2018-03-07 Nr. AB-4661-3-61-3-01542-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-259-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01542-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2006 m. sausio 3 d. iki 2006 m. spalio 3 d. ir nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis (žiauriomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis) sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose jam trūko gyvenamojo ploto, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerų perpildymas lėmė mažą fizinį aktyvumą, neigiamai paveikė sąnarius, dėl oro trūkumo nukentėjo miego kokybė, dėl baldų (kėdžių) trūkumo visi kameroje buvę asmenys negalėdavo valgyti vienu metu, todėl maistas atšaldavo. Be to, pasak pareiškėjo, jam atsirado baimė uždaroms patalpoms, depresija. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl netinkamai tvarkomų dušų susirgo grybeliu, o sanitariniu mazgu tekdavo naudotis kitų kalinčių asmenų akivaizdoje, nes sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik simboline sienele. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas nurodė, jog jautė gėdą, didelį pažeminimą, pradėjo kompleksuoti.

3. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad į teismą kreipėsi iš karto sužinojęs apie jo teisių pažeidimą, todėl senaties terminas neturėtų būti taikomas (b. l. 74). Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija), pasak pareiškėjo, nėra numatyta, kad dėl nežmoniškų sąlygų gali būti taikomas senaties terminas. Papildomai pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos sąlygos skalbykloje skalbti tiek apatinius, tiek ir viršutinius drabužius. Pareiškėjas paaiškino, kad drabužius skalbdavosi kameroje (šaltu vandeniu), kameroje rūbai ilgai neišdžiūdavo. Pasak pareiškėjo, jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–20). Lukiškių TI-K prašė teismo pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą. Taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti 2,28 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

4. Atsakovas sutiko, kad kai kurios kameros galėjo būti perpildytos, tačiau atkreipė dėmesį, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tekęs plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K paaiškino, kad nedidelėje kameroje negali būti didelis stalas. Standartinėse kamerose stalai pagaminti su dviem pasukamomis kėdutėmis. Daugelis asmenų naudoja spintelę kaip stalą, todėl kameroje, kurios plotas yra apie 8 kv. m ir yra apgyvendinti 4 žmonės, visi gali valgyti vienu metu – dviese prie stalo ir dviese prie spintelės ant lovų. Lukiškių TI-K nuomone, sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m aukščio sienele atitinka teisės aktų reikalavimus.

5. Papildomuose paaiškinimuose Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 25 d., todėl negali pateikti duomenų apie laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. (b. l. 60). Lukiškių TI-K taip pat papildomai paaiškino, kad dušinės, prausyklos patalpos yra kasdien valomos ir dezinfekuojamos (b. l. 97).

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas (b. l. 133–138). Teismas Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

7. Teismas tenkino Lukiškių TI-K prašymą dėl senaties termino taikymo ir konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2013 m. balandžio 12 d.

8. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio (niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas) pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų apie privatumo užtikrinimą (pertvaros su durimis ir pan.), teismas konstatavo, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

9. Pareiškėjo naudai teismas vertino pareiškėjo nurodytą kėdžių trūkumą.

10. Teismas nurodė, kad reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, yra nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte. Vadovaudamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K tik 2014 m. rugpjūčio 21–25 d. Teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu jam tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

11. Vadovaudamasis Lukiškių TI-K pateiktais Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, teismas konstatavo, kad pažeidimų dėl netinkamos ventiliacijos kamerose ar higienos pažeidimų dėl dušinių valymo ar dezinfekavimo nebuvo nei karto nustatyta.

12. Teismas konstatavo, kad pažeidimas truko trumpą laiką (4 dienas), todėl vertino, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kad būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas sprendė, kad teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

III. 13. Pareiškėjas J. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti netaikant ieškinio senaties termino (b. l. 146).

14. Pareiškėjas nurodo, kad į teismą kreipėsi iš karto po to, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimus. Be to, 2007 metais dar nebuvo nustatytos Lietuvos higienos normos, o minimalaus ploto reikalavimas buvo įtvirtintas tik 2010 m. gegužės 11 d. Tuo metu pareiškėjas jau buvo kalinamas Lukiškių TI-K, jam nebuvo leidžiama naudotis nei internetu, nei telefonu, todėl pareiškėjas negalėjo žinoti apie Lukiškių TI-K pažeidimus. Pareiškėjas taip pat paaiškina, kad Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos teisės aktais, higienos reikalavimais. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad Konvencijos 3 straipsnis nurodo, jog nežmoniškomis sąlygomis žmogų laikant ilgą laiką nėra taikomas senaties terminas.

15. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 149–153).

16. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nurodo, kad byloje nėra nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

18. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą suteikti galimybę teismo posėdyje dalyvauti konferenciniu būdu (b. l. 155).

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

20. Pareiškėjas pateiktame prašyme nenurodė, kodėl byla pagal jo apeliacinį skundą turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

21. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis).

22. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas jo reikalavimams pritaikė senaties terminą.

23. Pasak pareiškėjo, Konvencijos 3 straipsnis nurodo, jog nežmoniškomis sąlygomis žmogų laikant ilgą laiką nėra taikomas senaties terminas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Konvencijos 3 straipsnis yra skirtas kankinimo uždraudimui ir numato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Taigi, Konvencijos 3 straipsniu nėra reguliuojamas senaties taikymo klausimas.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju senaties taikymas neatitinka Konvencijoje įtvirtino reguliavimo.

25. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

26. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas.

27. Pareiškėjas skunde įvardijamus pažeidimus vertino žiauriu, nežmonišku, kankinančiu, orumą žeminančiu elgesiu. Tai patvirtina teismo išvadą, kad pareiškėjas apie skunde nurodytus pažeidimus žinojo (turėjo žinoti), kai jie, pareiškėjo nuomone, įvyko, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjui buvo žinomos (galėjo būti žinomos) konkrečios teisės normos ar teismų praktika. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad apie savo teisių pažeidimus, galimai įvykusius 2007 ar 2010–2012 metais, jis sužinojo tik prieš kreipiantis į teismą, t. y. tik 2016 metais. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. balandžio 13 d. (b. l. 3), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas už laikotarpį iki 2013 m. balandžio 12 d. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

27. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl senaties termino pagrįstai neatnaujino.

29. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas tik 4 paras (atvyko 2014 m. rugpjūčio 21 d., o išvyko – 2014 m. rugpjūčio 25 d.) (b. l. 15). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai byloje analizavo ir vertino būtent šį laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat pripažino, kad kamerose trūko kėdžių, o tai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų valgant. Kitų pareiškėjo teisių pažeidimų teismas nenustatė.

30. Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie pareiškėjo argumentai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

28. Nagrinėjamu atveju neturtinę žalą sukėlę veiksniai truko trumpą laiko tarpą (4 paras). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nenustatyta, kad dėl aptartų pažeidimų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis tualetu ar dėl kėdžių trūkumo būtų kreipęsis raštu į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, netaikant ieškinio senaties, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė