2013-05-14 Nr. BB-847-1-69-1-00199-2011-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-239/2013 Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00199-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1;

2.1.15.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

gynėjai advokatei Audronei Matiukienei,

nuteistajam G. S.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo L. U. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo, pakeitus Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendį, nuteistojo G. S. nusikalstama veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams įpareigojant nuteistąjį per vieną mėnesį atsiprašyti nukentėjusiojo L. U. Iš nuteistojo G. S. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. U. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 500 Lt. Kita Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu G. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, G. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiojo ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš nuteistojo G. S. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui priteista 2544,75 Lt padarytai žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 10 d., apie 10.00 val., Kretingoje, Vytauto g., ties namu Nr. 15, vadeliodamas vežimą, traukiamą šuns, nesunkiai sutrikdė L. U. sveikatą. G. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 28, 73, 106 straipsnių reikalavimus ir nesuvaldė vadeliojamo kinkinio, todėl šuo užšoko ant priešais ėjusio L. U., kuris po susidūrimo parkrito ant žemės ir susilaužė dešinio blauzdikaulio viršutinį trečdalį, dešinį šeivikaulį su kraujo išsiliejimu į sąnarį.

Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad vežimėlio, traukiamo šuns, kinkinys negali būti traktuojamas kaip transporto priemonė BK 281 straipsnio 1 dalies prasme, konstatavo, kad transporto priemonės vairavimo, kaip nusikaltimo padarymo būdo, įtraukimas į nusikaltimo sudėtį eliminuoja galimybę pagal BK 281 straipsnį patraukti baudžiamojon atsakomybėn eismo dalyvius, pažeidžiančius kelių transporto eismo saugumo taisykles bei sukeliančius baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius nevairuojant transporto priemonės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nuteistojo G. S. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 281 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį. Kartu apeliacinės instancijos teismas, atkreipęs dėmesį į tai, kad, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, svarbu yra ne tik nukentėjusiojo patirtas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bet ir paties nukentėjusiojo veiksmai, jų įtaka žalos atsiradimui, konstatavo, jog paties L. U. elgesys (išėjimas į važiuojamąją kelio dalį) turėjo nemenką reikšmę įvykiui kilti, ir sumažino jam pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padarytai žalai atlyginti.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis L. U. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo G. S. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 281 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo vadovautis ne „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, o KET 3 punkte pateiktais eismo įvykio, transporto priemonės, vairuotojo sąvokų apibrėžimais. Dėl to, kasatoriaus nuomone, kinkinio vadeliotojas (vairuotojas) G. S., vadeliodamas (vairuodamas) šuns traukiamą kinkinį, t. y. transporto priemonę, pritaikytą žmonėms vežti, kaip eismo dalyvis, privalėjo vairuoti taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, o jo padaryta nusikalstama veika pirmosios instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas jam pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, jis, neturėdamas galimybės eiti ledu aptrauktu šaligatviu, nenorėdamas paslysti ir susižaloti, ėjo apie 30 cm nuo šaligatvio, dešine kelio puse ir matė Vytauto gatvės viduriu link jo atvažiuojantį kinkinį, tačiau kinkiniui kliūties nesudarė. Dėl to, kasatoriaus tvirtinimu, jis ir neturėjo galimybės numatyti, kad ties namu Nr. 15 G. S. vadeliojamas Kaukazo aviganio veislės šuo jį užpuls ir pargriaus. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iš karto po įvykio G. S. nusijuokė, patraukė šunį ir nuvažiavo palikdamas jį gulėti gatvėje su dviejose vietose lūžusia koja. Po šio įvykio jis (kasatorius) patyrė fizinį skausmą, sumažėjo jo galimybės bendrauti, jis išgyveno didelę emocinę depresiją: po operacijos sutrumpėjo dešinė koja ir tai itin neigiamai atsiliepė „jo psichologinei būklei, nes tapo invalidu, nesusiklostė santykiai su ilgamete drauge“. Be to, kasatoriaus teigimu, jis „gyvena daugiabučio namo penktame aukšte, po įvykio neturėjo galimybės išeiti į lauką, be kitų pagalbos negalėjo naudotis įprastomis higienos priemonėmis“, o „dėl kojos operacijos, kaulų lūžių jautė nuolatinį skausmą orų permainų metu“.

Nukentėjusiojo L. U. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl nuteistojo G. S. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo KET 3 punkte pateiktais eismo įvykio, transporto priemonės, vairuotojo sąvokų apibrėžimais ir nuteistojo G. S. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 281 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šio BK straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad BK 281 straipsnyje nurodytos kelių transporto priemonės yra visų rūšių automobiliai, traktoriai, kitos savaeigės mašinos, troleibusai, motociklai ir kitos mechaninės transporto priemonės. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik tada, kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklės pažeidžiamos vairuojant minėtas transporto priemones. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 281 straipsnio prasme kitomis savaeigėmis mašinomis laikomos mašinos, skirtos specialiems darbams atlikti: keliams tiesti – greideriai; derliui apdoroti – kombainai ir t. t., o kitomis mechaninėmis priemonėmis – transporto priemonės, turinčios variklį, pvz., mopedai. Kartu pažymėtina tai, kad transporto priemonės vairavimo, kaip nusikaltimo padarymo būdo, įtraukimas į nusikaltimo sudėtį eliminuoja galimybę pagal BK 281 straipsnį patraukti baudžiamojon atsakomybėn eismo dalyvius, kurie pažeidžia eismo saugumo taisykles bei sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius nevairuodami transporto priemonės, pvz., važnyčiotojus, dviračių vairuotojus. Kai transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles pažeidžia eismo dalyviai, nevairuojantys BK 281 straipsnio 9 dalyje nurodytų transporto priemonių ir dėl to žūsta žmogus ar sunkiai sutrikdoma nukentėjusiojo sveikata arba nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama atitinkamai pagal BK 282 arba 139 straipsnį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai G. S. vadeliojamą kinkinį traktavo kaip transporto priemonę BK 281 straipsnio prasme ir jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad „toks kinkinys negali būti traktuojamas kaip transporto priemonė BK 281 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos sudėties kontekste“, ir motyvuotai konstatavo, kad G. S. padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo G. S. nusikalstamą veiką pagrįstai perkvalifikavo iš BK 281 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl jam priteistos neturtinės žalos dydžio sumažinimo apeliacinės instancijos teisme

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas jam pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydį, pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalies, CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes jis neturėjo galimybės numatyti, jog ties namu Nr. 15 G. S. vadeliojamas Kaukazo aviganio veislės šuo jį užpuls ir pargriaus. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iš karto po įvykio G. S. nusijuokė, patraukė šunį ir nuvažiavo palikdamas jį gulėti gatvėje su dviejose vietose lūžusia koja. Po šio įvykio jis (kasatorius) patyrė fizinį skausmą, sumažėjo jo galimybės bendrauti, jis išgyveno didelę emocinę depresiją, nes po kojos operacijos sutrumpėjo dešinė koja ir tai itin neigiamai atsiliepė „jo psichologinei būklei, nes tapo invalidu, nesusiklostė santykiai su ilgamete drauge“. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jam priteistos neturtinės žalos dydį.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. Dėl to neturtinės žalos dydžio nustatymas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija (pvz., žr. kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-383/2010, 2K-497/2012). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis dėl neturtinės žalos atlyginimo, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą bei išsprendimą baudžiamojoje byloje, ir negali padidinti ar sumažinti priteisto neturtinės žalos dydžio.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Pagal CK jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (6.283 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas klausimą dėl nukentėjusiajam L. U. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydžio pagrįstumo, nurodė, kad „[...] šiuo konkrečiu atveju [...] nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, svarbios aplinkybės ne tik nukentėjusiojo patirtas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bet ir paties nukentėjusiojo veiksmai, jų įtaka žalos atsiradimui“. Kartu teismas įvertino ir tai, kad pats nukentėjusysis, išeidamas į važiuojamąją kelio dalį, privalėjo atidžiau elgtis ir įsitikinti, kad nei jo, nei kitų eismo dalyvių saugumui nekyla pavojus „nepaisant to, kad šaligatvis galbūt ir buvo netinkamos būklės vaikščioti pėstiesiems“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad paties nukentėjusiojo L. U. elgesys turėjo nemenką reikšmę įvykiui kilti.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino G. S. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo L. U. interesus, teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Sumažindamas iš nuteistojo G. S. nukentėjusiajam L. U. pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ir CK 1.5 straipsnyje nustatytais teisės aiškinimo ir taikymo principais, siekdamas išlaikyti skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Dėl to kolegija neturi pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. U. klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo L. U. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Jonas Prapiestis