A-662-3013-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-3013/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00246-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. prašymą atsakovui Marijampolės pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Marijampolės pataisos namų priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 2 101,95 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodęs, kad, nors laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio atsiskaitymo lapeliuose buvo numatyta atitinkama suma, neišmokėta dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies taikymo, tačiau tuo metu 70 procentų pareiginės algos dydžio priedų bei priemokų sumą viršijusios dalies nemokėjimas buvo laikomas teisėtu, todėl tuomet nežinojo ir negalėjo žinoti, jog tai pažeidžia jo konstitucines teises. Apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Atsakovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijai, atsakovas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo reikalavimą, prašė taikyti ieškinio senaties terminą (laikotarpiui nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.), remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalimi, kadangi pagrindas ginti pareiškėjui savo pažeistas teises atsirado jau tada, kai pareiškėjas realiai negavo pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų ir niekas šios jo teisės nebuvo suvaržęs.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, 2012 m. kovo 22 d. paduodamas skundą teismui dėl nesumokėto darbo užmokesčio už 2007-2008 metų laikotarpį priteisimo, praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos, buvo nemokama, vadovaujantis VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytu darbo užmokesčio reglamentavimu, pagal kurį priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, bei tai, kad šios VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstitucinėms nuostatoms, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendro trejų metų senaties termino kreiptis į teismą nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą dienos, skaičiuotinos nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo.

Konstituciniam Teismui 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu konstatavus Valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas vadovavosi skaičiuodamas ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui, ir pareiškėjas suprato, kad atsakovas pažeidė jo teises neišmokėdamas priemokų ir priedų dalį, viršijančią 70 procentų pareiginės algos. Teismo vertinimu, nors pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, tačiau pareiškėjas neturi galimybės realiai apginti šiuo nesumokėjimu pažeistos teisės, nes DK 298 straipsnyje nustatytas priteistino darbo užmokesčio ribojimas.

Teismas pažymėjo, kad būtent DK 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Teismas konstatavo, kad, nors pareiškėjas nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendro trejų metų senaties termino kreiptis į teismą nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą dienos, tačiau, vadovaujantis DK 298 straipsniu, teismas neturi pagrindo pareiškėjui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., susidariusią anksčiau nei prieš trejus metus iki 2012 m. kovo 22 d.

– kreipimosi į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo dienos.

III. Pareiškėjas G. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 41-43), kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą toje dalyje, kurioje jam nepriteista negauto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., ir toje dalyje jo prašymą tenkinti.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė DK 298 straipsnį, dėl to sprendimas dalyje, kuria jam nepriteistas neišmokėtas darbo užmokestis, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas tuo pagrindu, kadangi apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Tačiau teismo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nepatenka į DK 298 straipsnio reguliavimo sritį, neatitinka šios nuostatos paskirties. Minėtoje normoje įtvirtintas trejų metų terminas numato ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet maksimalią galimą piniginių reikalavimų tenkinimo apimtį. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodyta negauto darbo užmokesčio suma pateko į prašomo priteisti negauto darbo užmokesčio laikotarpį, kuris nesiekia trejų kalendorinių metų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendro trejų metų senaties termino kreiptis į teismą nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą dienos, skaičiuotinos nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, tačiau padarė išvadą, kad, vadovaujantis DK 298 straipsniu, teismas neturi pagrindo pareiškėjui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.

Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie darbo užmokestį (b. l. 26), už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėto teisinio reguliavimo trūkumo, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas nepažeidžia imperatyvaus ribojimo nustatyto DK 298 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija DK 298 straipsnyje nustatyto 3 metų termino, todėl jo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovaujantis DK 298 straipsniu, buvo atmestas nepagrįstai.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 11-12) prašė taikyti senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Kaip jau minėta, byloje esanti Marijampolės pataisos namų pažyma dėl G. P. darbo užmokesčio (b. l. 26) patvirtina, jog pareiškėjo darbo užmokesčiui 70 procentų ribojimas buvo taikomas nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2012 m. kovo 20 d. (b. l. 9), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas dėl savo reikalavimo yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje senaties terminą.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (b. l. 17-19), kurį pirmosios instancijos teismas tenkino. Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą, turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrindinę priežastį, lėmusią senaties termino atnaujinimą, nurodo aplinkybę, jog pareiškėjas apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą sužinojo po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Teismas nenurodo jokių kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimams ginti. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, vadovaudamasis vien ta aplinkybe, jog pareiškėjui taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, t. y., jog apie taikomą neteisėtą ribojimą pareiškėjas sužinojo iš Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Laikytina, jog apie 2007 m. lapkričio mėnesio nepriemoką (savo teisės pažeidimą) pareiškėjas sužinojo 2007 m. gruodžio mėnesį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atnaujinti senaties terminą, vadovaudamasis vien ta aplinkybe, jog pareiškėjui taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra pagrindo. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir ankstesnėje savo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-577/2011). Be to, pastebėtina, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi gerokai vėliau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas dėl to, jog pareiškėjas praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą vadovaudamasis DK 298 straipsnio nuostatomis, tačiau darytina išvada, jog ištaisius pirmosios instancijos teismo padarytą materialinės teisės aiškinimo klaidą ir konstatavus, jog DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas nepagrįstai, pareiškėjo apeliacinio skundo nėra pagrindo tenkinti. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje teisingai suformulavo, jog pareiškėjo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Skirgailė Žalimienė