2020-03-04 Nr. AB-5093-3-62-3-02756-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-175-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02756-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.2; 43.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. S.-K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S.-K. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Kauno miesto skyriaus, ir uždarajai akcinei bendrovei „BET Invest“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo, valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. S.-K. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir jo patikslinimas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 44S-7; 2) pripažinti negaliojančia 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 3) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

J. S.-K. taip pat prašė atnaujinti vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 20 d. nutartimi pareiškėjos J. S.-K. skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėja skundžia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 44S-7, kurį priėmė Širvintų skyrius. Pažymėjo, kad Tarnybos buveinė yra Gedimino pr. 19, Vilniuje, o Tarnybos Širvintų skyriaus – Vilniaus g. 61, Širvintose. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo Tarnybos buveinė yra Vilniuje, o Tarnybos Širvintų skyriaus – Širvintose, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo veikimo teritorijoje, teismas padarė išvadą, jog nurodyta pareiškėjos skundo dalis yra priskirta nagrinėti šiam teismui. Kadangi nurodyta J. S.-K. skundo dalis nėra priskirta nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų kompetencijai, teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, šią pareiškėjos skundo dalį atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad J. S.-K. skundo reikalavimas dėl Tarnybos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išvestinis iš reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo ir neatsiejamai su juo susijęs, todėl atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, buvo atsisakyta priimti ir išvestinį reikalavimą.

Teismas taip pat pabrėžė, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi, įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo nustatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Teismas pažymėjo, kad naikinamasis dešimties metų terminas gali būti netaikomas tik byloje nustačius aplinkybes, kurios gali būti laikomos išimtinėmis. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi, J. S.-K. buvo išaiškintina, kad skundą dėl Tarnybos 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 44S-7 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ji turi teisę paduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teismas pažymėjo, kad Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ir nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie turi būti vertinami kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose savo pobūdžiu nėra viešasis administravimas. Atsižvelgęs į tai, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas nurodytą pareiškėjos skundo dalį taip pat atsisakė priimti. Teismas J. S.-K. išaiškino teisę su ieškiniu dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

III. Pareiškėja J. S.-K. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja pažymi, kad atsakovais nurodė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „BET Invest“, kurios buveinė yra Kauno mieste, ir Nacionalinė žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kurios buveinė yra Vilniaus mieste. Akcentuoja, kad kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 4 dalį priskirtini Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti – Regionų apygardos administraciniam teismui, skundas (prašymas, pareiškimas) turi būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kitais atvejais, kai yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, kurie gali būti nagrinėjami skirtingų apygardų administraciniuose teismuose, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 3 dalimi, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pareiškėjo pasirinkimu.

J. S.-K. nurodo, kad jos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymas buvo pateiktas nagrinėti Tarnybos Kauno miesto skyriui, todėl ir J. S.-K. skunde reikšdama reikalavimą įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti jos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini), skundą teikė kartu ir pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus buveinę Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams. Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 3 dalimi, ji turi teisę teikti skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, todėl mano, kad teismas nepagrįstai vertino, jog skundas nėra teismingas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.

J. S.-K. pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustato, jog pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodo, kad pareiškėja yra pretendentės A. K. (mirusi) paveldėtoja į buvusių savininkų O. V. ir O. K. iki 1940 m. turėtą žemę, ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje pretendentė A. K. yra pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o J. S.-K., siekdama, kad būtų įgyvendintas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į buvusių savininkų O. V. ir O. K. iki 1940 m. turėtą žemę, kreipėsi į Tarnybą ir siekė, kad ši institucija tuo metu buvusią užimtą žemę atlaisvintų, iškeldindama Avarinę tarnybą, ir tęstų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja mano, kad skundo reikalavimui įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti jos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo neturi būti taikoma Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Akcentuoja, kad pareiškėja neteikia skundo dėl Tarnybos neveikimo ir dėl administracinių aktų ar sprendimų, priimtų ankščiau nei prieš 10 metų, panaikinimo, o prašo pratęsti administracinę procedūrą. J. S.-K. nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė nepagrįstą nutartį.

Pareiškėja nurodo, kad reikalavimas pripažinti negaliojančia 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra išvestinis, tačiau mano, kad visi trys jos skundo reikalavimai yra tiesiogiai susiję ir turėtų būti nagrinėjami vienoje byloje. Pažymi, kad J. S.-K. pradėjus atskirą bylą bendrosios kompetencijos teisme dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), susidarytų ydinga situacija, kai šios sutarties pripažinimas negaliojančia pats savaime pareiškėjai jokių teisinių padarinių nesukeltų, kol administraciniame teisme nebūtų išnagrinėta bylą dėl reikalavimų panaikinti Tarnybos 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 44S-7 ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti J. S.-K. 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ir atvirkščiai, administraciniame teisme negalėtų būti išnagrinėta byla dėl kitų dviejų reikalavimų, kol 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nebūtų pripažinta negaliojančia. Teigia, kad ginčas lemia, jog byla negali būti išskaidyta, nes dėl visų trijų tiesiogiai susijusių reikalavimų teismas turėtų pateikti argumentus viename sprendime / nutartyje toje pačioje byloje, o šiuos reikalavimus nagrinėjant atskirose administracinės ir civilinės teisenos bylose, būtų pažeistos proceso teisės normos, kadangi į teismą kreipiamasi reiškiant reikalavimus, nesukeliančius teisinių padarinių arba kai nebūtų apgintos pažeistos pareiškėjos teisės.

J. S.-K. pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje suformuluota teisės kreiptis teisminės gynybos išlyga yra susijusi tik su akivaizdžiu skundo nepriimtinumu. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Pareiškėjos nuomone, teisinis santykis, iš kurio kilo ginčas, yra administracinio pobūdžio – dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės, todėl byla yra teisminga administraciniam teismui, o pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad skundo reikalavimas pripažinti negaliojančia 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir todėl nepagrįstai jį atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos J. S.-K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nustatyta, kad pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėja prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 44S-7, kuriuo buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į mirusiajai A. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0808 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad minėtą sprendimą priėmė Tarnyba, atstovaujama Širvintų skyriaus vedėjo (I t., b. l. 70–71). Teismas padaręs išvadą, kad tiek Tarnybos, tiek jos teritorinio skyriaus buveinės yra Vilniaus apygardos administracinio teismo veiklos teritorijoje, J. S.-K. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 44S-7 atsisakė priimti, kadangi byla nepriskirtina tam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta).

Kaip jau minėta, pareiškėjos prašomą panaikinti 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 44S-7 priėmė Tarnyba, atstovaujama Širvintų skyriaus vedėjo. Tarnybos Širvintų skyrius yra adresu: Vilniaus g. 61, Širvintos, taigi patenka į Vilniaus regiono apylinkės teismo veiklos teritoriją. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo įstatymo 6 straipsnį, Vilniaus regiono apylinkės teismo veiklos teritoriją apima Vilniaus apygardos administracinis teismas. Taigi, aptarto skundo reikalavimo nagrinėjimas yra priskirtas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Aplinkybės, kad pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas Tarnybos Kauno skyriui, nesudaro pagrindo išvadai, jog J. S.-K. skundas turėtų būti nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose. Bylos priskirtinumo nurodytam teismams nekeičia ir tai, kad antruoju atsakovu pareiškėja nurodė UAB „BET Invest“, kuriam joks reikalavimas nėra reiškiamas. Pareiškėjos suformuluotas reikalavimas pakankamai aiškiai atskleidžia jos keliamo ginčo priskirtinumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, J. S.-K. argumentas, kad ji turi teisę teikti skundą nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, nėra niekuo pagrįstas. Šiuo atveju nėra jokių tarpusavyje susijusių reikalavimų, kurie galėtų būti nagrinėjami skirtingų apygardų administraciniuose teismuose, todėl pareiškėja neturėjo teisės pasirinkti, kuriam administraciniam teismui pateikti skundą.

Kadangi J. S.-K. skundas yra priskirtinas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 20 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kurioje buvo prašoma panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Širvintų skyriaus, 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 44S-7. Apibendrinant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad aptarta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta.

Atsisakęs priimti aptartą pareiškėjos skundą, dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ir išvestinį iš šio reikalavimo reikalavimą įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti J. S.-K. 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodytas reikalavimas yra susijęs su konstatavimu, kad prašomas panaikinti Tarnybos Širvintų 2014 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 44S-7 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl negali būti priimamas nagrinėti kaip savarankiškas materialusis reikalavimas. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl termino praleidimo tokiam reikalavimui pareikšti yra pertekliniai.

Antruoju skundo reikalavimu J. S.-K. prašo pripažinti negaliojančia 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1035-858/2017, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, kad skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo, pareiškimo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-677-438/2019, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Dėl skundo reikalavimo, t.y. kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-520/2020, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Kaip jau minėta, antruoju skundo reikalavimu J. S.-K. prašo pripažinti negaliojančia 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, ji kelia valstybės institucijos veiksmų, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, teisėtumo klausimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad valstybinės žemės pirkimas–pardavimas yra civilinis sandoris. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra ne kartą nurodžiusi, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 16 d. nutartis dėl teismingumo byloje Nr. T-91/2016, 2015 m. balandžio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-70/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja, ginčydama 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kelia ginčą, susijusį valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, kuris, atsižvelgiant į aptartus Specialiosios kolegijos išaiškinimus, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, o motyvai, kuriais yra grindžiamas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtumas, keliamo ginčo pobūdžio ir esmės, lemiančio ginčo rūšinį teismingumą, nekeičia. Nors teismas, nagrinėdamas ginčą, turės atsižvelgti ir į tam tikras administracines procedūras, tačiau šis ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, šį pareiškėjos skundo reikalavimą taip pat buvo pagrįstai atsisakyta priimti.

Priešingai nei teigia J. S.-K., reikalavimas dėl 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia yra savarankiškas skundo reikalavimas ir nėra jokio pagrindo jo nagrinėti kartu su kitais dviem anksčiau aptartais pareiškėjos skundo reikalavimais vienoje byloje. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nepanaikinimas (nepripažinimas negaliojančia) būtų kliūtis nagrinėti administracinę bylą dėl Tarnybos teritorinio skyriaus 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 44S-7 pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kol nebus išnagrinėta civilinė byla, tuo labiau, kad nuosavybės teisės pareiškėjai į likusią buvusią savininkių iki 1940 m. turėtą žemę buvo atkurtos anksčiau nei buvo sudaryta minėta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

Atkreiptinas dėmesys, kad J. S.-K. nurodytoje Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2018 m. birželio 12 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-64/2018 buvo pateikti argumentai dėl ieškovės keliamų reikalavimų, susijusių su žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir tvirtinimo administraciniais teisiniais santykiais bei su civiliniais teisiniais santykiais, kuriuose Nacionalinė žemės tarnyba veikia kaip valstybinės žemės patikėtinis, dalyvaujantis civiliniuose valstybinės žemės sklypo nuomos santykiuose. Kadangi nurodytoje byloje buvo sprendžiamas iš esmės kitokių, nei pareiškėjos keliamų, reikalavimų teismingumo klausimas, nurodyta nutartimi nėra pagrindo vadovautis.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose ir prašomoje panaikinti nutartyje pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjos keliamas ginčas negali būti nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose, todėl skundą priimti atsisakė ir J. S.-K. išaiškino teisę dėl pirmojo ir trečiojo skundo reikalavimų kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, o dėl antrojo – į bendrosios kompetencijos teismą. Nėra pagrindo šią nutartį naikinti ar keisti J. S.-K. atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. S.-K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė