2019-01-14 Nr. AB-1381-3-61-3-01567-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5454-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01567-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 56

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Luminor Bank AB skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl vietinės rinkliavos permokos grąžinimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Luminor Bank AB (toliau – ir pareiškėjas, Bankas) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. balandžio 6 d. atsisakymą grąžinti vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo permoką Nr. A51-27301/18(3.3.2.5E-EM4) (toliau – ir Skundžiamas raštas); 2) priteisti pareiškėjo naudai iš Administracijos 53 743,4 Eur vietinės rinkliavos permoką už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d. 3) priteisti pareiškėjo naudai iš Administracijos 3 747,63 Eur palūkanų už naudojimąsi permoką; 4) priteisti pareiškėjo naudai iš Administracijos 5 proc. metinių palūkanų nuo 53 743,4 Eur sumos už laikotarpį nuo skundo priėmimo teisme iki visiško permokos grąžinimo.

1.1. Paaiškino, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. Bankas kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti leidimą penkeriems metams įrengti dvi iškabas (ant dviejų pastato sienų), kuriose buvo atvaizduojamas Banko logotipas, t. y. trys atskirai prie sienų tvirtinamos raidės „D“, „N“ ir „B“. Atsakovas, atsakydamas į Banko prašymą, nurodė leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo sąlygas, o vietinės rinkliavos dydis buvo apskaičiuotas laikant, kad: 1) leidimas suteikiamas ne iškabai, o reklamai; 2) banko iškabų plotas buvo paskaičiuotas imant ženkliai didesnį plotą nei realus iškabų plotas. Nesutikdamas su tokiu rinkliavos dydžio nustatymu bei iškabų ploto apskaičiavimu, Bankas kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu konstatavo, kad Bankas įrengė ne išorinę reklamą, o iškabas, taip pat padarė išvadą, jog Administracija neteisingai skaičiavo iškabų plotą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 3 d. nutartimi išaiškino, kad vietinė rinkliava turi būti perskaičiuojama 2018 m. vasario 14 d. sprendime nurodytu būdu už 2015 m. spalio 1 d. – 2017 m. spalio 1 d. laikotarpį, t. y. teismo sprendimas galioja retrospektyviai, santykiams, kurie susiklostė tarp Banko ir Administracijos. Kadangi nuo 2017 m. spalio 1 d. Bankas pakeitė pavadinimą iš AB DNB bankas į Luminor Bank AB, dvi iškabos su raidėmis „D“, „N“ ir „B“ ant pastato Konstitucijos pr. 21A, Vilniuje, kabėjo lygiai 2 metus, t. y. nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d. Vadinasi, nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d. galiojo Administracijos 2015 m. rugsėjo 15 d. išduotas leidimas įrengti išorinę reklamą, kurios plotas apskaičiuotas 260 kv. m., leidimo Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) (toliau – ir Leidimas), kurio pagrindu Bankas už Leidimą per 2 metus daliniais mokėjimais Administracijai iš viso sumokėjo 55 197 Eur. Akcentavo, kad per 2 metus mokėtina suma turėjo sudaryti 1 453,60 Eur (726,80 Eur x 2 m.), tačiau Bankas sumokėjo 55 197 Eur, t. y. permoka sudaro 53 743,40 Eur.

1.2. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai skaičiuoja mokėtiną vietinę rinkliavą Bankui už 5 metus, o ne už 2. Pažymėjo, kad Bankas prašė suteikti Leidimą 5 metų laikotarpiui, tačiau santykiai tarp Banko ir Administracijos buvo susiklostę laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d., t. y. tuomet, kai iškaba buvo pakabinta ant pastato, esančio Konstitucijos pr. 21A, Vilniuje. Tai reiškia, kad iškaba kabėjo lygiai 2 metus, o 2017 m. rugsėjo 30 d. santykiai tarp šalių pasibaigė. Tokiu vietinės rinkliavos apskaičiavimu už papildomus 3 metus, kai santykiai tarp šalių yra pasibaigę, nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti pinigų už 3 metus. Skaičiuojant vietinę rinkliavą už laikotarpį, kai iškabos nebus eksploatuojamos, atsakovė siekia nepagrįstai pasipelnyti. Pažymėjo, kad nėra pagrįsta skaičiuoti vietinę rinkliavą už pasibaigusius santykius, kai rinkliavos mokėtojas nebegali pasinaudoti suteiktomis teisėmis. Aplinkybę, kad teisiniai santykiai tarp šalių yra pasibaigę, patvirtina ir tai, kad šiuo metu ant pastato Konstitucijos pr. 21A, Vilniuje, vietoje dviejų iškabų su raidėmis „D“, „N“, „B“, kabo dvi naujos iškabos, t. y. naujas Banko pavadinimas „Luminor“. Dėl šios iškabos įrengimo Bankui 2017 m. rugsėjo 29 d. buvo išduotas leidimas įrengti išorinę reklamą nuo 2017 m. spalio 1 d., t. y. iškart po ankstesnio Leidimo panaikinimo ir dviejų iškabų su raidėmis „D“, „N“, „B“ išardymo. Taigi Bankas šiuo metu moka vietinę rinkliavą už kitos iškabos toje pačioje vietoje eksploatavimą, todėl, Banko nuomone, nesąžininga ir neteisinga skaičiuoti vietinę rinkliavą už prieš tai toje pačioje vietoje buvusias kitas iškabas tuo pačiu metu.

1.3. Nurodė, jog Administracijos veiksmai buvo neteisėti, nes būtent jais Bankui buvo padaryta žala, kurios dydis atitinka 53 743,40 Eur permokos ir palūkanų dydį. Bankas turėjo sumokėti žymiai didesnę vietinės rinkliavos sumą, negu kad jam priklausė, permokėtų pinigų negalėjo naudoti savo veikloje, t. y. negalėjo šių pinigų skolinti ir už tai gauti pajamas palūkanų pavidalu. Todėl prašomos priteisti palūkanos bei procesinės palūkanos taip pat yra Banko patirti minimalūs nuostoliai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

2. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

2.1. Paaiškino, kad Administracijos 2018 m. balandžio 6 d. atsisakymas grąžinti vietinės rinkliavos už Leidimo išdavimo permoką negali būti bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku, nes Skundžiamas raštas nesukėlė Bankui kokių nors teisinių pasekmių, taip pat, parengdama ir Bankui išsiųsdama Skundžiamą raštą, Administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pažeidusių Banko teisę ar įstatymų saugomą interesą. Skundžiamu raštu bankui nėra suformuluojamos jokios privalomo elgesio taisyklės, nenustatytos privalomos vykdyti pareigos, nesuteikta teisių bei nepritaikyta poveikio priemonių, kaip tai yra atliekama individualiu administraciniu aktu. Toks dokumentas laikytinas informaciniu raštu, kuriame Administracija išdėstė savo poziciją (atsisakymą) dėl Banko Administracijai pateikto reikalavimo grąžinti permoką.

2.2. Teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu jokia permoka nebuvo konstatuota, Administracijai joks įpareigojimas, susijęs su vietinės rinkliavos dalies grąžinimu, jos perskaičiavimu proporcingai laikotarpiui, kurį Banko išorinė reklama buvo naudojama, ar kitais panašiais veiksmais, nustatytas nebuvo. Atsakovo nuomone, tiek iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo, tiek iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutarties dėl pastarojo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, akivaizdu, kad nė viename iš šių sprendimų Administracijai nėra įpareigojimo, retrospektyviai perskaičiavus vietinę rinkliavą teismo nurodytu būdu, grąžinti Bankui dalį jo sumokėtos rinkliavos. Taigi šiuo atveju Bankas teismų procesinius sprendimus aiškina nepagrįstai plečiamai, priešingai viešajam interesui ir teisinių santykių stabilumui. Pažymėjo, kad Administracijos protokolinių sprendimų (atitinkamai 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d.) dalys, kuriomis Bankui buvo nustatytas vietinės rinkliavos dydis, jas panaikinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, nustojo galioti būtent nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos, o ne nuo protokolinių sprendimų priėmimo dienos. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšos, kaip viešieji finansai, yra planuojamos iš anksto ir tokia situacija, kai vietinė rinkliava, sumokėta teisėtai išduoto ir galiojančio administracinio akto pagrindu, vėliau reikalaujama grąžinti iš biudžeto, prieštarauja teisėto finansų valdymo principams bei viešajam interesui ir negali būti toleruojama bei teismo sprendimu įteisinama.

2.3. Atsakovo nuomone, neegzistuoja jokia Bankui grąžintina vietinės rinkliavos permoka, todėl atitinkamai negali būti konstatuotas ir Administracijos naudojimasis šia Banko apskaičiuota suma kaip neva neteisėtai gautomis lėšomis. Administracija neturi pareigos grąžinti Bankui kokias nors vietinės rinkliavos sumas. Banko sumokėtą dalį vietinės rinkliavos nėra pagrindo laikyti kokia nors permoka, todėl už visą laikotarpį nuo leidimo įrengti išorinę reklamą, kuomet reklaminis įrenginys jau įrengtas ir visą laiką, nuo pat pirmosios jo įrengimo dienos, atliko savo reklaminę funkciją, iki šio Leidimo panaikinimo paties Banko prašymu, jokio pagrindo priteisti iš Administracijos kokias nors tariamas permokas ir su jomis siejamas palūkanas nėra.

2.4. Detalizavo, kad apskaičiuodama Bankui vietinę rinkliavą, Administracija šią rinkliavą perskaičiavo už tą laikotarpį, būtent kuriam Bankas 2015 m. rugpjūčio 10 d. buvo pateikęs Administracijai prašymą, t. y. penkerių metų laikotarpiui. Toks rinkliavos perskaičiavimo būdas atitinka teisinį reglamentavimą ir paties Banko prisiimtus įsipareigojimus, pateikiant 2015 m. rugpjūčio 10 d. prašymą dėl Leidimo išdavimo būtent penkeriems metams. Pažymėjo, kad laikotarpį, kuriam yra pageidaujamas gauti leidimas išorinei reklamai įrengti ir eksploatuoti, savo prašymuose Administracijai nurodo patys pareiškėjai. Kadangi Bankas, kaip minėta, savo 2015 m. rugpjūčio 10 d. prašyme Administracijai nurodė pageidaujantis gauti leidimą įrengti išorinę reklamą penkeriems metams, būtent toks leidimas, t. y. suteikiantis teisę įrengti išorinę reklamą penkeriems metams, buvo išduotas Bankui. Bankui suteiktos teisės naudoti Leidimą visus penkerius metus jis nerealizavo ne dėl kokių nors išorinių, nuo Banko valios nepriklausiusių aplinkybių, o vien tik savo pageidavimu (pakeitė pavadinimą) ir iniciatyva (norėjo naujo leidimo). Atsakovas, išdavęs Bankui Leidimą jo paties prašytam penkerių metų laikotarpiui, nenumatant šiame Leidime jokios išimties dėl proporcingo rinkliavos perskaičiavimo tuo atveju, jeigu Bankas nuspręstų Leidime suteikta teise naudotis trumpiau negu numatyta Leidime. Todėl tai yra paties verslo subjekto atsakomybė, verslo rizikos ir atitinkamų sprendimų prisiėmimas. Kreipdamasis į Administraciją su prašymu išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, Bankas turėjo pats įvertinti savo turimą poreikį reklaminiam įrenginiui esamu pavadinimu, priimti dėl to atitinkamą sprendimą ir pateikti Administracijai prašymą.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 6 d. atsisakymą grąžinti vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo permoką Nr. A51-27301/18(3.3.2.5E-EM4); įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją grąžinti pareiškėjui Luminor Bank AB 53 743,4 Eur vietinės rinkliavos permoką už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d. Kitą skundo dalį atmetė.

4. Teismas, pasisakydamas dėl bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nurodė, kad šiuo atveju yra skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 6 d. atsisakymas grąžinti vietinės rinkliavos už Leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą permoką Nr. A51-27301/18(3.3.2.5E-EM4), kuriuo atsakovas atsisako tenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti 54 359 Eur dydžio permoką ir sumokėti palūkanas. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju iš esmės sprendžiama dėl pagrindo grąžinti vietinės rinkliavos už išorinę iškabą permoką, taigi ginčas patenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 4 punkto apimtį.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisiniams santykiams taikytini Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatai, patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 (toliau – ir Nuostatai), kurių paskirtis yra nustatyti vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą dydį, vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo tvarką, vietinės rinkliavos lengvatas, vietinės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarką ir atsakomybę už vietinės rinkliavos nemokėjimą (Nuostatų 2 punktas).

6. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl Administracijos apskaičiuoto vietinės rinkliavos dydžio, tačiau šalys nesutinka dėl termino, už kurį vietinė rinkliava privaloma mokėti.

7. Vadovaujantis Nuostatų 3 punktu, vietinę rinkliavą moka fizinis ar juridinis asmuo (toliau – vietinės rinkliavos mokėtojas), už Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens išduotą leidimą įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 10 d. pateikė paraišką Administracijai, prašydamas išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą penkeriems metams, adresu Konstitucijos pr. 21A, Vilnius, reklamos plotas 64 kv. m. Administracijos Išorinės reklamos komisija 2015 m. rugpjūčio 19 d. protokoliniu sprendimu nusprendė logotipus pastato viršutinėje dalyje vertinti kaip reklamos ploto įrengimą ir siūlyti Administracijos direktoriaus įgaliotam asmeniui išduoti leidimą reklamai pastato viršutinėje dalyje penkeriems metams. Nurodė, kad leidimas bus išduotas sumokėjus nustatytą 137 951 Eur rinkliavą. Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 15 d. išduotas Leidimas.

8.2. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 25 d. pateikė paraišką Administracijai dėl leidimo įrengti išorinę reklamą penkeriems metams, adresu Konstitucijos pr. 21A, Vilnius, Administracija 2017 m. rugsėjo 29 d. išdavė leidimą įrengti išorinę reklamą pareiškėjo nurodytu adresu. Pareiškėjas Administracijai 2017 m. rugsėjo 18 d. pateikė prašymą panaikinti 2015 m. rugsėjo 15 d. išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6). Administracija 2017 m. rugsėjo 29 d raštu Nr. A51-65197/17 pranešė pareiškėjui apie Leidimo galiojimo panaikinimą nuo 2017 m. rugsėjo 29 d.

8.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 panaikino Administracijos Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas, už kurį ji imama, bei Leidimą, taip pat įpareigojo Administraciją vietinę rinkliavą skaičiuoti pareiškėjui vadovaujantis Nuostatų 9 punktu, o reklamos plotą – Nuostatų 13 punktu.

8.4. Pareiškėjas 2018 m. kovo 15 d. pateikė pretenziją Administracijai, prašydamas atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą ir iki 2018 m. kovo 30 d. grąžinti Bankui 53 359 Eur dydžio permoką ir sumokėti 3 512,08 Eur palūkanas, iš viso 57 871,08 Eur. Administracija Skundžiamu raštu pareiškėjo prašymo dėl permokos grąžinimo netenkino, argumentuodama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu atsakovui nustatytų pareigų turinys neapima retrospektyvių įpareigojimų, o yra nukreiptas į ateitį. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 23 d. pateikė Administracijai patikslintą pretenziją, prašydamas grąžinti Bankui 53 824,2 Eur dydžio permoką ir 3 753,27 Eur palūkanas, iš viso 57 577,47 Eur sumą. Administracija, atsakydama į pareiškėjo patikslintą pretenziją, 2018 m. gegužės 7 d. raštu pakartotinai pažymėjo, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo neturi teisinio pagrindo.

8.5. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2018 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018, išaiškindamas 2018 m. vasario 14 d. sprendimą, pažymėjo, kad pastarojo sprendimo dalis, kuria Administracija įpareigota vietinę rinkliavą skaičiuoti pareiškėjui vadovaujantis Nuostatų 9 punktu, o reklamos plotą – Nuostatų 13 punktu, o taip pat šio punkto antrąją dalimi, galioja santykiams tarp Luminor Bank AB ir Administracijos, susiklosčiusiems skaičiuojant vietinę rinkliavą pareiškėjui už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.

9. Apibendrinęs byloje nurodytas faktines aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėjui išduotas Leidimas. Pastarasis Leidimas panaikintas 2017 m. rugsėjo 29 d. Taigi pareiškėjas Leidimą turėjo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. išaiškinimą, atsakovo atžvilgiu nustatytas įpareigojimas perskaičiuoti pareiškėjo atžvilgiu mokėtiną vietinę rinkliavą pagal Nuostatų 9 punktą, 13 punktą ir 13.2 papunktį galioja pareiškėjo ir Administracijos teisiniams santykiams už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., t. y. retrospektyviai.

10. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad laikotarpis, už kurį perskaičiuojama mokėtina vietinė rinkliava, yra 5 metai, nes tokį laikotarpį pareiškėjas nurodė 2015 m. rugpjūčio 10 d. paraiškoje dėl leidimo išdavimo. Teismas akcentavo, kad vietinės rinkliavos mokėtojo sąvokos (jos turinio) aspektu plečiamasis aiškinimas nėra galimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602-200/2012, 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-724/2013). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad vietinės rinkliavos mokėtoju šiuo atveju gali būti laikomas tik tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi išduotą leidimą įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje. Taigi pareiškėjas buvo vietinės rinkliavos mokėtoja Nuostatų 3 punkto prasme tik laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.

11. Spręsdamas dėl vietinės rinkliavos permokos grąžinimo pagrindų, teismas nesutiko su atsakovo nurodomais teiginiais, kad permokos atveju pagrindas grąžinti nėra įtvirtintas, todėl grąžinimas negalimas. Vadovaujantis Nuostatų 25 punktu, sumokėta vietinė rinkliava ar jos dalis, proporcinga leidimu suteiktos teisės naudojimosi laikotarpiui, grąžinama, kai: 1) leidimas neišduodamas; 2) pasikeitus įstatymams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems išorinę reklamą, vietinės rinkliavos mokėtojas negali pasinaudoti išduoto leidimo suteiktomis teisėmis; ši nuostata taikytina, kai visa rinkliavos suma sumokama iki leidimo išdavimo. Teismas tokių vietinės rinkliavos grąžinimo pagrindų sąrašą vertina kaip nebaigtinį ir nedraudžiantį grąžinti vietinės rinkliavą jos permokos atveju. Nagrinėjamu atveju Administracijos neteisėti veiksmai išduodant Leidimą ir apskaičiuojant šiuo pagrindu vietinės rinkliavos dydį pareiškėjo atžvilgiu yra konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime, kuriuo pastarasis Leidimas kartu su protokoliniais sprendimais dėl vietinės rinkliavos dydžio bei ploto yra panaikintas. Taigi Administracija negali gauti naudos dėl to, kad neteisingai skaičiavo vietinės rinkliavos dydį už faktiškai pareiškėjo naudotą leidimą iškabai.

12. Teismas sprendė, kad Skundžiamas raštas yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir Administracija įpareigojama grąžinti pareiškėjui 53 743,4 Eur vietinės rinkliavos permoką už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d., nes pareiškėjas neturėjo mokėti vietinės rinkliavos už papildomus 3 metus, kai pareiškėjas Leidimu nesinaudojo, o be kita ko, šis Leidimas apskritai buvo panaikintas.

13. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti 3 747,63 Eur palūkanų už naudojimąsi permoka ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 53 743,4 Eur už laikotarpį nuo skundo priėmimo teisme iki visiško permokos grąžinimo, teismas nurodė, kad pareiškėjas šių palūkanų priteisimo reikalauja vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios normos nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams ir negali būti taikomos viešosios teisės nustatytiems privalomiems mokėjimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011).

III. 14. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą dalyje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo grąžinti bankui Luminor Bank AB 53743,4 Eur vietinės rinkliavos sumą už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti Luminor Bank AB reikalavimą dėl vietinės rinkliavos permokos priteisimo. Kitą nutarties dalį prašo palikti nepakeista.

15. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės pagrindo grąžinti Bankui dalį sumokėtos vietinės rinkliavos nebuvimu ir laikotarpio, už kurį turėtų būti skaičiuojama rinkliava, netinkamu apskaičiavimu.

16. Pirmąjį teiginį atsakovas grindžia iš esmės šiais argumentais:

16.1. Teismas nenurodė jokio konkretaus, teisės aktuose objektyviai įtvirtinto pagrindo, kuriuo remiantis Administracijai kyla pareiga grąžinti Bankui dalį sumokėtos vietinės rinkliavos. Atvejai, kuomet sumokėta vietinė rinkliava ar jos dalis, proporcinga leidimu suteiktos teisės naudojimosi laikotarpiui, yra grąžinama, yra aiškiai įtvirtinti Nuostatų 25 punkte, kuriame nurodyta, kad sumokėta vietinė rinkliava / jos dalis, proporcinga leidimu suteiktos teisės naudojimosi laikotarpiui, yra grąžinama, kai leidimas neišduodamas arba kai pasikeitus įstatymams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems išorinę reklamą, vietinės rinkliavos mokėtojas negali pasinaudoti išduoto leidimo suteiktomis teisėmis. Ši nuostata taikytina, kai visa rinkliavos suma sumokama iki leidimo išdavimo. Pastebi, kad jokie kiti sumokėtos vietinės rinkliavos grąžinimo atvejai nei šiuose Nuostatuose, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinti. Ta aplinkybė, jog šių Nuostatų 25 punkte nėra papildomo papunkčio su nuostata „kitais atvejais“, leidžia daryti išvadą, kad šis Nuostatuose įtvirtintas sumokėtos vietinės rinkliavos grąžinimo atvejų sąrašas yra baigtinis.

16.2. Tačiau teismas padarė visiškai priešingą išvadą ir konstatavo, jog Nuostatų 25 punkte įtvirtintas sąrašas nevertintinas kaip baigtinis, ir Administracija grąžinti Bankui dalį jo sumokėtos vietinės rinkliavos šiuo atveju yra įpareigotina kitu, papildomu pagrindu, o būtent – kad niekas iš savo neteisėtų veiksmų negali gauti jokios naudos ir įgyti kokių teisių.

16.3. Viešojoje teisėje griežtai galioja imperatyvus teisinis reglamentavimas, grindžiamas principu, jog „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“. Nagrinėjamu atveju teismas, pritaikęs teisės aktuose apskritai neegzistuojantį pagrindą, iš esmės atliko teisės akto papildymą. Tokiu būdu teismas nepagrįstai perėmė įstatymų leidėjo funkciją ir priėmė neteisėtą sprendimą, prieštaraujantį tiek Nuostatams, tiek imperatyviam viešosios teisės reglamentavimo būdui apskritai.

16.4. Administracijos pareiga grąžinti Bankui dalį jo sumokėtos vietinės rinkliavos nebuvo konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime, kuriuo buvo galutinai išspręstas klausimas dėl Banko išorinės reklamos leidimo įrenginiams „D“, N“, B“ apmokestinimo. Šiuo sprendimu buvo pripažinta, kad vietinę rinkliavą Leidimo išdavimą Administracija Bankui vis dėlto buvo apskaičiavusi neteisingai, todėl įpareigojo Administraciją atitinkamai rinkliavą perskaičiuoti, tačiau įpareigojimas grąžinti Bankui dalį sumokėtos rinkliavos nebuvo aptartas nei motyvuojamoje sprendimo dalyje, nei skirtas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Kaip jau minėta, vietinę rinkliavą teismo sprendime nurodytu būdu Savivaldybės administracija Bankui perskaičiavo 2018 m. liepos 13 d. raštu Nr. A104-2647/18 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 įvykdymo“ (yra byloje) ir pretenzijų dėl netinkamai įvykdyto sprendimo iš antstolio iki šiol negavo. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą, kuriuo buvo galutinai išspręstas klausimas dėl Banko mokėtinos vietinės rinkliavos Leidimo išdavimą, Administracija jau yra įvykdžiusi. Dėl šios priežasties atsakovas akcentavo, kad jokių pareigų, neva kylančių iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo (pavyzdžiui, pareigos grąžinti Bankui dalį jo sumokėtos vietinės rinkliavos), Administracija Banko atžvilgiu neturi. Konstatuodamas priešingai, teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai, remdamasis vien teisės principu, konstatavo Savivaldybės administracijos pareigą, kuri nėra konstatuota ne tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime bei antstolio raginime šį sprendimą įvykdyti, tačiau nėra įtvirtinta ir nė viename nagrinėjamam ginčui aktualiame teisės akte.

16.5. Skunde Bankas, reikalaudamas priteisti iš Administracijos dalį sumokėtos vietinės rinkliavos, teismui nurodė net keletą skirtingų pagrindų, kuriais grindė šį savo reikalavimą (tai ir nepagrįsto praturtėjimo atvejus reglamentuojantys CK 6.237, 6.242 straipsniai, ir iš neteisėtų institucijos veiksmų kilusios žalos atlyginimą reglamentuojantis CK 6.271 straipsnis). Tačiau, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas dėl šių Banko išdėstytų pagrindų visiškai nepasisakė ir jų išvis nevertino, savo sprendimą dėl Administracijos tariamos pareigos grąžinti Bankui dalį vietinės rinkliavą, kaip minėta, grįsdamas visiškai kitu, jokiame teisės akte neįtvirtintu pagrindu.

17. Antrąjį teiginį atsakovas grindžia iš esmės šiais argumentais:

17.1. Nepagrįstai konstatuodamas tariamą Administracijos pareigą grąžinti Bankui dalį jo sumokėtos vietinės rinkliavos, teismas nepagrįstai nustatė ir laikotarpį, už kurį tariamai grąžintina rinkliava Bankui turi būti skaičiuojama.

17.2. Vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą, Administracija rinkliavą perskaičiavo už tą laikotarpį, būtent kuriam Bankas 2015 m. rugpjūčio 10 d. buvo pateikęs Administracijai prašymą, t. y. penkerių metų laikotarpiui. Atsakovo nuomone, toks rinkliavos perskaičiavimo būdas atitinka Nuostatuose įtvirtintą imperatyvų teisinį reglamentavimą ir paties Banko prisiimtus įsipareigojimus, pateikiant 2015 m. rugpjūčio 10 d. prašymą dėl Leidimo išdavimo būtent penkeriems metams.

17.3. Teismo vertinimas, jog Bankas Leidimą įrengti išorinę reklamą turėjo tik laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d., yra visiškai nepagrįstas, kadangi prieštarauja imperatyviam teisiniam reglamentavimui: Nuostatų 17 punktui, kuriame yra aiškiai įtvirtinta, kad „Tipiniai leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą (iškabą, reklaminį kainų stovą) Savivaldybės teritorijoje gali būti išduodami 1, 2, 3, 4 arba 5 metams.“ Laikotarpį, kuriam yra pageidaujamas gauti leidimas išorinei reklamai įrengti ir eksploatuoti, savo prašymuose Administracijai nurodo patys pareiškėjai. Bankas, kaip minėta, savo 2015 m. rugpjūčio 10 d. prašyme Administracijai nurodė pageidaujantis gauti leidimą įrengti išorinę reklamą penkeriems metams (Bankas šios aplinkybės savo skunde neginčija). Būtent toks leidimas, t. y. suteikiantis teisę įrengti išorinę reklamą penkeriems metams, buvo išduotas Bankui. Bankas penkeriems metams išduotu Leidimu pageidavo naudotis trumpiau negu buvo nurodyta ir suteikta teisė Leidime: dar tebevykstant teisminiam procesui, t. y. nesant priimtiems jokiems galutiniams teismų procesiniams sprendimams dėl Leidimo teisėtumo, nuo 2017 m. spalio 1 d. Bankas pakeitė įstaigos pavadinimą iš AB DNB bankas į Luminor Bank AB ir atitinkamai kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti išorinės reklamos leidimą naujam išorinės reklamos įrenginiui su naujuoju Banko pavadinimu, dėl ko anksčiau išduoto Leidimo galiojimas 2017 m. rugsėjo 28 d. buvo panaikintas ir 2017 m. rugsėjo 29 d. išduotas naujas. Taigi akivaizdu, kad suteiktos teisės naudoti Leidimą visus penkerius metus Bankas nerealizavo ne dėl kokių nors išorinių, nuo Banko valios nepriklausiusių aplinkybių, o vien tik savo paties pageidavimu (pakeitė pavadinimą) ir iniciatyva (norėjo naujo leidimo).

17.4. Administracija, pagrįstai išdavusi pareiškėjui Leidimą paties pareiškėjo prašytam penkerių metų laikotarpiui, nenumatant šiame Leidime jokios išimties dėl proporcingo rinkliavos perskaičiavimo tuo atveju, jeigu pareiškėjas nuspręstų Leidime suteikta teise naudotis trumpiau negu numatyta Leidime, pasikeitus pareiškėjo (verslo subjekto) korporacinės veiklos aplinkybėms (pasikeitęs organizacijos pavadinimas ir atsiradęs poreikis naujam išorinės reklamos įrenginiui), neturėtų būti atsakinga už šių aplinkybių verslo subjektui galbūt sukeltus nepatogumus (mokestį už Leidimą, kuris verslo subjektui vėliau nebebuvo reikalingas). Administracijos nuomone, tai yra paties verslo subjekto atsakomybė, verslo rizikos ir atitinkamų sprendimų prisiėmimas. Kreipdamasis į Administraciją su prašymu išduoti Leidimą, Bankas turėjo pats įvertinti savo turimą poreikį reklaminiam įrenginiui esamu pavadinimu, priimti dėl to atitinkamą sprendimą ir pateikti Administracijai prašymą. Bankas neįrodinėja, jog jam kreipiantis į Administraciją dėl Leidimo išdavimo 5 metams, Banko teisė pasirinkti gauti leidimą trumpesniam laikotarpiui (pvz., 1, 2 ar 3 metams, kaip tai įtvirtinta Nuostatų 17 punkte) buvo kaip nors ribojama, teismo posėdžio metu Banko atstovė šios aplinkybės taip pat neginčijo. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad Bankas penkerių metų laikotarpį pasirinko savo nuožiūra, todėl Savivaldybės administracija, priešingai negu skundžiamame sprendime konstatavo teismas, nėra už tai atsakinga. Atsakovas pažymi, kad nei Rinkliavos nuostatuose, nei kitose teisės aktų nuostatose, nei pačioje leidimo formoje nėra įtvirtinta, kad tuo atveju, kai pasikeičia ar įvyksta aplinkybės, dėl kurių išorinės reklamos įrengimo leidimas jį gavusiam subjektui pasidarytų nebereikalingas anksčiau negu suėjo leidime nurodytas paties subjekto pasirinktas leidimo galiojimo terminas, Administracija privalėtų perskaičiuoti mokėtiną (ar jau sumokėtą) fiksuotą vietinės rinkliavos sumą proporcingai tik tam laikotarpiui, kurį leidimas verslo subjektui buvo reikalingas. Be to, Banko pareiga sumokėti visą vietinės rinkliavos sumą už visą laikotarpį, kuriam leidimas įrengti iškabą buvo išduotas, yra aiškiai įtvirtinta ir Rinkliavos nuostatų 20 bei 21 punktuose, kurie reglamentuoja vietinės rinkliavos sumokėjimo tvarką.

17.5. Administracija rinkliavą už Leidimą Bankui visų pirma buvo apskaičiavusi pagal Nuostatų 8.2 papunktį, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu įpareigojus rinkliavą perskaičiuoti sprendime nurodytu būdu – pagal Nuostatų 9 punktą. Taigi matyti, kad nagrinėjamu atveju, Savivaldybės administracijai pirmiausiai išdavus Bankui leidimą įrengti reklamą, o ne iškabą (t. y. apskaičiavus mokėtiną vietinę rinkliavą pagal Nuostatų 8.2 papunktį), remdamasis Nuostatų 20 punktu, Bankas turėjo teisę visą mokėtinos rinkliavos sumą išdėstyti kas ketvirtį mokamomis dalimis. Tačiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu įpareigojus Savivaldybės administraciją perskaičiuoti Banko mokėtiną vietinę rinkliavą pagal Nuostatų 9 punktą, t. y. kaip už iškabą, teisės išdėstyti mokėtiną rinkliavą kas ketvirtį Bankas neteko ir, pagal Nuostatų 21 punktą, visą už penkeriems metams iškabos įrengimui išduotą leidimą mokėtiną vietinės rinkliavos sumą Bankas būtų privalėjęs sumokėti iškart, dar prieš išduodant leidimą. Akivaizdu, jog tai atitinkamai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kiek ilgai Bankas būtų šiuo iškabai išduotu leidimu naudojęsis (t. y. ar visus 5 metus, ar visgi trumpiau), rinkliavą Bankas jau būtų sumokėjęs dar prieš gaudamas leidimą ir jokie proporcingi grąžinimai nebūtų buvę daromi tuo atveju, jeigu leidimas Bankui būtų tapęs nebereikalingas anksčiau nei baigėsi jo galiojimas.

18. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais. Papildomai pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 6 d. atsisakymo Nr. A51-27301/18(3.3.2.5E-EM4) pareiškėjui grąžinti vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo permoką laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Vadinasi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nustatė visas esmines nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, sprendimą pagrindė išsamia įrodymų analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 str.) išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjo skunde išdėstytus esminius argumentus, o ginčui aktualias materialiosios teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, be to, tinkamai vadovavosi administracinio teismo praktika, suformuota šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendime išdėstytiems argumentams ir padarytoms išvadoms, todėl iš naujo jų nekartoja.

22. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

23. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio konkretaus, teisės aktuose objektyviai įtvirtinto pagrindo, kuriuo remiantis atsakovui kyla pareiga grąžinti Bankui permoką. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, teismas nurodė, kad pareiga grąžinti permoką atsakovui kyla iš jo neteisėtų veiksmų, konstatuotų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018, turinčiu prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad atsakovas neteisingai, nepagrįstų bei teismo pripažintų negaliojančiais sprendimų pagrindu skaičiavo vietinės rinkliavos dydį.

24. Iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur), todėl atsakovas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų ir turi permoką grąžinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildydama pirmosios instancijos teismo teisinį pagrindą CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalimis ir 6.242 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).

25. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1034-968/2018). Tai, kad šalia bendrojo teisės principo, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nebuvo nurodyta konkrečios taikytinos Civilinio kodekso normos nagrinėjamoje byloje, savaime nedaro negaliojančiu teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo, nes minėtas trūkumas gali būti pašalintas apeliacinėje instancijoje. Juo labiau, kad abi ginčo šalys teikė savo argumentus dėl Nutarties 24 punkte nurodytų CK nuostatų taikymo.

26. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, tai, kad Nuostatuose neįtvirtintas vietinės rinkliavos permokos grąžinimo atvejis taikytinas šioje byloje, nesuponuoja atsakovo teisės nepagrįstai praturtėti. Atsakovo veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018, kuriuo nutarta panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas už kurį ji imama (atitinkamai – 16 ir 28 klausimai) bei 2015 m. rugsėjo 15 d. leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) su jo priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl permokos grąžinimo yra teisėta ir pagrįsta.

27. Atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog vietinė rinkliava skaičiuotina už 2, o ne už 5 metus, teisėjų kolegijos vertintini kritiškai. Viena vertus, tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu panaikino 2015 m. rugsėjo 15 d. išduoto Leidimo galiojimą, kurio nuostatos numatė, kad pasibaigus Leidimo galiojimui ar jį panaikinus, Leidimo gavėjas privalo išardyti reklaminį įrenginį ir sutvarkyti aplinką, kas reiškia ir tarp šalių buvusių teisinių santykių pabaigą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-100-575/2016). Kita vertus, jau minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 Leidimas buvo panaikintas. Be kita ko, minėtoje byloje 2018 m. liepos 3 d. nutartimi buvo išaiškinta, kad įpareigojimas vietinę rinkliavą pareiškėjui skaičiuoti, vadovaujantis Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713, 9 punktu, o reklamos plotą skaičiuoti remiantis minėtų nuostatų 13 punktu, taip pat ir šio punkto antrąja dalimi, galioja santykiams tarp Luminor Bank AB (buvęs pavadinimas – AB DNB bankas) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, susiklosčiusiems skaičiuojant vietinę rinkliavą pareiškėjui už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. Tokiu būdu buvo apibrėžtas ir vietinės rinkliavos skaičiavimo laikotarpis.

28. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtų nuostatų rinkliavos mokėtojo sąvokos (jos turinio) aspektu plečiamasis aiškinimas nėra galimas (šiuo klausimu pagal analogiją žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602-200/2012; 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-724/2013; 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-575/2016).

29. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

30. 2018 m. lapkričio 9 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (II t., b. l. 105) pareiškėjas nurodė patyręs 1 089 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu su šiuo prašymu pateiktas 2018 m. lapkričio 5 d. mokėjimo pavedimas (II t., b. l. 106) patvirtina, kad pareiškėjas šią sumą realiai sumokėjo savo atstovui (byloje taip pat yra 2017 m. gruodžio 29 d. atstovavimo sutartis, II t. b. l. 103). Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2018 m. II ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 204,71 Eur (1,3 x 926,70 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 1 089 Eur – šio maksimalaus dydžio neviršija. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo mažinti jam priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, todėl pareiškėjui priteistina visa jo prašoma suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjui Luminor Bank AB iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 1 089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė