2016-08-25 Nr. AB-16322-3-64-3-02058-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1860-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02058-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. birželio 30 d., buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kamerose buvo šalta, drėgna, jos būdavo perpildytos, ploto tekdavo mažiau, nei numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Tekdavo visą laiką gulėti ar sėdėti, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė regėjimui, rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais, dėl ko kildavo konfliktinės situacijos. Be to, pareiškėjas nurodė, kad patikrinimo punkte asmens apžiūros būdavo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, o neturtinę žalą pareiškėjas vertina 30 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kaltinamajam pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), o vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime reiškia, jog buvo pažeistas šios konvencijos 3 straipsnis. Atsakovas nurodė, kad įstaigos administracija dėl objektyvių priežasčių ne visada gali užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, tačiau stengiamasi, kad atsiradus galimybei jie būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovo teigimu, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose nebuvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų ar nuteistųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji ar nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus. Priėmimo paskirstymo punkte kratos atliekamos pagal teisės aktų reikalavimus, antisanitarinių sąlygų nenustatyta. Rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių, pagal pareiškėjo prašymą jis visą laiką buvo laikomas kamerose su nerūkančiais asmenimis. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, ją grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui L. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 650 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgdamas į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, teismas sprendė, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. birželio 30 d., iš viso 433 dienas, iš jų 109 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių bei pradėjo badavimą, kurį nutraukė 2013 m. rugpjūčio 26 d., nurodęs, jog skunde išdėstytos aplinkybės išspręstos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams pareiškėjo laikymo kamerose neatliko. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 24 d. pateikė prašymą, nurodydamas, jog yra nerūkantis ir pageidauja būti kalinamas su nerūkančiais asmenimis, tačiau, remiantis Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planu, į kamerą su nerūkančiais asmenimis perkeltas tik 2014 m. balandžio 22 d. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, teismas nustatė, kad jis skundėsi bendru silpnumu, nemiga dėl artėjančio teismo, skausmais petyje, nenurodė, jog susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, skundų dėl regėjimo nebuvo.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, tačiau bylos medžiaga nepaneigė ir pareiškėjo skundo teiginių dėl neva antisanitarinių sąlygų kamerose. Tačiau teismas pažymėjo, kad galbūt netinkamos sąlygos apžiūros punkte negalėjo turėti ilgalaikio poveikio. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisės dėl laikymo su rūkančiais asmenimis buvo pažeistos, nes į kamerą su nerūkančiais asmenimis buvo perkeltas tik po metų po prašymo pateikimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą).

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 12 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Atsižvelgdamas į tai, kad laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012), teismas sprendė, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kaip nurodoma skunde. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas sąlygomis, kai jam tekdavo mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, buvo laikomas labai trumpai, ne daugiau kaip 11 dienų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas badavimo protestą Šiaulių TI pradėjo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, nurodydamas kitas aplinkybes, nei tas, kuriomis grindė skundą. Nutraukęs badavimą, tolesnio savo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu pareiškėjas nesiskundė dėl jam tenkančio kameros ploto ar antisanitarinių sąlygų, todėl teismas vertino, kad patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nenustatyta, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo gana ilgas, pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 12 mėnesių nuo jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjui priteisė 650 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas Linas Bilotas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra abstraktus, jį priimant padaryti procesinių teisės normų pažeidimai bei nukrypta nuo teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje. Pareiškėjo teigimu, teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą, dėl to buvo pažeistas įrodymų vertinimo principas, be to, jam nebuvo atsiųstos visų dokumentų kopijos. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pateikti duomenys apie asmenų skaičių kamerose buvo netikslūs. Pareiškėjui nesuprantama, kuo remdamasis teismas nustatė laikotarpį, kada pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI. Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas sienele nėra tinkamas Lietuvos higienos normos 21 punkto reikalavimų įgyvendinimas, tokios pozicijos laikomasi Lietuvos bei Europos teismų praktikoje. Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl jo sveikatos būklės. Pareiškėjas pabrėžė, kad buvimas metus laiko patalpoje su rūkančiaisiais pakenkė jo sveikatai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundą pateikti teismui užtruko, nes sužinojęs apie skundo pateikimo galimybę kaupė medžiagą, domėjosi rašymo metodika. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, spręsdamas dėl žalos dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir skunde. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę ir kitas savybes, kurios galėtų būti reikšmingos klausimo dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio sprendimui. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų nesusieti su konkrečiais atsakovo veiksmais. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, vertina aplinkybių visumą, atsižvelgia, ar sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Atsakovas ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, ir jo niekaip neišskyrė iš kitų kalinčių asmenų. Nors pareiškėjas tvirtina, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių nedetalizuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. birželio 30 d. priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui buvo pažeista dalį pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpio, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl antisanitarinių sąlygų, be to, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis, priteisė pareiškėjui 650 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino pareiškėjo atsikirtimo argumentų, rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas nėra supažindintas su atsakovo pateikta medžiaga, be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai sprendė klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. birželio 30 d., iš viso 433 dienas, iš kurių 109 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. kameros plotas, tekęs pareiškėjui, buvo mažesnis nei reikalaujami 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas papildomai nurodė, kad iš šių 109 dienų pareiškėjui tekęs kameros plotas 11 dienų buvo mažesnis nei 3 kv. m. Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo abejoti šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių dėl antisanitarinių sąlygų kamerose, pripažino, kad pareiškėjo teisė būti laikomam kartu su nerūkančiaisiais buvo pažeista. Šios aplinkybės buvo vertinamos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog atsakovo pateikti įrodymai ir argumentai neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad pareiškėjui nebuvo pateikta susipažinti visa bylos medžiaga, pažymi, kad pagal ABTĮ 51 straipsnio 1 dalį proceso dalyviai turi teisę, bet ne pareigą teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Procesinės bylos šalių teisės joms išaiškinamos įteikiant ar išsiunčiant kartu su šaukimu į teismą jų teisių išaiškinimą (ABTĮ 53 str. 3 d.). Byloje yra įrodymai, kad teismo šaukimas pareiškėjui buvo įteiktas asmeniškai (b. l. 115). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pirmosios instancijos teismo prašęs leisti susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog aptariama pareiškėjo teisė nebuvo pažeista.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. birželio 30 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas pažeidimo aplinkybes (kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų intensyvumą ir kt.), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 650 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, atlyginti adekvati priteistina suma yra 870 Eur, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 870 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui L. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 870 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius