7fb6fc97-276b-409e-a414-a8db57b00a59 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr     Civilinė byla Nr. 2A-57-232/2014Teisminio proceso Nr. 2*03-3-04098-2012-4Procesinio sprendimo kategorija: 73; 73.2.6.1; 121 (S)                                                                                                                                                                                                                            VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S                                                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 24 d.    Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,teisėjų Alvydo Barkausko, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Ž.

V. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieÅ¡kinį atsakovams A. V., Ž. V. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka priteisimo.            Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , NUSTATĖ:          I.GINČO ESMĖ.         IeÅ¡kovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas solidariai priteisti iÅ¡ bendraatsakovių 19 769,29 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, 5 procentų metines procesines palÅ«kanas.

        Nurodė, kad 2010-12-13 Eišiškių pl. įvyko autoįvykis, kurio metu atsakovo A. V. vairuojamas ir kitam atsakovui Ž. V. priklausantis automobilis Peugeot 406, valst. Nr. CHV apgadino automobilį VW Sharan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausiusį Civilinės aviacijos administracijai. Kaltas dėl autoįvykio A. V.. Autotransporto priemonė kuria buvo padarytas įvykis nebuvo drausta. Nustačius žalos dydį, ieškovas 19 769,29 Lt sumokėjo nukentėjusio automobilio savininkui - Civilinės aviacijos administracijai.

AtlygintÄ Å¾alÄ prašė priteisti solidariai iÅ¡ bendraatsakovių. Nurodė, kad senaties terminas nepraleistas, kad neteisėto transporto priemonės užvaldymo nėra, kad atsakovų atsakomybė yra solidari.          Atsakovai A. V., Ž. V. su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, jog ieÅ¡kovas reiÅ¡kia reikalavimÄ kylantį iÅ¡ draudimo teisinių santykių, kuriems taikomas sutrumpintas 1 metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Å is terminas yra suėjęs. Suėjus ieÅ¡kinio senaties terminui, ieÅ¡kinys turi bÅ«ti atmestas.

Taip pat nurodė, kad A. V. savavališkai, be Ž. V. žinios paėmė automobilio raktelius, taip neteisėtai užvaldė automobilį, juo padarė autoįvykį. Pripažįsta, kad automobilis, kurį vairavo atsakovas A. V. nebuvo draustas privalomuoju draudimu, neginčija, kad šis asmuo padarė eismo įvykį, kad yra kaltas.  II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI           Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino.

Priteisė solidariai iš A. V. ir Ž. V. 19 769,26 Lt pagrindinio mokėjimo ir 5 ( penkių) procentų metines palūkanas už laikotarpį nuo 2012-08-27 iki visiško šio teismo sprendimo įvykdymo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai; priteisė iš A. V. 296,50 Lt bylinėjimos išlaidų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai ir 14,20 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Priteisė iš Ž. V. 296,50 Lt bylinėjimos išlaidų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai ir 14,20 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.        Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas neatsirado iš draudimo teisinių santykių, reikalavimas atsirado dėl atsakovų padarytos žalos fakto.

Todėl ginčo santykiui netaikomas  Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalies reglamentavimas. Ginčo santykiui yra taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trijų metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Net skaičiuojant terminÄ nuo žalos padarymo datos 2010-12-13 ir ieÅ¡kinį teismui pateikus 2012-08-27 ieÅ¡kinio senaties terminas dar nesuėjo. Todėl teismas atsakovų reikalavimÄ byloje taikyti ieÅ¡kinio senatį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas A.

V. neteisėtai užvaldė bendraatsakovio Ž. V. nuosavybėje esantį automobilį. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas A. V. vairavo atsakovui Ž. V. priklausantį automobilį turėdamas automobilio raktelius, ir registracijos pažymėjimÄ . Pažymėjo, kad registracijos pažymėjimo buvimas pas asmenį vairuojantį automobilį, patikimai patvirtina, kad savininkas savo valia perleido teisę vairuoti automobilį atsakovui A. V.. Todėl teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas Ž.

V. žinojo, suprato ir leido bendraatsakoviui A. V. vairuoti automobilį. Pažymėjo, jog pareiga apdrausti registruotÄ ir naudojamÄ automobilį privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu tiesiogiai kyla automobilio savininkui t.y. atsakovui Ž. V.. Todėl sprendė, jog abiejų atsakovų atsakomybė yra solidari, nes autoįvykio metu kilusiÄ Å¾alÄ sÄ lygojo abiejų bendraatsakovių veiksmai: eismo įvykis kilo dėl atsakovo A. V. kaltės vairuojant nedraustÄ privalomuoju draudimu automobilį, ir atsakovui Ž.

V. nevykdant įstatymu (TPVCAPDÄ® 3 str. 1 d.) uždėtos pareigos apdrausti nuosavybės teise valdomÄ automobilį. Žalos dydis pagrįstas byloje pateiktais įrodymais, jÄ atlygino ieÅ¡kovas. Kadangi LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis suteikia ieÅ¡kovui teisę į regresinį žalos atlyginimÄ , žalos dydį 19 769,26 Lt teismas priteisė solidariai iÅ¡ atsakovų.       III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Ä® JÄ® ARGUMENTAI.       Apeliantas (atsakovas) Ž.

V. apeliaciniu skundu praÅ¡o pakeisti iÅ¡ dalies 2012-11-29 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimÄ , kuriuo solidariai iÅ¡ Ž. V. ir A. V. buvo priteista iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka, 5 proc. metinės palÅ«kanos, bylinėjimosi iÅ¡laidos ir paÅ¡to iÅ¡laidos valstybės naudai ir Å¡ioje dalyje ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas Ž. V. eismo įvykio nesukėlė, savanoriÅ¡kai ir sÄ moningai savo transporto priemonės A. V. neperleido. Kaip tik prieÅ¡ingai, A. V. neteisėtai užvaldė atsakovui priklausančiÄ transporto priemonę, minėtÄ aplinkybę patvirtino ir pats atsakovas A.

V.. Byloje duomenų, paneigiančių Å¡iÄ aplinkybę, nėra. Todėl atsakovas Ž. V. negali bÅ«ti atsakingas pagal ieÅ¡kovo pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį, nepagrįstai bendraatsakovio pareiga perkelta Ž. V.. Taip pat nurodė transporto priemonės nedraudęs nes ja nevažinėjęs, nenaudojęs pagal paskirtį. IeÅ¡kovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu prašė atmesti apeliacinį skundÄ ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ . Nurodė, kad apeliantas 2010-12-13 įvykusio eismo įvykio metu buvo įregistruotos transporto priemonės Peugeot 406, valst.

Nr.CHV 406 savininkas, kurio pareiga buvo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Minėtos pareigos apeliantas nevykdė. Be to transporto priemonė abiejų bendraatsakovių buvo draudžiama nereguliariai. Å i aplinkybė rodo abiejų bendraatsakovių, o ypač apelianto, kaip transporto priemonės savininko aplaidumÄ ir nerÅ«pestingumÄ , kas Å¡iuo atveju ir sÄ lygojo jo atsakomybę ieÅ¡kovo atžvilgiu. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste TPVCAPDÄ®) 23 straipsnio 1 dalį transporto priemonės savininko atsakomybei prieÅ¡ ieÅ¡kovÄ atsirasti pakanka vien pareigos apdrausti įregistruotÄ transporto priemonę neįvykdymo.

Be to, net jeigu teismas bÅ«tų nustatęs, jog eismo įvykio kaltininkas apeliantui priklausančiÄ transporto priemonę pasinaudojo be apelianto žinios ir leidimo, tai nedarytų jokios įtakos apelianto, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybei, vadovaujantis TPVCAPDÄ® nuostatomis, ieÅ¡kovo atžvilgiu. Tarp apelianto, kaip transporto priemonės savininko neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryÅ¡ys – jei apeliantas bÅ«tų TPVCAPDÄ® nustatyta tvarka užtikrinęs savo transproto priemonei draudimo apsaugÄ , ieÅ¡kovas nepaisant to, teisėtai ar neteisėtai bÅ«tų buvus valdoma transporto priemonė, nebÅ«tų įtrauktas į Å¡ia transporto priemone padarytos žalos administravimÄ bei nebÅ«tų dėl to patyręs žalos.

Aplinkybė, jog asmuo paima įregistruotÄ ir neapdraustÄ transporto priemonę be savininko žinios – neatleidžia transporto priemonės savininko nuo solidarios atsakomybės prieÅ¡ ieÅ¡kovÄ . Pažymėjo, jog apeliantas neprarado galimybės valdyti jam priklausančiÄ transporto priemonę prieÅ¡ savo valiÄ . Byloje nepateikta įrodymų, jog apeliantas prarado galimybę valdyti jam priklausančiÄ transporto priemonę dėl bendraatsakovio neteisėtų veiksmų. Bendraatsakovas vairavo apeliantui priklausantį automobilį turėdamas automobilio raktelius ir registracijos pažymėjimÄ .

Be to bendraatsakovius sieja giminystės ryÅ¡iai, o tai galėjo sÄ lygoti automobilio raktelių buvimo vietos žinojimÄ . ŽalÄ padariusio asmens ir transporto priemonės savininko atsakomybė yra solidari, kadangi biuras pagal TPVCAPDÄ® atlyginęs žalÄ nukentėjusiems asmenims, patyrė nuostolius, kurie atsirado dėl abiejų asmenų neteisėtų veiksmų ir kaltės.       IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).           Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba Kasacinis teismas) formuoja praktikÄ (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.          Apeliantas neginčija nei eismo įvykio fakto, nei jam priklausančiÄ transporto priemonę įvykio metu vairavusio A.

V. kaltės dėl eismo įvykio, taip pat neneigia ir žalos dydžio, tačiau neigia savo automobilį sutikęs perduoti jį įvykio metu vairavusiam A. V.. Todėl nurodo neprivalÄ s atlyginti žalÄ , nes jo manymu tarp jo veiksmų ir žalos nėra priežastinio ryÅ¡io ir kaltės, mano jog automobilio neprivalėjo drausti, nes juo nesinaudojo.         Tačiau su tokia apelianto pozicija negalima sutikti, nes ginčas byloje yra kilęs dėl žalos, padarytos Lietuvoje registruota, nedrausta transporto priemone, Lietuvoje, kuriÄ Ä¯vykio metu nukentėjusiems asmenims atlygino ieÅ¡kovas ir atlyginęs žalÄ ieÅ¡kiniu pareikalavo žalos atlyginimo sumÄ priteisti iÅ¡ atsakovų regreso tvarka, iÅ¡ Ž.

V. kaip neapdraustos transporto priemonės savininko ir A. V. kaip nedraustÄ transporto priemonę įvykio metu vairavusio asmens. Apelianto teiginys jog jis neprivalėjo drausti savo transporto priemonės, nes ja nesinaudojo atmestinas, nes įstatymas tokios iÅ¡imties transporto priemonės savininkui nenumato. Transporto priemonės savininko pareiga sudaryti draudimo sutartį numatyta TPVCAPDÄ® 4 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalis įsakmiai nurodo, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo bÅ«ti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo bÅ«ti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Taigi, iÅ¡skirtinai pabrėžta, jog transporto priemonė turi bÅ«ti draudžiama tol kol ji registruota Lietuvos teritorijoje. Pagal Å¡io straipsnio 2 dalį už draudimo sutarties sudarymÄ Å¡io įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymÄ asmuo).

Ä®statymas numato visų transporto priemonių registruotų Lietuvos teritorijoje pareigÄ drausti savo transporto priemones nepriklausomai nuo to ar jomis naudojamasi ar ne.   TPVCAPDÄ® 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato jog Biuras moka iÅ¡mokÄ dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalÄ Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustÄ nustatytÄ (identifikuotÄ ) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė.

Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymÄ asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grÄ Å¾intų dėl padarytos žalos iÅ¡mokėtÄ sumÄ , jeigu iÅ¡moka buvo sumokėta pagal Å¡io įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ . LAT yra pasisakęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimÄ apsaugos sistema, pagal kuriÄ transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiradus civilinei atsakomybei žalos atlyginimo iÅ¡mokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustÄ transporto priemonę, ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytÄ pareigÄ privalomai drausti, neapdraustÄ transporto priemonę (LAT 2009 04 24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009).

Tokiu atveju automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iÅ¡ CK 6.279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytÄ Å¾alÄ , bet iÅ¡ įstatymo. Kadangi Å¡ie asmenys pažeidė Ä®statymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytÄ pareigÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais (LAT 2008 06 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).             Remiantis iÅ¡dėstytais motyvais apeliacinis skundas atmetamas.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija                                                     NUTARIA :Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                    Teisėjai                                                     RÅ«ta Veniulytė JankÅ«nienė                                                                                        Alvydas Barkauskas                                                                                                 Liuda Uckienė   Â