2013-10-28 Nr. AB-6964-3-61-3-02571-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1571/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02571-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.1.3.2; 9.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 68-166; 2) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 44.1-33-28; 3) priteisti iš atsakovo VMI bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių AVMI 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 44.1-33-28 patvirtino 2012 m. gegužės 8 d. patikrinimo aktą Nr. 35-244 ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 519 578 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 525 152 Lt GPM delspinigių ir 51 958 Lt GPM baudą. VMI 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 68-166 buvo iš dalies patvirtintas minėtas Šiaulių AVMI 2012 m. liepos 5 d. sprendimas ir pareiškėjas atleistas nuo 171 409 Lt GPM delspinigių. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius mokestinę prievolę apskaičiavo vadovaudamasis įrodymais, surinktais baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-409/2009, o savo sprendimą grindė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir FNTT) 2007 m. spalio 2 d. specialisto išvada Nr. 5-4/57 (toliau – ir Specialisto išvada) bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu.

Manė, kad mokesčių administratorius mokestinėje byloje esančius įrodymus vertino netinkamai. Akcentavo, jog Specialisto išvada Šiaulių miesto apylinkės teisme nebuvo vertinama, nes baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o dėl šios priežasties pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė ją paneigti. Pareiškėjo teigimu, Specialisto išvada yra neobjektyvi, kadangi ji neparemta pakankamais įrodymais, surašant ją vadovautasi tik suinteresuoto asmens J. A. duotais parodymais, kurie negali būti vertinami kaip objektyvūs. Pažymėjo, jog J.

A. tvirtino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2004 m. spalio 21 d., naudodamasis jo įmonės vardu bei dokumentais, eksportavo medienos gaminius į Vakarų Europoje esančias įmones, o užsienio kompanijos už joms pateiktą neva pareiškėjui priklausančią pjautą medieną pinigus pervesdavo į J. A. įmonės sąskaitą, esančią Vilniaus banke. Pastarasis gautas lėšas išgrynindavo ir atiduodavo grynuosius pinigus pareiškėjui, nesurašydamas pinigų išmokėjimą patvirtinančių dokumentų. Specialisto išvadoje pažymėta, jog J.

A. FNTT nepateikė medienos įsigijimą patvirtinančių dokumentų, iš įmonės sąskaitos išimtų pinigų perdavimo apskaitos dokumentais neįformindavo, be to, FNTT pareigūnai nustatė, jog nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. būtent J. A. įmonė vykdė sandorius, gavo pinigines lėšas. Pareiškėjas manė, kad dėl šios priežasties pareiga pateisinti piniginių lėšų egzistavimo ar panaudojimo faktą kyla įmonei (rėmėsi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi ir 21 straipsniu).

Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 24 straipsnyje įtvirtinta, jog įmonė, išmokėjusi pinigų sumas fiziniams asmenims, privalo mokesčių administratoriui pateikti deklaraciją. Pabrėžė, kad tokią pareigą turėjo ir J. A. įmonė, tačiau ji šios pareigos neįvykdė, o pozicija, kad pareiškėjas turi atsakyti už kitam asmeniui tenkančios pareigos nevykdymą, prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Kartu pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog mokesčių administratorius neatskleidė santykio tarp J.

A. įmonės pajamų, apskaičiuotų mokesčių ir neva pareiškėjui išmokėtų piniginių lėšų. Nurodė, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, kurie patvirtina aplinkybę, jog pats J. A. tiesiogiai ar per tarpininkus sudarė sandorius su užsienio kompanijomis. Važtaraščiuose, krovinių vežimo važtaraščiuose (CMR), sąskaitose ir kituose dokumentuose kaip medienos gavėja nurodoma J. A. įmonė, o pareiškėjo vardas ir pavardė bei parašas niekur nefigūruoja. Tik trijų užsienio kompanijų atstovai patvirtino bendravę su pareiškėju telefonu, pokalbių metu jiems buvo pateikti komerciniai pasiūlymai dėl medienos pirkimo–pardavimo.

Visos užsienio įmonės patvirtino medieną pirkusios iš J. A. įmonės ar per tarpininkus, bet ne iš pareiškėjo, o ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta įrodymų, jog pareiškėjas asmeniškai būtų turėjęs medienos, ją pirkęs ar kitaip įsigijęs, tačiau mokesčių administratorius į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė. Pareiškėjas teigė, kad jokie įrodymai nepatvirtina, jog nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. iš J. A. įmonės sąskaitos paimti pinigai (2003 m. – 977 069,17 Lt, 2004 m. – 891 258,18 Lt) ar kitos pinigų sumos būtų perduotos pareiškėjui.

Taip pat pažymėjo, jog Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje pareiškėjas nebuvo pripažintas kaltu, jo kaltės klausimas neanalizuotas. Tuo tarpu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-409/2009 J. A. buvo pripažintas kaltu, padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio l dalyje numatytą nusikaltimą, o baudžiamasis procesas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Pareiškėjas akcentavo, jog liudytojų parodymai apie pareiškėjo neva vykdytą nusikalstamą veiką nebuvo patikrinti bylos procese, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai rėmėsi šiuo nuosprendžiu. Be to, pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius rėmėsi aplinkybe, jog J. A. įmonės kontroliniame sąsiuvinyje yra minimas vardas „R.“, tačiau, ar šis asmuo yra būtent pareiškėjas, nebuvo nustatyta, o kiti minėtame sąsiuvinyje užfiksuoti duomenys apie pareiškėjo neva vykdytus sandorius prieštarauja aplinkybei, kad nėra jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo ir tam tikrų įmonių komercinius santykius.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad mokesčių administratoriaus sprendimas grindžiamas prielaidomis ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, prieštarauja protingumo bei teisingumo kriterijams. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestines prievoles pareiškėjui, nepagrįstai atskaitos tašku laikė J. A. įmonei per laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. pervestų pinigų sumas, kadangi nėra jokiu duomenų, jog šios sumos buvo išmokėtos pareiškėjui.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 58–66) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 72 straipsnio 1 dalimi, įvertino ir išanalizavo gautą ikiteisminio tyrimo medžiagą dėl pareiškėjo bei J. A. nusikalstamos veiklos ir jos duomenis panaudojo surašydama patikrinimo aktą, t. y. Šiaulių AVMI įvertino FNTT 2007 m. spalio 2 d. specialisto išvadą, išanalizavo ikiteisminio tyrimo metu atliktas apklausas, muitinės tarpininkų, vežėjų, Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojų, J.

A., J. Z. (J. Z.) ir A. J. parodymus, užsienio kompanijų, tarpininkų atstovų FNTT suteiktą informaciją, taip pat bankų suteiktą informaciją. Be to, buvo įvertinta pareiškėjo pateikta informacija apie jo pajamas ir kt. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas, naudodamasis J. A. įmonės vardu bei dokumentais, pardavė (eksportavo) medienos gaminius į Vakarų Europoje esančias įmones, eksporto procedūras įformindavo ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras išrašydavo J. A. įmonės vardu, jose nurodydamas, kad J.

A. įmonė parduoda medienos gaminius pareiškėjo nurodytoms užsienio kompanijoms. Pareiškėjas nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. J. A. įmonės vardu pardavė (eksportavo) Vakarų Europos valstybėse esančioms įmonėms 5 003,594 m3 pjautos medienos ir 17 860 vnt. padėklų, iš viso už 1 956 090 Lt. Minėtu laikotarpiu medienos gaminiai buvo parduoti Belgijos įmonėms „Paletteries Francois S.A.“, „CSD – Paletts“, „PF ‚Ardennes“, „Lebeck B.V.B.A.“ ir „Souvereyns“, Nyderlandų įmonei „Deltahout B.V.“, Vokietijos įmonėms „Weber Holzpackmittel“, „Golz Gitterboxen und Paletten“, „Inter Paletten GmbH“, „Mock Paletten“ ir „Ditz Palettenholz“, taip pat Prancūzijos įmonei „Sarl Master“, kurios J.

A. įmonės vardu išrašytose sąskaitose, tarptautiniuose krovinių vežimo važtaraščiuose (CMR) ir fitosanitariniuose sertifikatuose nurodytos kaip medienos gavėjos, o dalyje sąskaitų medienos pirkėju nurodytos užsienio kompanijos „Preston Line LLC“, „Timbersale LLC“, „Hatric trading limited“ ir J. A. įmonė. Be to, nustatyta, kad dalyje tirti pateiktų J. A. įmonės vardu surašytų medienos gaminių pardavimo sąskaitų, pagal kurias buvo įformintas pareiškėjui priklausančios medienos pardavimas, medienos gaminių gavėju nurodytos užsienio įmonės – „Timbersale LLC“, „Preston Line LLC“ ir „Prest.-Souvereyn“, kurios tik tarpininkavo parduodant prekes, dėl to FNTT ikiteisminio tyrimo metu ir mokestinio patikrinimo metu nežinant faktiško prekių gavėjo nebuvo galima išsireikalauti visų medienos gaminių įsigijimą bei jų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų.

Atsakovas pabrėžė, kad Specialisto išvadoje pažymėta, jog, atliekant kratą pas pareiškėją, buvo rasti dokumentai: medienos pirkimo sutartis, kurioje pirkėju nurodyta užsienio kompanija „Preston Line LLC“, atstovaujama pareiškėjo, ir Šiaulių m. tel. Nr. (duomenys neskelbtini) bei mob. tel. Nr. (duomenys neskelbtini), faksu siunčiamas pranešimas kompanijos „Preston Line LLC“ vardu, kuriame nurodytas siuntėjas – pareiškėjas, Vokietijos įmonės „Ditz Palettenholz“ užsakymai, siųsti kompanijai „Preston Line LLC“ (fakso Nr. (duomenys neskelbtini)) ir adresuoti R., surašytas faksinis pranešimas kompanijos „Hatric Limited“ vardu, kuriame nurodytas siuntėjas – pareiškėjas, taip pat fakso Nr. (duomenys neskelbtini), kompanijos „Hatric Limited“ vardu surašytos medienos gaminių pardavimo sąskaitos (invoice), kompanijos „Timber sale“ vadybininko (pareiškėjo) vardu surašytas komercinis pasiūlymas dėl medienos pirkimo, kuriame nurodytas telefonas Šiauliuose Nr. (duomenys neskelbtini) bei mobilus telefonas Nr. (duomenys neskelbtini), tušti popieriaus lapai su kompanijos „Timber sale LLC“ antspaudu ir tušti popieriaus lapai su J.

A. įmonės antspaudu bei įmonės savininko J. A. parašu. Nurodė, jog FNTT 2005 m. vasario 17 d. apklausos protokole pareiškėjas paaiškino, kad jis asmeniškai nėra nei pirkęs, nei pardavęs medienos, 1995 metais įkūrė savo įmonę, kuri užsiėmė medienos pjovimu, tačiau dirbo tik tris mėnesius, verslas nesisekė, tuomet jis užsiėmė tarpininkavimu tarp medienos pardavėjų ir pirkėjų, atstovaudavo neoficialiai toms įmonėms, su J. A. įmone sutarčių nesudarinėjo ir dokumentų nepasirašinėjo, už suteiktas paslaugas J. A. jam žadėjo sumokėti, tačiau dėl sumos nesutarė.

Pareiškėjas protokole nurodė, kad pas jį kratos metu rastus įvairių įmonių krovinių vežimo važtaraščius (CMR) jam davė Lietuvoje esančių įmonių savininkai, kad jis padėtų atgauti pinigus iš pirkėjų, kurie neatsiskaitė. Taip pat buvo rastos pasirašytos (pardavėjo) sutartys su Rusijos įmone „Turajs“, kurioje pareiškėjas nurodytas „Preston Line LLC“ atstovu, tačiau pareiškėjas negalėjo atsakyti, ar turi įgaliojimą atstovauti „Preston Line LLC“, atstovauti šiai įmonei pasiūlė Baltarusijos pilietis vardu D. (pavardės nežino).

Taip pat pareiškėjas apklausos metu teigė, kad neatsimena, ar buvo daugiau sudarytų sutarčių tarp jo atstovaujamos įmonės „Preston Line LLC“ ir kitų įmonių. Pareiškėjas paaiškino, jog kratos metu pas jį buvo rasti balti lapai su kompanijos „Timbersale LLC“ antspaudais ir parašu, tuos lapus, jo teigimu, jis parsivežė iš Ukrainos, kompanijos vadovas yra S., pavardės neatsimena, tai buvo neoficialus pasiūlymas atstovauti „Timbersale LLC“. Mokestinio patikrinimo metu 2012 m. kovo 14 d. pareiškėjas nurodė, jog 1999–2004 metais jokių funkcijų parduodant medieną Europos šalims J.

A. įmonėje nevykdė, šioje įmonėje nedirbo, įgaliojimo atstovauti neturėjo, atlygio negavo. Pareiškėjas tvirtino, jog dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Valvena“ (toliau – ir UAB „Valvena“) bei akcinėje bendrovėje „Taurameda“ (toliau – ir AB „Taurameda“) vadybininku ir jų vardu tekdavo pildyti muitinės deklaracijas, todėl kelis kartus teko susitikti su J. A. muitinėje, kai jis savo vardu teikdavo deklaracijas. Atsakovas pažymėjo, jog Šiaulių AVMI, įvertinusi turimus duomenis, patikrinimo metu nustatė, kad J.

A. FNTT nepateikė medienos įsigijimą patvirtinančią dokumentų ir nurodė, jog jo įmonės vardu eksportuota dvigubo pjovimo mediena priklausė fiziniams asmenims – D. K., R. V. ir pareiškėjui. Apklausos metu įmonės savininkas J. A., atsižvelgdamas į individualios įmonės vardu išrašytas tarptautinių sąskaitų (invoice) skirtingas formas ir jų užpildymo ypatumus bei sąskaitose įrašytus pirkėjus (tarpininkus), nurodė, kad tuo atveju, jeigu mediena priklausė pareiškėjui, sąskaitose pirkėju buvo nurodomi tarpininkai – užsienio kompanijos „Hatric Ltd“, „Preston Line LLC“, „Timber sale LLC“.

Taip pat J. A., duodamas parodymus baudžiamojoje byloje, nurodė, kad tuo atveju, jeigu mediena realiai priklausė pareiškėjui, invoice dešinėje pusėje buvo nurodoma, jog pirkėjai yra kiti tarpininkai tarp jo individualios įmonės ir Vakarų Europos valstybių įmonių – medienos gavėjų, išskyrus kompaniją „Tefa trading group LLC“. J. A. įmonės kanceliariniame sąsiuvinyje pavadinimu „Gamybos apskaita ir paskaičiavimas“ buvo surašyti uždarosios akcinės bendrovės „Alezas“ (toliau – ir UAB „Alezas“) medienos pardavimai fiziniams asmenims ir bendrovėms bei pinigų sumokėjimas, taip pat uždarosios akcinės bendrovės „Tralkus“ (toliau – ir UAB „Tralkus“) sąsiuvinyje suregistruota šios bendrovės pagaminta ir parduota pjauta mediena.

Pagal J. A., dirbusio UAB „Tralkus“ konsultantu gamybos klausimais, papildomoje apklausoje duotus parodymus ir pagal UAB „Tralkus“ sąsiuvinį FNTT nustatė, kad pareiškėjas (sąsiuvinyje minimas R. vardu) iš šios bendrovės nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki 2003 m. spalio 6 d. įsigijo 138 paketus pjautos medienos už 23 496,92 Lt. J. A. nurodė, kad parduodant UAB „Alezas“ bei UAB „Tralkus“ priklausančią medieną pareiškėjui, nebuvo surašomi buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau ši mediena minėtų bendrovių vardu buvo eksportuojama (parduodama) pareiškėjo nurodytiems pirkėjams užsienyje.

UAB „Alezas“ ir UAB „Tralkus“ iš Vakarų Europos įmonių pavedimu į banką gaudavo tą dalį pinigų, už kurią pareiškėjas nupirkdavo medieną. FNTT specialistams susipažinus su Šiaulių miesto savivaldybės archyve saugomais UAB „Alezas“ dokumentais (bendrovė yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro), nustatyta, kad šios bendrovės buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotas medienos pardavimas pareiškėjui (fiziniam asmeniui). Baudžiamojoje byloje liudytojas S. L., kuris 1996–2005 metais dirbo vadybininku krovinių gabenimu užsiimančioje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Refta“ (toliau – ir UAB „Refta“), nurodė, kad 2000–2004 metais UAB „Refta“ klientas (pareiškėjas), gyvenantis Šiaulių rajone, beveik kiekvieną savaitę užsisakydavo medienos pervežimo paslaugas į Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją įvairių Lietuvos įmonių vardu:

J. A. įmonės, R. S. įmonės, UAB „Valvena“, R. Č. įmonės, J. įmonės, UAB „Taurameda“ bei kitų įmonių, kuriose ir buvo kraunama mediena. Liudytojas S. L. taip pat nurodė, jog pareiškėjas veikė ir užsienio kompanijų „Hatric Limited“ bei „Preston Line LLC“ vardu, iš jo užsakymai dėl krovinių pervežimo buvo gaunami faksu, su juo buvo derinama krovinio pervežimo kaina. Užsakymuose nebuvo nurodoma tiksli krovinio pasikrovimo vieta, ją telefonu arba žodžiu nurodydavo pareiškėjas. Jeigu užsakymai buvo gaunami iš pareiškėjo, su UAB „Refta“ užsakovas arba krovinio gavėjas atsiskaitydavo grynais pinigais, kuriuos vairuotojas gaudavo iškrovęs krovinį ir pasirašęs pateiktame dokumente.

Be to, atsakovas pabrėžė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pagal Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos teisėsaugos institucijų pateiktus dokumentus, patvirtinančius sandorius su J. A. įmone, matyti, kad Belgijos įmonė „Paletteries Francois“ ir Nyderlandų įmonė „Deltahout B.V.“ dalį medienos gaminių įsigijo tiesiogiai iš J. A. įmonės, o dalį įsigijo per įmonę tarpininkę „Hatric Trading Ltd“, Prancūzijos įmonė „Sarl Master“ dalį medienos gaminių įsigijo tiesiogiai iš J. A. įmonės, o dalį – per įmonę tarpininkę „Preston Line LLC“, Vokietijos įmonė „Golz Gitterboxen und Paletten GmbH“ visus medienos gaminius įsigijo per įmonę tarpininkę „Preston Line LLC“, Vokietijos įmonė „Weber Holzpackmittel GmbH“ visus medienos gaminius įsigijo per įmonę tarpininkę „Timbersale LLC“.

Visuose šių įmonių pateiktuose tarptautiniuose krovinių vežimo važtaraščiuose (CMR) ir fitosanitariniuose sertifikatuose medienos gaminių siuntėju nurodyta J. A. įmonė, o sąskaitose medienos gaminių pardavėjais nurodytos užsienio kompanijos – „Preston Line LLC“, „Hatric Trading Ltd“, „Timbersale LLC“ ir J. A. įmonė. Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos įmonės, už joms patiektus fiziniam asmeniui (pareiškėjui) priklausančius medienos gaminius, kurių pardavimas buvo įformintas J. A. įmonės vardu, pinigus pervedė į J.

A. įmonės valiutinę sąskaitą akcinėje bendrovėje „Vilniaus bankas“ (toliau – ir AB „Vilniaus bankas“). Už patiektus medienos gaminius, kurių pardavimas buvo įformintas užsienio kompanijų „Preston Line LLC“, „Hatric Trading Ltd“ ir „Timbersale LLC“ vardu, prekių gavėjai pinigus pervedė į šių kompanijų nurodytas sąskaitas, atidarytas Latvijos bankuose („Rietumu bank“, „Trade bank“, „Unibank“, „Hansabank“) bei Vokietijos banke („Dresdner bank“), iš kurių pinigai buvo pervedami į medienos gaminių siuntėjo – J.

A. įmonės sąskaitą AB „Vilniaus bankas“. Patikrinimo metu nustatyta, jog nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. užsienio kompanijos tarpininkės „Preston Line LLC“ ir „Hatric Trading Ltd“ bei Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos įmonės, kurioms medienos gaminiai buvo parduoti tiesiogiai, į J. A. įmonės sąskaitą AB „Vilniaus bankas“ iš viso pervedė 1 877 231,30 Lt, iš jų 2003 metais – 981 584,45 Lt, 2004 metais – 895 646,85 Lt. Šiaulių AVMI patikrinimo metu konstatavo, jog pagal J.

A. įmonės pirkimų–pardavimų operacijų įforminimo dokumentus, kasos ir banko operacijų įforminimo dokumentus bei liudytojo J. A. parodymus nustatyta, kad įmonės savininkas J. A., savo įmonės vardu įformindamas eksporto (pardavimo) procedūras, PVM sąskaitomis faktūromis neįformino medienos gaminių įsigijimo operacijų bei kasos išlaidų orderiais neįformino pinigų (1 868 327,30 Lt) už eksportuotą medieną išmokėjimo pareiškėjui operacijų. Dėl to 2003 metais ir 2004 metais gautos pajamos už jo parduotus medienos gaminius nebuvo apmokestintos GPM.

Atsakovas akcentavo, kad Šiaulių miesto apylinkės teisme ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai buvo patvirtinti ir minėto teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje, kuris yra įsiteisėjęs, baudžiamojoje byloje Nr. I-60-409/09 konstatuota, jog Specialisto išvadoje nurodyta, kad, remiantis J. A. įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, įtariamojo J. A. bei liudytojų parodymais, Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos teisėsaugos institucijų pateiktais dokumentais bei atlikto tyrimo pagal teisinės pagalbos pavedimą ikiteisminio tyrimo byloje medžiaga, nustatyta, jog pareiškėjas, laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., naudodamasis J.

A. įmonės vardu, jose nurodydamas, kad J. A. įmonė parduoda medienos gaminius fizinio asmens, t. y. pareiškėjo, nurodytoms užsienio kompanijoms, nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m gruodžio 31 d. įmonės savininkas J. A., sumokėjęs bankui komisinius mokesčius už tarptautinius pavedimus ir grynųjų pinigų išdavimą, išėmė iš įmonės sąskaitos grynais pinigais 1 868 327,35 Lt (2003 metais – 977 069,17 Lt, 2004 metais – 891 258,18 Lt), kuriuos tam tikromis dalimis minėtu laikotarpiu atidavė pareiškėjui, nesurašydamas pinigų išmokėjimą patvirtinančių dokumentų.

FNTT liudytoju apklaustas J. Z. nurodė, kad jo tėvas V. Z. (V. Z.) atstovavo užsienio kompanijai „Hatric Ltd“ ir turėjo statybos verslu užsiimančią įmonę. Pareiškėjo prašymu, J. Z., gavęs savo tėvo sutikimą ir įgaliojimą pasinaudoti kompanijos „Hatric Ltd“ sąskaita akcinėje bendrovėje „Saules bankas“, nuvykęs į banką patvirtino savo parašo pavyzdį. J. Z. paaiškino, jog pareiškėjas jam nurodydavo, kur padaryti pavedimus ar paimti grynus pinigus iš sąskaitos banke. Taip pat nurodė, kad tarp įmonių, kurioms buvo pervedami pinigai, buvo ir J.

A. įmonė. Paimtus grynus pinigus jis atiduodavo pareiškėjui, už šią paslaugą negaudamas atlygio, nes 2000 metais iš pareiškėjo pasiskolino 6 000 Vokietijos markių. Pagal akcinės bendrovės „Rietumu bank“ pateiktą kompanijos „Preston Line LLC“ sąskaitos išrašą nustatyta, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d. į šią sąskaitą įplaukė 525 655,02 EUR iš įvairių pirkėjų, išduota grynais A. J. 475 336,43 EUR (1 641 241,60 Lt), sumokėtas komisinis mokestis bankui „Rietumu bank“ už paslaugas 5 817,55 EUR ir komisinis mokestis bankui „Hansabank“ 40 370 EUR.

Akcinė bendrovė „Latvijos prekybos bankas“ informavo, kad šiame banke 2002 m. rugpjūčio 14 d. buvo atidaryta kompanijos „Preston Line LLC“ sąskaita, prašymą atidaryti sąskaitą banke dėl atsiskaitymų ir kasos operacijų vykdymo, suteikti prieigos ir naudojimo teisę kompanijos „Preston Line LLC“ vardu pasirašė A. J.. Apklaustas kaip liudytojas A. J. nurodė, kad sąskaitą įmonės „Preston Line LLC“ vardu Latvijos banke „Rietumu bank“ atidarė pareiškėjo prašymu, nes jis vykdė verslą ir neturėjo įmonės, todėl jam buvo reikalinga sąskaita, jog galėtų pervesti pinigus.

Tuo tikslu jis kartu su pareiškėju važiavo į Rygą, kur banke „Rietumu bank“ užpildė reikiamus dokumentus. Kai buvo atidaryta sąskaita, jis, pareiškėjo nurodymu, važiuodavo į minėtą banką Rygoje išimti įmonės „Preston Line LLC“ sąskaitoje esančių pinigų. Išimdavo visus tuo metu sąskaitoje esančius pinigus ir visus atiduodavo pareiškėjui, už paslaugą negaudamas jokio atlygio. A. J. nurodė, kad, pareiškėjo prašymu, jis atidarė ir įmonės „Preston Line LLC“ sąskaitą banke „Latvijos prekybos bankas“, tačiau jokių mokėjimo pavedimų iš šios sąskaitos asmeniškai jis nėra daręs nei J.

A. įmonei, nei kitoms įmonėms. Kompanija „Preston Line LLC“ iš sąskaitos banke „Latvijos prekybos bankas“ laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d. J. A. įmonei pervedė 315 403,34 EUR (1 089 024,63 Lt), iš jų 2003 metais – 241 539,00 EUR (833 985,85 Lt) ir 2004 metais – 73 864,34 EUR (255 038,78 Lt). Šiaulių AVMI patikrinimo metu konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, kad iš banko „Rietumu bank“ paimtus grynus pinigus – 475 336,43 EUR (1 641 241,60 Lt) – A.

J. perdavė pareiškėjui, o pastarasis iš medienos pardavimo veiklos 2003 metais gavo 921 041,30 Lt pajamų ir 2004 metais – 720 200,31 Lt pajamų, kurios nebuvo apmokestintos GPM. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Šiaulių AVMI, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas už parduotą medieną „Paletteries Francois S.A.“, „CSD – Paletts“, „PF – Ardennes“, „Lebeck B.V.B.A.“, „Souvereyns“, „Deltahout B.V.“, „Weber Holzpackmittel“, „Golz Gitterboxen und Paletten“, „Inter Paletten GmbH“, „Mock Paletten“, „Ditz Palettenholz“ ir „Sarl Master“ tiesiogiai iš J.

A. individualios įmonės savininko J. A. gavo 1 877 240 Lt, iš kurių 8 903 Lt buvo sumokėti komisiniai mokesčiai bankui bei 43 250 Lt už eksporto procedūrų įforminimą. Be to, pareiškėjas už medienos pardavimą minėtoms įmonėms tiesiogiai iš A. J. gavo 1 641 241 Lt. Taigi, Šiaulių AVMI nustatė, jog pareiškėjas už medienos pardavimus gavo 3 466 318 Lt pajamų. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, pareiškėjui už 2003 metus buvo apskaičiuota 281 807 Lt GPM, o už 2004 metus – 237 771 Lt GPM, taip pat 525 152 Lt GPM delspinigių bei paskirta minimali (10 proc. dydžio) 51 958 Lt GPM bauda.

Atsakovas kartu pažymėjo, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas (taip pat netaikymas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams) neeliminuoja mokestinės atsakomybės taikymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (V t., b. l. 116–125) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija mokesčių administratoriaus apskaičiavimų, kuriais jam papildomai nustatyta mokėtina GPM suma ir su ja susiję delspinigiai bei bauda, matematinio teisingumo, o skundo reikalavimus grindžia tuo, jog, jo teigimu, nagrinėjamu atveju prekybą mediena vykdė ne jis, o J. A. įmonė, be to, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi nebuvo konstatuota pareiškėjo kaltė ir byloje esančiais įrodymais nepatvirtinta, kad pareiškėjas iš vykdytos veiklos gavo pajamų. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskyrimą individualiai veiklai.

Siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą, būtina šių požymių visuma (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2691/2012). Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl mokestinėje byloje įrodytų aplinkybių, jog J. A. įmonė pardavė (eksportavo) Vakarų Europos valstybėse esančioms įmonėms, kurias nurodydavo pareiškėjas, 5 003,594 m3 pjautos medienos ir 17 860 vnt. padėklų, iš viso už 1 956 090 Lt (566 522,57 EUR), mokesčių administratoriaus nurodytu laikotarpiu medienos gaminiai buvo parduoti Belgijos įmonėms „Paletteries Francois S.A.“, „CSD – Paletts“, „PF-Ardennes“, „Lebeck B.V.B.A.“ ir „Souvereyns“, Nyderlandų įmonei „Deltahout B.V.“, Vokietijos įmonėms „Weber Holzpackmittel“, „Golz Gitterboxen und Paletten“, „Inter Paletten GmbH“, „Mock Paletten“ ir „Ditz Palettenholz“ bei Prancūzijos įmonei „Sarl Master“, kurios J.

A. įmonės vardu išrašytose sąskaitose, tarptautiniuose krovinių vežimo važtaraščiuose (CMR) ir fitosanitariniuose sertifikatuose nurodytos kaip medienos gavėjos, o dalyje sąskaitų medienos pirkėju nurodytos užsienio kompanijos „Preston Line LLC“, „Timbersale LLC“, „Hatric trading limited“ ir J. A. įmonė. Be to, FNTT 2007 m. spalio 2 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad atliekant kratą pas pareiškėją buvo rasti dokumentai – medienos pirkimo sutartis, kurioje pirkėju nurodyta užsienio kompanija „Preston Line LLC“, atstovaujama pareiškėjo, ir Šiaulių m. tel.

Nr. (duomenys neskelbtini) bei mob. tel. Nr. (duomenys neskelbtini), faksu siunčiamas pranešimas kompanijos „Preston Line LLC“ vardu, kuriame nurodytas siuntėjas – pareiškėjas, Vokietijos įmonės „Ditz Palettenholz“ užsakymai, siųsti kompanijai „Preston Line LLC“ (fakso Nr. (duomenys neskelbtini)) ir adresuoti R., surašytas faksinis pranešimas kompanijos „Hatric Limited“ vardu, kuriame nurodytas siuntėjas – pareiškėjas, taip pat fakso Nr. (duomenys neskelbtini), kompanijos „Hatric Limited“ vardu surašytos medienos gaminių pardavimo sąskaitos (invoice), kompanijos „Timber sale“ vadybininko (pareiškėjo) vardu surašytas komercinis pasiūlymas dėl medienos pirkimo, kuriame nurodytas telefonas Šiauliuose Nr. (duomenys neskelbtini) bei mobilus telefonas Nr. (duomenys neskelbtini), tušti popieriaus lapai su kompanijos „Timber sale LLC“ antspaudu ir tušti popieriaus lapai su J.

A. įmonės antspaudu bei įmonės savininko J. A. parašu. Be to, buvo rastos tarptautinių krovinių vežimo važtaraščių (CMR), kuriuose siuntėju nurodytos J. A. įmonė, uždaroji akcinė bendrovė „Uosio lapas“ ir V. K. įmonė, kopijos bei J. A. vardu surašytų tarptautinių krovinių vežimo važtaraščių (CMR), kurių originalai buvo įtraukti į J. A. įmonės buhalterinę apskaitą, kopijos. Teismas, analizuodamas FNTT 2007 m. spalio 2 d. specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes ir aptartus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas, organizuodamas medienos tiekimą, veikė iš esmės savarankiškai – pats tiesiogiai dalyvavo derybose su potencialiais medienos pirkėjais, kontroliavo atsiskaitymus už pateiktą medieną, kurie buvo vykdomi tiesiogiai į J.

A. įmonės sąskaitą ar trečiųjų asmenų atidarytas sąskaitas, aktyviai dalyvavo būtinų medienos vežimo procedūrų įforminime. Atkreipė dėmesį, kad tokią išvadą patvirtina FNTT apklausti liudytojai, kurių parodymais nuosekliai ir detaliai yra atskleidžiama pareiškėjo vykdytos prekybos mediena schema – vykdytos derybos ir sutarčių pasirašymai, pinginių lėšų už pateiktą medieną pervedimai į J. A. ir pareiškėjo faktiškai kontroliuojamų įmonių sąskaitas, šių lėšų išgryninimas bei perdavimas pareiškėjui.

Teismas pabrėžė, kad užsienio kompanijų „Lebeck B.V.B.A.“, „Souvereyns“, „Inter Paletten GmbH“, „Ditz Palettenholz“, „Golz Gitterboxen und Paletten“ bei „Sarl Master“ atstovų paaiškinimai, FNTT pareigūnų apklaustų liudytojų J. A., E. R., H. B., J. G., L. Š., J. Z., J. D., R. D., Z. P., A. K., R. V., E. E. bei E. R. parodymai patvirtina, jog pareiškėjas su minėtų užsienio kompanijų atstovais vedė derybas dėl medienos pirkimo, teikė jiems pasiūlymus, rūpinosi transporto paslaugų pirkimu dėl medienos pristatymo, atsiskaitydavo su muitinės tarpininkais, teikdavo eksporto deklaracijas, teikdavo paraiškas dėl fitosanitarinių sertifikatų išdavimo, kontroliavo, kaip vykdomi atsiskaitymai už parduotą medieną, naudodamasis trečiaisiais asmenimis išgrynindavo pinigus.

Be to, akcentavo, jog aplinkybės, kad pareiškėjas tiekė medieną Belgijos įmonėms „Paletteries Francois S.A.“, „CSD – Paletts“, „PF-Ardennes“, „Lebeck B.V.B.A.“ ir „Souvereyns“, Nyderlandų įmonei „Deltahout B.V.“, Vokietijos įmonėms „Weber Holzpackmittel“, „Golz Gitterboxen und Paletten“, „Inter Paletten GmbH“, „Mock Paletten“ ir „Ditz Palettenholz“ bei Prancūzijos įmonei „Sarl Master“, kurios už pateiktas prekes atsiskaitydavo pervesdamos pinigines lėšas į J. A. įmonės sąskaitą ir į paties pareiškėjo atstovaujamų bendrovių „Preston Line LLC“, „Timbersale LLC“ bei „Hatric trading limited“ sąskaitas, vėliau pinigai buvo išgryninti ir perduoti pareiškėjui (1 877 240 Lt perdavė J.

A. ir 1 641 241 Lt – A. J.), konstatuotos ir Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartyje. Teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad, nors medienos pardavimo sandoriai buvo vykdomi pasinaudojant J. A. įmonės vykdoma veikla, akivaizdu, jog medienos tiekimą tiesiogiai minėtoms užsienio šalių kompanijoms ar per tarpines įmones – „Preston Line LLC“, „Timbersale LLC“, „Hatric trading limited“ – organizavo, atsiskaitymus už pateiktą medieną kontroliavo būtent pareiškėjas. Nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje, kuriuo J.

A. pripažintas kaltu padaręs BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, konstatuota, jog pareiškėjas nuo 1998 metų iki 2004 metų, naudodamasis J. A. individualios įmonės dokumentais bei vardu, eksportavo sau priklausančią medieną į Vakarų Europos įmones. Pareiškėjui grynais išmokėti pinigai kasos išlaidų orderiais nebūdavo įforminami, o nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. J. A., sumokėjęs bankui apskaičiuotus komisinius mokesčius už tarptautinius pavedimus ir grynųjų pinigų išdavimą, išėmė iš įmonės sąskaitos grynais pinigais 1 868 327,35 Lt (2003 metais paėmė 977 069,17 Lt ir 2004 metais – 891 258,18 Lt), kuriuos dalimis minėtu laikotarpiu atidavė pareiškėjui, nesurašydamas pinigų išmokėjimą patvirtinančių dokumentų.

Teismas pažymėjo, kad tai, jog Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neeliminuoja mokestinės atsakomybės taikymo pareiškėjui už vykdytą veiklą, nes baudžiamoji ir mokestinė atsakomybė pagal savo prigimtį ir taikymą yra savarankiškos atsakomybės rūšys (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 12, 2007).

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo motyvai, jog minėtoje baudžiamojoje byloje nebuvo analizuojamas jo kaltės klausimas, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nepareiškė jokių prieštaravimų ir atsikirtimų, kuriais būtų paneigiamas iš „Preston Line LLC“ kompanijos sąskaitų, esančių bankuose „Latvijos prekybos bankas“ ir „Rietumu bank“, A. J. išgrynintų pinginių lėšų perdavimo pareiškėjui faktas bei tai, kad vykdant atsiskaitymus už pateiktą medieną iš kompanijos „Preston Line LLC“ vardu atidarytos sąskaitos buvo pervedamos piniginės lėšos į J.

A. įmonės sąskaitą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, apklausiamas FNTT, pareigūnams patvirtino, jog atstovavo kompaniją „Preston Line LLC“, o iš byloje esančios 2004 m. sausio 8 d. sutarties, sudarytos tarp kompanijų „Ditz Palettenholz“ ir „Preston Line LLC“, matyti, kad pareiškėjas veikė kaip kompanijos „Preston Line LLC“ vadovas. Teismas sprendė, kad minėti įrodymai akivaizdžiai patvirtina, jog pareiškėjas medienos pardavimą vykdė versliškai, savarankiškai ir tęstinį laikotarpį, o šios veiklos tikslas – ekonominės naudos siekimas.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą (prekybą mediena), iš kurios gavo 3 466 318 Lt pajamų, todėl pareiškėjui buvo pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas GPM ir su juo susiję delspinigiai, taip pat paskirta bauda, o VMI 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime Nr. 68-166 tinkamai vertino faktines aplinkybes ir taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, minėtas sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas.

Kartu nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, tuo tarpu pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas, todėl netenkintinas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas R. A. pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 128–131), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei priteisti iš atsakovo VMI bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą (prekybą mediena), iš kurios gavo 3 466 318 Lt pajamų, yra nepagrįsta. Pažymi, jog Specialisto išvada yra neobjektyvi, kadangi paremta tik liudytojų parodymais, kurie yra neobjektyvūs ir tendencingi. Taip pat nurodo, jog nei ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje, nei baudžiamosiose bylose nebuvo pateiktas nė vienas dokumentas, kuris įrodytų, kad pareiškėjas disponavo mediena, t. y. ją pirkdavo ir parduodavo, o liudytojų parodymai negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą bei gavo iš jos pajamas. Nurodo, kad kratos metu pas jį rasti dokumentai (medienos pirkimo sutartis, komerciniai pasiūlymai, pranešimai, tušti popieriaus lapai su įmonių antspaudais) taip pat neįrodo, jog pareiškėjas vykdė savarankišką veiklą bei gaudavo iš jos pajamas. Akcentuoja, jog laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. nekilnojamojo ar registruotino kilnojamojo turto neįsigijo, todėl daryti išvadą, kad jis uždirbo 3 466 318 Lt, nėra pagrindo. Kartu atkreipia dėmesį, jog privataus kaltinimo tvarka inicijuoja baudžiamųjų bylų iškėlimą dėl šmeižimo liudytojams, kurie melagingai liudijo, kad pareiškėjas neva vykdė individualią veiklą ir iš jos gavo pajamų. Mano, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas bei baudos dydį. Tvirtina, kad teismas, matydamas įstatymo pažeidimą, privalėjo šį pažeidimą pašalinti, sumažindamas mokesčių administratoriaus apskaičiuoto GPM dydį ir atitinkamai baudos bei delspinigių dydžius.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (V t., b. l. 138–146) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas be atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytų aplinkybių papildomai nurodo, kad sutinka su teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas medienos pardavimą vykdė versliškai, savarankiškai ir tęstinį laikotarpį, o šios veiklos tikslas – ekonominės naudos siekimas. Pažymi, jog pareiškėjo mokestinis patikrinimas vyko nuo 2008 metų iki 2012 metų, nei patikrinimo metu bei pastabų nagrinėjimo Šiaulių AVMI metu, nei mokestinį ginčą nagrinėjant VMI, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų jo patirtas išlaidas. Nurodo, jog pareiškėjas savo individualios veiklos išlaidų nepagrindė dokumentais, kaip to reikalauja GPMĮ 18 straipsnio 5 dalis. Taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu turėjo verslo liudijimą, o iš pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas, kurios galėtų sumažinti apmokestintąsias pajamas (kaip suprantama pagal GPMĮ 17 straipsnį). Be to, akcentuoja, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, nedetalizavo, nepateikė savo paskaičiavimo apie patirtas išlaidas, kurios neva nebuvo įvertintos patikrinimo metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas R. A. pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas savo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvuoja, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo vykdytos veiklos priskyrimo individualiai veiklai ir iš šios veiklos gautų pajamų apmokestinimo GPM. Pareiškėjas nesutinka, jog jis laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą, iš kurios gavo 3 466 318 Lt pajamų.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v.

Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą (prekybą mediena), iš kurios gavo 3 466 318 Lt pajamų, todėl pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai apskaičiuotas mokėtinas GPM ir su juo susijusios sumos.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra pasisakęs dėl individualios veiklos sąvokos ir nurodęs, kad siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą, būtina nustatyti požymių visumą, t. y. savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ir kt.), ką nagrinėjamu atveju pagrįstai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo vykdyta veikla (prekyba mediena) atitinka visus individualios veiklos požymius, todėl jo gautos pajamos už medienos pardavimą buvo pagrįstai priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, ir apmokestintos. Byloje esančia medžiaga ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais yra paneigta bet kokia abejonė dėl tikrinamu laikotarpiu pareiškėjo vykdytos veiklos galimo neatitikimo individualiai veiklai, kadangi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, organizuodamas medienos tiekimą, veikė savarankiškai – pats tiesiogiai dalyvavo derybose su potencialiais medienos pirkėjais, teikė jiems pasiūlymus, dalyvavo sutarčių pasirašyme, kontroliavo atsiskaitymus už pateiktą medieną, kurie buvo vykdomi tiesiogiai į J.

A. įmonės sąskaitą ar trečiųjų asmenų (pareiškėjo faktiškai kontroliuojamų įmonių) atidarytas sąskaitas, vėliau išgryninami ir perduodami pareiškėjui, aktyviai dalyvavo būtinų medienos pervežimo procedūrų įforminime, rūpinosi transporto paslaugų pirkimu dėl medienos pristatymo, atsiskaitydavo su muitinės tarpininkais, teikdavo eksporto deklaracijas, teikdavo paraiškas dėl fitosanitarinių sertifikatų išdavimo. Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju medienos tiekimą bei atsiskaitymus už pateiktą medieną, pasinaudodamas J.

A. įmonės vykdoma veikla ar per tarpines įmones, organizavo, vykdė ir kontroliavo būtent pareiškėjas. Be to, sudarytiems sandoriams būdingas versliškumas, tęstinumas, pasireiškęs per konkrečius sandorių skaičius atitinkamu laikotarpiu, t. y. nevienkartinis, nuolatinis sandorių dėl medienos sudarymas ir tęstinis jų sudarymo laikotarpis, sudarytų sandorių tikslas – ekonominės naudos siekimas, t. y. siekimas gauti pajamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 72 straipsnio nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai, remdamasis FNTT surinktais duomenimis bei baudžiamosios bylos medžiaga, apskaičiavo pareiškėjui mokėtinas GPM ir su juo susijusias sumas. Pabrėžtina, jog mokesčių administratorius visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjui apskaičiuoto GPM ir su juo susijusias sumas, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijami Šiaulių AVMI ir VMI sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais, jie atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo juos keisti ar naikinti. Be to, akcentuotina, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.), tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, o savo nesutikimą su jam apskaičiuotomis GPM ir su juo susijusiomis sumomis grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais, nurodydamas, kad apmokestinamųjų pajamų dydis, nuo kurio yra mokamas GPM, gaunamas iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, pajamas, apmokestintas įsigijus verslo liudijimą, leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu ir kt. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas nei patikrinimo, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo patirtas individualios veiklos išlaidas, kurios galėtų sumažinti apmokestintąsias pajamas, nors tokią galimybę turėjo, byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo verslo liudijimą ar dalis pareiškėjo ginčo pajamų laikytinos neapmokestinamosiomis pajamomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas, o teismas, matydamas įstatymo pažeidimą, privalėjo šį pažeidimą pašalinti, sumažindamas mokesčių administratoriaus apskaičiuoto GPM dydį ir atitinkamai baudos bei delspinigių dydžius, atmestini kaip nepagrįsti.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjas R. A. apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė priteisti jo naudai iš VMI bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo. Be to, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys