje, nesislapstė, po to išvyko į (duomenys neskelbtini), kur gyveno ir dirbo dar 3 metus. Per visą šį laikotarpį, remiantis pareiškėjo pasakojimu, neįvyko nieko, kas pagrįstų prielaidą, jog „I.“ turi tikslą jį surasti ir atkeršyti. Taigi tai, jog per beveik 5 metus jie nesiėmė (kiek yra žinoma) jokių veiksmų siekiant pareiškėją surasti ir atkeršyti, leido pagrįstai abejoti dėl tokio jų tariamai turimo tikslo. Dėl S. F. publikacijos atsakovas paaiškino, kad joje pareiškėjas buvo minimas, kaip asmuo, parašęs skundą (duomenys neskelbtini) valstybės saugumo ministerijai ir apkaltinęs „I.” narius bei kitus kovotojus prekiaujant narkotikais, tačiau apie jo sąsajas su specialiosiomis tarnybomis nebuvo užsimenama. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo baimė, kad jis bus nužudytas „I.“, buvo grindžiama neapibrėžta teorine galimybe, todėl nelaikyta visiškai pagrįsta ir jam pagrįstai nesuteiktas prieglobstis.

8. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas persekiojimu Konvencijos prasme, kadangi nebuvo nei neproporcingas, nei diskriminacinis. Dėl pažymos rengimo atsakovas pabrėžė, kad teisės aktų nuostatos nenustatė, kad visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Tokios pozicijos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) – pažymos rengimas nėra privalomas ir priklauso Migracijos departamento diskrecijai (LVAT 2018 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5326/822/2017).

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo negrindė prastomis sąlygomis kilmės valstybėje. Pažymėjo, kad nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei skunde teismui, pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, susijusių su prastomis įkalinimo sąlygomis kilmės valstybėje.

10. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas A. V. papildomai paaiškino, kad jam grasino pakišti narkotikų. Nurodė, kad grėsmė kilo tiek iš teisėsaugos institucijų, tiek iš „I.“. Antrąją grėsmę siejo su 2015 m. liepos pabaigos įvykiais, kai buvo atėjęs papulkininkis, kuris vėliau tapo pulkininku ir pasakė, kad jis susiras pareiškėją kilmės šalyje. Kol trejus metus dirbo (duomenys neskelbtini), jokio pavojaus nei jam, nei tėvams, nei žmonai nebuvo. Jis nuolat judėjo po šalį. Kai policija sustabdydavo, ilgai tikrindavo dokumentus. Kai 2018 m. atvyko į Lietuvą dirbti, po savaitės prisistatė pas žmoną S. (S.). Žmoną atsivežė į Lietuvą, minėtas asmuo prisistatė pas motiną. Pareiškėjas susisiekė su juo telefonu ir jis jam pasakė, kad su pareiškėju ar be jo byla bus. Tai departamento žmogus. Pareiškėjas klausė, ar informacijos šaltinis (duomenys neskelbtini), S. (S.) jam neatsakė. Paaiškino, kad kalėjime sąlygos labai blogos, daug kas nusižudo, pateikė vaizdo įrašą. Žinojo tai ne iš žinių, teisingumu netikėjo. 2018 m. skambino advokatui, pirmasis net atsisakė imtis bylos, antrasis siūlė likti, kur esąs, nes nieko nebus.

11. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja O. V. papildomai paaiškino, kad bijo dėl vyro. Į teismo klausimą atsakė, kad mano, jog grėsmė yra, nes 2018 m. rugsėjo mėn. pas ją atėjo ir klausė dėl vyro, prašė jo telefono, sakė, kad vakare veš, jei nepasakys kur vyras. Ji pabėgo pas mamą. Buvo atėjęs S. (S.). Kitą kartą atėjo pas mamą, jos prašė vyro kontaktų, mamos nesuėmė. Pareiškėja išsigando. Dabar būdama Lietuvoje nebijo, bet grįžti bijo. Bijo dėl savęs, vaikų, dėl vyro. Į teismo klausimą atsakė, kad mano, jog vaikams niekas negresia. Vaikų jie nelietė, su jais nesusisiekė.

12. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjų atstovas papildomai paaiškino, kad tokiose bylose pažyma paprastai būna tam, kad būtų įsitikinta, kokiomis sąlygomis pareiškėjas atliks bausmę, ar jam saugu grįžti, nebūtų pažeistos kalinimo sąlygos. Nagrinėjamoje byloje buvo individualios aplinkybės: pareiškėjas žinojo, tikėjo, kad teisėsaugos institucijos bendradarbiauja su (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad informacija apie valstybę turi būti renkama iki sprendimo priėmimo, o ne atsiliepime pateikiama. Pažymėjo, kad nebuvo įvertintas papildomos apsaugos suteikimas.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

14. Išsamiai aptaręs su atliktu tyrimu ir Sprendimo priėmimu susijusias faktines aplinkybes, apžvelgęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė iš esmės aplinkybėmis susijusiomis su pareiškėju A. V., kuris teigė, jog jam grėsmė kilo dvejopa: 1) kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų jis bus įkalintas, tada arba sužeistas, arba nužudytas; 2) kad „I.“ siekia jį sužaloti arba nužudyti, nes žino, jog jis juos išdavė. Teismo posėdyje O. V. patvirtino, kad viskas, kas pareiškėjams gresia tai tik dėl vyro nurodytų aplinkybių.

15. Migracijos departamentas Sprendime pripažino, kad A. V. pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) teritorijoje vykdytas veiklas bei įvykius ir O. V. pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) saugumo pareigūno apsilankymus buvo pakankamai detalūs, nuoseklūs bei neprieštarauja tyrimo metu surinktai informacijai. Taip pat atsakovas sutiko, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos aktyviai vykdo savo piliečių, kariavusių konfliktinėse zonose, baudžiamąjį persekiojimą. Taigi prieglobsčio prašytojo baimė, jog jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) bus pradėtos baudžiamosios procedūros ir jis galimai bus teisiamas kaip samdinys, buvo visiškai pagrįsta. Tačiau Migracijos departamentas Sprendime priėjo prie išvados (buvo įvertinti teisės aktai ir juose nustatytos sankcijos, samdinio sąvokos apibrėžimas, informacija apie kilmės valstybę), kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjui A. V. (duomenys neskelbtini) būtų skirta neproporcinga ar peržengianti protingumo ribas laisvės atėmimo bausmė, gresiantis baudžiamasis persekiojimas (duomenys neskelbtini) nelaikytinas diskriminuojančiu. Tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad potencialaus persekiojimo vykdytojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų) motyvai buvo siejami su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, kad potencialaus persekiojimo vykdytojo tikslai buvo nesuderinami su teisėsaugos institucijų tiesioginių funkcijų vykdymu, ir (arba) kad potencialaus persekiojimo vykdytojo naudojamos priemonės prieglobsčio prašytojo atžvilgiu skiriasi nuo priemonių, taikomų kitiems asmenims, kuriems pareiškiami analogiški kaltinimai.

16. Teismas nurodytai Migracijos departamento išvadai pritarė. Pirma, atsakovas atliko detalų pareiškėjo A. V. situacijos vertinimą. Antra, pareiškėjas nei prašyme suteikti prieglobstį, nei apklausose, nei teismo posėdyje nenurodė aplinkybių, kurios realiai pagrįstų jo baimę patirti neproporcingą ar peržengiančią protingumo ribas laisvės atėmimo bausmę, neįrodė, kad konkrečiai jam gresia diskriminuojantis baudžiamasis persekiojimas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teiginiai apie elgesį įkalinimo įstaigose, pateikti vaizdo įrašai, skunde nurodytos EŽTT bylos buvo abstraktaus pobūdžio, visiškai nesietinos su individualia pareiškėjo situacija. O konkrečiai pareiškėjo atžvilgiu įvykę veiksmai (paieška per žmoną, motiną), jo elgesys (skambino, kalbėjosi, uždavė klausimų) ir jų rezultatai (pareiškėjo žmona su vaikais išvyko iš šalies, motina nebuvo suimta) neįrodė pareiškėjo baimės patirti neproporcingą ar diskriminuojantį persekiojimą pagrįstumo.

17. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad O. V. baimė būti sulaikytai nebuvo laikytina visiškai pagrįsta, nes atlikus tyrimą, nebuvo rasta informacijos, kad (duomenys neskelbtini) būtų sulaikomi (duomenys neskelbtini) kariavusių asmenų šeimos nariai, giminaičiai. O. V. baimė, jog vyras bus teisiamas ir galimai įkalintas, buvo pagrįsta, tačiau vyrui kylanti baudžiamoji atsakomybė nekėlė asmeninės grėsmės prieglobsčio prašytojai. Teismas šiai Migracijos departamento išvadai pritarė, nes ji pagrįsta Migracijos departamento tyrimu ir faktinėmis bylos aplinkybėmis: teismo posėdyje O. V. ir A. V. patvirtino, kad trejus metus žmona gyveno niekieno netrukdoma, taip pat patvirtino, kad A. V. ieškojo ir pas žmoną, ir pas motiną, tačiau nė vienos nesuėmė. Žmona paskambino vyrui, išvyko iš šalies.

18. Dėl grėsmės A. V. iš „I.“ pusės Migracijos departamentas padarė išvadą, kad prašytojo baimė, jog jis bus nužudytas „I.“, buvo grindžiama neapibrėžta teorine galimybe, todėl nelaikyta visiškai pagrįsta. Teismas šiam Migracijos departamento vertinimui pritarė. Pirma, tą patvirtino individualios pareiškėjo papasakotos aplinkybės – trejus metus, kol gyveno (duomenys neskelbtini), nei jam, nei jo šeimai nieko nenutiko. Antra, S. F. publikacijoje A. V. buvo minimas, kaip asmuo, parašęs skundą (duomenys neskelbtini) valstybės saugumo ministerijai ir apkaltinęs „I.” narius bei kitus kovotojus prekiaujant narkotikais, tačiau apie jo sąsajas su specialiosiomis tarnybomis nebuvo užsimenama.

19. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl netinkamo abejonės privilegijos principo taikymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų pasakojimas buvo pripažintas pagrįstu, remiantis jų pasakojimu, kad beveik trejus metus niekas jų iš „I.“ pusės neieškojo, gyveno ramiai, buvo nuspręsta, kad jų baimė yra subjektyvi, nepatvirtinta faktiniu „I.“ elgesiu. Taip pat nebuvo nustatyta, kad gresiantis baudžiamasis persekiojimas atitiktų papildomos apsaugos kriterijus.

20. Spręsdamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę Migracijos departamentas laikė, kad šiuo atveju nebuvo ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Departamentas nustatė, kad pareiškėjui A. V. kilmės šalyje grėsė baudžiamasis persekiojimas, kuris neprilygo persekiojimui Konvencijos prasme. Kitų tikėtinų grėsmių tyrimo metu nebuvo nustatyta. O. V. atžvilgiu rizikos faktorių grįžus į kilmės valstybę tyrimo metu nebuvo nustatyta. Rašytinė bylos medžiaga, šalių paaiškinimai teismo posėdžio metu ir nustatytos faktinės aplinkybės neleido teismui spręsti, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjų grįžimo atveju pareiškėjas A. V. bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu neproporcingai ar diskriminaciniu pagrindu baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Teismo posėdyje pareiškėjų teismas klausė, kas individualizuoja jų baimę, tačiau pareiškėjai nurodė, kad „žino, kad bus blogai“, „netiki teisingumu (duomenys neskelbtini)“, „žino, kad A. V. (A. V.) sužalos ar nužudys kalėjime“, pateikė pavyzdžius iš video įrašo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų baimė subjektyvi ir nepagrįsta, Migracijos departamento Sprendimas nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai.

21. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl pažymos būtinumo nagrinėjamoje byloje. Pirma, Lietuvos Respublikos teisės aktai ir LVAT praktika nereikalauja, kad visais atvejais būtų rengiama informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje (žr. 2018 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5326/822/2017). Antra, nagrinėjamoje byloje atsakovas įrodė, kad įvertino padėtį (duomenys neskelbtini): Sprendime nurodyta informacija apie šią valstybę („Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos aktyviai vykdo savo piliečių, kariavusių konfliktinėse zonose, baudžiamąjį persekiojimą“ ir kt.), ja remiamasi ir vadovaujamasi, atsiliepime į skundą paaiškinama padėtis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prasme (duomenys neskelbtini). Taigi, teismo vertinimu, nors formaliai pažyma nebuvo parengta, tačiau informacija buvo surinkta ir ja buvo remiamasi priimant Sprendimą.

22. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jų prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

23. Teismas įvertino Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatą, pripažino pagrįstu ir atsakovo sprendimą išsiųsti pareiškėją A. V. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui A. V. 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įsigaliojus sprendimui ir pasibaigus karantinui spręsti pareiškėjų O. V., C. V., A. V. ir D. V. grąžinimo į užsienio valstybę klausimą.

III. 24. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

25. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė Migracijos departamento vertinimui, jog pareiškėjo baimė, kad jis bus nužudytas „I.“, yra grindžiama neapibrėžta teorine galimybe, todėl nelaikytina visiškai pagrįsta. Apelianto vertinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

26. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino apelianto pateiktų dokumentų turinį Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 115 ir 116 punktuose numatytais dokumentų vertinimo pagrindais, o teismas, matydamas akivaizdžius atsakovo padarytus pažeidimus, pritarė atsakovo nurodytiems argumentams. Apeliantas pabrėžia, kad teismas patvirtino atsakovo išvadą, jog S. F. publikacijoje apeliantas yra minimas kaip asmuo, parašęs skundą (duomenys neskelbtini) valstybės saugumo ministerijai ir apkaltinęs „I.” narius bei kitus kovotojus prekiaujant narkotikais, tačiau apie jo sąsajas su specialiosiomis tarnybomis nėra užsimenama. Apeliantas paaiškina, jog minimi žodžiai apie apeliantą S. F. publikacijoje negali būti vertinami atskirai, kadangi publikacijos turinys turi būti įvertintas viso publikacijos teksto kontekste. Apeliantas nurodo, kad jis, priešingai nei teigia atsakovas bei patvirtina pirmosios instancijos teismas, yra tiesiogiai susijęs su (duomenys neskelbtini), todėl „I.“ motyvas persekioti bei galimai nužudyti apeliantą yra daugiau nei akivaizdus – apeliantas, bendradarbiaudamas su (duomenys neskelbtini), sužlugdė „I.“ nelegalų verslą, dėl ko jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas bei pavojus gyvybei ir sveikatai.

27. Apelianto vertinimu, atsakovas netinkamai įvertino jo pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais grindžia savo baimę būti persekiojamam bei įvertino tik publikacijos teiginį apie apeliantą, nevertindamas viso publikacijos konteksto, o teismas tik formaliai įvertino atsakovo argumentų tikrumą. Be to, nebuvo atlikta tinkama faktinė apelianto atvejo analizė (apimanti ir kilmės šalies informaciją), o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad apelianto prieglobsčio prašymas bei jo paaiškinimai nebuvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje.

28. Apeliantas įsitikinęs, jog tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė apeliantui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Todėl šių išvadų pagrįstumas ir teisingumas turi būti patikrintas apeliacinės instancijos teismo.

29. Apelianto teigimu, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tam pritarė, atmesdamas skundą, tada turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamų Migracijos departamento ir teismo sprendimo dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos apeliantui nesuteikimo (Įstatymo 87 str. 1 d.). Apelianto vertinimu nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Atsakovas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, tvirtina, kad pareiškėjo baimė, jog jis bus nužudytas „I.“, yra grindžiama neapibrėžta teorine galimybe, todėl nelaikytina visiškai pagrįsta ir jam pagrįstai nesuteiktas prieglobstis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nei pirmojoje instancijoje neginčijo, nei apeliacinėje instancijoje neginčija Migracijos departamento išvadų, susijusių su pareiškėjui gresiančiu baudžiamuoju persekiojimu kilmės valstybėje, t. y., kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas persekiojimu Konvencijos prasme, kadangi nėra nei neproporcingas, nei diskriminacinis, atsiliepime Migracijos departamentas išvadų nekartoja, nurodo, kad jos išsamiai aprašytos tiek ginčijamame sprendime, tiek Išvadoje, kurios pagrindu ir priimtas Migracijos departamento Sprendimas.

32. Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje pareiškėjams nesuteikimo, atsakovas pažymi tai, kad Tvarkos aprašo 115 papunktis nustato, jog įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai Migracijos departamentui nebuvo nurodę kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Migracijos departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Apeliantas A. V. nesutikimą su šiuo sprendimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas pareiškėjų skundas, iš esmės grindžia tuo, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bei įvertino aplinkybes, susijusias su prieglobsčio suteikimu, dėl ko padarė neteisingas išvadas bei nepagrįstai atsisakė suteikti jam prieglobstį, t. y., iš esmės nesutinka su byloje surinktų faktinių aplinkybių vertinimu.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

36. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 66 straipsnyje yra išvardintos prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos, kurios gali būti suteiktos užsieniečiui, o būtent: pabėgėlio statusas; papildoma apsauga ir laikinoji apsauga.

37. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra pirmosios dvi prieglobsčio formos – pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes ginčijamu byloje sprendimu buvo sprendžiamas prieglobsčio suteikimo klausimas tik šių dviejų prieglobsčio formų aspektu.

38. Sąlygos, kurioms esant yra suteikiamas pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos prieglobstis, yra reglamentuotos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

39. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

40. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

41. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

42. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra konstatuota, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje. Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga – „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2018).

43. Pažymėtina, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

44. Nagrinėjamu atveju apeliantas savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir tariamai kilusią grėsmę grindžia tuo, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini) saugumo tarnybai (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) ir šnipinėjo „I.“, parašęs skundą (duomenys neskelbtini) valstybės saugumo ministerijai, apkaltino „I.” narius bei kitus kovotojus prekiaujant narkotikais, kurie dabar siekia jį sužaloti arba nužudyti, nes žino, kad jis juos išdavė. Taip pat nurodo, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų jis bus įkalintas, t. y. jam gresia baudžiamoji atsakomybė už samdinystę ir terorizmą, nes dalyvavo karo veiksmuose separatistų užgrobtose (duomenys neskelbtini) teritorijose, o tada galimai bus sužeistas arba nužudytas.

45. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos aktyviai vykdo savo piliečių, kariavusių konfliktinėse zonose, baudžiamąjį persekiojimą. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apelianto baimė, jog jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) bus pradėtos baudžiamosios procedūros ir jis galimai bus teisiamas kaip samdinys, yra visiškai pagrįsta. Ši aplinkybė gali būti reikšminga tik tuo aspektu, kiek ji atitiktų minėtų teisės normų, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies, dispozicijose nustatytas sąlygas, t. y., turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas jo kilmės valstybėje yra vykdomas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta, prieglobsčio prašymo šiais pagrindais negrindžia ir pats pareiškėjas. Reikšmingomis aplinkybėmis susijusiomis su vykdomu baudžiamuoju persekiojimu galėtų būti konstatavimas faktų, kad apeliantas jo kilmės valstybėje dėl baudžiamojo persekiojimo bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, grės mirties bausmės ar kitokios egzekucijos įvykdymas. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo surinkti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), taikomas baudžiamosios atsakomybės priemones, tokių aplinkybių nepatvirtina bei paneigia apelianto teiginius, kad jam galėtų kilti tokios grėsmės jo kilmės valstybėje. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta pagrįstos tikimybės, kad apeliantui (duomenys neskelbtini) pritaikius baudžiamosios atsakomybės priemones bus paskirta per žiauri ar neproporcingai didelė bausmė.

46. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantui galimai kylančią grėsmę iš „I.“ pusės, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto baimė, jog jis bus nužudytas „I.“, yra grindžiama neapibrėžta teorine galimybe, todėl nelaikytina visiškai pagrįsta. Svarbios šiuo atveju yra ir tos aplinkybės, kad pareiškėjas po jo nurodytų įvykių trejus metus gyveno (duomenys neskelbtini) ir niekas jo neieškojo, be to, nors S. F. publikacijoje apeliantas yra minimas, kaip asmuo, parašęs skundą ir apkaltinęs „I.” narius bei kitus kovotojus prekiaujant narkotikais, tačiau, nei minėtoje publikacijoje nebuvo nurodyta, nei atsakovo ar pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, jog apeliantas dirbo (duomenys neskelbtini) ir galimai šnipinėjo „I.“ narius. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų beveik trejus metus niekas iš „I.“ pusės neieškojo, jie gyveno ramiai, todėl buvo nuspręsta, kad pareiškėjų baimė yra subjektyvi, nepatvirtinta faktiniu „I.“ elgesiu.

47. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010l; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019). Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), taip pat į tai, kad apeliantas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, prieš jį nebuvo panaudoti jokie smurto veiksmai, teisinės ar administracinės priemonės, jis teisėtai, be jokių kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės ir ilgą laiką ramiai gyveno (duomenys neskelbtini), todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Todėl atsakovas sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

48. Byloje kitų įrodymų, kurie paneigtų atsakovo šiuo klausimu surinktus duomenis bei patvirtintų pareiškėjo teiginius, nesurinkta. Visa tai lemia, kad tiek ginčijamo atsakovo Sprendimo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kuriomis konstatuota, kad nėra nustatyta aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies sąlygas, yra atitinkančios įrodymų vertinimo kriterijus, nustatytus to paties įstatymo 83 straipsnyje.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad apeliantas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Migracijos departamentas neatliko tinkamai faktinės apelianto atvejo analizės, kadangi byloje esantys duomenys apie publikacijoje esančią informaciją ir kita susijusi medžiaga yra pakankami apelianto prašymui išspręsti ir buvo tinkamai atsakovo įvertinti priimant Sprendimą, todėl apelianto argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini.

50. Apeliantas pateikė prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo ir prašo įpareigoti atsakovą atlikti pridedamų įrodymų vertimą į lietuvių kalbą raštu. Apelianto vertinimu, pateikiami nauji papildomi rašytiniai įrodymai pakartotinai pagrindžia apeliaciniame skunde bei apklausos metu nurodytas aplinkybes dėl „I.“ narių vykdomo persekiojimo apelianto atžvilgiu, o tai, apelianto įsitikinimu, atitinkamai reiškia, jog grėsmė apelianto gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, išlieka.

51. Pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi papildomai pateiktų rašytinių įrodymų prijungimo galimybę šioje byloje, daro išvadą, kad apeliantas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, pagrindžiančių, kad jo ir kito asmens susirašinėjimas patvirtintų ar paneigtų kokias nors šiai bylai reikšmingas aplinkybes, ar galėtų iš esmės pakeisti nagrinėjamą situaciją. Atsižvelgdama į išdėstytą ir vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, kartu su prašymu pateiktų rašytinių įrodymų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins ir neanalizuos.

52. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu ir dėl to neteisingai nustatytomis ginčo faktinėmis aplinkybėmis, primena, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

53. Nagrinėjamu atveju, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis (įrodymus) ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių apelianto apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius