2016-09-09 Nr. AB-17188-3-61-3-00578-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2627-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00578-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai A. M. (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. R.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovė Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, Administracija) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 3R-4(AG-467/05-2014) ir palikti galioti Administracijos sprendimus Nr. V2-15232 ir Nr. V2-15235 „Dėl sprendimų pakeitimo“.

Atsakovė nurodė, kad esant Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytiems pagrindams valstybė įsipareigoja suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą, t. y. perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo ar vykdo netinkamai, ir įgyja teisę reikalauti, kad skolininkas sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir metines palūkanas. Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) dėl išmokos vaikams į atsakovę kreipėsi 2008 m. vasario 5 d. ir pateikė antstolio pažymą, kurioje nurodyta, jog A. R. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) nustatyta mokėti išlaikymą vaikams, tačiau 2007 m. sausio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais išlaikymas nebuvo mokėtas. Atsižvelgusi į tai, atsakovė nusprendė skirti išmokas pareiškėjos vaikams iš Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir Fondas).

Atsakovė paaiškino, kad išmokų mokėjimas buvo nutrauktas pareiškėjai informavus, jog A. R. 2012 m. vasario 24 d. pervedė 5 300 Lt išlaikymą. 2014 m. liepos 17 d. atsakovė priėmė sprendimus išieškoti iš A. R. susidariusį įsiskolinimą (10 863,17 Lt) ir palūkanas. 2014 m. lapkričio 4 d. Administracijoje gautas A. R. laiškas su mokėjimo kvitais, dėl to nuspręsta pakoreguoti ankstesnius sprendimus dėl išlaikymo vaikams skyrimo, o pareiškėjai susidarė 2 340 Lt permoka. Pareiškėja buvo informuota apie pareigą pranešti apie bet kokių aplinkybių pasikeitimą, bet nevykdė pareigos ir nepranešė apie iš skolininko gautus mokėjimus. Atsakovės teigimu, negalima situacija, kai mokamos Fondo išmokos, nors vaikai gauna iš skolininko išieškomas lėšas ir geruoju mokamas lėšas, skirtas vaikams išlaikyti. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad Komisija nepagrįstai rėmėsi tik pareiškėjos nuomone, o ne skolininko pateiktais įrodymais – mokėjimo perlaidų kvitais.

Pareiškėja A. M. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Pareiškėja nurodė, kad A. R. pateikė mokėjimų nurodymus, iš kurių matyti, jog pareiškėjos vardu atliktos perlaidos, tačiau nenurodyta pinigų perlaidos paskirtis, siuntėju nurodyta D. P., t. y. minėti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėja gavo vaikams išlaikyti skirtas lėšas, apie kurias turėjo pranešti Administracijai. Dėl išlaikymo išieškojimo yra užvesta vykdomoji byla ir antstolis 2014 m. rugpjūčio 12 d. išdavė patikslintą išlaikymo mokėjimo lentelę, iš kurios matyti, kad 2009 m. lapkričio mėnesį – 2012 m. sausio mėnesį vaikams išlaikyti lėšos nebuvo mokamos. Pareiškėjos teigimu, aplinkybių, nustatytų Įstatymo 3 straipsnyje, apie kurias privaloma informuoti atsakovę, nebuvo.

Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovė rėmėsi išimtinai skolininko elektroniniu laišku ir pateiktais mokėjimo nurodymais, bet nevertino kitų aplinkybių, nesikreipė į antstolį, jog išsiaiškintų, ar atlikti mokėjimai gali būti vertinami kaip periodinių išmokų vaikams teikimas. Jeigu trečiasis suinteresuotas asmuo teikė išlaikymą, jis turėjo apie tai pranešti antstoliui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 644 str. 5 d.), tačiau to neatliko. Pareiškėja informavo antstolį apie gautas lėšas iš nepažįstamos moters, o antstolis atsisakė jas vertinti kaip lėšas, skirtas vaikams išlaikyti, todėl ir pareiškėja neturėjo pareigos gautų sumų laikyti išlaikymo lėšomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. atsiliepime į skundą nurodė, kad palaiko Administracijos skundą, nes jis yra pagrįstas ir teisingas. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad jeigu skundas nebus patenkintas, jis patirs papildomų materialinių nuostolių, o pareiškėja turės dvigubą naudą, nes išlaikymą vaikams gavo ir iš trečiojo suinteresuoto asmens, ir iš Fondo. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Komisija priėmė neteisingą sprendimą, todėl jis negali būti paliktas galioti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu atsakovės Administracijos skundą atmetė.

Teismas, pažymėjęs, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl Administracijos sprendimų perskaičiuoti išmokas, skirtas vaikams išlaikyti, teisėtumo, vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 2, 4 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 1, 2 dalimis, Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. A1-355, (toliau – ir Nuostatai) 1, 11.5 punktais ir Vaikų išlaikymo fondo administracijos sprendimo dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, (toliau – ir Aprašas) 3, 9 punktais. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog iki išmokų iš Fondo mokėjimo pradžios susidarė išlaikymo skola. Teismas konstatavo, kad Administracija skolininko A. R. pateiktus mokėjimo dokumentus, jog atlikti lėšų pervedimai į pareiškėjos sąskaitą, vertino kaip įrodymą, kad vaikams tam tikrais laikotarpiais buvo mokamas išlaikymas, ir dėl to ginčijamais sprendimais perskaičiavo anksčiau priimtais sprendimais paskirtas išmokas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2009 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-743/2009 ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1033/2013, nurodė, kad nepilnamečių vaikų interesai gauti išlaikymą yra prioritetiniai, tačiau negalima situacija, kai mokamos Fondo išmokos nepilnamečiams vaikams, nors šie vaikai gauna iš skolininko išieškomas lėšas bei skolininko geruoju mokamas lėšas, skirtas vaikams išlaikyti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar skolininko pateiktais mokėjimo dokumentais buvo mokamos periodinės išmokos, skirtos vaikams išlaikyti. Įvertinęs mokėjimų dokumentus, teismas nustatė, kad mokėjimai 2009 m. lapkričio mėnesį – 2012 m. sausio mėnesį atlikti ne skolininko, o kito asmens vardu, nenurodyta mokėjimo paskirtis, išskyrus 2011 m. lapkričio–gruodžio mėnesius ir 2012 m. sausio mėnesį. Teismas pažymėjo, kad dėl šių mokėjimų priimtą Administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. V2-15234 nutraukti P. R. išmokų mokėjimą nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Komisija pripažino pagrįstu ir jis byloje nevertinamas. Pareiškėja nurodė nežinojusi, kad gautos lėšos yra būtent A. R. mokamos išmokos vaikams, ir, teismo vertinimu, duomenų, leidžiančių abejoti tokia pareiškėjos pozicija, nenustatyta.

Teismas, vadovaudamasis CPK 614 straipsnio 1 dalimi, 644 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgęs į pateiktą antstolio vykdomojoje byloje Nr. 98-2951/02 2014 m. rugpjūčio 21 d. išduotą patikslintą išlaikymo mokėjimo lentelę, kurios duomenimis lėšos vaikams išlaikyti 2009 m. lapkričio mėnesį – 2012 m. sausio mėnesį nebuvo mokamos, o A. R. įsiskolinimas sudaro 10 131,64 Lt, darė išvadą, kad ginčijami Administracijai pateikti mokėjimo dokumentai tiesiogiai neįrodė, jog skolininkas mokėjo būtent periodines išmokas, t. y. tokia informacija nelaikytina pakankama ir išsamia sprendimams dėl išmokų vaikams perskaičiavimo priimti.

Teismas pažymėjo, kad išmokų vaikams mokėjimas nutraukiamas Įstatymo nustatytais pagrindais, pavyzdžiui, jeigu vaikas gauna nustatytą išlaikymą, ir pareiškėja turi prievolę pranešti Administracijai tik apie su šiais pagrindais susijusias aplinkybes. Teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja objektyviai nežinojo ir neprivalėjo žinoti, kad gautos lėšos yra skolininko geruoju mokamas išlaikymas vaikams ar dengiant įsiskolinimą vykdomojoje byloje. Aplinkybė, kad skolininkas Administracijai patvirtino, jog mokėjo periodines išmokas vaikams išlaikyti, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjai šis faktas buvo žinomas. Dėl to teismas atmetė atsakovės argumentus, kad pareiškėja neįvykdė jai nustatytos pareigos informuoti Administraciją apie bet kokių aplinkybių pasikeitimą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-1033/2013, kurioje išaiškinta, kad neįvertinus dokumentų, susijusių su antstolio atliekamu sprendimo dėl išlaikymo vaikams priteisimo vykdymu, negalima spręsti dėl mokamų lėšų paskirties, ir vadovaudamasis Nuostatų 9 punktu, pagal kurį vienas iš svarbiausių Administracijos veiklos tikslų yra vykdyti teisingą duomenų apie pareiškėjus, vaikus, dėl kurių kreiptasi į Fondą, ir skolininkus tvarkymą bei Fondo išmokų skyrimą ir mokėjimą jų gavėjams, konstatavo, jog Administracija, priimdama sprendimus perskaičiuoti išmokas, klaidingai vertino jai pateiktus duomenis ir nepagrįstai nesirėmė kita (papildomai surinkta) informacija. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Administracija priėmė objektyviais duomenimis nepagrįstus sprendimus, todėl skundžiamas Komisijos sprendimas juos panaikinti yra teisėtas. Teismo vertinimu, kitoks šios administracinės bylos aplinkybių vertinimas pažeistų Įstatymo paskirtį – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą.

III. Atsakovė Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo skundžiamą sprendimą ir atsakovės skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės aktų normas, neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, neįsigilino į ginčo esmę, neužtikrino visų aplinkybių objektyvaus įvertinimo, taip pat darė neteisingas prielaidas apie Administracijoje taikomą praktiką priimant sprendimus. Administracijos direktoriaus sprendimai yra priimti pagal pateiktus dokumentus, teisiškai pagrįsti ir teisėti.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas priima skirtingus sprendimus ir formuoja skirtingą praktiką, todėl Administracija negali tinkamai įgyvendinti teisės aktuose nustatytų uždavinių, iš kurių vienas yra vykdyti teisingą Fondo išmokų skyrimą ir mokėjimą jų gavėjams. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Administracijos nustatytos aplinkybės, kad A. R. teikė išlaikymą vaikams, tačiau mokėjimo paskirtyje nenurodė, jog pinigai skirti vaikams išlaikyti, taip pat dalį pavedimų už A. R. darė kitas asmuo, todėl šiuo atveju svarbu nustatyti, ar ne vaikų tėvo, turinčio teismo sprendimu patvirtintą pareigą teikti išlaikymą, o kito asmens atlikti mokėjimai pripažintini tinkamu vaikų išlaikymo pareigos vykdymu. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3678-789/2015 pateiktų išaiškinimų pavedimai, kuriuos darė D. P. už A. R., turi būti užskaityti kaip tinkamas A. R. išlaikymo pareigos vykdymo būdas.

3. Skolininkas A. R. susisiekė telefonu su Administracija ir paaiškino, kad pareiškėjai buvo mokamas teismo sprendimu nustatytas išlaikymas vaikams. Teismo posėdyje skolininkas A. R. patvirtino, kad mokėjo periodines išmokas vaikams išlaikyti, ir pareiškėja pripažino, jog mokėjimus iš A. R. gavo. Atsižvelgiant į tai, kad skolininko mokėjimus šiuo atveju kontroliuoja pati pareiškėja, kadangi skolininkas įmokas mokėjo tiesiogiai į pareiškėjos sąskaitą, pareiškėja pagal Įstatymą turėjo pareigą informuoti Administraciją apie gautus mokėjimus, kurios pareiškėja nesilaikė. Skolininko pateikti įrodymai (mokėjimo kvitai) ir paaiškinimai buvo pagrindas perskaičiuoti ir nutraukti išmokų mokėjimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėja objektyviai nežinojo ir neprivalėjo žinoti, jog gautos lėšos yra skolininko geruoju mokamas išlaikymas vaikams ar dengiant įsiskolinimą vykdomojoje byloje, nes nepagrįstai vadovavosi tik pareiškėjos išsakyta nuomone, o ne skolininko pateiktais įrodymais (mokėjimo perlaidų kvitais), ir nesigilino į sumokėtų lėšų paskirtį. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. R. pavedimus į pareiškėjos sąskaitą darė savanoriškai, gera valia, o ne vykdydamas teismo sprendimą.

4. Pareiškėja sąmoningai nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos ir Administracijai nepateikė informacijos apie gautus mokėjimus iš skolininko, todėl kyla prielaida apie pareiškėjos piktnaudžiavimą ir siekį gauti išlaikymo lėšas tiek iš skolininko, tiek iš Fondo. Nagrinėjamu atveju nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, tačiau negalima situacija, kai mokamos Fondo išmokos nepilnamečiams vaikams, nors šie vaikai gauna iš skolininko išieškomas lėšas bei skolininko geruoju mokamas lėšas, skirtas vaikams išlaikyti, t. y. valstybė turi suteikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą tik tuo atveju, kai nepilnamečiai vaikai negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymą juos turi išlaikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-1033/2013). Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-5432-580/2013 išaiškino, kad tuo metu, kai išlaikymą teikiantis asmuo atlieka periodinius mokėjimus, vaiko poreikiai gali būti patenkinami iš šių periodinių mokėjimų, t. y. turint lėšų vaikui išlaikyti valstybės garantija tampa nereikalinga, todėl valstybės pareiga pagal Įstatymą nekyla ir Administracijos išmokos neturi būti mokamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimų Nr. V2-15232 ir Nr. V2-15235 bei Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 3R-4(AG-467/05-2014), kuriuo minėti atsakovės sprendimai panaikinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario 5 d. pareiškėja kreipėsi į Administraciją dėl išmokos mokėjimo nepilnamečiams vaikams K. R. ir P. R. bei pateikė antstolio pažymą, jog iš A. R. priteista mokėti vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis, tačiau 2007 m. sausio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais išlaikymas nemokėtas (b. l. 14–16). Pažymėtina, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. vasario 8 d. sprendimu iš A. R. priteistas išlaikymas pareiškėjos vaikams K. R., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir P. R., gimusiam (duomenys neskelbtini). Išlaikymas priteistas nuo 1999 m. sausio 28 d. po 1/3 dalį A. R. visų rūšių pajamų, bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį kiekvienam vaikui, o K. R. tapus pilnamečiu, po ¼ dalį visų rūšių uždarbio, bet ne mažiau kaip 1 MGL iki P. R. pilnametystės. Kadangi skolininkas geruoju nemokėjo priteisto išlaikymo, 1999 m. kovo 2 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas ir pradėtas priverstinis vykdymas CPK nustatyta tvarka.

Administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 19 d. sprendimais Nr. 1.35-7326 ir Nr. 1.35-7327 nuspręsta nuo 2008 m. vasario 5 d. mokėti po 130 Lt kiekvieną mėnesį iš Fondo nepilnamečiams K. R. ir P. R.. 2012 m. kovo 15 d. pareiškėja informavo Administraciją, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pradėjo mokėti išlaikymą ir 2012 m. vasario 24 d. sumokėjo 5 300 Lt (b. l. 24). Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 26 d. sprendimais Nr. V2-3138 ir Nr. V2-3139 nuspręsta P. R. nuo 2012 m. vasario 1 d. (nes skolininkas pradėjo mokėti priteistą išlaikymą), o K. R. nuo 2011 m. sausio 27 d. (nes vaikas sulaukė pilnametystės) nutraukti išmokų mokėjimą (b. l. 25–26). Administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 17 d. sprendimais Nr. V3-918 ir Nr. V3-919 nuspręsta išieškoti iš A. R. skolą Fondui (b. l. 31–34). 2014 m. lapkričio 3 d. A. R. pateikė Administracijai tarptautinių mokėjimo nurodymų kvitus, kad pareiškėjai 2009 m. lapkričio 20 d. – 2012 m. sausio 16 d. buvo atlikti pinigų (100 arba 200 Eur) pervedimai, siuntėjas buvo D. P. arba A. R., du kartus nurodyta paskirtis – vaikams (b. l. 43–55).

Byloje taip pat nustatyta, kad Administracijos direktorius 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. V2-15235, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į gautą A. R. 2014 m. lapkričio 4 d. pranešimą, pakeitė Administracijos 2008 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 1.35-7327, K. R. skirdamas: 0 Lt išmoką už 2009 m. lapkričio mėnesį, 130 Lt – už 2009 m. gruodžio mėnesį, 0 Lt – už 2010 m. sausio–balandžio mėnesius, 130 Lt – už 2010 m. gegužės mėnesį, 0 Lt – už 2010 m. birželio mėnesį, po 130 Lt – už 2010 m. liepos–gruodžio mėnesius, 109,03 Lt – už 2011 m. sausio mėnesį (b. l. 56). Administracijos direktorius 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. V2-15232, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į gautą A. R. 2014 m. lapkričio 4 d. pranešimą, pakeitė sprendimą Nr. 1.35-7326, P. R. skirdamas: 0 Lt išmoką už 2009 m. lapkričio mėnesį, 130 Lt – už 2009 m. gruodžio mėnesį, 0 Lt – už 2010 m. sausio–balandžio mėnesius, 130 Lt – už 2010 m. gegužės mėnesį, 0 Lt – už 2010 m. birželio mėnesį, 130 Lt – už 2010 m. liepos mėnesį – 2011 m. sausio mėnesį, 0 Lt – už 2011 m. vasario–kovo mėnesius, 130 Lt – už 2011 m. balandžio–gegužės mėnesius, 0 Lt – už 2011 m. birželio mėnesį, 130 Lt – už 2011 m. liepos–spalio mėnesius (b. l. 57). Administracijos direktorius 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. V2-15234, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutraukė išmokų mokėjimą P. R. nuo 2011 m. lapkričio 1 d. (b. l. 58).

Administracija 2014 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. (1.34-5759)D2-29901 informavo pareiškėją apie susidariusią 2 340 Lt dydžio permoką ir nurodė ją grąžinti Administracijai (b. l. 59). 2014 m. gruodžio 23 d. pareiškėja padavė skundą Komisijai, prašydama panaikinti Administracijos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimus Nr. V2-15232, Nr. V2-15234 ir Nr. V2-15235 bei įpareigoti instituciją pareiškėjos skundą išnagrinėti pakartotinai (Komisijos bylos Nr. AG-467/05-2014 l. 1–3). Komisija 2015 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 3R-4(AG-467/05-2014) panaikino Administracijos 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimus Nr. V2-15232 ir Nr. V2-15235, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė (b. l. 8–13).

Apibendrinant pirmiau nurodytas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Administracija, gavusi pareiškėjos, su kuria gyvena nepilnamečiai vaikai P. R. ir K. R., prašymą dėl išmokų iš Fondo gavimo bei antstolio, vykdančio teismo sprendimu nustatyto išlaikymo priverstinį išieškojimą iš vaikų tėvo A. R. pagal CPK, išduotą pareiškėjai pažymą, patvirtinančią, kad vaikai negauna teismo sprendimu nustatyto išlaikymo, vadovaudamasi Įstatymo 3 straipsniu, nusprendė pareiškėjai mokėti Fondo išmokas, kurios yra vaikų išlaikymo lėšos, t. y. lėšos, kurios yra skirtos ne pareiškėjai, o vaikams išlaikyti.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, Fondo išmokų mokėjimo pagrindais pripažįstami atvejai, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, mokamo periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį, ar gauna tik dalį šio išlaikymo. Dėl Fondo išmokų į Fondo administratorių kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, mokamo periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį, ar gauna tik dalį šio išlaikymo ar vaikas gauna dalį nustatyto išlaikymo (Įstatymo 3 str. 2 d.).

Teisiškai reikšmingas aplinkybes apie priteistą išlaikymą periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį ir apie tai, kad vaikai negauna ar gauna dalį šio išlaikymo, patvirtina antstolio, vykdančio priverstinį išieškojimą iš skolininko, išieškotojui išduota nustatytos formos pažyma (Įstatymo 3 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį šis faktas turi būti patvirtintas antstolio išduota nustatytos formos pažyma, tačiau šis reikalavimas iš esmės įtvirtina ne Fondo išmokų mokėjimo pagrindą, bet tvarką, kaip turi būti įrodomas išmokų skyrimo pagrindas – asmuo negauna išlaikymo arba gauna tik dalį išlaikymo (žr. 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-602/2016). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad iš Įstatymo 3 straipsnio turinio bei 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąvokos „skolininkas“ apibrėžimo (asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, tačiau nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos) matyti, kad Fondo išmokos asmeniui, su kuriuo gyvena vaikai, gali būti mokamos tik tuo atveju, kai išlaikymas yra priteistas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi, vaikai išlaikymo negauna arba gauna tik dalį ir yra pradėtas priverstinis vykdymas dėl išlaikymo vaikams išieškojimo iš skolininko.

Atkreiptinas dėmesys, kad Administracija, priėmusi sprendimą mokėti Fondo lėšas, skolininkui turi nurodyti, kad valstybė perima skolininko pareigą mokėti lėšas vaikui išlaikyti (Įstatymo 14 str. 1 d.). Valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas (Įstatymo 1 str. 1 d.). Fondo administratoriui suteikta teisė reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas (Įstatymo 11 str. 1 d.). Įstatymas nesuteikia teisės Fondo administratoriui vertinti aplinkybių, susijusių su skolininko išlaikymo teikimu (neteikimu) priverstinio vykdymo procese, antstolio veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą, nustatyti (pakeisti) priverstinio vykdymo procese dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Fondo administratorius privalo nutraukti išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių Įstatyme numatytų pagrindų: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo tikslą – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą, remdamasis Lietuvos Respublikos prisiimtais įsipareigojimais dėl pirmenybės teikimo vaiko interesams ir vaiko teisės į valstybės paramą ir išlaikymą užtikrinimo, nurodė, kad turi būti vadovaujamasi vaiko (vaikų) interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką (vaikus), kuriam (kuriems) ši parama skiriama, ir jei nėra Įstatyme nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta nesant tam aiškaus pagrindo (žr. 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1339-756/2016).

Nagrinėjamu atveju įvertinus atsakovės Administracijos sprendimus, kuriuos ginčija pareiškėja, matyti, kad Administracija juos priėmė, nustačiusi, jog pareiškėjos nepilnamečiai vaikai 2009 m. lapkričio 20 d. – 2012 m. sausio 16 d. gavo teismo sprendimu priteistą išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį. Akcentuotina, kad šiais sprendimais nebuvo sustabdytas ar nutrauktas Fondo išmokų mokėjimas nepilnamečiams vaikams, o tik pakeisti 2008 m. birželio 19 d. sprendimai Nr. 1.35-7327 ir Nr. 1.35-7327, kuriais buvo nuspręsta mokėti vaikams Fondo išmokas, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti ar nutraukti Išmokų mokėjimą, ir kurie buvo įvykdyti. Šioje byloje ginčijamuose sprendimuose nėra nurodyta jokių aplinkybių, kad 2008 m. birželio 19 d. sprendimai buvo priimti nepagrįstai ar pan. ir dėl to atsirado būtinybė juos pakeisti.

Iš atsakovės priimtų sprendimų turinio ir šioje byloje dėstomų argumentų matyti, kad atsakovė teisiškai reikšmingas aplinkybes apie skolininko geruoju mokamą vaikams teismo sprendimu priteistą išlaikymą, nustatė, negavusi jokių duomenų iš antstolio apie perskaičiuotą skolininko išlaikymo įsiskolinimą, apie tai, kad buvo nutrauktas priverstinis išieškojimas iš skolininko dėl to, jog jis geruoju pradėjo mokėti teismo sprendimu priteistą periodinėmis išmokomis išlaikymą vaikams kiekvieną mėnesį. Pabrėžtina, kad byloje yra pateikta antstolio, vykdančio priverstinį išieškojimą, 2014 m. rugpjūčio 21 d. patikslinta išlaikymo mokėjimo lentelė, iš kurios matyti, kad skolininkas (trečiasis suinteresuotas asmuo) 2009–2011 metais bei 2012 m. sausio mėnesį visiškai nėra mokėjęs kiekvieną mėnesį jokių periodinių išmokų vaikams. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad skolininkas teismine tvarka yra nuginčijęs antstolio atliktą skolos apskaičiavimą (perskaičiavimą), skundęs antstolio veiksmus CPK nustatyta tvarka ar pateikęs teismo, priteisusio išlaikymą, išaiškinimą dėl tinkamo teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėja byloje yra nurodžiusi ir pateikusi įrodymus, kad ji yra patvirtinusi, jog ji iš A. R. gavo 5 300 Lt 2012 m. vasario 24 d., iš šios jai sumokėtos sumos ji užskaitė periodinę išlaikymo įmoką sūnui P. R. (166 Lt), o likusius 5 134 Lt užskaitė 1999 metais susikaupusiai skolai padengti. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal antstolio pateiktus duomenis A. R. įsiskolinimas 2014 m. rugpjūčio 21 d. – 10 131,64 Lt, o 2012 m. kovo 1 d. įsiskolinimas buvo 33 514,48 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp pareiškėjos ir skolininko A. R. yra kilęs ginčas dėl 2009–2011 metais bei 2012 m. sausio mėnesį į pareiškėjos sąskaitą pervestų pinigų.

Atsižvelgiant į atsakovės šioje byloje išsakytus argumentus dėl jos teisės priimant minėtus sprendimus vertinti skolininko A. R. jai pateiktus paaiškinimus ir mokėjimo dokumentus apie teismo sprendimo vykdymą (įvykdymą), pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 str. 1 d.). Ši nepilnamečio vaiko teisė yra įstatymo ginama ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimas taip pat yra turtas, kuris priklauso vaikui, todėl tėvai ar vienas iš tėvų šį turtą tvarko uzufrukto teise. Nepilnamečio vaiko teisę į išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą įgyvendina atstovai pagal įstatymą, t. y. tėvai, vienas iš jų ar kiti asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016).

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galbūt tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą. Visas teismo sprendimu priteistas išlaikymo lėšas skolininkas privalo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016). Šioje nutartyje taip pat akcentuota, kad teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str. 1 d.). Atlikti procesinius veiksmus, kurie keistų bylos šalių materialines teises ir pareigas ar materialinio santykio turinį, turi tik pačios šalys, jų atstovai arba teismas. Antstolis gali atlikti tik tuos procesinius veiksmus, kurie CPK priskirti jo kompetencijai. Sprendžiant dėl antstolio ir teismo kompetencijos atribojimo būtina analizuoti ir tai, ar konkrečiu atveju nėra atliekami procesiniai veiksmai, kurie keičia bylos šalių materialines teises ar jų turinį.

Byloje esantys įrodymai suponuoja išvadą, kad Administracijai nebuvo pateikti įrodymai, jog skolininkas A. R. nuo 2009 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. sausio mėnesio kiekvieną mėnesį pareiškėjai (uzufrukto teise tvarkančiai nepilnamečių vaikų turtą) ar antstoliui mokėjo būtent teismo sprendimu priteistą vaikams periodinėmis išmokomis išlaikymą (atkreiptinas dėmesys, kad turėjo būti mokama indeksuota suma). Pažymėtina, kad 2014 m. lapkričio 3 d. A. R. pateikti Administracijai tarptautinių mokėjimo nurodymų kvitai, jog pareiškėjai 2009 m. lapkričio 20 d. – 2012 m. sausio 16 d. buvo atlikti nereguliarūs pinigų (100 arba 200 Eur) pervedimai (siuntėjas D. P. arba A. R.), nenurodant konkrečių mokėjimų tikslų (atliekami kas mėnesį priteisto išlaikymo vaikams mokėjimai ar mokama anksčiau susidariusi skola, ar mokamos pinigų sumos, kad būtų patenkinti papildomos vaikų priežiūros poreikiai, kt.). Pareiškėja byloje teisingai nurodo, kad skolininkas A. R. nedelsdamas turėjo pranešti antstoliui, jei teikė priteistą išlaikymą, ir imtis priemonių, kad antstolis atžymėtų apie įvykdytą teismo sprendimą, o antstoliui atsisakius tai padaryti, skųsti antstolio veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad Administracijai nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės spręsti ginčų, kilusių tarp išieškotojo ir skolininko vykdymo procese, ar šių asmenų ginčų su antstoliu.

Kaip jau minėta, Administracija ginčijamus sprendimus priėmė vadovaudamasi Įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi bei 4 straipsnio 2 dalimi, tačiau šios įstatymo normų redakcijos, galiojusios sprendimų priėmimo metu, nereglamentavo tokios teisinės situacijos, kuri yra suklosčiusi šioje byloje, sprendimo, t. y. nenustatė, kad skolininkui pateikus tam tikrus mokėjimo dokumentus ir / ar paaiškinimus, Administracija turi teisę pakeisti priimtus pirminius sprendimus dėl Fondo išmokų, išmokų, kurios jau yra išmokėtos vaikams išlaikyti, sumažinimo.

Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jei pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Administracija, laikydamasi pozicijos, kad pareiškėja pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą, turėjo kreiptis dėl šių išmokų išieškojimo iš pareiškėjos. Šiuo atveju nėra nagrinėjamas toks ginčas, todėl nėra pagrindo vertinti atsakovės nurodomų neteisėtų pareiškėjos veiksmų, susijusių su jos nepranešimu Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartodama, konstatuoja, kad atsakovės priimti 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimai Nr. V2-15232 ir Nr. V2-15235 nėra pagristi nei faktiniu, nei teisiniu pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino atsakovės skundo reikalavimo panaikinti Komisijos 2015 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 3R-4(AG-467/05-2014), kuriuo panaikinti atsakovės 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimai Nr. V2-15232 ir Nr. V2-15235. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė