7f619c85-3e46-4e8f-8a25-7ac07e6233e2 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-566-450/2014Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02486-2010-0Procesinio sprendimo kategorija: 21.1.; 45.6.; 121.14; 121.21. (S)                                                                    VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS               N U T A R T I S                                                               2014 m. birželio 4 d.       Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo uždaros akcinės bendrovės „Paverba“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo uždaros akcinės bendrovės „Paverba“ ieÅ¡kinį atsakovui uždarai akcinei bendrovei „Reitan Convenience Lithuania“, trečias asmuo akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, dėl pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimo.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,n u s t a t ė:I.

Ginčo esmėieÅ¡kovas UAB „Paverba“ prašė patvirtinti 1998-01-27 su atsakovu sudarytÄ paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilniuje (unikalus Nr. 1394-0000-1187) 1/8 dalies, pažymėjimas plane 14E1g, kadastrinių matavimų byloje pažymėta indeksais 1-18 (6,22 kv. m.), 1-19 (1,28 kv. m.), 1-20 (1,45 kv. m.), pirkimo - pardavimo sutartį. IeÅ¡kovas nurodo, kad 1996-10-15 bei 1997-01-09 statybos rangos sutartimis UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentÅ«ra (dabar pavadinimas UAB „Reitan Convenience Lithuania“) kaip rangovas įsipareigojo pastatyti ir perduoti užsakovams, taip pat ir UAB „Paverba“, dalinės nuosavybės teise aÅ¡tuonių prekybos darbo vietų prekybinį paviljonÄ , esantį prie Vilniaus geležinkelio stoties.

Paviljonas buvo pastatytas ir įregistruotas Statybos inspekcijoje (1998-01-09 aktas dėl individualaus statinio priėmimo naudoti Nr. 1802). 1998-01-27 UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentÅ«ra ir UAB „Paverba“ sudarė paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kuriÄ UAB „Paverba“ už 65 900,43 Lt nupirko 1/8 dalį (9,51 kv. m. naudingo ploto) paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilniuje. IeÅ¡kovas nurodo, kad sumokėjo atsakovui daikto kainÄ ir pradėjo naudotis paviljono dalimi pasiraÅ¡ytos sutarties pagrindu.

IeÅ¡kovo teigimu, atsakovas užsakė statinio kadastrinius matavimus, kuriuose buvo nurodyti neteisingi duomenys (nenurodyta, kad pastatas susietas monolitiniais pamatais), dėl to paviljonas negalėjo bÅ«ti įregistruotas VÄ® Registrų centre kaip nekilnojamasis daiktas. Atsakovas, registruodamas paviljonÄ Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyboje, nurodė neteisingus statinio duomenis. Atsakovas po daugybės praÅ¡ymų įgaliojo UAB „Paverba“ direktorių AidÄ AverbuchÄ atlikti paviljono teisinę registracijÄ .

IÅ¡taisius trÅ«kumus kadastro duomenų byloje, paviljonas 2007-08-17 buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Paviljonas pastatytas valstybinės žemės sklype, kurį nuo 2004-12-26 patikėjimo teise valdo AB „Lietuvos geležinkeliai“. Galutinai įregistravus paviljonÄ , jo savininkas UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentÅ«ra įgijo teisę sudaryti valstybinės žemės nuomos ar pirkimo - pardavimo sutartį žemės sklypui, kuris reikalingas paviljono eksploatacijai. Atsakovas neperleidžia 1/8 paviljono dalies ieÅ¡kovui UAB „Paverba“ ir vengia įforminti pirkimo - pardavimo sutartį notarine tvarka.

IeÅ¡kovas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalimi, prašė teismo patvirtinti pirkimo - pardavimo sutarties sudarymÄ .Atsakovas UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentÅ«ra (dabar pavadinimas UAB „Reitan Convenience Lithuania“) praÅ¡o ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodė, kad atsakovas neneigia 1998-01-27 tarp UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentÅ«ros ir UAB „Paverba“ sudarytos paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties. Atsakovo teigimu, teismas negali pripažinti galiojančia sutarties, kuri yra galiojanti ir nesant teismo sprendimo.

Atsakovas nurodo, kad kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydamas panaikinti VÄ® Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2009-12-01 sprendimÄ Nr. 394 ir VÄ® Registrų centro Vilniaus filialo 2009-10-13 sprendimÄ Nr. IN(5.1.15.)-33688, siekdamas panaikinti paviljono registracijÄ Nekilnojamojo turto registre, ir skunde nurodė, kad paviljonas priklauso iÅ¡ viso aÅ¡tuoniems fiziniams ir juridiniams asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Atsakovas nurodo, kad elgiasi sÄ Å¾iningai, akcentuodamas ne tik savo, bet ir kitų savininkų, įskaitant ieÅ¡kovo, teises, siekdamas užtikrinti 1998-01-27 UAB „Vilniaus spauda“ Vilniaus agentÅ«ros ir UAB „Paverba“ sudarytos paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties vykdymÄ .Trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašė ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodė, kad 1997 metais tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir atsakovo UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentÅ«ra bei jo atstovaujamų verslininkų darbdavių konfederacijos narių (tame tarpe ir ieÅ¡kovo UAB „Paverba“) buvo sudaryta atviro tipo statinio (Å¡aligatvio) nuomos sutartis Nr. 05-86JD-19/N-1 dėl Å¡aligatvio nuomos prekybos paviljono statybai.

IeÅ¡kovas ir atsakovas, pasiraÅ¡ydami minėtÄ sutartį, žinojo, kad jiems perduodamas Å¡aligatvis gali bÅ«ti naudojamas tik laikino prekybos paviljono statybai. Paviljonas buvo pripažintas laikinu statiniu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002. Pagal paviljono statymo metu galiojusius teisės aktus laikinojo tipo statiniai nebuvo teisiÅ¡kai registruojami. Trečiasis asmuo nurodo, kad patenkinus ieÅ¡kinį, paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartis bÅ«tų pripažinta nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartimi, kas prieÅ¡tarautų faktui, kad paviljonas yra laikino tipo statinys.

IeÅ¡kovas, parengęs naujÄ kadastrinių matavimų bylÄ ir atlikęs formalius pataisymus, kuriems atlikti nebuvo jokio teisinio pagrindo, 2007-08-28 įregistravo paviljonÄ Nekilnojamojo turto registre. Dėl Å¡ios priežasties ieÅ¡kovo ir atsakovo sudaryta paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartis neatitiko nekilnojamojo turto sandorių formai nustatytų reikalavimų, kadangi tokie sandoriai turi bÅ«ti tvirtinami notariÅ¡kai. Trečiasis asmuo nurodo, kad Å¡iuo atveju Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalis negali bÅ«ti taikoma, kadangi paviljono dalies pirkimo -pardavimo sutarties sudarymo metu paviljonas buvo laikinojo tipo statinys, įstatymai nenustatė Å¡iai sutarčiai notarinės formos.

IeÅ¡kovas, sudarydamas paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartį, gerai suprato, koks yra paviljono teisinis statusas, kadangi nesiekė notariÅ¡kai patvirtinti sutarties iÅ¡ karto po jos sudarymo.          II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė        Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė ir teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčo objektas (paviljonas) buvo teisėtai statomas (sukurtas) kaip laikinas statinys. Å iÄ iÅ¡vadÄ patvirtina su trečiuoju asmeniu sudaryta 1997-01-09 nuomos sutartis, kurios pagrindu trečiasis asmuo perdavė atsakovui atviro tipo statinio (Å¡aligatvio) dalį naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui sutartyje apibrėžtam terminui.

Å ios sutarties pagrindu paviljono statybai buvo iÅ¡duotas statybos leidimas ir atsakovas įgijo teisę pastatyti bÅ«tent tokį statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 1996-03-19 redakcija). Tuo atveju, jei bÅ«tų buvę numatyta statyti nuolatinį statinį, t. y. statinį, kuris pastoviai tvirtai sujungtas su žeme (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 1996-03-19 redakcija), prieÅ¡ iÅ¡duodant statybos leidimÄ bÅ«tų reikėję spręsti valstybinės žemės paskyrimo ir naudojimo statinio statybai klausimÄ , kadangi paviljonas buvo pastatytas valstybinės žemės sklypo (unikalus Nr. 0101-8001-0001) dalyje, kurioje Å¡iuo metu yra įregistruotas nekilnojamasis daiktas Å¡aligatvis (t. 2, b. l. 162).

Tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas (1996-03-19 redakcija) numatė, kad statytojo teisė realizuojama, kai turimas sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Kadangi, kaip minėta, statytojas (atsakovas) paviljono statybai neįgijo nei žemės nuosavybės, nei valstybinės žemės nuomos teisės, o pagal 1997-01-09 nuomos sutartį įgijo teisę naudotis ant valstybinės žemės esančiu šaligatviu laikino prekybos paviljono įrengimui, tai akivaizdu, kad ginčo objektas (paviljonas) buvo teisėtai pastatytas kaip laikinas statinys.

Atviro tipo statinio (Å¡aligatvio) nuomos sutartį pasirašė ne tik atsakovas, bet ir ieÅ¡kovas, todėl ieÅ¡kovui buvo žinoma, jog perduodamas nuomai statinys (Å¡aligatvis) galės bÅ«ti naudojamas tik laikino prekybos paviljono statybai ir veiklai. IeÅ¡kinio reikalavime nurodoma 1998-01-27 pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas perdavė ieÅ¡kovui nuosavybės teisę į paviljonÄ kaip į laikinÄ statinį. Tokia iÅ¡vada daroma iÅ¡ aplinkybių, kad buvo sudaryta paprastos raÅ¡ytinės formos sutartis, be to, paviljonas tuo metu nekilnojamojo turto registre kaip nuolatinis statinys nebuvo įregistruotas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-12-04 nutartyje Nr. 3K-3-1476/2002 nustatė, kad prekybos paviljonas yra laikinas statinys, dėl to atsakovas negali bÅ«ti įpareigojamas atlikti tokio statinio teisinę registracijÄ (t. 1, b. l. 24-27). Å ios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nereikia įrodinėti, nes ji nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.Kadangi tarp Å¡alių susiklostė rangos teisiniai santykiai dėl laikino statinio – prekybos paviljono pastatymo ir jo dalies perdavimo ieÅ¡kovo nuosavybėn, ir atsakovas 1998-01-27 sutartimi šį sukurtÄ objektÄ (laikinÄ prekybos paviljonÄ ) perdavė ieÅ¡kovo nuosavybėn, tai nėra pagrindo pripažinti, kad tarp Å¡alių buvo sudarytas daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ perleidimo sandoris, kurį atsakovas vengia įforminti notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ginčo objektas 2007 m. buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip pastatas – paviljonas (unikalus Nr. 1394-0000-1187) ir įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į šį pastatÄ . Tačiau, teismo vertinimu, Å¡i aplinkybė nekeičia byloje padarytų iÅ¡vadų dėl Å¡alių tarpusavio įsipareigojimų turinio, t. y. kad atsakovas įsipareigojo pastatyti ir perduoti ieÅ¡kovui laikino tipo statinį. Tai, kad sukurtas daiktas de facto atitinka nekilnojamojo turto požymius, nereiÅ¡kia, kad kyla atsakovo pareiga įforminti paviljono kaip nekilnojamojo daikto perleidimÄ ieÅ¡kovui.

Pažymėjo, kad nei statybos metu, nei Å¡iuo metu paviljonui naudoti nėra suteiktas valstybinės žemės sklypas (jo dalis), prieÅ¡ingai, valstybinės žemės sklypo dalis, kurioje yra paviljonas, 2004 m. perduota trečiajam asmeniui valdyti patikėjimo teise. Atviro tipo statinio (Å¡aligatvio) nuomos teisė taip pat yra pasibaigusi. Ä®siteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimu civilinėje byloje, kurioje dalyvavo ir Å¡ios bylos dalyviai, R. K., Michailas Averbuchas, Mykolo Kanevičiaus IÄ®, Rolando Subačiaus IÄ® ,,Ridetas“ buvo įpareigoti atlaisvinti atviro tipo statinį (Å¡aligatvį), esantį Geležinkelio g. 16, Vilniuje, iÅ¡nuomotÄ ieÅ¡kovams 1997-01-09 statinio nuomos sutartimi, ir perduoti jį AB ,,Lietuvos geležinkeliai“.

Be to, Vilniaus m. apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal trečiojo asmens ieÅ¡kinį atsakovui dėl Å¡aligatvio atlaisvinimo pasibaigus nuomos sutarčiai (civ. byla Nr. 2-1236-430/2013). Imperatyvi CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostata numato, kad nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypÄ , negali bÅ«ti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta – yra negaliojanti. Todėl teismas negali patenkinti ieÅ¡kinio reikalavimo ir patvirtinti paviljono kaip nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties, nes tai prieÅ¡tarautų minėtai imperatyviai nuostatai ir pažeistų trečiojo asmens, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise, interesus.

Vien tik ginčo objekto registravimo nekilnojamojo turto registre faktas negali sukurti ieÅ¡kovui daugiau teisių, nei jis įgijo sandorio (rangos sutarties dėl laikino statinio pastatymo) pagrindu. Esant Å¡ioms aplinkybėms, ieÅ¡kinio reikalavimÄ atmetė kaip nepagrįstÄ . Atsakovo atstovė prašė taikyti 1964 metų CK numatytÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir ieÅ¡kinį atmesti Å¡iuo pagrindu. Toks praÅ¡ymas nepagrįstas. Jei byloje bÅ«tų nustatyta, kad atsakovas iÅ¡ tiesų vengia įforminti pirkimo - pardavimo sutartį notarine tvarka, toks ieÅ¡kovo teisių pažeidimas bÅ«tų kvalifikuotinas kaip tęstinis ir, tokiu atveju, ieÅ¡kinio senaties terminas prasidėtų kiekvienÄ atsakovo neveikimo dienÄ (CK 1.127 straipsnio 5 dalis), todėl senaties terminas nebÅ«tų praleistas.

Tačiau, kaip minėta, byloje nebuvo nustatytas atsakovo vengimas įforminti pirkimo - pardavimo sutartį notarine tvarka, todėl ieÅ¡kinį atmetė dėl Å¡ios priežasties.                   III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai      IeÅ¡kovas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-01 sprendimÄ ir ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį patenkinti. Teismas nevisapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė įrodymus bei neatskleidė bylos esmės, todėl toks teismo sprendimas yra naikintinas.      Siekiant nustatyti, kokias tarpusavio teises ir pareigas prisiėmė sutarties Å¡alys, pasiraÅ¡ydamos aptariamas sÄ lygas, bÅ«tina sutartį iÅ¡aiÅ¡kinti pagal CK 6.193 - 6.195 straipsniuose įtvirtintas sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles bei jų pagrindu suformuotÄ teismų praktikÄ .

Ä®statyme tiesiogiai įtvirtintas reikalavimas sutartis aiÅ¡kinti sÄ Å¾iningai (CK 193 straipsnio 1 dalis), Å¡ios įstatyminės normos pagrindu suformuluota teismų praktikos taisyklė, kad sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos taip, kad aiÅ¡kinimo rezultatas nereikÅ¡tų nesÄ Å¾iningumo dėl vienos iÅ¡ Å¡alių. AiÅ¡kinant sutartis privalu nepažeisti bendrųjų teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principų (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v.

UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėj ė byloje R. Magalenga v. bendra Lietuvos - Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „VilkaviÅ¡kio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; kt.).       1996-10-15 bei 1997-01-09 sutartimis sudarytomis tarp Atsakovo ir IeÅ¡kovo, Å¡alys susitarė, kad atsakovas organizuoja prekybos paviljono statybos darbus ir pradinį finansavimÄ , statyba vykdoma gavus atitinkamus leidimus, o pastatyto paviljono teisinė registracija atliekama, apmokėjus visas statybos iÅ¡laidas (Sutarčių 1.4 p.) PastatytÄ ir apmokėtÄ paviljonÄ atsakovas įsipareigojo perduoti užsakovams dalinės nuosavybės teise.        1998-01-27 tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo sudaryta paviljono dalies pirkimo -pardavimo sutartis, kuria atsakovas pardavė atsakovui paviljono dalį sudarančiÄ 9,51 kv. m. už 65 900,43 Lt. 1997-01-09 statybos rangos sutarties (Nr. 4) 1.4 punkte buvo numatyta, jog pastatyto paviljono teisinė registracija bus atliekama apmokėjus visas statybos iÅ¡laidas pagal sÄ matÄ .

Ä®rengto paviljono kaina, kuriÄ sumokėjo ieÅ¡kovas, buvo pakankamai aukÅ¡ta - 6 929 Lt už 1 kv. m. Tai neprotinga kaina už laikinos prekybos vietos įsigijimÄ , todėl tai patvirtina Å¡alių tikruosius ketinimus pastatyti ir įsigyti nekilnojamÄ jį statinį (jo dalis).         Statinio nuomos sutartį 1997-01-09 sudarė atsakovas su SPAB „Lietuvos geležinkeliai“, o ieÅ¡kovas su kitais asmenimis joje dalyvavo prisijungimo bÅ«du, nes bÅ«tent UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentÅ«ra įsipareigojo mokėti nuomos mokestį.

Atsakovas apmokėjęs nuomos mokestį pagal turimas paviljono dalių savininkų dalis, kitiems paviljono dalių savininkams pateikdavo sÄ skaitas už nuomÄ . Jokie prievoliniai teisiniai santykiai ieÅ¡kovo su trečiuoju asmeniu sutarties galiojimo metu nesiejo. Vertinant tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius bei Å¡alių valiÄ , bylÄ nagrinėjęs teismas turėjo atskleisti Å¡alių valiÄ visų sudarytų sutarčių kontekste, neapsiribodamas 1997-01-09 statinio nuomos sutartyje numatyta sÄ lyga, jog atviro tipo statinys iÅ¡nuomojamas laikino prekybos paviljono įrengimui, įvertinant ir po sutarčių sudarymo įvykusius faktus.         Tarp sudarytų atviro tipo statinio (Å¡aligatvio) nuomos sutarties bei rangos ir paviljono pardavimo sutarčių yra akivaizdus prieÅ¡taravimas dėl Å¡alių valios, egzistavęs nuo pat jų sudarymo.

Svarbiomis aplinkybėmis laikytini faktai, jog Å¡alys susitarė dėl nekilnojamojo daikto, pats atsakovas siekė pastatyto paviljono teisinės registracijos ir Å¡iuos veiksmus atliko jau pasibaigus nuomos sutarties terminui, t. y. po 2007-01-01; atsakovas buvo ginčo pastato statytojas, todėl jis negalėjo nežinoti, jog paviljonas pastatytas su betoniniais pamatais; atsakovas procesiniuose dokumentuose neneigė ieÅ¡kovo teisės į dalį pastato ir jo nuosavybės teisę pripažįsta. Faktas, kad pastatas - paviljonas yra Å¡iuo metu įregistruotas nekilnojamojo turto registre, taip pat patvirtina ieÅ¡kovo nurodomÄ aplinkybę, kad pats paviljonas, kaip objektas atitiko visus nekilnojamojo daikto požymius ir atsakovas pagrįstai tikėjosi įgyti nekilnojamÄ jį turtÄ .

Pagal 1998-01-27 paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartį ieÅ¡kovas UAB „Paverba“ nuosavybės teise iÅ¡ atsakovo įgijo 1/8 dalį paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilniuje, sumokėdamas už jÄ sutartyje nustatytÄ kainÄ . Pagal sudarytÄ pirkimo - pardavimo sutartį ieÅ¡kovui buvo perduota atitinkama dalis paviljono patalpų dalinės nuosavybės teise. Nuo 2007-08- 28 pastatas - paviljonas, esantis Geležinkelio g. 16, Vilniuje, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamuoju daiktu, jam suteiktas unikalus Nr. 1394-0000-1187, įregistravimo pagrindas - statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas 1998-01-09 Nr. 1802.

Klausimas iÅ¡spręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-06-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2348/2011. Kadangi tik po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo paviljonas buvo įregistruotas (pagal statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktÄ 1998-01-09 Nr. 1802), kaip nekilnojamasis daiktas, Å¡iuo metu nuosavybės teisėmis valdomas atsakovo, sudarytos paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties nepatvirtinimas iÅ¡ esmės pažeidžia ieÅ¡kovo teises, įteisina faktÄ , jog ginčo objektas, kuris nuo pat pastatymo nebuvo pakeistas, nuosavybės teise priklauso tik atsakovui, nors atsakovas jo neįgijo.

Atsakovo valia buvo parduoti Paviljono dalį, o ieÅ¡kovo valia įsigyti Paviljono dalį.        Teismas nepagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 konstatuotÄ faktÄ , jog prekybos paviljonas yra laikinas statinys, laikė prejudiciniu. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 pirmos ir apeliacinės instancijos teismai yra nurodę, jog ieÅ¡kovai nepateikė teismui konkrečių įrodymų, jog statinys yra nekilnojamas. Kasacinis teismas 2002-12-04 nutartyje taip pat nurodo, jog kasatoriaus nurodyti argumentai neleidžia teigti, jog prekybos paviljonas nėra laikinas statinys.

Teismai nekonstatavo, jog paviljonas apskritai negali bÅ«ti nekilnojamuoju statiniu, kaip objektyvios tiesos faktÄ , bet padarė iÅ¡vadÄ , jog statinys yra laikinas pagal byloje surinktus įrodymus. Atsakovas 1997-11-24 užsakė statinio kadastrinius matavimus, kuriuose buvo nurodyti neteisingi duomenys (nebuvo nurodyta, kad pastatas susietas monolitiniais pamatais ir t. t), ko pasėkoje prekybos paviljonas nebuvo įregistruotas VÄ® Registrų centre, kaip nekilnojamas daiktas. Valstybės įmonės Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2007-05-16 sprendimu Nr. 168 konstatavo, kad pagal Statinio priėmimo naudoti aktÄ ir Valstybinės statinių statybos inspekcijos 1997-07-18 leidimo vykdyti statybos darbus Nr. KP97-131 duomenimis Å¡is statinys nėra laikinas, kadangi Å¡iuose dokumentuose apie tai nėra nurodyta.

IÅ¡taisius trÅ«kumus, buvo sudaryta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (2007-08-17) ir paviljonas - pastatas atsakovo vardu 2007-08-22 buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Å iuo metu yra tik vienas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuriame padaryti 2007-08-17 pataisymai ir Å¡is pataisytas aktas nebuvo nagrinėjamas ir vertinamas civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1476/2002. Todėl darytina iÅ¡vada, jog civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 nustatytas faktas apie ginčo statinio laikinÄ pobÅ«dį negali bÅ«ti laikomas prejudiciniu nagrinėjamoje byloje.

Naujai atsiradusios aplinkybės, po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo, susijusios su ginčo objektu turėjo bÅ«ti iÅ¡tirtos nagrinėjamoje byloje.     Teismas nagrinėjęs bylÄ nepagrįstai nevertino ginčo objekto įregistravimo nekilnojam registre pagrindo - t. y. 1998-01-09 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 1802 su visais jo padarytais pataisymais (2007-08-17), kuris patvirtina faktÄ , kad ginčo objektas - paviljonas yra nekilnojamojo turto objektas. Tas pats pasakytina ir apie iÅ¡keltÄ civilinę bylÄ dėl atviro tipo statinio (Å¡aligatvio) atlaisvinimo pasibaigus nuomos sutarčiai (civ. byla Nr. 2-1236-430/2013), kuri yra sustabdyta dėl Å¡ios nagrinėjamos bylos.

Pasikeitus paviljono dalių savininkams į procesÄ bÅ«tų įtrauktas ieÅ¡kovas su visomis procesinėmis teisėmis ir pareigomis.       Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, iÅ¡samiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Priimtas teismo sprendimas neatitinka, nei teisingumo, nei protingumo kriterijų, nėra pagrįstas objektyviu bylos aplinkybių viseto iÅ¡nagrinėjimu, įteisinantis atsakovo nepagrįstÄ praturtėjimÄ .       BylÄ nagrinėjęs teismas nepagrįstai nepriėmė ieÅ¡kovo patikslintų ieÅ¡kinių. 2011-10-12 Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė, jog patikslintu ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovas keičia ir ieÅ¡kinio pagrindÄ , ir ieÅ¡kinio dalykÄ .

IÅ¡ esmės 2011-10-04 patikslintu ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovas iÅ¡dėstė faktiÅ¡kais tas pačias aplinkybes, kuriomis grindė savo pirminį ieÅ¡kinį, atsižvelgdamas į parengiamojo teismo posėdžio metu iÅ¡dėstytus Å¡alių argumentus, bei į atsakovo atsiliepime nurodytÄ argumentacijÄ , įtraukė į bylÄ trečiaisiais asmenimis kitus Å¡eÅ¡is paviljono dalių savininkus, bei nurodė, pagal kadastrinių matavimų byloje nurodytus pirkimo - pardavimo sutartimi įgytų patalpų indeksus ir plotus.

Tokiu būdu patvirtindamas atsakovo atsiliepime nurodytus teiginius, jog „Atsakovas yra nurodytas kaip vienintelis paviljono - pastato kaip nekilnojamojo daikto (unikalus Nr. 1394-0000-1187) savininkas, o iš tikrųjų, minėtas paviljonas priklauso iš viso 8 fiziniams ir juridiniams asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, iš kurių tik 1/8 dalis yra atsakovo nuosavybė. Kitos 7 dalys buvo perleisto 1998 ir vėlesniais metais tretiesiems asmenims pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu“, ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad de jure visas paviljonas priklauso atsakovui, o de facto 1998-01-27 pirkimo - pardavimo sutartis patvirtina, kad 1/8 dalį paviljono įsigijo UAB „Paverba“.

Mano, kad ieÅ¡kovas savo 2011-10-04 patikslintu ieÅ¡kiniu, ieÅ¡kinio pagrindo nekeitė, pakeisdamas tik ieÅ¡kinio dalykÄ , nors įstatymas neįpareigoja ieÅ¡kovo teisiÅ¡kai kvalifikuoti ginčo. Teisinė ieÅ¡kinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylÄ nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieÅ¡kovo nurodytas teisinis ieÅ¡kinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir Å¡io nesaisto. Be to, nors 2013-06-14 teismui pateiktas patikslintas ieÅ¡kinys buvo kito turinio ieÅ¡kinio pagrindas praktiÅ¡kai visiÅ¡kai atitiko pirminį ieÅ¡kinį, o pakeistas tik ieÅ¡kinio dalykas, teismas 2013-06-26 nutartimi atsisakė patikslintÄ ieÅ¡kinį priimti analogiÅ¡kais motyvais, kaip ir 2011-10-12 nutartimi, tai yra nesigilino į pateikto patikslinto ieÅ¡kinio turinį, tuo dar kartÄ pažeisdamas ieÅ¡kovo teisę iki nutarties skirti bylÄ teismo posėdyje priėmimo, pakeisti ieÅ¡kinio dalykÄ arba ieÅ¡kinio pagrindÄ .   Atsakovas UAB „Reitan Convenience Lithuania“ pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriame prašė palikti pirmos instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ ir ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti.

Atsiliepime nurodė, nepaisant to, kad ieÅ¡kovas teigia sumokėjęs 65 900,43 Lt už 1/8 dalį paviljono, tačiau Å¡iuo klausimu jokių įrodymų pateikta nebuvo. Vadinasi, nėra bÅ«tinos sÄ lygos taikyti CK 6.309 str. 3 d., kadangi nėra įrodyta, jog 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties Å¡alis - apeliantas - pats bÅ«tų įvykdęs Å¡iÄ sutartį (sumokėjęs kainÄ ). Atsakovo nuomone, negalima vienareikÅ¡miÅ¡kai teigti, kad visas sutartis sudarė ieÅ¡kovas ir atsakovas: 1996 m. spalio 15 d.

Statybos rangos sutartį ir 1997 m. sausio 9 d. Statinio nuomos sutartį pasirašė fizinis asmuo - Michailas Averbuchas (tarp kitų sutarčių kontrahentų yra ir juridiniai asmenys), o ne juridinis asmuo - IeÅ¡kovas. Vien ieÅ¡kovo antspaudo ant sutarčių teksto buvimas nepatvirtina fakto, kad sutartis pasirašė juridinis asmuo. Taigi, galima teigti, kad ieÅ¡kovas apskritai galėtų kildinti savo reikalavimus tik iÅ¡ 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties (Michailo Averbucho, kaip fizinio asmens, ir IeÅ¡kovo, kaip juridinio asmens, tarpusavio teisinių santykių nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme ieÅ¡kovas nepagrindė jokiais dokumentais), o Å¡ioje sutartyje nėra net jokios užuominos apie nekilnojamojo turto pirkimÄ - pardavimÄ .       Sutarties Å¡alių ketinimai bet kuriuo atveju turi bÅ«ti teisėti, t.y. atitikti teisės aktų reikalavimus.

Ieškovui buvo puikiai žinoma, kad žemės sklypas, ant kurio buvo pastatytas paviljonas, niekada nepriklausė atsakovui, taigi, atsakovas neturėjo teisės su šiuo žemės sklypu elgtis savo nuožiūra, o ieškovas negalėjo tikėtis, kad atsakovas pažeis žemės sklypo savininko teises ir teisėtus interesus dėl to, jog ieškovo tikrieji ketinimai buvo kitokie, negu galėjo būti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Apklaustas liudytoju Rolandas Subačius 2013 m. rugsėjo 11 d. vykusio teismo posėdžio metu aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad nei jis, nei apeliantas, nei kiti 1996 m. spalio 15 d.

Statybos rangos sutartį pasirašę asmenys nedėjo pakankamai pastangų iÅ¡siaiÅ¡kinti faktinę ir teisinę žemės sklypo, ant kurio buvo pastatytas paviljonas, situacijÄ . Vadinasi, tokiu savo elgesiu (nepakankamu apdairumu ir rÅ«pestingumu) jie prisiėmė rizikÄ dėl 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutarties įvykdymo bÅ«do. Pažymėtina ir tai, kad žemės sklypo savininkas (Lietuvos valstybė) nedalyvavo pasiraÅ¡ant 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutartį, taigi, apeliantas negalėjo turėti jokio pagrindo tikėtis, jog ant atsakovui nepriklausančio turto (žemės sklypo ar Å¡aligatvio) bus statomas nekilnojamasis daiktas, kurio dalį įgis apeliantas.      Pažymėjo, kad asmenims, pasiraÅ¡iusiems 1996 m. spalio 15 d.

Statybos rangos sutartį, po nepilnų trijų mėnesių turėjo bÅ«ti visiÅ¡kai aiÅ¡ku, kad ieÅ¡kovas nestatys jokio nekilnojamojo daikto - 1997 m. sausio 9 d. beveik visos 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutarties Å¡alys pasirašė Statinio nuomos sutartį, kurios 1 punkte buvo aiÅ¡kiai užfiksuota, jog ieÅ¡kovas statys laikinÄ prekybos paviljonÄ . Tuo metu toks paviljonas buvo laikinas statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) ne ilgiau kaip 5 metams, o leidimo terminui pasibaigus, jis turi bÅ«ti nugriautas (iÅ¡ardytas) arba perkeltas į kitÄ vietÄ (Statybos įstatymo 2 str.; redakcija, galiojusi nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d.).

Bet kuri 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutarties ir 1997 m. sausio 9 d. Statinio nuomos sutarties šalis turėjo galimybę atsisakyti tolimesnio dalyvavimo paviljono statybos procese, tačiau bet kuriuo atveju šios dvi sutartys negalėjo jokiai šaliai sudaryti įspūdžio apie tai, jog bus statomas nekilnojamasis turtas. Vėlesnis faktas, kad paviljonas 2007 m. buvo įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas, atsakovo nuomone, nepatvirtina ieškovo ar kitų asmenų prieš 10 metų buvusių tikrųjų ketinimų.

IeÅ¡kovas, kaip juridinis asmuo, yra pasirašęs tik 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartį ir bÅ«tent Å¡i sutartis analizuotina ginčo Å¡alių tikrųjų ketinimų aspektu.       Ginčo atveju apelianto į bylÄ pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2348/2011 negali bÅ«ti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis paviljono teisinį statusÄ arba ieÅ¡kovo ir iÅ¡sprendžiantis atsakovo tarpusavio teisinių santykių pobÅ«dį, kadangi administracinio proceso metu buvo vertinamas vieÅ¡ojo administravimo subjekto - Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo (valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialo) veiksmų teisėtumas Nekilnojamojo turto registro įstatymo rėmuose, o ne buvo nagrinėjamas kitokio pobÅ«džio ginčas.       Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė teisėtas ir pagrįstas iÅ¡vadas, kad tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo nebuvo sudarytas daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ perleidimo sandoris.      Atsakovo nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į kasacinio teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartį.

Nepaisant to, kad Å¡ios nutarties priėmimo metu paviljono teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre nebuvo atlikta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K- 3-1476/2002 bÅ«tent iÅ¡analizavo 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutartį (kasacinio teismo nutartyje klaidingai nurodyta Statybos sutarties data - 1997 m. sausio 9 d., kadangi Å¡iÄ dienÄ buvo pasiraÅ¡yta ne Statybos rangos sutartis, o Statinio nuomos sutartis) ir konstatavo, kad pagal Å¡iÄ sutartį nebuvo susitarta dėl nekilnojamojo daikto statybos, kadangi pasiraÅ¡ant 1997 m. sausio 9 d.

Statinio nuomos sutartį, visoms sutarties Å¡alims buvo žinoma, jog žemės sklype, ant kurio stovi paviljonas, yra leidžiama statyti tik laikino tipo statinius. Å ios aplinkybės paviljono, kaip nekilnojamojo daikto, įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, Atsakovo įsitikinimu, negali paneigti ir tokia aplinkybė neabejotinai turi prejudicinę galiÄ civilinėje byloje Nr. 2-20287-790/2013. Pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog pastatų teisinė registracija atlieka nuosavybės teisės iÅ¡vieÅ¡inimo funkcijÄ (pvz.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012). Atsakovo nuomone, Å¡i taisyklė taikytina ir nagrinėjamoje byloje paneigiant įregistruoto paviljono teisinio statuso (nekilnojamasis daiktas) įtakÄ ieÅ¡kovo reikalavimams bei 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties Å¡alių tikriesiems ketinimams.       Be to, iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutarties matyti, kad kasacine tvarka buvo ginčijami teismų sprendimai, priimti po 1998 m. sausio 27 d.

Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, vadinasi, Å¡i sutartis taip pat turėjo įtakos (buvo vertinama) teismams priimant atitinkamus procesinius sprendimus. Vėlesnis paviljono įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nekeičia ir negali keisti 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangas sutartimi, 1997 m. sausio 9 d. Statinio nuomos sutartimi bei 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartimi prisiimtų Å¡alių tarpusavio įsipareigojimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė kasacinio teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartyje padarytoms iÅ¡vadoms.       Be to, ieÅ¡kovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas du kartus nepagrįstai atsisakė priimti patikslintÄ ieÅ¡kinį.

CPK 135 str. 1 d. 2 p. yra aiÅ¡kiai nurodoma, kas laikoma ieÅ¡kinio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nereikalavo apeliantÄ tinkamai teisiÅ¡kai kvalifikuoti ginÄÄ .       AntrÄ kartÄ 2013 m. birželio 26 d. patikslintas ieÅ¡kinys buvo nepriimtas dėl kelių priežasčių, t.y. dėl to, kad teikiamas analogiÅ¡kas patikslintas ieÅ¡kinys, kur jau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2011 m spalio 12 d. nutartimi jau buvo atsisakęs priimti; naujai teikiamu patikslintu ieÅ¡kiniu keičiamas ieÅ¡kinio pagrindas ir dalykas, o CPK 141 str. 1 d. leidžia keisti tik vienÄ iÅ¡ ieÅ¡kinio elementų;

Apeliantas praleido teismo nustatytÄ procesinį terminÄ , nes 2013 m. gegužės 30 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieÅ¡kovui buvo leista pateikti dokumentus per 14 dienų PatikslintÄ ieÅ¡kinį teismui apeliantas iÅ¡siuntė penkioliktÄ dienÄ , t.y. 2013 m. birželio 14 d prieÅ¡ tai neprašė termino pratęsti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti ieÅ¡kovo į bylÄ teiktus patikslintus ieÅ¡kinius.       Trečias asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ prašė palikti pirmos instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ .

Nurodė, kad 1998-01-27 UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentÅ«ra bei UAB „Paverba“ sudaryta paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 10 buvo sudaryta dėl kilnojamojo daikto (laikino paviljono) pirkimo. Tai patvirtina Å¡ios aplinkybės: 1997-01-09 Statinio nuomos sutartis, kuriÄ pasirašė ir apeliantas UAB „Paverba“. Sutarties 1 p. aiÅ¡kiai apibrėžta, kad atviro tipo statinys iÅ¡nuomojamas naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui. Sutarties 3 p. numatytas nuomos terminas iki 2006-12-31. 1998-01-27 UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentÅ«ra bei UAB „Paverba“ sudaryta paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 10 buvo sudaryta paprasta raÅ¡ytine forma.

Nekilnojamo turto sandoriams vadovaujantis sandorio sudarymo metu galiojusio CK (1997-12-23 redakcija) 255 str. buvo nustatyta notarinė sandorio forma bei privaloma registracija turto registravimo įstaigoje. Straipsnyje taip pat numatyta, kad Å¡iame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį daro negaliojančia. LAT 1999 m. gegužės 10 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-122/1999 iÅ¡aiÅ¡kino, kad nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarčių sudarymas po 1994 m. birželio 10 d., nesilaikant notarinės jų sudarymo formos ar per 3 mėnesius neįregistravus jų turto registravimo įstaigoje, daro tokias sutartis negaliojančiomis bei nesukuria turto įgijėjui nuosavybės teisės į turtÄ .

LAT 2002-12-04 nutartyje Nr. 3K-3-1476/2002 konstatavo, kad prekybos paviljonas yra laikinas statinys, tad Å¡i aplinkybė ieÅ¡kovo nebegali bÅ«ti kvestionuojama. CPK 279 str. 4 d. aiÅ¡kiai yra įtvirtinta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, Å¡alys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali /.../ kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.        Vienas iÅ¡ nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčiai keliamų imperatyvių reikalavimų yra numatytas CK 6.394 str. 1998-01-27 sudarytame sandoryje nėra aptartos pirkėjo teisės į žemės sklypÄ .

Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Reitan Convenience“ nėra žemės, ant kurios stovi paviljonas, savininkas, nevaldo ir nevaldė Å¡ios žemės kitu teisėtu pagrindu, jis negali ir neturi teisės įgyvendinti CK 6.394 str. 1 d. numatyto įpareigojimo perduoti atitinkamas teises į tÄ Å¾emės sklypo dalį, kuriÄ tas daiktas užima ar kuri bÅ«tina jam naudoti pagal paskirtį.        Vilniaus apygardos teismas 2013-04-05 nutartyje, kuria buvo panaikinta 2012-04-30 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartis, pažymėjo, kad pagal Å¡alių sudarytÄ taikos sutartį, paviljono pirkimo - pardavimo sutartis pripažįstama nekilnojamo daikto pirkimo - pardavimo sutartimi, tad tokios taikos sutarties patvirtinimas lemtų, kad ieÅ¡kovas įgytų savarankiÅ¡kÄ teisinį pagrindÄ valstybinės žemės, ant kurios stovi paviljonas, nuomos ar pirkimo - pardavimo sutarties sudarymui (CK 6.551 str. 2 d, LR žemės įstatymo 9 str. 6 d. 1 p., 10 str. 5 d. 1 p.), o trečiasis asmuo savo teisių į tÄ patį žemės sklypÄ netektų arba jos bÅ«tų esmingai apribotos.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus m. apylinkės teisme nagrinėjama byla pagal AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieÅ¡kinį UAB „Reitan Convenience“ dėl Å¡aligatvio atlaisvinimo (c. b. 2- 1236-430/2013). Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog trečias asmuo pastato paviljono teisinės registracijos neginčijo. AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei UAB „Reitan Convenence“ siekė panaikinti prekybos paviljono registracijÄ administracinėje byloje Nr. A143-2348/2011. Darė iÅ¡vadÄ , kad tenkinus ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį, t. y. patvirtinus 1998-01-27 sutartį, susidarytų analogiÅ¡ka situacija bei kiltų analogiÅ¡kos neigiamos pasekmės trečiajam asmeniui AB „Lietuvos geležinkeliai“.         IeÅ¡kovas teismo posėdyje neįrodė, kad pinigai UAB „Reitan Convenience“ buvo sumokėti.

Tuo atveju, jeigu pinigai už laikino paviljono dalį buvo sumokėti, ieÅ¡kovas turi teisę savo galimai pažeistÄ teisę apginti, pateikdamas ieÅ¡kinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.         IeÅ¡kovas teigia, kad 6929 Lt už 1 kv. m. kaina, kuriÄ sumokėjo už laikinos prekybos vietos įsigijimÄ yra neprotingai aukÅ¡ta. Å i apelianto nurodyta aplinkybė nebuvo nurodyta pirmos instancijos teisme. CPK 306 str. 2 d. numato, kad apeliacinis skundas negali buti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme.

Jeigu teismas atsižvelgtų į Å¡iÄ aplinkybę, atsakovo nuomone, kaina, kuriÄ sumokėjo UAB „Paverba“ už laikinos prekybos vietos įsigijimÄ , yra neprotingai žema. Apeliantas remiantis 1998-01-27 sutartimi galimai sumokėjo 55.847,83 Lt (be PVM) už 9.51 m2 laikino paviljono dalį. Atsižvelgiant į tai, kad laikinas statinys paviljonas buvo pastatytas 10 m. laikotarpiui, 1 m2 kaina gaunasi 55.847,93/9.51/10/12 = 48,94 Lt per mėnesį. Atkreipė dėmesį, kad faktiÅ¡kai paviljonas stovi ir apeliantas juo naudojasi daugiau nei 15 metų, t. y. 190 mėnesių, tad faktinė 1 m2 kaina nesiekia 31 Lt per mėnesį (55.847,93/9.51/190 = 30,9 Lt).

Atsižvelgiant į tai, kad laikinas paviljonas pastatytas Vilniaus miesto centre, vaizdingoje vietoje, prie Vilniaus geležinkelio stoties, kur yra užtikrintas nuolatinis potencialių pirkėjų srautas, laiko, kad komercinės paskirties patalpų nuomos kaina yra neįprastai maža.                          IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Å i byla nagrinėjama ieÅ¡kovo apeliacinio skundo ribose.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

        Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡ esmės sutinka su visais pirmosios instancijos teismo sprendime iÅ¡dėstytais argumentais. Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas Å¡alių pasiraÅ¡ytose sutartyse neatskleidė tikrųjų ketinimų. Siekdami nustatyti tikruosius sutarties Å¡alių ketinimus (valiÄ ), teismai turi taikyti įstatyme įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų sutarčių aiÅ¡kinimo bÅ«dų visumÄ : sutartys aiÅ¡kinamos atsižvelgiant į sutarties sÄ lygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslÄ , jos sudarymo aplinkybes, į Å¡alių derybas dėl sutarties sudarymo, Å¡alių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikÅ¡mingas aplinkybes; sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos taip, kad aiÅ¡kinimo rezultatas nereikÅ¡tų nesÄ Å¾iningumo vienos iÅ¡ Å¡alių atžvilgiu (CK 6.193 straipsnis).

Aiškinant sutartį, būtina vadovautis bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. Nasulevičius, bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v.

UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010).     Byloje nustatyta, kad 1996-10-15 ir 1997-01-09 statybos rangos sutartimis atsakovas iÅ¡vardintiems užsakovams, tarp jų ir ieÅ¡kovui, įsipareigojo pastatyti 8 prekybos vietų paviljonÄ prie Vilniaus geležinkelio stoties bei perduoti dalinės nuosavybės teise. Atsakovas, kartu atstovaudamas ieÅ¡kovui, 1997-01-09 su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarė statinio nuomos sutartį, pagal kuriÄ trečiasis asmuo perdavė atsakovui, kaip nuomininkui, nuomos teise 140 kv. m. bendrojo ploto atviro tipo statinio (Å¡aligatvio) naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui iki 2006 m. gruodžio 31 d. 1997-07-18 Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Valstybinė statinių statybos inspekcija atsakovui iÅ¡davė leidimÄ vykdyti prekybos paviljono statybos darbus.

Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998-01-09 aktu prekybos paviljonas buvo priimtas naudoti. Atsakovas raÅ¡ytinės formos 1998-01-27 paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė ieÅ¡kovui 1/8 paviljono dalį (9,51 kv. m.) nuosavybėn. 1998-01-09 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu 2007 metais pastatas - paviljonas įregistruotas nekilnojamojo turto registre, taip pat įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į šį pastatÄ .     Pagal atsakovui statybos leidimo iÅ¡davimo metu (1997 m.) galiojusių Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d.

įsakymu Nr. 249 patvirtintų Leidimų statyti ir griauti statinius iÅ¡davimo taisyklių (RSN 158-94) 11.2 punktÄ vienas iÅ¡ dokumentų, pateikiamų statybos leidimui gauti – tai dokumentas, patvirtinantis, kad statytojui priklauso žemės sklypas, kuriame pagal detaliuosius planus galima tokia statyba. Tai reiÅ¡kia, kad statybos leidimas konkrečios paskirties statiniui iÅ¡duodamas atsižvelgiant į sklypo naudojimo sÄ lygas. Kaip jau nurodyta, statytojas pagal Rangos sutartis UAB „Lietuvos spauda“ (dabar UAB „Reitan Convenience“), 1997-01-09 su trečiuoju asmeniu SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ (asmuo valdantis patikėjimo teise valstybinę žemę) sudarė statinio nuomos sutartį, pagal kuriÄ trečiasis asmuo perdavė atsakovui kaip nuomininkui, nuomos teise 140 kv. m. bendrojo ploto atviro tipo statinio (Å¡aligatvio) naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui iki 2006 m. gruodžio 31 d.

Tuo atveju, jei bÅ«tų buvę numatyta statyti nuolatinį statinį, statinį sujungtÄ su žeme, prieÅ¡ iÅ¡duodant statybos leidimÄ , bÅ«tų reikėjęs spręsti valstybinės žemės paskyrimo ir naudojimo statybai klausimÄ , kadangi paviljonas pastatytas valstybinės žemės sklype, kurioje registruotas nekilnojamas daiktas - Å¡aligatvis. BÅ«tent sklypo (Å¡aligatvio esančio valstybinės žemės sklype) suteikimo ir naudojimo sÄ lygos bei aplinkybės lėmė, kad Å¡iuo atveju pagal iÅ¡duotÄ LeidimÄ buvo galimas laikino prekybos paviljono įrengimas (statyba) (Statinio nuomos sutarties 1 p.).

Pažymėtina, kad tokiÄ nuomos sutartį pasirašė ir ieÅ¡kovas, t. y. jam buvo žinoma, kad galima tik laikino paviljono statyba. Pastatytas statinys administracine tvarka pripažįstamas tinkamu naudoti, suraÅ¡ant apie tai aktÄ . Toks aktas suraÅ¡ytas 1998 m. Ar statomas statinys bus laikinas, sprendžiama pagal statinio paskirtį (kokiai veiklai jis bus naudojamas), žemės sklypo naudojimo sÄ lygas, statybos projektÄ . Nors Å¡iame akte nėra nurodyta data, iki kada bus leista naudoti šį statinį, tačiau, kaip teisingai sprendė pirmos instancijos teismas, iÅ¡ aukščiau nurodytų sutartinių santykių (sutarčių Å¡alių valios), kuriÄ vertino 2002-12-04 Lietuvos Aukščiausias Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002, nustatyta, kad prekybos paviljonas yra laikinas statinys.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad minėtas sprendimas turi prejudicinę galiÄ nagrinėjamoje byloje. Aplinkybė, kad vėliau (2007 metais) paviljonas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamas daiktas, negali paneigti teismo sprendime padarytų iÅ¡vadų, kad statinys buvo laikinas. Tarp Å¡alių susiklosčius rangos teisiniams santykiams ir atsakovui perdavus pagal 1998 m. sausio 28 d. raÅ¡ytinę dalies statinio (paviljono) pirkimo - pardavimo sutartį laikinÄ prekybos paviljono dalį ieÅ¡kovui, aplinkybė, jog vėliau paviljonas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, negali keisti pagal aukščiau nurodytas Å¡alių sudarytas sutartis, jų valios ir prisiimtų Å¡alių įsipareigojimų.

Duomenų, kad tarp Å¡alių galėjo bÅ«ti sudaryta paviljono nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis ir atsakovas vengia Å¡iÄ sutartį įforminti notarine tvarka (CK 1.93 str. 4 d.), nepateikta (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog pagal CK 6.394 str. 2 d. numatyta, kad sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypÄ , negali bÅ«ti notaro tvirtinama (naudojimo), o Statinio nuomos sutartyje nekilnojamojo daikto - Å¡aligatvio, ant kurio pastatytas statinys, nuomos terminas yra pasibaigęs.    Įstatymai reikalauja, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, veiktų pagal teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo reikalavimus, o teismas, aiÅ¡kindamas įstatymus (sutartis) ir juos taikydamas, vadovautųsi teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais.

Å ioje situacijoje galėtų susidaryti situacija, kad ieÅ¡kovui laikinas statinys, nors vėliau ir įregistruotas kaip nekilnojamas daiktas, suteiktų teisę reikalauti teisės į žemės sklypÄ (galimai daug vertingesnio turto), taip apribojant trečiojo asmens teises.     Nors apeliantas skunde kelia klausimÄ , kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė ieÅ¡kovo patikslintų ieÅ¡kinių, kadangi pasak pirmos instancijos teismo, ieÅ¡kovas patikslintu ieÅ¡kiniu keitė ieÅ¡kinio pagrindÄ bei ieÅ¡kinio dalykÄ , tačiau sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodytu atsikirtimu, kad pirmos instancijos teismas atsisakė priimti ieÅ¡kinio patikslinimÄ dėl kelių priežasčių, kurios nurodytos 2013 m. birželio 26 nutartyje (b. l. 123, t. 2).

Apeliantui neužkirstas kelias manant, kad jo teisės yra pažeistos, reikÅ¡ti kitokio pobÅ«džio reikalavimus atskiroje byloje.       Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindÄ (CPK 320 str. 1 d.), atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant ir aiÅ¡kinant materialinės teisės normas, tinkamai, visapusiÅ¡kai vertinant į bylÄ pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 str.).      Atsižvelgiant į tai, kad apeliantui 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi (b. l. 56, t.

3) buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio 1677 Lt mokėjimas už apeliacinį skundÄ iki teismo sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme, tuo pagrindu, kad apeliacinis skundas atmestas, nesumokėta žyminio mokesčio dalis 1677 Lt, priteistina iÅ¡ ieÅ¡kovo valstybei (CPK 96 str.).        Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 93 str.         n u t a r i a:        Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

       Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo uždaros akcinės bendrovės „Paverba“, įmonės kodas 223493440, 1677 Lt (vienÄ tÅ«kstantį Å¡eÅ¡is Å¡imtus septyniasdeÅ¡imt septynis litus) bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybei. Teisėjai                                                    Andrius Ignotas                                                                                                                                                               Asta Radzevičienė Zita Smirnovienė                         Â