2019-07-24 Nr. AB-14720-3-61-3-00036-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-436-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00036-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 59.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. (S. G.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. G. (S. G.) (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. balandžio 30 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi pareiškėjui nustatė 7 kalendorinių dienų terminą prašymui dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo pateikti, nurodant svarbias priežastis, dėl kurių terminas buvo praleistas ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas 2019 m. gegužės 7 d. teismui pateikė „skundą“, kuriame nurodė, kad apeliacinio skundo padavimo termino nepraleido, nes 2019 m. balandžio 21-22 d. buvo šventinės dienos (Šv. Velykos). Pareiškėjas teigė, kad terminas „kalendorinės“ neapima šventinių dienų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą.

Teismas nurodė, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paskelbtas 2019 m. kovo 29 d. 14 val., taigi trisdešimties kalendorinių dienų terminas apeliaciniam skundui dėl šio teismo sprendimo paduoti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 65 straipsnio 4 dalimi, baigėsi 2019 m. balandžio 29 d. (nes balandžio 28 d. buvo nedarbo diena). Pareiškėjas apeliacinį skundą teismui pateikė 2019 m. balandžio 30 d. t. y. praleidus terminą vieną dieną.

Teismas vadovavosi ABTĮ 132 straipsnio 1 ir 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika ir 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui suformuluoti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, nurodant svarbias praleidimo priežastis. Pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti nesuformulavo, tačiau teigė, kad termino jis nepraleido, nes į trisdešimties kalendorinių dienų laikotarpį neturėtų būti įskaičiuojamos šventinės dienos.

Teismas su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutiko, pažymėjo, kad į kalendorinėmis dienomis skaičiuojamą terminą įeina ir darbo dienos, ir ne darbo bei švenčių dienos, atkreipė dėmesį, kad ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sprendimo apskundimo tvarka yra nurodyta teismo sprendime, dėl kurio pareiškėjas teikė apeliacinį skundą. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas dalyvavo paskelbiant teismo procesinį sprendimą ir jo kopiją gavo tą pačią dieną, taigi turėjo pakankamai laiko parengti ir paduoti apeliacinį skundą arba pavesti tai padaryti kitam asmeniui. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas savaip supranta procesinių terminų skaičiavimo taisykles, nesudaro pagrindo teismui pripažinti, kad terminas praleistas dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių, ekstraordinarių aplinkybių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti.

III. Pareiškėjas S. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą perduoti apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo, kuris yra neįgalus pensininkas, ne lietuvis, sunkiai suprantantis lietuvių kalbą, bylą, nesuteikė pareiškėjui vertėjo pagalbos, tokiu būdu pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, ABTĮ 9 straipsnio 4 dalį, o atsisakydamas priimti apeliacinį skundą riboja pareiškėjo konstitucines teises.

2) Teismo nustatyto termino laikotarpiu buvo dvi valstybinės šventinės dienos. Pareiškėjas šių dienų kaip paprastų kalendorinių dienų neskaičiavo, nes valstybines šventes gerbia. Pareiškėjas skundą rašė 2019 m. balandžio 28 d. sekmadienį, 2019 m. balandžio 29 d. blogai jautėsi, o kadangi gyvena vienas, neturėjo galimybių skundo perduoti teismui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į savo sveikatos būklę, gydytojų rekomendacijas ir prašo į tai atsižvelgti.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas), atsiliepime į pareiškėjo S. G. atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pareiškėjo argumentas, kuriuo jis savaip interpretuoja ABTĮ 132 straipsnio 1 dalies imperatyvią normą dėl procesinių terminų skaičiavimo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių praleido ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą trisdešimties kalendorinių dienų apskundimo terminą ir dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo ir neturėjo pagrindo atnaujinti praleisto apeliacinio skundo padavimo termino pagal ABTĮ 66 straipsnio 3 dalį.

2) Pareiškėjo argumentai, jog negalėjo pateikti apeliacinio skundo dėl sveikatos priežasčių, yra išdėstyti atskirajame skunde, tačiau teiktame prašyme dėl termino atnaujinimo jis šio argumento nenurodė. Atsakovas pažymėjo, jog 2019 m. gegužės 7 d. prašyme pareiškėjas pateikė tik savo interpretacijas dėl ABTĮ 132 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, o dėl sveikatos būklės nepasisakė, todėl, atsakovo vertinimu, atskirajame skunde išdėstyti argumentai vertintini kritiškai, juolab, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo negalimumą pateikti procesinius dokumentus teismui nustatytu laiku ir pats atskirajame skunde nurodė, kad teismas tokiais pareiškėjo paaiškinimais gali tikėti arba ne. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nesiekia įrodyti šių aplinkybių.

3) Pareiškėjo atskirasis skundas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas ir nesudaro jokio teisinio pagrindo naikinti Vilniaus miesto apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Bylos medžiaga nustatyta, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paskelbtas 2019 m. kovo 29 d. 14 val.; sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad jis per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 71). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, terminas apeliacinį skundą dėl minėto pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti baigėsi 2019 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.121 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. 2019 m. balandžio 28 d. buvo ne darbo diena (sekmadienis), taigi terminas apeliaciniam skundui dėl minimo pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti baigėsi 2019 m. balandžio 29 d. (pirmadienį). Pareiškėjo apeliacinis skundas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2019 m. balandžio 30 d. (b. l. 74), t. y. praleidus ABTĮ nustatytą trisdešimties kalendorinių dienų teismo sprendimo apskundimo terminą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad į terminą apeliaciniam skundui paduoti neįskaičiavo dviejų valstybinės šventės dienų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 1.121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad oficialių švenčių ir ne darbo dienos (šeštadieniai ir sekmadieniai) įskaitomos į terminą. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo atskirojo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu pirmosios instancijos teismas, per kurį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui suformuluoti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, nurodant svarbias praleidimo priežastis. Pareiškėjas tokio prašymo nesuformulavo, tačiau atskirajame skunde teigė, kad terminą praleido dėl pablogėjusios sveikatos būklės.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6‑601/2006; 2006 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006; 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006). Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502‑499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑798/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas pats dalyvavo paskelbiant teismo procesinį dokumentą (b. l. 72), todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko parengti ir paduoti apeliacinį skundą arba pavesti tai padaryti kitam asmeniui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2019 m. balandžio 29 d. pablogėjo jo sveikatos būklė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliacinio skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis priežastimis praleisto termino atnaujinimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirojo skundo argumentas dėl pablogėjusios sveikatos būklės atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ nustatytos tvarkos (apeliacinio skundo padavimo termino) nesilaikė ir apeliacinį skundą teismui pateikė praleidęs įstatyme nustatytą tokio skundo padavimo terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatyme nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. (S. G.) atskirąjį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė