2022-11-03 Nr. AB-26271-3-61-3-01541-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-764-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01541-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Jis nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. kovo 12 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis suėmimo sąlygomis: nesuteiktos apgyvendinimui tinkamos patalpos, gyvenamosios dalies patalpos įrengtos nesilaikant Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse nustatytų reikalavimų, sanitariniai mazgai žemino orumą, netinkamai įrengtos techninės iškvietimo priemonės. Jis buvo laikomas kameros tipo patalpose, pagal rūšinį įrengimą priskiriamose sanitariniam mazgui, netinkamai buvo įgyvendinamos socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programos, nesudarytos užimtumo sąlygos už kameros ribų, kuriomis pareiškėjas negalėjo laisvai / tinkamai pasinaudoti, patalpos buvo blogai vėdinamos, jose buvo atviras sanitarinis mazgas. Pareiškėjas teigia patyręs kankinimus, nežmonišką elgesį, orumo ir garbės pažeminimus, psichologinį spaudimą ir smurtą, tam tikrus sveikatos sutrikimus.

2.2. Patalpos nebuvo pritaikytos apgyvendinti asmenis, naudingas plotas jose neskaičiuojamas, todėl atitiko tiesioginę savo paskirtį, t. y. sanitarinį mazgą. Apgyvendinimas tokiose patalpose lėmė nehigienines ir antisanitarines sąlygas. Tokiose patalpose pareiškėjas buvo priverstas valgyti ir miegoti, laikytis nustatytos tvarkos 23 val. per parą. Apskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje galimybės nėra, nes nėra apibrėžtas sanitarinio mazgo plotas. Sanitarinis mazgas nėra atskira patalpa, neturi atskiros vėdinimo patalpos, tai kameros patalpa. Niekur nėra įrengti atviri ar iš dalies atitverti sanitariniai mazgai su praustuve ir tualetu.

2.3. Pareiškėjui buvo suteikta apie 7,7 kv. m ploto, kuris buvo perpildytos įrenginiais, inventoriumi, baldais, asmeniniais suimtųjų daiktais. Sanitarinio mazgo praustuvės ir klozeto atskiras išdėstymas nesudarė atskiros patalpos kameroje, nebuvo kabinos, atitinkančios galiojančių teisės aktų reikalavimus.

2.4. Kamerose nesudaryta tinkama orumą nežeminanti aplinka, naudojantis sanitariniu mazgu, netinkamai įrengtas inventorius, inventoriaus ir baldų perteklinis dydis, kas sudarė didelius nepatogumus. Ilgalaikis tokio sanitariniu mazgo naudojimas pareiškėjui sukėlė nežmoniškas ir kankinimui prilyginamas sąlygas. Be to, kiekvienoje pamainoje dirbo moterys, kurios galėjo jį stebėti sanitariniame mazge, kas kėlė ypatingai didelius fizinius nepatogumus ir psichologinius išgyvenimus, kančias ir sunkumus, sukėlė nepilnavertiškumo jausmą.

2.5. Kamerose buvo suprojektuoti ir grindyse įrengti vandens nutekėjimo trapai su sifonais. Jis buvo priverstas praustis toje pačioje kameroje matant kitiems jos gyventojams ir pareigūnams. Dėl ploto trūkumo pareiškėjas patyrė diskomfortą, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Patalpose kaupėsi drėgmė, sudarydama palankią terpę veistis pelėsiui, o vėdinimas per langą nebuvo pakankamas, nes atidaryti langą trukdė vidinės lango grotos, o šaltuoju metų laiku atvėrus langą, kameroje laikėsi lauko temperatūra.

2.6. Pareiškėjui nebuvo suteiktas joks užimtumas, nebuvo supažindinantis su veikla, kuria būtų galėjęs užsiimti už kameros, nepateiktas užimtumo grafikas ir jo pobūdis, nebuvo paaiškinta tvarka, kaip pareiškėjas galėtų pasinaudoti užimtumo priemonėmis, nebuvo sudarytos sąlygos kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų.

2.7. Pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai priemonių asmens higienai palaikyti, o dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Taip pat nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai palaikyti švarią aplinką, dėl ko kameroje buvo drėgna, visada jautėsi pelėsio dvokas, o iš viduryje kameros įrengto nutekėjimo sifono sklido blogas kvapas, laikėsi drėgmė, visą parą girdėjosi vamzdynų nutekėjimo garsai.

2.8. Nebuvo įrengta aliarmo sistema, o beldimo į duris metodas buvo neefektyvus, keliantis daug triukšmo koridoriuje, kas trukdydavo pareigūnams tiksliai ir operatyviai nustatyti kamerą. Nesitikint greitos pagalbos, mintis kėlė baimes, nepatogumus, saugumo stoką ir veikė pareiškėjo elgesį.

2.9. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, leidžia konstatuoti asmens laisvių ir teisių pažeidimą: visos kameros buvo įrengtos vienodai, todėl vienos ar kelių kamerų neatitikimą laiko visos sistemos struktūriniu pažeidimu. Mano, kad 8 000 Eur kompensacija yra proporcinga patirtai neturtinei žalai atlyginti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Kadangi pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2021 m. balandžio 30 d., Vilniaus PN, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė taikyti 3metų ieškinio senaties terminą.

3.2. Pagal pateiktus duomenis ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

3.3. Sanitarinio mazgo įrengimas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d.) neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, todėl plotą galėjo nurodyti apytiksliai. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 (2013 m.), 386–395 (2012 m.), 406–417 (2015 m.), 418–426 (2016 m.) sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę tieks elgesio, tiek saugumo kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu bendrauja griežtai laikantis mandagumo ir etikos principų.

3.4. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

3.5. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m, o plotis - 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

3.6. Gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengti stebėjimo langeliai arba akutės. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

3.7. Nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K visose kamerose buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema, ji buvo veikianti ir visi asmenys pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė nė vieno atveju, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala.

3.8. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse grindžiamas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos, kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo naudai.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą išsiuntė 2021 m. gegužės 3 d., todėl praleido trejų metų terminą reikalavimui atlyginti laikotarpiui nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. patirtą neturtinę žalą pareikšti. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą, teismas pritaikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. kovo 12 d.

6. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė Vilniaus PN 2021 m. kovo 16 d. rašto pagrindu, tačiau jis buvo adresuotas Nevyriausybinei organizacijai „Justitia est fundamentum“, o ne pareiškėjui. Pareiškėjo prašymas buvo tenkintas ir jam suteikta narystė minėtoje organizacijoje. Tačiau pareiškėjas nebuvo įgaliotas šios organizacijos asmuo, taigi pareiškėjas nėra tinkamas subjektas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme, nes pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta administracinė procedūra.

7. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl galimybės pasinaudoti dušu tik kartą per savaitę teismas nurodė, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė, kad tokia naudojimosi dušu tvarka jis turėjo teisę naudotis, todėl pareiškėjo teiginius, susijusius su naudojimusi dušu, laikė nepagrįstais. Pareiškėjas skundą grindė ir tuo, kad buvo stebimas Vilniaus PN pareigūnų, tačiau tikslių duomenų kada ir kas jį stebėjo, pateikti negali, nes šie duomenys jam yra neprieinami, tačiau nurodo, kad buvo stebimas keletą kartų per dieną. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

8. Vertindamas skundo argumentus dėl resocializacijos programų nevykdymo teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu įstaigos administracija buvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti konkrečiose Vilniaus PN nuteistiesiems, laikomiems drausmės grupės laikymo sąlygomis, vykdomose programose. Nesant pareikštos valios, Vilniaus PN negalėjo jam užtikrinti šios teisės ex officio (pagal pareigą). Pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio užimtumo jis pageidauja, skunde nurodė tik deklaratyvius teiginius, kad nevykdoma socialinė reabilitacija.

9. Dėl aliarmo mygtukų neįregimo teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl aliarmo mygtukų neveikimo ar nebuvimo. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu.

10. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kaip tai numato teisės aktai (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015 17 p.), todėl teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN gyvenamosios patalpos yra vėdinamos pagal teisės aktų reikalavimus. Ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai atliekami nebuvo, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl kamerų neatitikimo Higienos normos 134:2015 reikalavimams dėl drėgmės, temperatūros, ventiliacijos ar pan. Nustatyta, kad kameros vėdinamos natūraliai per langus, kaip tai numatyta Higienos normos 134:2015 17 punkte, o pareiškėjas į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais nesikreipė, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiais aspektais.

11. Įvertinęs Vilniaus PN pateiktus duomenis apie kamerų ir sanitarinių mazgų plotą bei jose laikomų asmenų skaičių, teismas sprendė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo nuo 7,31 kv. m iki 8,22 kv. m., vienam asmeniu nuo 3,64 kv. m iki 4,11 kv. m. Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

12. Atsižvelgęs į Vilniaus PN pateiktas dušų nuotraukas, teismas nurodė, jog dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira. Taigi, teismo vertinimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu dušo patalpoje buvo pakankamas. Be to, netgi vertinant, kad pareiškėjui privatumas duše nebuvo užtikrinamas didesniu lygmeniu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad galimas privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

13. Nagrinėdamas skundo teiginius dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas pažymėjo, jog pagal Vilniaus PN pateiktus duomenis Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusios kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o gerinant suimtųjų laikymo sąlygoms užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 13 dienų buvo laikomas vienas, o su kitais asmenimis, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu iš viso praleido 297 dienas, todėl, įvertinęs pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, priteisė iš atsakovo 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo naudai.

III. 14. Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas nepasisakė ir neargumentavo, kaip apskaičiavo vienam asmeniui turintį tekti plotą, nenurodė kaip apskaičiavo baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą, nenustatė, kiek pareiškėjas turėjo galimybės pasinaudoti laisvu plotu.

15.2. Buvo pažeistas proceso operatyvumo principas, nes nuo skundo padavimo iki sprendimo priėmimo praėjo beveik 5 mėnesiai. Taip pat teismas pakankamai vangiai dalyvavo įrodymų tyrime, papildomų duomenų nereikalavo, pasitikėjo atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

15.3. Buvo pažeistos procesinės pareiškėjo teisės šioje byloje, nes jis nebuvo supažindintais su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė Vilniaus PN.

15.4. Teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo prašymu, nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Šiuo atveju senaties terminas neturėtų būti taikomas, nes pažeidimai susiję su išskirtinių ir labiausiai saugomų teisių pažeidimu.

15.5. Pareiškėjas nesutinka su teismo taikyta sanitarinio mazgo apskaičiavimo metodika. Teismas nepareikalavo pateikti oficialių duomenų šaltinio ir nepagrįstai laikė atsakovo šalies pateiktus duomenis neginčijamai teisingais.

15.6. Teismas išsamiai neištyrė atsakovo atstovo pateiktų duomenų dėl užimtumo suteikimo suimtiesiems tvarkos, neindividualizavo konkrečių galimybių ir teisių, kuriomis galėjo pasinaudoti pareiškėjas, apsiribojo atsakovo nurodoma bendra tvarka.

15.7. Aliarmo skambučio įrengimas reglamentuotas įstatymu, o pareiškėjas nurodė pakankamai reikšmingą priežastį dėl jam sukeltos žalos negalint pasinaudoti automatizuotu iškvietimu. Žinojimas ir suvokimas, kad jam nebus suteikta reikalinga skubi pagalba sukėlė vidinius išgyvenimus, nerimą, baimę, nepatogumus.

15.8. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo svarbiausią pareiškėjo pateiktą dokumentinį įrodymą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. (1.39E)7R-1514 kuriuo yra pripažįstama, jog Vilniaus PN turėjo būti uždaryti, kad būtų nutrauktas asmenų teisių pažeidimas ir jų žalojimas, nes minėtos patalpos neatitiko nei nacionalinių, nei tarptautinių minimalių žmogaus teisių standartų.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose buvo paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Įstaiga plotą galėjo nurodyti apytiksliai. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas apie 0,56 kv. m. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. NVSC nereiškė pastabų nei dėl sanitarinių mazgų įrengimo gyvenamosiose patalpose, nei dėl privatumo užtikrinimo jose.

16.2. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

16.3. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

17. Pareiškėjas M. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ar dydžio. Taip pat atsakovas nepateikia argumentų, kodėl sanitarinių mazgų plotus apskaičiavo apytiksliai ir kodėl to neatliko akredituotos įmonės specialistai.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovo atsiliepime nurodyti argumentai sutampa su išdėstytais apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas pareiškėjo M. L. reikalavimas priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d., atlyginti.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 310 dieną buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl privatumo tualete neužtikrinimo, aliarmo mygtuko neįrengimo, minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, teismas pažeidė jo procesines teises, įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė operatyvumo principo.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad sanitarinio mazgo patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, todėl nėra pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis ir nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuotina, jog LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisėtam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant bylos duomenų visumą apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas (žr., pvz., LVAT 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-770-442/2021).

27. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

29. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes jis galimai nebuvo supažindintas su visais atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.). Be to, iš bylos medžiagos (b. l. 64) matyti, kad atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą kartu su priedais buvo išsiųstas pareiškėjui. Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai atmestini.

30. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo negalimumo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-520/2020). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Vilniaus PN prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. gegužės 2 d., nes pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2021 m. gegužės 3 d.

31. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas užimtumas, pažymėtina, kad pareiškėjas įvairiose programose galėjo dalyvauti savo noru, tačiau teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, į kokias programas užsirašė, nepateikė duomenų, ar kreipėsi į administraciją dėl dalyvavimo programoje ar kitame užsiėmime. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti užimtumo programose pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti.

32. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl aliarmo iškvietimo (signalizacijos) mygtukų nebuvimo, pažymėtina, kad pagal nuoseklią LVAT praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-758-261/2021) Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė.

33. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

35. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir LVAT praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

36. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,64 kv. m. iki 4,11 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

37. Dėl Vilniaus PN apeliacinio skundo argumento, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).

38. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 310 paras, iš jų 13 parų kamerose buvo laikomas vienas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas 297 paras Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

39. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

40. Įvertinus atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (310 parų, iš kurių 13 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus bei į naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Einikis ir 4 kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteista 600 Eur suma yra per maža kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl ji didinama iki 4 500 Eur.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau netinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisiama 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo M. L. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 4 500 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo M. L. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė