2020-07-01 Nr. AB-13034-3-61-3-04316-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-701-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04316-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 3R-345(AG-280/02-2017) (toliau – ir Komisijos Sprendimas); panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (18-1)-D8-6213 nepradėti Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūrą (toliau – ir Ministerijos Sprendimas); įpareigoti Ministeriją imtis veiksmų išimant pageidaujamą sklypą iš Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583, kuris buvo pakeistas Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173, patvirtintos ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų sąrašo, šiuo tikslu atliekant Specialių planų korektūrą ar pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą, ar atlikti kitus būtinus veiksmus, kurie reikalingi siekiant pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą (išėmus pageidaujamą sklypą) ir atitinkamus teisės aktų projektus teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinimui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į Komisiją buvo kreiptasi po to, kai Ministerija Sprendimu nepagrįstai nepradėjo Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūros. Tačiau Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nepagrįstai konstatavo, kad Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašymą bei 2017 m. rugsėjo 12 sprendime nurodžiusi, kad pareiškėjo prašyme paminėta situacija nelaikytina klaida ar faktiniu duomenų neatitikimu, padarė pagrįstas išvadas. Komisija konstatavo, kad žemės sklypo, esančio ties (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas, pageidaujamas sklypas), išėmimas iš Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinės zonos negalėtų būti vertinamas kaip techninės klaidos (faktinių duomenų neatitikimo) ištaisymas, kadangi 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-24 patvirtintų Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 41 straipsnio prasme, saugomų teritorijų ribų faktinis keitimas negalėtų būti laikomas techninio pobūdžio koregavimu. Anot Komisijos, techninių klaidų ištaisymo paskirtis – dokumento koregavimas, bet ne esminiai pakeitimai, tuo tarpu Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūra, pasireiškianti kaip atitinkamo žemės ploto išėmimas iš valstybės saugomos teritorijos ribų, vertintina kaip esminis pakeitimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad toks Komisijos požiūris į pareiškėjo iškeltą klausimą buvo visiškai formalus ir paremtas iš esmės trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktais situacijos vertinimo argumentais, nors Komisija turėjo įsigilinti į klausimą iš esmės, jį išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai. Be to, pateikdama aukščiau minimus bei kitus motyvus, Komisija net neišnagrinėjo viso pareiškėjo reikalavimo ir pasisakė tik dėl jo dalies, o tai buvo akivaizdus įrodymas to, kad Komisija neįsigilino į pareiškėjo iškelto klausimo esmę ir nesiekė jo spręsti iš esmės.

3. Siekdamas pateikti Komisijos priimto Sprendimo neteisėtumo argumentus, pareiškėjas akcentavo, kad į Ministeriją buvo kreiptasi dėl M. S. iki nacionalizacijos turėto 0,5 ha ploto sklypo (teritorijos) įtraukimo į Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinę teritoriją teisingumo. Atitinkamas kreipimasis buvo sąlygotas tuo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriuje yra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 3191, kurioje buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į M.

S. iki nacionalizacijos turėtą 0,5 ha žemės plotą, esantį į šiaurės vakarų pusę nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)). Pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo V. S., kuri šiuo metu jau yra mirusi, o jos įpėdinis yra pareiškėjas. Pareiškėjo, kaip nuosavybės teisių atkūrimo paveldėtojo, interesas yra nuosavybės teisę į aukščiau nurodytą žemės sklypą atkurti natūra. Tačiau Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) buvo informuotas, kad pageidaujamas susigrąžinti natūra Žemės sklypas patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583, kuris buvo pakeistas Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173, patvirtintą ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją ir yra priskirtas valstybės išperkamai žemei.

Būtent dėl šios priežasties, nuosavybės teisės natūra į Žemės sklypą negali būti atkurtos ir Žemės sklypas negali būti grąžintas natūra. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas dar 2015 m. liepos 23 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu peržiūrėti Žemės sklypo priskyrimo Pavilnių regioninio parko ypač vertingai rekreaciniu požiūriu teritorijai pagrįstumą ir inicijuoti Žemės sklypo išbraukimo iš šios teritorijos procedūrą. Ministerija į nurodytą prašymą atsakė, kad toks prašymas gali būti tenkinamas, iš rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų (Lyglaukių rekreacinės teritorijos) ribų išbraukiant Žemės sklypą, kaip neatitinkantį rekreaciniu požiūriu ypač vertingoms teritorijoms.

Pareiškėjo teigimu, atitinkamas valstybės institucijos požiūris yra oficiali pozicija ir negali būti nuvertinama ar paneigiama kitais to paties ar žemesnio lygmens institucijų sprendimais.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Taisyklės reglamentuoja specialiųjų planų keitimo ir koregavimo tvarką (V skirsnis). Atkreipė dėmesį, kad Taisyklių 41 punkte yra numatytas papildomas specialiųjų planų koregavimo būdas, kuriam nėra taikoma Taisyklių 40 punkte nustatyta viešinimo, derinimo ir tvirtinimo tvarka, tai techninių klaidų ištaisymas. Taisyklių 41 punkte nurodyta, kad Techninių klaidų ištaisymas – Dokumento koregavimas, apimantis tik brėžiniuose ir tekstinėje dalyje pastebėtų spausdinimo, skaičiavimo, faktinių duomenų ir kitų neatitikimų ištaisymą, dėl kurio nekinta Dokumente nustatytų sprendinių esmė.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad viena svarbiausių situacijos aplinkybių yra tai, kad žemės plotas, kuriame yra Žemės sklypas, yra įsiterpęs tarp esamų (suformuotų ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotų) namų valdų žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Aplinkinėje, t. y. tarp miško masyvo ir (duomenys neskelbtini), uždaro kontūro teritorijoje yra išsidėstę esami eksploatuojami 7 namų valdos žemės sklypai ir Žemės sklypas. Maža to, į dalį prašomos grąžinti žemės nuosavybės teisės jau yra atkurtos ir natūra grąžintas namų valdos žemės sklypas, esantis būtent (duomenys neskelbtini). Be to, Žemės sklypas ribojasi tik su namų valdos sklypais (duomenys neskelbtini) bei keliais (gatvėmis), kurie yra iš šiaurės rytinės ir pietvakarių pusių. Žemės sklype nėra jokių rekreacinę reikšmę turinčių objektų, jis nėra miško (nėra miško naudmenų), pažintinio tako dalis, taip pat Žemės sklypas net nesiriboja su jokiais rekreacinę reikšmę turinčiais objektais, nes ribojasi tik su namų valdų sklypais ir keliais. Dėl šios priežasties pareiškėjo teigimu, Ministerijos 2015 m. rugpjūčio 25 d. rašte Nr. (18-1)-D8-6268 konstatuoti faktai nebuvo realios situacijos teisingas vertinimas. Todėl ir įtraukiant Žemės sklypą į rekreaciniu požiūriu ypač vertingos Lyglaukių rekreacinės teritorijos ribas buvo padaryta klaida.

6. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Ministerija nurodė, kad ginčijamo žemės ploto buvimas rekreaciniu požiūriu ypač vertingoje teritorijoje nėra techninė klaida. Paminėjo, kad kas yra techninė klaida ir kaip ji yra ištaisoma saugomų teritorijų specialiuosiuose planuose reglamentuojama Taisyklėse, todėl nurodė, kad pareiškėjo atveju žemės ploto, kuriame yra ginčo teritorija, išėmimas iš saugomos teritorijos ribų negali būti laikoma techninės (spausdinimo, skaičiavimo) klaidos ar kitokio faktinių duomenų neatitikimo ištaisymu.

8. Ministerija pažymėjo, kad ginčo teritorijos priskyrimas saugomai ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingai teritorijai yra nustatytas teisės aktais ir atitinkamai teritorijų planavimo dokumentais. Ginčo žemės plotas patenka į Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinę zoną, kuri yra saugoma teritorija. Paminėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Lyglaukių rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos ribos nustatytos taip, kad jos sutampa su Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plane išskirtomis Pavilnių rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ribomis. Priimant sprendimą dėl Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinėje zonoje esančios teritorijos (teritorija, esanti šalia (duomenys neskelbtini)) įtraukimo į rekreacinę zoną ir šios teritorijos įrašymą į ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų sąrašą, buvo vadovaujamasi Valstybinio žemėtvarkos instituto parengto Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano tekstine dalimi (aiškinamuoju raštu) ir plano procedūrų dokumentais, grafine dalimi bei Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano tekstine dalimi (aiškinamuoju raštu) ir plano procedūrų dokumentais, grafine dalimi. Atsakovas nurodė, kad rengiant Pavilnių regioninio parko ir jo funkcinių zonų ribų planą ir Pavilnių regioninio parko tvarkymo planą buvo analizuojami mokslinių ir kitų tyrimų duomenys apie regioninio parko gamtą, sprendiniai formuluoti atsižvelgiant į minėtų duomenų analizės rezultatus, konsultuotasi su suinteresuota visuomene ir derinta su įgaliotomis valstybės institucijomis, įvertintos gautos pastabos ir pasiūlymai. Tiek plano rengėjų parengtų sprendinių, tiek suinteresuotų asmenų pateiktų pasiūlymų dėl jų keitimo galimas poveikis Pavilnių regioninio parko saugomoms vertybėms vertintas kompleksiškai ir galutiniai sprendiniai rengti ir teikti tvirtinti atsižvelgiant į šį kompleksinį poveikio saugomoms vertybėms įvertinimą.

9. Ministerija nurodė, kad ginčo teritorija patenka į Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinio funkcinio prioriteto teritoriją, apsauginių agrarinių teritorijų bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Ginčo teritorija yra nutolusi nuo stambesnių vandens telkinių, atlieka apsaugines (įskaitant ir vizualinės apsaugos) funkcijas, užtikrina gamtinio kraštovaizdžio stabilumą ir atlieka ekologinės kompensacijos funkciją prieš (ar šalia esančias) intensyviai rekreacijai naudojamas teritorijas. Konkrečiu atveju, tai reikštų, kad teritorija būdama didžiausio šalies miesto teritorijoje, arti intensyviai rekreacijai naudojamų teritorijų (viešbučių, pramogų parkų, įvairaus pobūdžio takų ir trasų ir pan.) yra svarbi rekreaciniu požiūriu, net ir nesant joje įrengtų specializuotų rekreacinių įrenginių. Teritorija ribojasi su trimis privačios nuosavybės žemės sklypais, kuriuose yra gyvenamieji namai, taip pat ši teritorija ribojasi su viešuoju keliu (gatve), todėl regioninio parko gyventojai ir lankytojai praeidami ar pravažiuodami pro žaliąją teritoriją turi galimybę regėti žaliąją teritoriją, taip pat atsakovas paminėjo teisę ir galimybę laisvai vaikščioti, vedžioti šunis ir kitaip joje ilsėtis.

10. Ministerija tvirtino, kad teisės aktai, kurių pagrindu Pavilnių regioninio parke esančios teritorijos priskirtos saugotinoms ir ypač vertingoms rekreaciniu požiūriu, pagrindė teisinį šių teritorijų priskirtinumą prie tokių teritorijų, o faktinį šių teritorijų priskyrimą saugomoms ir ypač vertingoms rekreaciniu požiūriu teritorijoms pagrindė tiek faktinė situacija, tiek ir šio parko planavimo dokumentų parengimo rezultatai. Atsakovas pabrėžė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo žemės ploto, kuriame yra ginčo teritorija, priskyrimą saugomoms ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingoms teritorijoms laikyti technine klaida (faktiniu duomenų neatitikimu), kaip nurodoma pareiškėjo skunde. Atsakovo tvirtinimu, Ministerija Sprendime motyvuotai nurodė, dėl kokių priežasčių pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkinamas, o priimdama Sprendimą vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais specialiojo teritorijų planavimo dokumentų keitimą / koregavimą, teritorijų priskyrimą saugotinoms ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingoms teritorijoms, ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. liepos 13 d. rašte Nr. (3)-V3-l012(12.1), Savivaldybės 2017 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. A51-55284/17(2.15.1.2-MP3) bei Direkcijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. 2-190 pateiktais argumentais.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą spręsti teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į atsiliepime nurodytas aplinkybes.

12. Savivaldybė nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 2 d. raštu kreipėsi į Savivaldybę, prašydamas nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra suformuoti žemės sklypą ties (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. liepos 19 d. raštu Nr. A51-45726(2.14.2.12-MP8) informavo pareiškėją, kad Žemės sklypas patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583 patvirtintą ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją ir yra priskirtas valstybės išperkamai žemei.

13. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ buvo įsteigtas Valstybės saugomas Pavilnių regioninis parkas, kurio steigimo tikslas – išsaugoti erozinių raguvynų bei Vilnios slėnio kraštovaizdį, gamtiniu, rekreaciniu, kultūriniu bei estetiniu požiūriu vertingiausias ekosistemas, gamtos ir kultūros kompleksus ar atskirus elementus, išlaikyti kraštovaizdžio įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 1173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo 1.2 punktu patvirtintas rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašas, į kurį patenka Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinė teritorija, kurią sudaro 51,5 ha plotas. Iš Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano matyti, kad pareiškėjo Žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinę teritoriją. Savivaldybė pažymėjo, kad minėto Vyriausybės nutarimo 2.2 punkte Vilniaus miesto savivaldybei rekomenduota nustatyti, kad Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose žemės sklypai gali būti formuojami tik prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti iki šio nutarimo įsigaliojimo naudojami žemės sklypai nebuvo suformuoti. Savivaldybė nurodė, kad atsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad Lyglaukių rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos, kaip ir visų kitų Pavilnio regioniniame parke, ribos patvirtintos aukščiau minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, todėl nebuvo jokio pagrindo koreguoti Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų ir / ar tvarkymo planus. Taisyklių 41 straipsnyje numatyta, kad techninių klaidų ištaisymas – dokumento koregavimas, apimantis tik brėžiniuose ir tekstinėje dalyje pastebėtų spausdinimo, skaičiavimo, faktinių duomenų ir kitų neatitikimų ištaisymą, dėl kurio nekinta dokumente nustatytų sprendinių esmė.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

15. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjo Žemės sklypas yra priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Dėl šios priežasties nuosavybės teisės į pageidaujamą žemės sklypą negali būti atkuriamos natūra. Ministerija 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. (18-l)-D8-6268 pareiškėjui atsakė, kad organizavo pasitarimą ir vietovės apžiūrą bei nurodė, kad vietovės specialieji planai (Pavilnių regioninio parko ir zonų ribų planas, Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas) „galėtų būti koreguojami, iš rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų (Lyglaukių rekreacinės teritorijos) ribų išbraukiant Sklypą, kaip neatitinkantį rekreaciniu požiūriu ypač vertingoms teritorijoms taikomų kriterijų“.

Pareiškėjas nurodė, kad, gavęs tokią informaciją, siekė inicijuoti atitinkamas procedūras, kurių dėka būtų įgyvendintas techninės klaidos ištaisymas. Tarnyba nesutiko su tokia pareiškėjo pozicija, kadangi rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų sąrašo sudarymas ir apskaita numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnyje. Tarnyba, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad Lyglaukių rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos, kaip ir visų kitų Pavilnių regioniniame parke esančių rekreaciniu ar ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų ribos, patvirtintos atskiru Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (o ne tvirtinant Pavilnių regioninio parko specialiuosius planus), manė, kad nėra teisinio pagrindo koreguoti Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų ir / ar tvarkymo planus.

Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Žemės sklypo išėmimas iš Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinio funkcinio prioriteto zonos prilygtų techninės klaidos ištaisymui, laikant, kad buvo netiksliai nustatyti faktiniai duomenys, leidžiantys teigti, kad žemės sklypas yra vertingas rekreaciniu požiūriu, nes jame nėra jokių rekreacijai vertingų objektų ir savybių. Žemės sklypo buvimas rekreaciniu požiūriu ypač vertingoje teritorijoje nėra techninė klaida. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 583 Lyglaukių rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos ribos nustatytos taip, kad jos sutampa su Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plane išskirtos Pavilnių rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ribomis.

Rengiant valstybių parkų ir jų zonų ribų planus, dėl naudojamo mastelio ir teritorijos aprėpties nesiekiama nustatyti kiekvieno žemės sklypo paskirtį. Tarnyba pažymėjo ir tai, kad pageidaujamas sklypas yra centrinėje Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinio funkcinio prioriteto zonos dalyje, todėl jo išėmimas iš šios zonos būtų nelogiškas kraštotvarkiniu požiūriu: rengiant valstybinių parkų ir jų zonų ribų planus, funkcinio prioriteto zonos nustatomos sąlyginai didelėms teritorijoms, o ne vienam sklypui.

16. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodyti sklypai, tarp kurių yra Žemės sklypas, buvo suformuoti 1993–2000 metais, o 2004 metais rengiant ypač vertingų teritorijų sąrašą ir planą Pavilnių regioniniame parke, buvo apsispręsta nesudaryti prielaidų naujiems žemės sklypams – naujoms namų valdoms formuoti. Tokiu sprendimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė užtikrino, kad Vilniaus miesto gamtinės teritorijos liks atviros visuomenei, nebus skirtos užstatymui, jose neatsiras nauji gyvenamųjų namų kvartalai. Tarnyba pažymėjo, kad 2017 m. liepos 13 d. rašte (4)-V3-1012(12.1) minėjo, jog neužstatytų žemės plotų, kuriuos pretenduoja susigrąžinti piliečiai Pavilnių regioninio parko rekreaciniu požiūriu ypač svarbiose teritorijose, yra labai daug, šis pareiškėjo atvejis „ne vienintelis, todėl laikantis lygiateisiškumo, demokratijos ir viešumo principų, reikėtų kompleksiškai nagrinėti ir vienu metu nuspręsti dėl daugelio pretendentų prašymų. O patenkinus šiuos (daugelį jų) prašymų, būtų sunaikintos rekreaciniu požiūriu ypač svarbios teritorijos, kartu ir iš esmės sumažinta, sumenkinta Pavilnių regioninio parko vertė. Turėtume neužmiršti, kad Pavilnių regioninis parkas yra pats mažiausias ir bet kokios statybos, jų padariniai yra akivaizdūs.“

17. Tarnybos vertinimu, pareiškėjo ginčas pirmiausia yra susijęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. rugpjūčio 12 nutarimu Nr. 1173, o ne su Specialiojo plano korektūra.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies, panaikino Komisijos 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 3R-345(AG-280/02-2017), panaikino Ministerijos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (18-1)-D8-6213 ir įpareigojo Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašymą.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 27 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas organizuoti Pavilnių regioninio parko ribų ir jo zonų ribų ir / ar Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano koregavimą ištaisant technines klaidas (faktinių duomenų neatitikimą) ir teritorijos, kurioje yra pageidaujamas sklypas, išėmimo iš Pavilnių regioninio parko (Lyglaukių rekreacinės teritorijos) rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos, procedūrą. Ministerija 2017 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą Nr. (18-1)D8-6213, kuriame nurodė, kad, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl M. S. iki nacionalizacijos turėto 0,5 ha ploto sklypo (teritorijos), patenkančio į Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinę teritoriją, teisingumo, konstatavo, kad prašyme paminėta situacija nelaikytina klaida ar faktiniu duomenų neatitikimu, todėl nėra pagrindo pradėti Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūrą. Savo nuomonę grindė Tarnybos, Savivaldybės bei Direkcijos raštuose išsakytais argumentais. Atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjui yra numatytos galimybės gauti žemės sklypą kitoje vietovėje. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Ministerijos sprendimu, 2017 m. spalio 16 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Ministerijos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (18-1)-D8-6213 nepradėti Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūrą bei prašydamas įpareigoti Ministeriją išimti pageidaujamą sklypą iš Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583, kuris buvo pakeistas Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173, patvirtintos ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų sąrašo, šiuo tikslu atliekant Specialių planų korektūrą ar pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą, ar atlikti kitus būtinus veiksmus, kurie reikalingi siekiant pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą (išėmus pageidaujamą sklypą) ir atitinkamus teisės aktų projektus teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinimui. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-345(AG-280/02-2017), kuriuo nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Ministerijos Sprendime tik buvo įvardinta, jog pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašyme paminėta situacija nelaikytina klaida ar faktiniu duomenų neatitikimu, todėl ir nėra pagrindo pradėti Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūrą. Teismas pabrėžė, kad iš šio sprendimo turinio matyti, jog Ministerijos Sprendime nebuvo nurodytos teisės aktų normos, nebuvo nurodyti jokie konkretūs argumentai ir motyvai, pagrindžiantys Ministerijos Sprendimo pagrįstumą. Todėl padarė išvadą, kad Ministerijos Sprendime nepakako vien tik nurodyti, jog savo nuomonę, priimdama Sprendimą, Ministerija grindė Tarnybos, Savivaldybės bei Direkcijos raštuose išsakytais argumentais.

21. Teismas, įvertinęs Tarnybos 2017 m. liepos 13 d. rašte Nr. (3)-V3-l012(12.1), Savivaldybės 2017 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. A51-55284/17(2.15.1.2-MP3) bei Direkcijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. 2-190 pateiktus argumentus, susijusius su pareiškėjo pašymu dėl rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos ribų keitimo, padarė išvadą, kad minėtuose raštuose išsakytos nuomonės nebuvo teisinis pagrindas Ministerijos Sprendime nurodytoms išvadoms. Teismo vertinimu, Ministerija privalėjo argumentuotai bei motyvuotai Sprendime paaiškinti, kodėl pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašyme paminėta situacija nelaikytina klaida ar faktiniu duomenų neatitikimu, kodėl nebuvo pagrindo pradėti Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūrą, be to, privalėjo aiškiai atsakyti pareiškėjui dėl jo 2017 m. birželio 27 d. prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo Žemės sklypu.

22. Teismas padarė išvadą, kad Administracija, priimdama skundžiamą Sprendimą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, todėl šis Sprendimas laikytinas neteisėtu ir naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kaip priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

23. Teismo vertinimu, konstatavus, kad Ministerijos Sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, darytina išvada, kad Komisija, priimdama Sprendimą, netinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius Ministerijos veiksmus priimant Sprendimą ir padarė nepagrįstas išvadas, kad Ministerijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Komisijos Sprendimas teismo panaikintas.

24. Teismas nurodė, kad konstatavus, jog Ministerija priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, pažeisdama VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą imtis veiksmų išimant pageidaujamą sklypą iš Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583, kuris buvo pakeistas Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173, patvirtintos ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų sąrašo, šiuo tikslu atliekant Specialių planų korektūrą ar pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą, ar atlikti kitus būtinus veiksmus, kurie reikalingi siekiant pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą (išėmus pageidaujamą sklypą) ir atitinkamus teisės aktų projektus teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinimui, teismo tenkintas iš dalies, t. y. Ministerija įpareigota išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašymą iš naujo.

III. 25. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta patenkinti pareiškėjo skundo dalį, susijusią su reikalavimu pareigoti Ministeriją imtis veiksmų išimant pageidaujamą sklypą iš Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583, kuris buvo pakeistas Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173, patvirtintos ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų sąrašo, šiuo tikslu atliekant Specialių planų korektūrą ar pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą, ar atlikti kitus būtinus veiksmus, kurie reikalingi siekiant pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą (išėmus pageidaujamą sklypą) ir atitinkamus teisės aktų projektus teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinimui, ir pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi, t. y. panaikinus Komisijos Sprendimą bei panaikinus Ministerijos Sprendimą, įpareigoti Ministeriją imtis nurodytų veiksmų. Taip pat prašo iš Ministerijos priteisti pareiškėjo naudai visas bylinėjimosi apeliaciniame teisme išlaidas.

26. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (18-1)-D8-6213 „Dėl specialiojo plano koregavimo ir (ar) faktinių duomenų neatitikimų ištaisymų“ priėmė sprendimą nepradėti Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūros, nes, atsakovo manymu, pareiškėjo prašyme paminėta situacija nelaikytina klaida ar faktiniu duomenų neatitikimu. Ši atsakovo pozicija buvo ir yra grindžiama Tarnybos 2017 m. liepos 13 d. rašte Nr. (3)-V3-1012(12.1), Savivaldybės 2017 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. A51-55284/17(2.15.1.2-MP3) bei Direkcijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. 2-190 pateiktais argumentais. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas jo skundą, nurodė tai, jog minėtuose raštuose išsakytos nuomonės nebuvo teisinis pagrindas Ministerijos Sprendime nurodytoms išvadoms. Iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, teismas nurodė ir tai, kad Ministerija privalėjo argumentuotai bei motyvuotai Ministerijos Sprendime paaiškinti, kodėl pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašyme paminėta situacija nelaikytina klaida ar faktiniu duomenų neatitikimu, kodėl nėra pagrindo pradėti Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūrą, be to, privalėjo aiškiai atsakyti pareiškėjui dėl jo 2017 m. birželio 27 d. prašyme nurodytų aplinkybių, susijusią su pageidaujamu sklypu. Taigi, pareiškėjo įsitikinimu, teismas, konstatuodamas tai, kad Ministerijos Sprendime išdėstyti argumentai nėra tinkami, iš esmės pripažino, kad nėra tinkami tokie argumentai, kurie nurodyti Tarnybos 2017 m. liepos 13 d. rašte. Teismas iš esmė pripažino, kad nėra tinkami ir tokie argumentai, kurie kildinami iš minėto Tarnybos rašto ir yra susiję su tikslu apsaugoti Pavilnių regioninį parką nuo naujų statybų. Pareiškėjas pažymi, kad statybų draudimo argumentas buvo naudojamas ir Direkcijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte. Šis raštas buvo ir Savivaldybės 2017 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. A51-55284/17(2.15.1.2- MP3) išdėstytos pozicijos pagrindas.

27. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo į bylą pateikta medžiaga patvirtino atsakovo dar 2015 m. rugpjūčio 25 d. rašte išdėstytas aplinkybes, nes šio rašto pagrindu buvo suorganizuotas pasitarimas ir vietovės apžiūra, kuriuose dalyvavo Direkcijos, Tarnybos ir Savivaldybės specialistai, kurių nuomone Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planas (toliau – ir Parko ribų planas), Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas (toliau – ir Parko tvarkymo planas) (toliau kartu – ir Parko specialieji planai) galėtų būti koreguojami iš rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų (Lyglaukių rekreacinės teritorijos) ribų išbraukiant pageidaujamą sklypą, kaip neatitinkantį rekreaciniu požiūriu ypač vertingoms teritorijoms taikomų kriterijų. Pareiškėjo teigimu, išnagrinėjus Parko specialiuosius planus, matyti, kad pageidaujamas sklypas neturėjo ir neturi nieko bendro su ten nurodytais gamtinės aplinkos bruožais bei gamtinėmis ir kultūrinėmis kraštovaizdžio vertybėmis bei kraštovaizdžio rekreaciniu potencialu. Pareiškėjas akcentuoja, kad ir kitų Specialiųjų planų nuostatų analizė, santykyje su atsakovo palaikoma pozicija, akivaizdžiai įrodo, kad palaikydamas savo poziciją, atsakovas kuria naujus ir iš esmės dirbtinius pageidaujamo sklypo rekreacinio vertingumo argumentus.

28. Pareiškėjo vertinimu, teismui visiškai pakako duomenų padaryti išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Ministeriją imtis nurodytų veiksmų yra pagrįstas ir todėl turėjo būti patenkintas. Nėra ir negali būti jokios kitos (naujos) medžiagos, kuri būtų reikšminga sprendžiant klausimą, ar pageidaujamas sklypas argumentuotai buvo įtrauktas į Pavilnių regioninio parko ypač vertingą rekreaciniu požiūriu teritoriją (Lyglaukių rekreacinę teritoriją).

29. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Ministerija nurodo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimo turinį, mano, jog pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą sudarantys veiksmai laikytini administracinėmis funkcijomis, kurias atlieka viešojo administravimo subjektas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas, kuriuo prašoma teismo įpareigoti Ministeriją imtis pareiškėjo nurodytų veiksmų, iš esmės reiškia prašymą priimti už Ministeriją sprendimą, t. y. kad teismas nurodytų Ministerijai, kokį ji sprendimą turėtų priimti dėl pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašymo.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Direkcija informuoja, kad nagrinėjama teritorija (prie (duomenys neskelbtini)) ir iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. buvo Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinėje teritorijoje, rekreaciniu požiūriu ypač vertingoje teritorijoje. Pavilnių regioninis parkas buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1-2913. Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 ra. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723. Taigi pareiškėjas teikia klaidingą informaciją. Direkcija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo pridėtame Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. S17-115 pateikta kitokią informacija nei nurodo pareiškėjas. Bei primena, kad nagrinėjama, prie (duomenys neskelbtini), teritorija įtraukta į ypač vertingų rekreaciniu požiūriu teritorijų sąrašą ir priskiriama valstybės išperkamai žemei nuo 2005 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 723.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo dėl jo tenkinimo spręsti teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į atsiliepime nurodytas aplinkybes.

34. Savivaldybė nurodo, kad pirmos instancijos teismas Tarnybos 2017 m. liepos 13 d. rašte Nr. (3)-V3-1012(12.1), Savivaldybės 2017 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. A51-55284/17(2.15.1.2-MP3) bei Direkcijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. 2-190 pateiktų argumentų 2018 m. spalio 10 d. sprendime iš viso neaptarė ir nenagrinėjo, nevertino jų tinkamumo sprendžiant, jog pageidautinas sklypas yra ypač vertingas rekreaciniu požiūriu ar kt. Savivaldybė pažymi, kad teismas konstatavęs, jog Ministerija priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, pažeisdama VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą imtis veiksmų tenkino iš dalies, t. y. Ministeriją įpareigojo išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Taryba nurodo, kad spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Ministeriją imtis veiksmų, teismas konstatavo, kad toks prašymas yra patenkinamas iš dalies, t. y. Ministerija įpareigojama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pirminį prašymą. Tarybos vertinimu, toks teismo sprendimas yra pagrįstas ir logiškas, nes teismas negali įpareigoti valstybės instituciją pakeisti Vyriausybės nutarimo, prieš tai nenustačius būtinybės ir pagrindo tą daryti. Priešingu atveju būtų pažeistas valdžių padalijimo principas (tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios). Jeigu, Ministerijai pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, atsiras pagrindas keisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 583, bus inicijuojamas teisės akto (-ų) keitimas nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ministerijos sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Ministeriją atlikti veiksmus.

38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Administracija, priimdama skundžiamą Sprendimą, nesilaikė VAĮ 8 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, Sprendimą laikė neteisėtu ir panaikino ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas, konstatavęs, kad Ministerijos Sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, padarė išvadą, kad Komisija, priimdama Sprendimą, netinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius Ministerijos veiksmus priimant Sprendimą ir padarė nepagrįstas išvadas, kad Ministerijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Komisijos Sprendimą panaikino. Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą imtis veiksmų, tenkino iš dalies, t. y. Ministerija įpareigota išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašymą iš naujo.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria dėl įpareigojimo Ministeriją atlikti veiksmus, teismas nusprendė šį reikalavimą tenkinti iš dalies ir įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašymą iš naujo. Pareiškėjo įsitikinimu, teismui visiškai pakako duomenų išvadai, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Ministeriją imtis veiksmų yra pagrįstas ir todėl turėjo būti patenkintas. Todėl, pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo įpareigoti Ministeriją imtis veiksmų išimant pageidaujamą sklypą iš Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583, kuris buvo pakeistas Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173, patvirtintos ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų sąrašo, šiuo tikslu atliekant Specialių planų korektūrą ar pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą, ar atlikti kitus būtinus veiksmus, kurie reikalingi siekiant pakeisti rekreacijai ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke planą (išėmus pageidaujamą sklypą) ir atitinkamus teisės aktų projektus teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinimui.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 27 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas organizuoti Pavilnių regioninio parko ribų ir jo zonų ribų ir / ar Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano koregavimą ištaisant technines klaidas (faktinių duomenų neatitikimą) ir teritorijos, kurioje yra pageidaujamas sklypas, išėmimo iš Pavilnių regioninio parko (Lyglaukių rekreacinės teritorijos) rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos, procedūrą. Ministerija Sprendime nurodė, kad, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl M. S. iki nacionalizacijos turėto 0,5 ha ploto sklypo (teritorijos), patenkančio į Pavilnių regioninio parko Lyglaukių rekreacinę teritoriją, teisingumo, konstatavo, kad prašyme paminėta situacija nelaikytina klaida ar faktiniu duomenų neatitikimu, todėl nėra pagrindo pradėti Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūrą. Savo nuomonę grindė Tarnybos, Savivaldybės bei Direkcijos raštuose išsakytais argumentais.

42. Pirmosios instancijos teismas panaikino Ministerijos Sprendimą, kaip priimtą nesilaikant VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Pabrėžtina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Tai reiškia, kad minėto įstatymo nurodytose nuostatuose reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus. Taigi, pirmosios instancijos teismas panaikino Ministerijos Sprendimą, dėl to, kad šis neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes Ministerija, atsisakydama tenkinti pareiškėjo prašymą, Sprendime nenurodė teisės aktų normų, konkrečių argumentų ir motyvų, pagrindžiančių jos sprendimo pagrįstumą.

Toks pažeidimas konkrečiu atveju laikytinas esminiu procedūros pažeidimu, dėl kurio sprendimas turi būti naikinamas remiantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad pridėti Tarnybos 2017 m. liepos 13 d. raštas Nr. (3)-V3-l012(12.1), Savivaldybės 2017 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. A51-55284/17(2.15.1.2-MP3) bei Direkcijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštas Nr. 2-190 laikytini tų institucijų nuomonėmis, kurios nėra teisinis pagrindas Ministerijos rašto išvadoms.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Ministerija privalėjo Sprendime argumentuotai ir motyvuotai paaiškinti, kodėl pareiškėjo prašyme nurodyta situacija nėra klaida ar faktinių duomenų neatitikimas, kodėl nėra pagrindo pradėti Pavilnio regioninio parko planavimo schemos korektūrą, aiškiai atsakyti pareiškėjui dėl prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su Žemės sklypu. Atsižvelgus į Ministerijos Sprendimo panaikinimo pagrindą, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog teismas iš esmės pripažino, jog nėra tinkami argumentai nurodyti Tarnybos, Direkcijos ir Savivaldybės raštuose, kadangi teismas netyrė minėtų raštų teisėtumo.

43. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Ministeriją atlikti veiksmus pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalijimo principu, administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016; kt.). Dėl šios priežasties teismas negali Ministerijai, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl Pavilnių regioninio parko planavimo schemos korektūros, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigoti imtis veiksmų, kol šis klausimas neišspręstas kompetentingos institucijos laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti nurodytus veiksmus pirmosios instancijos teismo negalėjo būti tenkinamas pilnai, todėl Ministerija įpareigota priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo prašymo (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

45. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, taigi galutinis sprendimas šioje byloje yra priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė