2016-12-05 Nr. AB-22797-3-62-3-00590-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2922-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00590-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. P. 2015 m. gegužės 4 d. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kybartų pataisos namuose nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio buvo laikomas drausmės grupėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei 3,6 kv. m, kaip nustatyta Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė stresą, negatyvias emocijas, depresiją, pažeminimą, todėl prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepime į skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad mažiausias pareiškėjui tekęs plotas siekė 3,8 kv. m, todėl atitiko teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, kad pareiškėjas sistemingai daro tyčinius nusikaltimus, laisvės atėmimo bausmę atlieka ne pirmą kartą, todėl objektyviai turėjo ir galėjo suvokti kilsiančias neigiamas pasekmes. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė sąlygų, kurios būtinos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kybartų pataisos namuose nuobaudas baudos izoliatoriuje atlikinėjo 2012 m. sausio 27 d. – vasario 8 d., rugpjūčio 21 d. – rugsėjo 5 d., spalio 1 d. – spalio 16 d. ir spalio 18 d. – lapkričio 2 d., o nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 14 d. buvo patalpintas drausmės grupėje ir nuobaudą atliko 115 ir 119 kamerose. Teismo vertinimu, nei vienu iš nurodytų laikotarpių vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo mažesnis, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, 111.2 punktu – 3,6 kv. m. Vadovaudamasis šių taisyklių 111.2 punkto, garantuojančio minimalų 3,6 kv. m kameros plotą, nuostatomis ir nustatytomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, jog minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiais laikotarpiais nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl ploto trūkumo paneigti atsakovo pateiktais duomenimis, yra abstraktaus, deklaratyvaus, bendro pobūdžio ir vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl tokie teiginiai nepripažintini lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kybartų pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų, kurias jis įvardijo skunde. Be to, byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl tariamai blogų kalinimo sąlygų Kybartų pataisos namuose, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl medicininės pagalbos. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) nenustatyti, todėl pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį civilinė atsakomybė nekyla.

III. Pareiškėjas D. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas pateikė ne visą ir netikslingą informaciją apie pareiškėjo buvimo sąlygas pataisos namuose. Paaiškino, kad drausmės grupėje pareiškėjas buvo du kartus, kamerose Nr. 119 ir Nr. 115, tuo tarpu atsakovas nurodė, jog nuobaudą drausmės grupėje pareiškėjo atliko vieną kartą. Pareiškėjas nesutinka, kad jam tekęs mažiausias plotas siekė 3,8 kv. m, nes nebuvo vertinamas baldų užimamas plotas. Pareiškėjas pažymėjo, kad drausmės grupėje negalėjo gaminti maisto, nes tam nebuvo sudarytos sąlygos. Be to, nebuvo įmanoma skalbti rūbų, jų išsidžiovinti, prie stalo tilpdavo tik du asmenys, todėl juo naudotis keturiems asmenims nebuvo galima. Visa tai sukėlė nepatogumų, kildavo konfliktai, pareiškėjas jautė įtampą, baimę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų pataisos namuose, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pareiškėjas skunde kaip vieną iš žalos atsiradimo pagrindų, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto trūkumą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus. Kiek tai susiję su šiuo pareiškėjo nurodytu pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje bylos Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-116/2011).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atitinkamai iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiais, kai pareiškėjas Kybartų pataisos namuose buvo laikomas baudos izoliatoriuje bei drausmės grupėje, teko ne mažiau kaip 3,8 kv. m (b. l. 15–16). Taigi, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus byloje esančius duomenis, inter alia duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kybartų pataisos namuose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat papildomai akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog, būdamas baudos izoliatoriuje ar drausmės grupėje, neturėjo galimybių pasigaminti maisto, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalies nuostatas nuteistieji turi teisę nemokamai gauti maistą pagal fiziologines normas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 5 punkte nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija; kamerose laikomiems nuteistiesiems maistas pristatomas į kameras (24 p.); Kybartų pataisos namų direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 7-10/244 patvirtinta Kybartų pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo tvarka. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepripažįsta pareiškėjo teisių pažeidimu jo nurodytos aplinkybės dėl nesudarytų sąlygų maistui laikyti bei ruošti.

Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su rūbų skalbimu, džiovinimu bei dėl per mažo stalo, pažymėtina, jog jie nėra neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pareiškėjas minėtuoju bylos aspektu taip pat prašo teismo išreikalauti papildomus duomenis. Tačiau pažymėtina, jog įrodymų rinkimas administraciniame procese negali būti begalinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-455/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjui tekusio konkretaus gyvenamojo ploto įvairiais jo kalinimo Kybartų pataisos namuose laikotarpiais bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, minėtas pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė