2013-04-22 Nr. AB-1358-3-64-3-00003-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-199/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00003-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 22; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių lyra“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių lyra“ skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinei policijos nuovadai dėl nutarimo, kuriuo paskirta bauda, panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Šiaulių lyra“ Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2011 m. sausio 6 d. skundą (b. l. 2–5), kuriuo prašė panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimą Nr. 40-44-6-G-6704 Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byloje (toliau – ir Nutarimas) ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo bylą nutraukti.

Nurodė, kad atsakovas 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarimu pareiškėjui paskyrė 1000 Lt baudą už tai, kad 2010 m. lapkričio 2 d. 18.24 val. pareiškėjo parduotuvėje „Lyra“, esančioje Lyros g. 13 Šiauliuose, pardavėja, trečiasis suinteresuotas asmuo B. Š., nepilnamečiui M. M., gim. 1993 m. balandžio 11 d., pardavė 2 litrų talpos 6 laipsnių stiprumo alkoholinio gėrimo – alaus „Tauro tradicinis“, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) 18 straipsnio 4 dalies 3 punktą bei padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 164 straipsnio 3 dalyje.

Už tai trečiajam suinteresuotam asmeniui 2010 m. lapkričio 8 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. ATP-576460-10. Pareiškėjas teigė, kad 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarimas naikintinas, nes trečiasis suinteresuotas asmuo nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, todėl ir AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu pareiškėjui nepagrįstai paskirta bauda. Pareiškėjo teigimu, AKĮ 18 straipsnio 5 dalyje numatyta pareiga reikalauti pateikti amžių liudijantį dokumentą atsiranda tik tada, kai pardavėjui kyla abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 18 metų.

Šiuo atveju trečiajam suinteresuotam asmeniui nekilo jokių abejonių dėl M. M. amžiaus, nes M. M. 18 metų turėjo sukakti 2011 m. balandžio 11 d., ir jau 2010 m. lapkričio 2 d. jis buvo vyriškų veido bruožų, pilnamečiui vyrui būdingo ūgio ir kūno sudėjimo. Pažymėjo, kad iš parduotuvės kamerų vaizdo įrašo matyti, jog prie parduotuvės kasos kartu su M. M. stovėjo kitas vyras, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo M. M. tėvas J. M.. Trečiasis suinteresuotas asmuo objektyviai negalėjo ne tik žinoti, bet ir numanyti, kad būtent M.

M., o ne J. M. perka alų. AKĮ nuostata, draudžianti parduoti alkoholį nepilnamečiams asmenims, pirmiausia yra sietina su įstatymo leidėjo siekiu apsaugoti nepilnamečių sveikatą, kai šie asmenys siekia vartoti alkoholinius gėrimus, o šioje situacijoje buvo siekiama išprovokuoti administracinį teisės pažeidimą, kad būtų nubaustas ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, bet ir bendrovė, kurios darbuotojas galimai pardavė alų. Kaip matyti iš M. M. paaiškinimo, tėvas jam davė pinigų ir liepė nueiti į tą pačią parduotuvę ir nupirkti alaus, pats J.

M. ėjo kartu ir nuskanavus prekes nedelsdamas iškvietė policijos pareigūnus. Analogiškas paaiškinimas yra užfiksuotas ir tėvo J. M. parodymuose. Iš pridedamo vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota, kad tėvas ir sūnus Matukaičiai į parduotuvę įėjo 18 val., o policijai skambino jau 18.12 val., matyti, kad B. Š. nebuvo pabaigusi pirkimo operacijos, nes paėmusi pinigus iš nepilnamečio asmens, jų dar nebuvo įmušusi į kasą, kai priėjo M. M. tėvas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, kai asmenys ar institucijos provokuoja administracinės teisės pažeidimą, ir teigė, kad teismų praktikoje tokia situacija nelaikoma teisės pažeidimu ir asmenys, kurių atžvilgiu vykdoma tokia provokacija, yra išteisinami (2008 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-1523/2008, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-207/2009, 2010 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N-91/2010).

Teigė, kad 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtintų įstatymų viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principų bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad viešojo administravimo veiklą atliekančio subjekto sprendimas turi būti motyvuotas (pagrįstas konkrečiomis teisės normomis bei konkrečiu faktų vertinimu). Ginčijamame 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarime nenurodoma, kokiais faktais remdamasis atsakovas nustatė AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimo faktą.

Nors 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarime minimas trečiajam suinteresuotam asmeniui 2010 m. lapkričio 8 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau šis protokolas buvo surašytas nedalyvaujant pareiškėjo atstovams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad administracinio teisės pažeidimo faktą patvirtina ne administracinio teisės pažeidimo protokolas, o galiojantis nutarimas paskirti administracinę nuobaudą. Galiojančio nutarimo skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui administracinę nuobaudą pagal ATPK 164 straipsnio 3 dalį 2010 m. gruodžio 1 d.

Nutarimo surašymo metu nebuvo. Atsakovas neįvertino, kad 2010 m. lapkričio 8 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas prieštaravo objektyviems, nepriklausomiems įrodymams apie tariamo pažeidimo padarymo laiką. 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarime, remiantis šiuo protokolu, nurodoma, kad pažeidimas padarytas 18.24 val., tačiau parduotuvės vaizdo kameros užfiksavo, kad alus buvo parduotas 18.00 val., o jau 18.12 val. atvyko policijos pareigūnai, todėl įrodymai yra iš esmės prieštaringi.

Atsakovas atsiliepimuose (b. l. 64–65, 107–108) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Paaiškino, kad AKĮ pažeidimo bylą Nr. 40-44-6-G-6704 išnagrinėjo vadovaudamasis šio įstatymo 34, 35, 36, 38, 39 straipsniais. Atkreipė dėmesį, kad pats trečiasis suinteresuotas asmuo pripažįsta, kad alkoholinio gėrimo pardavimo nepilnamečiui faktas įvyko. Šiaulių miesto apylinkės teismas pripažino pardavėją B. Š. kalta. Teismas atmetė argumentą, kad alkoholinio gėrimo pirkimo faktas buvo neteisėtų veiksmų atlikimo provokacija, nes nepilnametis tą pačią dieną jau ir prieš tai buvo toje pačioje parduotuvėje pirkęs alų, šioje parduotuvėje prekyba alkoholiu vyko ir toliau. B. Š. dirbant pardavėja-kasininke ir privalomai vykdant teisės normų reikalavimus, niekas jai netrukdė iš nepilnamečio asmens reikalauti jo amžių patvirtinančio dokumento ir alaus neparduoti. Kiekvienas pardavėjas, veikiantis licencijuojamame alkoholio versle, turi būti pakankamai atidus ir rūpestingas bei naudotis įstatymų leidėjo jam suteikta teise taip, kad pilnai užtikrintų draudimo parduoti alkoholio gaminius nepilnamečiams laikymąsi ir tinkamai įgyvendintų įstatymų leidėjo tikslus. Pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškinime aiškiai nurodo, kad alkoholinį gėrimą, t. y. alų, pardavė jaunuoliui. Atsakovas teigė, kad 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarime aiškiai nurodoma, kuo vadovaujantis ir kokiais faktais remiantis priimamas nutarimas. Teigė, kad B. Š. buvo pranešta iš anksto, kada atvykti į policijos nuovadą, todėl ji turėjo galimybę apie administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą informuoti savo vadovybę. Dėl pareiškėjo argumento, kad administracinio teisės pažeidimo faktą patvirtina ne administracinio teisės pažeidimo protokolas, o galiojantis 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarimas paskirti administracinę nuobaudą, paaiškino, jog šis nutarimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kurio 2012 m. kovo 19 d. nutartimi B. Š. skundas netenkintas ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutarimas B. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje paliktas nepakeistas. Atsakovas pažymėjo, kad AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas įpareigoja juridinį asmenį užtikrinti draudimo parduoti alkoholinius gėrimus asmenims iki 18 metų laikymąsi, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad juridinis asmuo atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytus pažeidimus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiamu 2012 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalies, 57 straipsnio 4 dalies, 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011), pažymėjo, kad pirmesnėje administracinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais faktais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Skundžiamame 2012 m. spalio 22 d. sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. N575-213/2012, kuria Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutarimą paliko nepakeistą. Šiuo 2010 m. gruodžio 10 d. nutarimu Šiaulių miesto apylinkės teismas trečiąjį suinteresuotąjį asmenį B. Š. pripažino kalta padarius ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą ir jai paskyrė 75 Lt baudą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. nutartyje pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas 1998 m. birželio 9 d. sprendime byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją aiškindamas provokacijos sampratą yra pasisakęs, kad ji sietina su tokio pobūdžio pareigūnų daroma įtaka, kuri sukurstytų asmenį padaryti nusikaltimą. 2012 m. kovo 19 d. nutartyje Lietuvos vyriausias administracinis teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju bylos medžiagoje nėra užfiksuota jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad kokius nors veiksmus būtų atlikę pareigūnai, todėl teismas konstatavo, kad nei M. M., nei J. M. veiksmų prilyginti provokacijai nėra pagrindo. Lietuvos vyriausias administracinis teismas atmetė B. Š. argumentus, jog M. M. amžius jai nesukėlė įtarimų, nes, įvertinęs byloje esančius įrodymus (nuotrauką, vaizdo įrašą), teismas pažymėjo, jog matyti, kad vaikinas yra pakankamai jauno amžiaus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad vadovaujantis AKĮ 18 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pardavėja privalėjo iš perkančio alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti asmens amžių liudijantį dokumentą. Teismas atmetė trečiojo suinteresuoto asmens teiginius, jog ji manė, kad jaunuolis buvo kartu su vyresniu vyru, t. y. J. M.. Įvertinęs pateiktą vaizdo įrašą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad įraše matyti, kad J. M., M. M. perkant alų, stovėjo už keleto metrų, prekių juostos gale ir tik pardavėjai pardavus alkoholinį gėrimą, priėjo prie pardavėjos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tai, jog parduotuvės kameros vaizdo įraše užfiksuotas kitoks laikas, negu administracinio teisės pažeidimo protokole, nepaneigia padaryto pažeidimo fakto, nes kamerų techninėms savybėms nėra taikomi specialūs reikalavimai, todėl neatmestina galimybė, kad jose užfiksuotas laikas yra netikslus.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-213/2012 bei vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, atmetė pareiškėjo argumentus, kad pardavėja B. Š. neprivalėjo patikrinti M. M. amžių patvirtinančio dokumento, kad ji buvo provokuojama padaryti pažeidimą, t. y. parduoti alkoholį nepilnamečiui, kad pardavėja negalėjo žinoti, jog būtent M. M., o ne jo tėvas, perka alų, nes šios aplinkybės ir faktai buvo nustatyti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi bei iš naujo neįrodinėjami. Kadangi juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens), šiuo atveju pardavėjos, padarytą pažeidimą. B. Š. padarytas pažeidimas yra įrodytas, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarimą skirti UAB „Šiaulių lyra“ 1000 Lt baudą už AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad atsakovas, priimdamas 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarimą, pažeidė VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymų viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principus, nes jokių šį jos argumentą patvirtinančių aplinkybių ir faktų pareiškėjas nepateikė.

Atsižvelgęs į VAĮ 8 straipsnio 1 dalies ir AKĮ 39 straipsnio 2 dalies nuostatas bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-774/2010) pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad iš 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarimo matyti, kad šiame akte teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios būtų pakankamos priimti tokio pobūdžio sprendimą (kuo vadovaujantis ir kokiais faktais remiantis priimamas nutarimas), yra nurodytos bei atitinkamai įvertintos, taip pat nustatytos bei užfiksuotos ir kitos tokiam sprendimui priimti būtinos aplinkybės (padaryto pažeidimo vieta, laikas, pažeidimo faktas, jį padaręs asmuo, sprendimą priėmę asmenys, apskundimo tvarka ir terminai).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nutarė, kad ginčijamas 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarimas VAĮ 8 straipsnio taikymo prasme yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas UAB „Šiaulių lyra“ 2012 m. lapkričio 5 d. apeliaciniu skundu (b. l. 149–154) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados 2010 m. gruodžio 1 d. Nutarimą panaikinti.

Mano, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Remiasi iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė 2011 m. sausio 6 d. skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad prejudicinių faktų galią kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, pripažino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011, kuria atmestas pareiškėjo darbuotojos B. Š. skundas dėl administracinės nuobaudos jai panaikinimo, yra prejudiciniai faktai šioje byloje, nors pareiškėjas šioje pirmosios instancijos teismo nurodytoje byloje nedalyvavo ir dėl byloje nustatytų aplinkybių nepasisakė. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada dėl prejudicinių faktų šioje byloje yra visiškai nepagrįsta.

Mano, jog teismas turėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad pareiškėjui pritaikyta administracinė nuobauda yra didelė, pareiškėjas dirba nuostolingai ir jeigu teismas nepanaikins sprendimo dėl baudos skyrimo, turėtų jį bent sušvelninti. Iki 2012 m. birželio 30 d. pareiškėjo nuostoliai yra 9 796 009 Lt (devyni milijonai septyni šimtai devyniasdešimt šeši tūkstančiai devyni litai).

Pareiškėjas teismui pateikė 2013 m. sausio 28 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (b. l. 168–169), kuriuo prašė priteisti jo naudai 50 Lt žyminį mokestį bei 2550 Lt už apeliacinio skundo parengimą.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir 2012 m. gruodžio 3 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 164–165) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą ir UAB „Šiaulių lyra“ skundo netenkinti.

Atsakovas remiasi argumentais, pateiktais pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad reikalavimai ūkio subjektams, įtvirtinti AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte, yra imperatyvūs, todėl fakto, kad tokie alkoholiniai gėrimai buvo parduoti nepilnamečiams pakanka, kad būtų nustatytas pažeidimas. Atsižvelgdamas į AKĮ 4 straipsnio 1 dalį, atsakovas pažymi, kad alkoholio verslas yra licencijuojama veikla, kuri turi būti vykdoma itin atsakingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl 2010 m. gruodžio 1 d. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto PK Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados viršininko nutarimo Nr. 40-44-6-G-6704, kuriuo vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34, 39 straipsniais UAB „Šiaulių lyra“ paskirta 1000 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą, teisėtumo. Bauda paskirta už tai, kad 2010 m. lapkričio 2 d. UAB „Šiaulių lyra“ parduotuvėje „Lyra“, adresu Lyros g. 13 Šiauliuose, pardavėja B. Š. pardavė alkoholinio gėrimo – alaus nepilnamečiui M. M., gim. 1993 m. balandžio 11 d.

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Analogiškas draudimas įtvirtintas Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 9.2 punkte kartu nurodant, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai turi teisę, o kai kyla abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 18 metų, privalo iš perkančio alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti asmens amžių liudijantį dokumentą. Jeigu toks asmuo nepateikia amžių liudijančio dokumento, alkoholinių gėrimų pardavėjai privalo atsisakyti parduoti jam alkoholinius gėrimus. Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimo nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio litų iki trijų tūkstančių litų bauda.

Alkoholio kontrolės įstatyme bei kituose teisės aktuose numatytas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, inter alia tai, kad didmeninė bei mažmeninė prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama veikla, taip pat tai, kad už šio ypatingo valstybinio reglamentavimo režimo pažeidimus gali ir turi būti nustatytos sankcijos, yra pagrįstas, konstituciškai pateisinamas dalykas dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas. Šie neigiami padariniai (inter alia tai, kad dėl nekontroliuojamo ar nepakankamai kontroliuojamo alkoholio produktų pardavimo gyventojams vis daugėja socialinės patologijos reiškinių) buvo ne kartą konstatuoti ir Konstitucinio Teismo aktuose, inter alia jo 1997 m. vasario 13 d., 1998 m. liepos 9 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimuose. Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime yra pabrėžęs ir pačiame Alkoholio kontrolės įstatyme paskelbtą šio įstatymo tikslą – „mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus“ (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (2004 m. kovo 9 d. redakcija)).

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 10 d. nutarimu nustatė, kad B. Š. 2010 m. lapkričio 2 d. 18.24 val. dirbdama UAB „Šiaulių lyra“ parduotuvėje „Lyra“ pardavė nepilnamečiui M. M. 2 litrų talpos alkoholinio gėrimo – alaus „Tauro tradicinis“ bei pripažino B. Š. kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą ir skyrė jai 75 Lt baudą su 2 litrų talpos „Tauras tradicinis“ alaus konfiskavimu. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-213/2012 šį nutarimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausias administracinis teismas nutartyje konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su teiginiais, jog B. Š. buvo provokuojama atlikti pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1998 m. birželio 9 d. sprendime byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją aiškindamas provokacijos sampratą yra pažymėjęs, kad ji sietina su tokio pobūdžio pareigūnų daroma įtaka, kuri sukurstytų asmenį (pareiškėją) padaryti nusikaltimą. Taigi, siekiant įvertinti, ar teisės pažeidimas buvo padarytas dėl provokacijos, būtina nustatyti, ar buvo daroma kokia nors išankstinė įtaka (poveikis) pažeidėjai, ar konkrečiais veiksmais buvo skatinama atlikti pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N438-137/2010 ir kt.). Minėtuose procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad kokius nors veiksmus būtų atlikę pareigūnai, taip pat sprendė, kad nei M. M., nei J. M. veiksmų prilyginti provokacijai nėra pagrindo, atmetė B. Š. argumentus, jog M. M. amžius jai nesukėlė ir negalėjo sukelti įtarimų. LVAT atmetė apeliantės teiginius, jog ji manė, kad jaunuolis buvo kartu su vyresniu vyru, t. y. J. M.. 2012 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-213/2012 pažymėta, kad B. Š. padarytas pažeidimas yra įrodytas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-213/2012 bei vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad pardavėja B. Š. neprivalėjo patikrinti M. M. amžių patvirtinančio dokumento, kad ji buvo provokuojama padaryti pažeidimą, t. y. parduoti alkoholį nepilnamečiui, kad pardavėja negalėjo žinoti, jog būtent M. M., o ne jo tėvas, perka alų, nes šios aplinkybės ir faktai yra nustatyti įsiteisėjusiame sprendime bei iš naujo neįrodinėjami. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde bei skunde teismui nėra pateikta jokių duomenų ar argumentų, pagrindžiančių būtinybę iš naujo įvertinti pagrindines nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog išnagrinėjus bylą, priimamas nutarimas. Jame turi būti nurodyta: nutarimą priėmusios institucijos pavadinimas; bylos nagrinėjimo data ir vieta; duomenys apie pažeidėją; pažeidimo aplinkybės; pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas; šio Įstatymo straipsnis, nustatantis atsakomybę už pažeidimą; pažeidėjo paaiškinimai ir jų įvertinimas; priimtas sprendimas; jo apskundimo terminai ir tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijame Nutarime nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės – kuo vadovaujantis ir kokiais faktais remiantis priimamas nutarimas, yra nurodytos bei atitinkamai įvertintos, taip pat nustatytos bei užfiksuotos ir kitos tokiam sprendimui priimti būtinos aplinkybės – padaryto pažeidimo vieta, laikas, pažeidimo faktas, jį padaręs asmuo, sprendimą priėmę asmenys, apskundimo tvarka ir terminai. Remiantis tuo pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamas Nutarimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo prasme yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad pareiškėjui pritaikyta administracinė nuobauda yra didelė, pareiškėjas dirba nuostolingai ir jeigu teismas nepanaikins sprendimo dėl baudos skyrimo, turėtų ją bent sušvelninti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui paskirta minimali Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje numatyta vieno tūkstančio bauda. Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime inter alia yra konstatavęs, kad Alkoholio kontrolės įstatyme ir kai kuriuose kituose įstatymuose nustatyta ekonominė sankcija – piniginė bauda yra represinio pobūdžio sankcija, kuria yra nubaudžiamas teisės pažeidėjas – ūkio subjektas ir kuria yra daromas tiesioginis neigiamas poveikis to ūkio subjekto turtinei, ekonominei padėčiai, taigi ir nuosavybės teisei bei ūkinės veiklos laisvei, nes yra nusavinamos jo piniginės lėšos; kita vertus, toks teisės pažeidėjas, sumokėjęs piniginę baudą, gali toliau verstis atitinkama veikla nepatirdamas jokių papildomų apribojimų, taip pat gali įgyvendinti kitas savo teises. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant nagrinėjamos bylos aplinkybėms pareiškėjui paskirta bauda yra tinkama ir proporcinga padarytam teisės pažeidimui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Šiaulių lyra“ apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaite-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė