Legislator Case Law & Legislation
7f448a55-726e-4cfb-96fc-eb7cb93e884b AI generated

7f448a55-726e-4cfb-96fc-eb7cb93e884b · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 7f448a55-726e-4cfb-96fc-eb7cb93e884b
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

                                                                                Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-318/2018  Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01333-201-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.3.1.2.8; 1.1.7.2.5; 2.1.15.3.3.2; 2.3.6.4.5; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. birželio 28 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Ražinskaitės ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, nuteistiesiems E. M. ir Š.

Legislator headnote

AI generated

7f448a55-726e-4cfb-96fc-eb7cb93e884b · Lietuvos apeliacinis teismas: Apelianto nuomone, nors teismas grįsdamas jo kaltę, rėmėsi liudytojų parodymais, specialistų iÅ¡vadomis ir pan., tačiau tiktai E. M. bei liudytojai R. K. ir R. G., (pastarieji abu Å¡ioje byloje taip pat buvo įtariamaisiais, jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas), nurodė, jog jis kartu su E. M., A. M. ir R. G., buvo nuėjęs į bendrabutį pas brolius V., o E. M. dar parodė, kad jis kartu su A. M. bendrabučio koridoriuje, sumušė V. G., suduodamas smÅ«gius rankomis ir kojomis. Vienok teismas, vertindamas parodymus, nekreipė dėmesio į jų painumÄ , kad parodymai ne kartÄ buvo keičiami.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

                                                                                Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-318/2018  Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01333-201-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.3.1.2.8; 1.1.7.2.5; 2.1.15.3.3.2; 2.3.6.4.5; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. birželio 28 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Ražinskaitės ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, nuteistiesiems E. M. ir Š.

B.,nuteistųjų gynėjams advokatams Ričardui Lilui, Evaldui Liutkevičiui, Linui Stanislavui Bagdonui,ekspertei Dainai Saulei Vasiliauskienei,            vieÅ¡ajame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų E. M. ir Å . B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ ir nuteistas laisvės atėmimu 16 (Å¡eÅ¡iolikai) metų.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžiu paskirta ir 2015 m. lapkričio 5 d. teismo nutartimi pakeista bausme – dvideÅ¡imt penkių parų areÅ¡tu, griežtesnei bausmei apimant Å¡velnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 (Å¡eÅ¡iolikai) metų.

Å . B. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ ir nuteistas laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2015 m balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesnei bausmei apimant Å¡velnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų. IÅ¡ E. M. ir Å . B. solidariai priteista 3 147 Eur S. M. turtinei žalai atlyginti.IÅ¡ E. M. ir Å .

B. solidariai priteista 30 000 Eur O. G., 15 000 Eur S. M. ir 15 000 Eur D. Å . nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė 1. E. M. ir Å . B. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 29 d., apie 23.50 val., Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo antro aukÅ¡to koridoriuje, veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio byla iÅ¡skirta, išėję iÅ¡ buto Nr. (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties, bendrais veiksmais, užpuolė prieÅ¡ais laiptais atėjusį V.

G., jam tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas, Å¡iais bendrais veiksmais padarė V. G. muÅ¡tines žaizdas kaktos kairėje pusėje, deÅ¡iniojo antakio ir kairės plaÅ¡takos vidinio kraÅ¡to srityse, kraujosruvas kaktos deÅ¡inėje pusėje, kairės akies apatiniame voke, deÅ¡inės akies vokuose, kairės plaÅ¡takos nugariniame pavirÅ¡iuje, deÅ¡iniame Å¡one, nubrozdinimus ir kraujosruvas kairio skruosto ir deÅ¡inio klubakaulio sparno srityse, nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje ir deÅ¡inio kelio sÄ nario apatinėje srityje, kairio inksto sumuÅ¡imÄ , o taip pat stiprų krÅ«tinės sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį kraujosruva tarp kairiųjų vidurinės raktikaulinės ir užpakalinės pažastinės linijų VII–XII Å¡onkaulių projekcijoje, Å¡onkaulių lūžimÄ kairės užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje VI–VII, kairės mentinės linijos projekcijoje VIII–IX–X su kraujosruvomis tarpÅ¡onkauliniuose raumenyse, blužnies plyÅ¡imus apatiniame pavirÅ¡iuje su kraujavimu į krÅ«tinplėvės ertmę, progresuojantį kraujotakos nepakankamumÄ , dėl ko V.

G. ne vėliau kaip 2014 m. rugpjūčio 30 d. 6.19 val. to paties namo buto Nr. 212 tualete–vonioje mirė.   II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. M. praÅ¡o pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendį, iÅ¡teisinti jį arba sumažinti jam paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę.2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį, jo atžvilgiu konkrečių įrodymų neturėjo, rėmėsi tik jo praeities teistumais bei tai, kad buvo rasta bato pado mikrodalelė, kuri negali bÅ«ti laikoma jo pagrindiniu kaltės įrodymu.

Be to, darydamas išvadas ir skirdamas bausmę apygardos teismas rėmėsi ne įrodymais, o prielaidomis, jog jis prisidėjo prie A. M. ir Š. B. veiksmų, t. y. sudavė nukentėjusiajam smūgius į krūtinės sritį iš nugaros pusės, nors jokių įrodymų byloje apie tai surinkta nebuvo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nuosekliai paaiškino, kaip ir kokioje vietoje stovėjo kiti kaltinamieji, nukentėjusysis ir jis pats. Po A. M. suduotų smūgių nukentėjusiajam į veido sritį, po kurių jam parkritus, jis pats stovėjo nukentėjusiajam gale kojų, priešais jį.

A. M. nukentėjusiajam iÅ¡ deÅ¡inės, o Å . B. iÅ¡ kairės pusės. Tokioje pozicijoje buvo suduodami smÅ«giai iÅ¡ pastarųjų pusės. Todėl nemano, kad jis pats, bÅ«damas minėtoje pozicijoje, galėjo suduoti kažkokius tai smÅ«gius, kurių iÅ¡ jo pusės net nebuvo. Dėl rastos jo batų pado mikrodalelės ant nukentėjusiojo bliuzono, tvirtina, kad ji atsirado ne nuo jo smÅ«gių. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vertindamas Å¡iÄ aplinkybę, nepilnai įsigilino į jos atsiradimo aplinkybes.

Jeigu jis bÅ«tų sudavęs stiprius smÅ«gius, tai nuo nukentėjusiojo rÅ«bų mikrodalelių taip pat bÅ«tų likę ir ant jo (E. M.) batų ir kelnių, tačiau to nebuvo. Be kita ko, dėl A. M. ir Å . B. drabužių ir batų, ekspertizė nebuvo atliekama. Todėl nebuvo galimybės nustatyti, ar tai ne jų batų mikrodalelės. Neneigia, kad buvo įvykio vietoje ir net kelis kartus pro jÄ buvo praėjęs, todėl mano, kad ir jo bato padas, kontaktuodamas su grindiniu, galėjo palikti pėdsakÄ , nes ten buvo nugriautas nukentėjusysis.2.2.

Dėl duotų parodymų ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, kur jis parodė, kad po A. M. nukentėjusiajam suduotų smÅ«gių jis nulipo žemyn, apeliantas pažymi, kad tokius parodymus jis davė tik todėl, kad bijojo A. M. su Å . B.. Ta baimė buvo pagrįsta, kadangi po jo duotų teisingų parodymų ir akistatos su Å . B., pastarasis jį sumušė. Be to, remiantis liudytojo K. B. ir jo (E. M.) parodymais, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad jis pats įvykio metu nebuvo iki galo.

Šį liudytojÄ E. M. sutiko lauke, o A. M. ir Å . B. liudytojas sutiko netoli įvykio vietos, laiptinėje. Todėl galima daryti iÅ¡vadÄ , kad ikiteisminio tyrimo teisėjui, jis davė teisingus parodymus tik juos suÅ¡velnino, bijodamas A. M. ir Å . B.. 2.3. Skirdamas bausmę teismas be pagrindo vertino jo ankstesnius teistumus, už kuriuos bausmes jau yra atlikęs. Nors ankstesni teistumai jį charakterizuoja neigiamai, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad jis padarė šį nusikaltimÄ . Be to anksčiau, bÅ«damas teistas už nužudymÄ , pats nuėjo į policijÄ ir pripažino padaręs nusikaltimÄ , nes neturėjo ko slėpti.

Å iuo atveju, jis taip pat sakė tiesÄ , nurodydamas įvykio aplinkybes, tačiau to niekas neįvertino. Teigia, kad prie nusikaltimo neprisidėjo, todėl ir atsakyti už kitų veiksmus neturėtų. Esant nurodytoms aplinkybėms, praÅ¡o jį iÅ¡tesinti arba sumažinti jam paskirtÄ bausmę.3. Apeliaciniu skundu nuteistasis Å . B. praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir bylÄ grÄ Å¾inti prokurorui tyrimo papildymui, tinkamo kaltinamojo akto suraÅ¡ymui.3.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas iÅ¡vadas grindė nepatikimais, prieÅ¡taringais įrodymais, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principÄ , kuriuo vadovaujantis, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms, o bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). 3.2.

Apelianto nuomone, nors teismas grįsdamas jo kaltę, rėmėsi liudytojų parodymais, specialistų iÅ¡vadomis ir pan., tačiau tiktai E. M. bei liudytojai R. K. ir R. G., (pastarieji abu Å¡ioje byloje taip pat buvo įtariamaisiais, jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas), nurodė, jog jis kartu su E. M., A. M. ir R. G., buvo nuėjęs į bendrabutį pas brolius V., o E. M. dar parodė, kad jis kartu su A. M. bendrabučio koridoriuje, sumušė V. G., suduodamas smÅ«gius rankomis ir kojomis. Vienok teismas, vertindamas parodymus, nekreipė dėmesio į jų painumÄ , kad parodymai ne kartÄ buvo keičiami.

Antai apklausiamas įtariamuoju 2014 m. rugpjūčio 30 d. J. V. parodė, kad 2014 m. rugpjūčio 29 d. gavęs atlyginimÄ Ä¯ namus grįžo stipriai iÅ¡gėręs, girtavo su kaimynais ir broliu K. V.. Kada atėjo nukentėjusysis ir kaip jo lavonas atsirado jo bute vonios kambaryje, negalėjo pasakyti dėl girtumo. Taip pat negalėjo pasakyti, ar tÄ vakarÄ pas juos buvo atėjęs R. G. ir kiti jaunuoliai. Pamena, kad tÄ vakarÄ su broliu vyko pas Z. M. į namus baliavoti. Tuo tarpu papildomai apklaustas 2014 m. rugsėjo 12 d.

J. V. jau parodė (neatmetama galimybė, kad tai jam padėjo apklausiantys policijos pareigūnai), kad įvykio naktį pas jį atėjo R. G. su A. M. ir dar vienas ar du jaunuoliai. Jau atsimena, kad buvo atėjęs ir V. G.. Apklausiamas įtariamuoju 2014 m. rugsėjo 3 d. R. K. parodė, kad prie bendrabučio adresu (duomenys neskelbtini), ėjo trise: jis pats, R. G. ir P. V., į bendrabutį užėjo tik R. G.. Tačiau 2014 m. rugsėjo 19 d. R. K. jau parodė, kad prie bendrabučio ėjo jau ir A. M., E. M. bei Š.

B. ir kad į bendrabutį nuėjo R. G., A. M., E. M. ir jis, Š. B.. Savo ruožtu, R. G. 2014 m. rugsėjo 2 d. apklausiamas įtariamuoju parodė, kad prie bendrabučio adresu (duomenys neskelbtini), ėjo trise, jis pats, R. K. ir P. V. ir kad į bendrabutį pas brolius V. užėjo tik jis vienas, o štai 2014 m. gruodžio 17 d. papildomai apklausiamas įtariamuoju ima prisiminti tiksliau, būdamas tardymo izoliatoriuje sužinojo, kad V. G. galėjo nužudyti kiti asmenys. Prisimena, kad prie bendrabučio t. y. pas V.

ėjo ne vienas, o su A. M., E. M. ir Š. B.. Anksčiau šių asmenų neįvardino, nes bijojo keršto (kažkodėl ta baimė išnyko, nors kokių tai papildomų jo, kaip nurodžiusio kitus įvykio dalyvius apsaugos priemonių įgyvendinama nebuvo, bent jau tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra). Apelianto įsitikinimu, R. K. ir R. G. parodymus pakeitė siekdami, kad ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu būtų nutrauktas, tokiu būdu nepagrįstai apkalbėdami jį.3.3. Taip pat apelianto nuomone, teismo neišsiaiškinta aplinkybė apie tai, kuomet liudytoja apklausta L.

M. parodė sutikusi bendrabučio koridoriuje R. G. ir jo paklaususi, ar jis nematė sumuÅ¡to žmogaus, o Å¡is atsakė, kad nematė ir kad niekas pas V. neužėjo. Be to tai, kad prie bendrabučio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ėjo trise (G., K. ir jis pats) parodo ir P. V..3.4. Byloje E. M. parodymai taip ne kartÄ buvo keičiami. 2014 m. rugsėjo 23 d. apklausiamas įtariamuoju parodė, kad įvykio naktį 2014 m. rugpjūčio 30 d. koridoriuje sutiko vyriÅ¡kį galimai V. G., Å¡is prasilenkdamas petimi kliudė A.

M., matė kad A. M. sudavė du smÅ«gius kumščiu vyriÅ¡kiui į veidÄ , dėl ko tas vyriÅ¡kis nukrito ant grindų. Jis, E. M., tuo metu jau ėjo į laiptinę ir lipo laiptais žemyn, todėl nematė kas toliau vyko antro aukÅ¡to koridoriuje. Nežino, ar po to Å . B. ir A. M. dar sudavė rankomis ir kojomis tam vyriÅ¡kiui į įvairias kÅ«no vietas, nes nematė. AnalogiÅ¡kus parodymus E. M. davė ir 2014 m. rugsėjo 25 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ . Tačiau vėliau E. M. pakeitė parodymus, nes E. M. sužinojo apie jo sportinio bato pado dalelių suradimÄ ant V.

G. rÅ«bų – bliuzono ir kelnių. 2016 m. gegužės 25 d., t. y. praėjus beveik dviems metams po įvykio, E. M. jau prisiminė, kad nenulipo laiptais po pirmų A. M. smÅ«gių V. G. į veidÄ , o stovėjo koridoriuje su A. M. ir Å . B. trikampiu. A. M. ir Å . B. mušė V. G., smÅ«giuodami rankomis ir kojomis, o jis tik stovėjo ir skaičiavo smÅ«gius, matė, kad A. M. ir Å . B. abu įspyrė V. G. ne mažiau kaip po keturis kartus (ar smÅ«gių skaičius neatsirado supažindinus E. M. su specialisto iÅ¡vada), mikrodalelės ant V.

G. rūbų nuo jo batų atsirasti galėjo, kada šis nukritęs savo kojomis atsirėmė į jo kojas (mikrodalelės rastos ant batų pado).3.5. Apelianto vertinimu, neatitikimų yra ir kitų liudytojų parodymuose. L. M. duodama parodymus teisme aiškina, kad nematė kad V. G. buvo sužalotas, nematė, kad buvo kruvinos jo rankos ir veidas, V. G. jai sakė, kad greitosios pagalbos iškviesti nereikia. V. G. pats atsistojo ir nuėjo koridoriumi, niekuo nesiskundė, nesvirduliavo. Ikiteisminio tyrimo metu L.

M. parodė, kad V. G. veidas ir deÅ¡inė ranka buvo kruvinos. Girdėjo bėgantį vandenį, pamanė, kad tas žmogus prausiasi. Tačiau teisme parodė, kad vandens tekėjimo garso negirdėjo. K. B. teisme parodė, kad tÄ vakarÄ iÅ¡ laiptinės išėjo du vaikinai (pagal kaltinimÄ turėjo iÅ¡eiti trys). Prie namo buvo 4-5 vaikinai, pagal tyrimo versijÄ ir kaltinimÄ turėjo bÅ«ti du: R. K. ir P. V.. E. S. parodo, kad naktį apie 1 val. jam skambino J. V., kvietė atvažiuoti. J. V. aiÅ¡kina, kad buvo labai girtas, tačiau kažkaip sugebėjo iÅ¡sikviesti taksi, nusipirko degtinės ir nuvažiavo pas Z.

M. ir girtavo iki ryto. Kas vyko V. bute tarp 2014 m. rugpjūčio 29 d. 24.00 val. ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. 6.00 val. tyrimo metu nenustatyta. Nesuprantama, kodėl Vizbarai dalyvauti pas Z. M. nesivežė savo įvardijamo geru draugu V. G.. Dėl pirmiau paminėto, mano, kad visi neatitikimai parodymuose turi būti vertinami jo naudai.3.6. Apelianto tvirtinimu, akivaizdu, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad V. G. galėjo sužaloti Š. B.. Kad jis mušė V. G., sudavė jam kojomis smūgius ir, kad sudavė kažkokį įdomų smūgį parodo tik E. M..

Tai teismas turėjo įvertinti tik kaip E. M. gynybinę pozicijÄ , nes jo parodymai nenuoseklÅ«s, buvo keičiami, tikėtina, taip stengiantis iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, ypač tada, kai ant V. G. rÅ«bų buvo rasti jo bato mikrodalelių pėdsakai. Tačiau visų Å¡ių prieÅ¡taringų, ne kartÄ keičiamų parodymų, teismui pakako priimti jo (Å . B.) atžvilgiu apkaltinamÄ jį nuosprendį. Teismas priimdamas nuosprendį, visiÅ¡kai neatkreipė dėmesio ir į tas aplinkybes, kad jo pirÅ¡tų pėdsakų nebuvo rasta V. bute, nors, kaip teigia jį apkalbėjęs R.

G., jis (Å . B.) ten buvo ir gėrė alų. Tačiau nerasta ne tik pirÅ¡tų pėdsakų, bet ir jokių mikrodalelių jo rÅ«bų, batų ant nukentėjusiojo rÅ«bų, jokių jo biologinių pėdsakų nei ant V. G. kÅ«no, nei V. bute.3.7. Be kita ko V. bute specialistai ant rastų nuorÅ«kų rado dviejų nenustatytų vyrų biologinius pėdsakus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu Å¡i aplinkybė nebuvo tiriama. Ikiteisminio tyrimo metu visiÅ¡kai nebuvo nagrinėjama aplinkybė, kad į bendrabutį galima patekti pro du įėjimus, kad jo koridoriai yra pereinami ir, kad įėjus per vienÄ Ä¯Ä—jimÄ galima iÅ¡eiti per kitÄ .

Å i aplinkybė, apelianto nuomone, yra svarbi tuo aspektu, kad tyrimo metu nenustatyta, ar kokie tai kiti asmenys be byloje įvardintų galėjo bÅ«ti V. bute tarp 24.00 val. ir 6.00 val. įvykio naktį, žinant, kad broliai Vizbarai buvo iÅ¡vykę, o į butÄ galima buvo patekti laisvai, nes durys buvo nerakinamos.3.8. Taip pat, teismas neįvertino to, kad nebuvo surinkta jokių objektyvių jo kaltės įrodymų, neįsigilino į visÄ bylos medžiagÄ , neįvertino įrodymų visumos tarpusavio sÄ sajų ir loginio ryÅ¡io požiÅ«riu, besÄ lygiÅ¡kai sutiko su kaltinimo pateikta versija, neargumentuotais motyvais atmetė jį, Å .

B., teisinančius įrodymus, nesiėmė visų BPK numatytų priemonių įrodymams surinkti, byloje esantiems prieÅ¡taravimams paÅ¡alinti ir taip pažeidė jo teisę į gynybÄ ir teisingÄ teismÄ .3.9. Apeliaciniu skundu taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad prieÅ¡ paskelbiant Å¡ioje byloje nuosprendį, (jis buvo skelbiamas 2017 m. balandžio 11 d.), Didžiojoje Britanijoje buvo sulaikytas A. M., kurio atžvilgiu byla yra iÅ¡skirta. Prokuroras apie šį faktÄ sužinojo prieÅ¡ keletÄ dienų iki nuosprendžio paskelbimo ir be jokių abejonių apie tai informavo teismÄ , tačiau pirmosios instancijos teismas paskubėjo paskelbti apkaltinamÄ jį nuosprendį, negrÄ Å¾ino bylos prokurorui, kad bÅ«tų galima bylÄ papildyti A.

M. parodymais, kurie, apelianto įsitikinimu, bÅ«tų patvirtinę jo parodymų teisingumÄ ir ateityje bÅ«tų leidę priimti teisingÄ ir pagrįstÄ nuosprendį jo atžvilgiu.4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji E. M. ir Å . B. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – apeliacinius skundus atmesti.              III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados5. Nuteistųjų E. M. ir Å . B. apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl E. M. ir Å . B. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ 6. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus, ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį. Kauno apygardos teismas E. M., Å . B., bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu byla iÅ¡skirta, padarytus nusikalstamus veiksmus pagrįstai ir teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ .

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai iÅ¡tirtus įrodymus, padarė motyvuotas iÅ¡vadas dėl nuteistųjų E. M., Å . B. kaltės bendrais veiksmais nužudžius V. G. dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. Pažymėtina, jog nuteistieji E. M. ir Å . B. apeliaciniuose skunduose bylos aplinkybes dėl įrodymų vertinimo ir kaltės interpretuoja sau naudinga linkme, visiÅ¡kai neatsižvelgdami į ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir pirmosios instancijos teisme iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ . 6.1.

Baudžiamojoje teisėje, vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamÄ ar nenusikalstamÄ , naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ , kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis Å¡iuo modeliu, norint padaryti iÅ¡vadÄ apie nusikalstamÄ ar nenusikalstamÄ veikos pobÅ«dį, bÅ«tina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktÄ , kad asmens poelgiui yra bÅ«dingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai.

Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamÄ jÄ teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytÄ nusikalstamos veikos sudėtį. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, nes, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių negali bÅ«ti, t. y. nėra galimybės jų paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai.

Be to teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. 6.2. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl darytinų iÅ¡vadų, vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių iÅ¡sakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieÅ¡taravimų. 6.3.

Ä®vertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikÅ¡mės bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ , apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo iÅ¡vadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtÄ nuosprendį. Skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu iÅ¡ esmės atitinka Baudžiamojo proceso kodekso jam keliamus reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados yra motyvuotos, pagrįstos iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku įrodymu įvertinimu, nuosprendyje iÅ¡samiai apraÅ¡ytas byloje iÅ¡tirtų įrodymų turinys, pateiktas įrodymų vertinimas ir argumentuota, kodėl E. M. ir Å . B. parodymais remiamasi tik ta dalimi, kuri atitinka objektyvius bylos įrodymus. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ .6.4.

Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų duomenų, jog E. M. ir Å . B. bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu byla iÅ¡skirta, tyčia dėl chuliganiÅ¡kų paskatų nužudė V. G., o nuosprendis jų atžvilgiu iÅ¡ esmės grindžiamas tik prieÅ¡taringais liudytojų ir vienas kitÄ apkalbančių bei taip siekiančių iÅ¡vengti atsakomybės nuteistųjų parodymais, nepatikimais specialistų tyrimų duomenimis, ir kad teismas neteisingai interpretavo jų pačių parodymus.6.5.

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. M. ir Š. B. kaltė dėl V. G. nužudymo grindžiama iš dalies paties E. M. parodymais, liudytojų R. G., R. K., L. M., J. L. parodymais, taip pat R. G., R. K. ir E. M. su Š. B. akistatos protokoluose užfiksuotais duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada, mikropluoštų tyrimo specialisto išvada bei kita bylos medžiaga.  6.6. Nuteistasis E. M. parodymų metu neigė, kad mušė V. G., o nuteistasis Š. B. apygardos teisme parodė, jog pas brolius V. kartu su R.

G., E. M., A. M. nėjo, liko jų laukti lauke prie daugiabučio laiptinės, o E. M. ir liudytojai jį apkalbėjo. Nuteistasis E. M. pirmos instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusįjį mušė A. M. ir Å . B., o jo batų pado mikrodalelės ant nukentėjusiojo bliuzono atsirado ne nuo jo smÅ«gių (teigia, kad jo bato padas, kontaktuodamas su grindiniu, galėjo palikti pėdsakÄ , kur ir buvo nugriautas nukentėjusysis). Dėl A. M. ir Å . B. drabužių ir batų ekspertizė nebuvo atliekama, todėl nebuvo galimybės nustatyti, ar tai ne jų batų pado mikrodalelės. Ikiteisminio tyrimo metu jis davė kiek kitokius parodymus (t. y. parodė, kad po A.

M. suduotų smÅ«gių nukentėjusiajam jis nulipo žemyn), nes bijojo A. M. ir Å . B., kuris po jųdviejų akistatos jį sumušė, o tai patvirtina, kad baimė prieÅ¡ Å . B. duoti parodymus buvo pagrįsta. 6.6.1. Tuo tarpu Å . B. apeliaciniame skunde akcentavo liudytojų R. K. ir R. G. procesinio dalyvio statuso pasikeitimÄ , nes iÅ¡ pradžių jie kartu su visais buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir parodymus pakeitė, siekdami iÅ¡vengti atsakomybės; atkreipė dėmesį į liudytojų R.

K., R. G., J. V., L. M. ir kito nuteistojo E. M. parodymų nenuoseklumÄ , neatitikimÄ faktinėms bylos aplinkybėms, ikiteisminio tyrimo trÅ«kumus, netiriant versijos dėl kitų asmenų dalyvavimo nužudant V. G..6.7. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi E. M. ir Å . B. parodymus, jų apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog abu nuteistieji, veikdami bendrai su asmeniu, dėl kurio byla iÅ¡skirta, naudojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį V.

G.. Todėl teisėjų kolegija nuteistųjų E. M. ir Š. B. argumentus dalyje, kur jie neigia dalyvavę nusikaltimo padaryme, atmeta kaip nepagrįstus, nes juos paneigia ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir apygardos teisme ištirti bylos duomenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje yra atskleidžiamas ne vien tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Šiuo atveju E. M. ir Š. B. parodymais buvo remiamasi tik tiek, kiek jie atitiko kitus byloje esančius įrodymus, tuo tarpu jų padarytos veikos kvalifikavimui reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytos iš visumos bylos duomenų, gautų išsamiai išanalizavus ir įvertinus ne tik pačių nuteistųjų, bet ir kitų proceso dalyvių (liudytojų) parodymus, specialisto išvadose konstatuotus duomenis, kitus rašytinius bylos įrodymus.6.8.

Byloje nustatyta, kad E. M. ir Å . B., veikdamas bendrininkų grupe su kitu asmeniu, dėl kurio byla iÅ¡skirta, išėję iÅ¡ V. buto Nr. (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties, bendrais veiksmais daugiabučio namo antro aukÅ¡to koridoriuje užpuolė atėjusį V. G., jam tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau keturiolika smÅ«gių į galvÄ ir krÅ«tinę ir Å¡iais bendrais veiksmais padarė V. G. sužalojimus, dėl kurių jis vėliau, praėjus keletai valandų, mirė. 6.9.

Nuteistasis Å . B. ginčija pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ dėl jo parodymų vertinimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistojo Å . B. parodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. 6.9.1. Nuteistojo Å . B. parodymai dėl jo buvimo vietos įvykio metu ir vaidmens muÅ¡tynėse nesutampa tiek su nuteistojo E. M., tiek su liudytojų R. G., R. K. parodymais. Nuteistojo E. M. ir liudytojų R. G., R. K. parodymais nustatyta, kad lauke pasiliko P. V. ir R. K., o R. G. kartu su Å . B., E. M. ir A.

M. nuėjo pas brolius V.. Vėliau Å . B. kartu su E. M. ir A. M. smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį.6.9.2. Nuteistasis E. M. parodė, kad iÅ¡ V. buto išėjo jis, Å . B. ir A. M., o R. G. liko bute. Jie kalbėjosi vestibiulyje, kai pasirodė nukentėjusysis. Nukentėjusysis eidamas pro Å¡alį petimi užkabino A. M., dėl to pastarieji apsižodžiavo ir A. M. nukentėjusiajam sudavė smÅ«gius į veidÄ , nuo ko Å¡is nukrito. Gulinčiam V. G. A. M. ir Å . B. po kelis kartus spyrė į Å¡onus.

E. M. stovėjo Å¡alia, tačiau nukentėjusiojo nemušė. IÅ¡girdęs durų trenksmÄ , jis nusileido laiptais žemyn, tuomet paskui jį atbėgo A. M. ir Å . B., ir visi kartu išėjo iÅ¡ daugiabučio. Laiptinėje prie išėjimo durų pro juos praėjo žmogus. Netrukus, atėjus R. G., A. M. dėl įykusių muÅ¡tynių pasakė, kad nukentėjęs „pats užsiÅ¡oko“. A. M. paskambino broliui, ir Å¡is atvažiavęs visus juos, iÅ¡skyrus P. V., nuvežė į kazino (t. 8, b. l. 51–55).

Apie tai, kad Å . B. kartu ėjo į V. butÄ , o jam, Å . B. ir A. M. išėjus iÅ¡ buto, įvyko konfliktas su V. G., E. M. patvirtino akistatos su Å . B. metu (t. 6, b. l. 27–28).6.9.3. Liudytojas R. G. teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad Å . B., E. M. ir A. M. pabuvę pas V. apie 10 min. iÅ¡ buto išėjo, o jis užtruko, nes skolinosi pinigus. Netrukus į butÄ užėjo neblaivus V. G. su praskeltu ir kraujuojančiu antakiu. Eidamas koridoriumi R. G. sutiko LigitÄ (kaip nustatyta – M.), gyvenančiÄ antrame aukÅ¡te.

Å i klausė, kas atsitiko, nes girdėjo triukÅ¡mÄ (t. 7, b. l. 169–171). Liudytojas R. G. akistatos su Å . B. metu patvirtino, kad Å . B., A. M. ir E. M. buvo užėję į bendrabutį ir lankėsi brolių V. bute (t. 3, b. l. 25). 6.9.4. Liudytojas R. K. teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad pas V. į butÄ nuėjo R. G., Å . B., E. M. ir A. M., o jis ir P. V. pasiliko laukti Å¡alia bendrabučio (t. 7, b. l. 165–167). Liudytojas R. K. akistatos su Å . B. metu nurodė analogiÅ¡kas aplinkybes (t. 3, b. l. 101–102). 6.9.5.

Tokie nuteistojo E. M. ir liudytojų R. G., R. K. parodymai patvirtina, kad Å . B. buvo daugiabučio antro aukÅ¡to vestibiulyje ir prisidėjo prie nukentėjusiojo atžvilgiu atliekamų smurtinių veiksmų.6.9.6. Nors apeliantai kelia abejones minėtų asmenų duotų parodymų teisingumu, atkreipdami dėmesį į jų parodymų nenuoseklumÄ , Å¡ie argumentai nesudaro pagrindo teismui atmesti Å¡ių asmenų parodymus. Vien tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimÄ pirmų apklausų metu E. M. nenurodė Å .

B. kaip asmens, kuris sudavė nukentėjusiajam (t. 6, b. l. 15–16), o R. G. ir R. K. neigė Å . B. įvykio dienÄ buvus jų kompanijoje ir ėjus į butÄ pas V. (t. 3, b. l. 14–15, 78–79), tačiau vėlesnių apklausų metu pastarieji davė iÅ¡samius parodymus apie įvykio aplinkybes, ir patvirtino, kad Å . B. kartu su E. M., R. G. ir A. M. ėjo pas V., taip pat logiÅ¡kai paaiÅ¡kino, kodėl pirmos apklausos metu nedavė parodymų apie Å . B.. Esant Å¡ioms aplinkybėms nėra pagrindo spręsti, kad E. M., R.

G. ir R. K. apkalbėjo Å . B.. Teisėjų kolegija pažymi, kad R. G. paaiÅ¡kino, jog nepagalvojo, kad Å . B. galėjo prisidėti prie V. G. sumuÅ¡imo, o E. M. ir R. K. paaiÅ¡kino, kad bijojo Å . B.. Ta aplinkybė, kad po akistatos su Å . B., pastarasis jį sumušė ir dėl to buvo nuteistas, neprieÅ¡tarauja tam, jog pagrindas bijoti Å . B. kerÅ¡to iÅ¡ tiesų buvo (t. 3, b. l. 82–83, 94–95). Todėl suprantama, kad tiek E. M., tiek R. K. iÅ¡ tiesų bijodami Å . B. galėjo nutylėti apie jo dalyvavimÄ nusikaltimo padaryme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje dalyje nėra pagrindo abejoti minėtų asmenų parodymais, nes juos objektyviai patvirtina ir kiti bylos įrodymai.6.9.7. Priešingai nei skunduose nurodė apeliantai, ta aplinkybė, jog prieš R. G. ir R. K. taip pat buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir vėliau prieš juos ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (t. 4, b. l. 1–11), neleidžia abejoti jų parodymų teisingumu, nes aplinkybes dėl Š. B. dalyvavimo nusikaltimo padaryme jie patvirtino dar iki jų procesinio statuso pasikeitimo 2016 m. gegužės 13 d. (t.3, b. l. 18, 19, 82–83, 94–95).

Teisėjų kolegija nenustatė jų suinteresuotumo apkalbėti E. M. ir Å . B., prieÅ¡ingai nei apeliaciniame skunde nurodė Å . B..6.9.8. Pažymėtina tai, kad sprendžiant dėl parodymų patikimumo, vertinamos ne atskiros apklausos metu nurodytos aplinkybės (kaip akentuojama apeliaciniuose skunduose Å¡iuo atveju), tačiau jų visuma. Todėl ta aplinkybė, kad liudytoju apklaustas K. B. patvirtino sutikęs pirmo aukÅ¡to vestibiulyje tik du nepažįstamus vaikinus, kurie ėjo į laukÄ (t. 8, b. l. 14), įvertinus tai, kad jis nurodė lauke prie daugiabučio matęs keturis–penkis asmenis (kartu su P. V. ir R.

K.), nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl Å . B. vaidmens nusikaltimo padaryme. Å iai iÅ¡vadai neprieÅ¡tarauja ir liudytojos L. M. parodymai apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad ji pirmÄ kartÄ išėjusi iÅ¡ buto girdėjo nubėgančių į apačiÄ ir į viršų žingsnius, o antrÄ kartÄ girdėjo, kaip kažkas leidosi iÅ¡ aukÅ¡tesnio į žemesnį aukÅ¡tÄ . Atsižvelgiant į aptartus parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Å . B., R. M. ir A. M. po nukentėjusiojo sumuÅ¡imo sugrįžus prie lauke stovėjusių P. V. ir R.

K., į daugiabutį einantis K. B. galėjo matyti kitus iÅ¡ daugiabučio laiptinės iÅ¡einančius asmenis, apie kuriuos davė parodymus. Tokia iÅ¡vada daroma įvertinant, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog tuo metu, kai pastarieji išėjo pas V., P. V. ir R. K. kompanijÄ lauke palaikė kiti asmenys, nes tiek nuteistieji, tiek liudytojai nurodė, jog Å¡ie liko kieme dviese.6.9.9. Vertinant minėtų asmenų parodymų teisingumÄ dėl Å . B. dalyvavimo nusikaltimo padaryme, atkreiptinas dėmėsys ir į tai, kad ir kiti byloje apklausti liudytojai patvirtino nuteistojo E. M. ir liudytojų R.

G., R. K. nurodytas aplinkybes dėl asmenų (taip pat ir Å . B.) važiavimo į kazino po V. G. sumuÅ¡imo. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsintuose liudytojo R. M. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 75–76), užfiksuota, kad atvykęs prie daugiabučio, jis matė Å . B. jo brolio kompanijoje ir, kad pastarÄ jį kartu su kitais pavežė iki kazino (t. 8, b. l. 51). Tokias aplinkybes teisiamajame posėdyje parodė ir liudytoja U. S., R. M. draugė, kuri kartu su R.

M. atvažiavo prie daugiabučio. Jos parodymai, duoti ikiteiminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 77), vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo pagarsinti (t. 8, b. l. 13–14). Apeliacinės instancijos teisme apeliantų praÅ¡ymu pristatytas ir apklaustas liudytojas A. M. taip pat nurodė, kad po V. G. sumuÅ¡imo jie visi važiavo į kazino (t. 9,                          b. l. 156–158). 6.9.10. Taigi visumÄ pirmosios instancijos teisme iÅ¡tirtų įrodymų patvirtina, kad E. M. ir liudytojų R.

G. bei R. K. parodymai dalyje dėl Å . B. ėjimo pas V., kaip ir dalyvavimo nukentėjusiojo V. G. sumuÅ¡ime, yra teisingi. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių tai, kad Å . B. buvo pas V. bute ir prisidėjo prie bendrų veiksmų smurtaujant prieÅ¡ V. G..6.11. Nuteistasis E. M. viso procesu metu neigė mušęs nukentėjusįjį V. G.. Apeliaciniame skunde jis nurodė motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismas tokius jo parodymus nepagrįstai įvertino kaip gynybinę pozicijÄ , siekiant iÅ¡vengti atsakomybės. 6.11.1.

Apelianto argmentai atmetami kaip deklaratyvÅ«s. 6.11.2. Teisėjų kolegija, vertindama E. M. argumentus dėl jo veikos (veiksmų) kvalifikavimo, pažymi, kad paties E. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, buvo prieÅ¡taringi tiek dėl jo paties ir kito Å¡ioje byloje nuteisto asmens veiksmų prieÅ¡ nukentėjusįjį, tiek dėl suduotų smÅ«gių, kÄ iÅ¡ esmės akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistojo E. M. parodymus vertinti kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, t.y., tiek, kiek juos patvirtina kiti, objektyvÅ«s bylos faktiniai duomenys.6.11.3.

Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti E. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 6, b. l. 15–16, 18–20, 70–72). Antai apklausiamas 2014 m. rugsėjo 23 d. (t. 6, b. l. 15–16), E. M. parodė, kad su nukentėjusiuoju susitiko antro aukÅ¡to vestibiulyje, kai jis kartu su A. M. ir Å . B. išėjo iÅ¡ brolių V. buto. Prasilenkiant su nukentėjusiuoju, pastarasis užkabino A. M., dėl ko Å¡is du kartus kumščiu trenkė nukentėjusiajam į veidÄ , nuo ko nukentėjusysis nugriuvo.

Jis (E. M.) tuo metu kaip tik lipo žemyn laiptais, todėl nematė, kas vyko toliau. Girdėjo didelį triukÅ¡mÄ , t. y. A. M. ir Å . B. šūkaliojimus ir trenksmus. Beveik prie durų pirmame aukÅ¡te jį prisivijo A. M. ir Å . B., su kuriais kartu išėjo į kiemÄ . Pastarieji jam pasakė, kad į koridorių išėjo moteris, todėl jie greitai pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos. 2014 m. rugsėjo 25 d. (t. 6, b. l. 18–20) vykusios įtariamojo apklausos metu, E. M. jau nurodė, kad, kai nukentėjusysis eidamas užkabino A.

M., pastarieji susiginčijo, apsižodžiavo ir susimušė. Iš kalbų jam žinoma, jog Š. B. taip pat sudavė nukentėjusiajam, kad šis lyg dviese su A. M. V. G. spyrė kojomis. 2016 m. gegužės 25 d. apklausos metu (t. 6, b. l. 70–72), jis liko prie ankstesnių savo parodymų patikslindamas, kad muštynių metu stovėjo netoliese ir matė, kaip nukentėjusysis po A. M. suduotų smūgių parkrito ir A. M. kartu su Š. B. V. G. spyrė kojomis į krūtinę, šonus (ne mažiau kaip keturis smūgius).

Kai laiptinėje pasirodė moteris, jie visi kartu nubėgo laiptais į apačiÄ . Dėl ant nukentėjusiojo drabužių rastų jo batų pado dalelių, E. M. paaiÅ¡kino, kad krisdamas nukentėjusysis savo kojomis palietė jo kojas. Apeliacinės instancijos teismui E. M. paaiÅ¡kino, kad paskutiniai jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingiausi. Parodymus jis keitė, nes bijojo kitų nuteistųjų kerÅ¡to. Kadangi davė prieÅ¡ Å . B. parodymus, pastarasis jį sumušė (t. 9, b. l. 159–160).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje E. M. parodė, kad po to, kai A. M. sudavė du – tris smÅ«gius nukentėjusiajam į veidÄ , ir Å¡is krisdamas kojomis atsirėmė į jo (E. M.) kojas, pastarajam A. M. ir Å . B. spyrė po keletÄ kartų į Å¡onus. Tuo metu Å . B. stovėjo nukentėjusiajam iÅ¡ deÅ¡inės, o A. M. – iÅ¡ kairės, jis (E. M.) – gale nukentėjusiojo kojų. Lipant laiptais žemyn, jis (E. M.) iÅ¡girdo durų trenksmÄ , todėl skubiai nusileido (nubėgo) laiptais į apačiÄ , o paskui pirmame aukÅ¡te jį pasivijo A.

M. ir Å . B., todėl visi kartu išėjo į laukÄ . Laiptinėje prie lauko durų pro juos praėjo žmogus. Å . B. neapkalba. Jo bato pado mikrodalelių galėjo likti jam einant pro vestibiulį. Jei bÅ«tų V. G. sudavęs, ant jo bato pado liktų nukentėjusiojo drabužių dalelių (t. 8, b. l. 51–55). 6.11.4. Taigi, kaip matyti, nuteistasis E. M. viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklus, nurodydamas savo paties bei kito Å¡ioje byloje nuteisto asmens veiksmų apimtį ir pobÅ«dį kiekvienÄ kartÄ duodamas parodymus stengėsi sumenkinti (suÅ¡velninti) savo paties padėtį.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, jo parodymai apie kitų asmenų veiksmus prieš nukentėjusįjį buvo duoti atsižvelgiant į gautus teismo medicinos (dėl trauminių poveikių skaičiaus ir sužalojimų lokalizacijos bei pobūdžio) ir mikropluoštų (dėl ant nukentėjusiojo drabužių rastų jo batų pado mikrodalelių) tyrimų duomenis, iš esmės stengiantis perkelti atsakomybę tik A. M. ir Š. B.. Tačiau byloje įrodymai vertinami visumoje, o ne atskirai (atsietai) nuo visos bylos medžiagos.6.12.

Kaip minėta, liudytojas R. G. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad kartu su juo pas V. buvo užėję E. M., Š. B. ir A. M., kurie trumpai pabuvę, išėjo iš V. buto, į kurį po kelių minučių atėjo sužalotas V. G. (t. 7, b. l. 169–171). Liudytojas R. K. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad pas V. buvo nuėję E. M., Š. B., A. M. ir R. G.. Pirmiausia iš laiptinės išėjo E. M., Š. B. ir A. M., po to R. G.. Šiems sugrįžus, kažkuris pasakė, kad V. G. „užsirovė“, t. y., kažkuris sudavė nukentėjusiajam ir šis nukrito (t. 7, b. l. 165–167).

Nors nuteistasis E. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusiajam V. G. minėto daugiabučio antro aukÅ¡to vestibiulyje jis pats smÅ«gių nesudavė ir prieÅ¡ nukentėjusįjį nesmurtavo, tačiau patvirtino, kad vestibiulyje bÅ«damas Å¡alia A. M. ir Å . B. matė, kaip Å¡ie V. G. sudavė smÅ«gius rankomis ir kojomis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme apeliantų praÅ¡ymu pristatytas ir apklaustas liudytojas A. M. patvirtino, kad išėjęs iÅ¡ V. buto, atsitrenkė į V. G., kuriam, jiems susiginčijus, sudavė porÄ smÅ«gių į „dantis“.

Po ko pasileido bėgti į apačiÄ ir leisdamasis laiptais vėl iÅ¡girdo triukÅ¡mÄ , persisvėrė per turėklus ir pamatė su nukentėjusiuoju besigrÅ«miantį E. M. (t. 9, b. l. 156–158). Taigi tokie nuteistojo E. M. ir liudytojų R. G., R. K., A. M. parodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje prieÅ¡ nukentėjusįjį smurtavo ne kas kitas, o bÅ«tent E. M., Å . B. ir A. M., kuris ir pats neneigia sudavęs V. G., nors ir suÅ¡velnina savo prieÅ¡ nukentėjusįjį atliktus veiksmus.6.13.

Liudytoja L. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad po koridoriuje iÅ¡girsto triukÅ¡mo atidariusi buto duris iÅ¡girdo dviejų nubėgančių laiptais žemyn asmenų ir vieno lyg į viršų lipančio asmens žingsnius, pamatė sumuÅ¡tÄ V. G., kuriam nuėjus V. buto link, Å¡iek tiek vėliau, už kelių minučių sutiko koridoriumi nuo V. buto ateinantį R. G. (t. 8, b. l. 49–51).Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 33–34), iÅ¡ kurių matyti, kad ji nurodė analogiÅ¡kas įvykio aplinkybes, patikslindama, jog antro aukÅ¡to vestibiulyje girdėjo ne mažiau dviejų vyriÅ¡kių balsus ir kaip mažiausiai du žmonės nubėgo laiptais žemyn.

Taigi Å¡ios liudytojos parodymai sutampa su jau aptartais liudytojo R. K. parodymais, kad į kiemÄ išėjo E. M., Å . B. ir A. M., o R. G. išėjo vėliau.6.14. Nors E. M. viso proceso metu tvirtino, kad nukentėjusiojo nemušė, o smÅ«gius V. G. sudavė tik Å . B. ir A. M., tačiau Å¡iÄ jo versijÄ be jau minėtų asmenų parodymų paneigė ir specialių žinių reikalaujančio mikropluoÅ¡to tyrimo duomenys, iÅ¡ kurių matyti, kad ant V. G. bliuzono ir kelnių rasta pilkai juodos spalvos plastiko mikrodalelių, kurios yra vienodos su E. M. sportinių batų, paimtų ikiteisminio tyrimo metu, padų plastiku (t. 4, b. l. 73; t. 1, b. l. 69–76).

Šis tyrimas objektyviai patvirtina, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo ir nuteistasis E. M..6.14.1. Apeliaciniame skunde E. M. nurodė argumentus, kodėl mikropluošto tyrimo išvados negali būti laikomos jo kaltės įrodymu. Anot apelianto, po A. M. nukentėjusiajam suduotų smūgių, šis krito atsiremdamas į jo kojas, todėl taip ant pastarojo drabužių galėjo likti jo batų pado mikrodalelės. Be to prieš įvykį jis ėjo koridoriumi ir ant grindinio galėjo likti jo batų pado mikrodalelės, kurios, nugriuvus nukentėjusiajam ant grindinio, taip galėjo patekti ant nuentėjusiojo drabužių.

Tvirtina, kad, jeigu jis būtų nukentėjusiajam smūgiavęs koja, ant jo batų ir kelnių taip pat būtų likę nukentėjusiojo drabužių mikrodalelės, o specialistai tyrimo metu jų nesurado. Nuteistojo E. M. teigimu, dėl A. M. ir Š. B. drabužių ir batų nebuvo atliekama, todėl nebuvo galimybės nustatyti, ar tai ne jų ant nukentėjusiojo paliktos mikrodalelės. 6.14.2. Tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti.6.14.3. Pirmosios insatncijos teismas, grįsdamas E. M. kaltę dėl smurtavimo prieš nukentėjusįjį V.

G., pagrįstai vadovavosi mikropluoÅ¡to tyrimo specialisto iÅ¡vados                     Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, kurie patvirtina E. M. suduotų koja smÅ«gių lokalizacijÄ nukentėjusiojo kÅ«no atžvilgiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo patikėti E. M. versija dėl jo batų pado mikrodalelių patekimo ant nukentėjusiojo drabužių. 6.14.4. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė D. S. Vasiliauskienė paneigė nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl jo batų pado mikrodalelių patekimo galimybės ant nukentėjusiojo drabužių.

Ekspertė paaiškino, kad batų padas yra liejamas, todėl mikrodalelės vaikštant taip paprastai neatsiskiria, jos nenubyra ant grindinio ar kitų daiktų. Jos gali atsiskirti tik tuo atveju, jeigu yra stiprus smūgis – braukimas. Ant nukentėjusiojo drabužių rastų E. M. batų pado mikrodalelių skaičius yra didelis, todėl mažai tikėtina, kad toks didelis jų skaičius atsirastų ant drabužių žmogui atsigulus ant tokio pėdsako, jeigu prieš tai būtų įbraukta su batu į grindis.

Be to tokiu atveju mikrodalelės bÅ«tų ant vieno drabužio, o ne kaip Å¡iuo atveju, ant nukentėjusiojo bliuzono ir kelnių. Dalelės iÅ¡ batų pado atsiskiria tiesiogiai kontaktuojant batų padams su objektu. Dėl to ekspertė padarė iÅ¡vadÄ , jog ir Å¡iuo atveju dalelės iÅ¡ batų pado atsiskyrė įspyrus. Ekspertė taip pat pažymėjo, kad, jeigu vadovautis nuteistojo versija, kad nukentėjusysis krito kojomis atsimuÅ¡damas į nuteistÄ jį, tai turėjo kontaktuokti nukentėjusiojo batai su įtariamojo kelnėmis, batais, o Å¡iuo atveju įtariamojo batų pado mikrodalelės rastos ne tik ant nukentėjusiojo kelnių, bet ir ant bliuzono.

Ekspertė taip pat parodė, kad normalu tai, jog tyrimo metu ant nuteistojo batų nebuvo rastos nukentėjusiojo drabužių dalelės, nes tokie pluoštai atsiskiria lengviau ir jos per kelias dienas gali nubyrėti nuo drabužių. Tai, kad E. M. drabužiai tirti buvo paimti po mėnesio, leidžia spręsti, kad per šį laikotarpį pluoštai, kurie galėjo būti atsiskyrę nuo V. G. kelnių ar bliuzono (kaip nustatyta, E. M. spyrus), tiesiog nubyrėjo tiek eksplotacijos metu, tiek drabužius nusirengiant ir juos padedant.

Ekspertė taip pat paneigė nuteistojo versijÄ , kad ant tirti pateiktų V. G. drabužių rastas batų pado mikrodaleles galėjo palikti kitas asmuo. Ji paaiÅ¡kino, kad gaminant plastikÄ , į jo sudėtį įeinÄ daug komponentų ir jis liejamas iÅ¡ bendros masės, todėl pagaminta partija batų bÅ«tų su vienoda plastiko sudėtimi. Teigiant, kad kitas žmogus bÅ«tų buvęs su tyrimui pateiktais iÅ¡ tos pačios partijos pagamintais sportiniais bateliais, yra labai nedidelė. Ekspertė taip pat patvirtino, kad tyrimui pateikti drabužiai buvo supakuoti tinkamai, atskiruose paketuose su užraÅ¡ais, ir paneigė, kad batų pado dalelės galėjo atsitiktinai patekti ant drabužių, nes buvo rastas didelis jų kiekis (t. 9, b. l. 158–159).6.14.5.

Nuteistasis E. M. savo apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad nebuvo paimti ir ištirti A. M. ir Š. B. batai. Tačiau apeliacinės instancijos teisme paaiškinimus davusi ekspertė paneigė apelianto versijas, jog įvykyje dalyvavę asmenys galėjo avėti tos pačios plastiko sudėties batus, kaip ir tai, kad E. M. batų pado mikrodalelės galėjo atsitiktinai patekti ant nukentėjusiojo drabužių, o ne nuo suduoto smūgio (spyrio). Kaip minėta, objektyviai nustatyta, kad A. M. ir Š. B. prisidėjo prie nukentėjusiojo sumušimo.

Atsižvelgiant į tai, daroma iÅ¡vada, jog apeliaciniame skunde nurodomas minėtų asmenų batų, drabužių tyrimas bÅ«tų perteklinis procesinis veiksmas, kurio rezultatas iÅ¡ esmės niekaip neįtakotų E. M. kaltės.6.15. Be jau minėtų nuteistųjų ir liudytojų parodymų, mikropluoÅ¡to tyrimo, įvertinti ir kiti teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti įrodymai, sudarantys pagrindÄ spręsti apie E. M. ir Å . B. smurtinių veiksmų pobÅ«dį nukentėjusiojo V. G. atžvilgiu. 6.15.1.

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog V. G. mirtis įvyko prieš 6–8 val. iki lavono apžiūros įvykio vietoje 2014 m. rugpjūčio 30 d. 7.30 val. V. G. mirė nuo stipraus krūtinės sumušimo, pasireiškusio kraujosruva tarp kairiųjų vidurinės raktikaulinės ir užpakalinės pažastinės linijų VII–XII šonkaulių projekcijoje, šonaulių lūžimais kairės užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje VI–VII, kairės mentinės linijos projekcijoje VIII–IX–X su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, blužnies plyšimais apatiniame paviršiuje.

Šie sužalojimai komplikavosi nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, progresuojančiu kraujotakos nepakankamumu ir tai sukėlė mirtį. Šie sužalojimai buvo padaryti kietu buku daiktu, galimai kelių valandų laikotarpiu iki mirties ir vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. V. G. lavone taip pat rastos muštinės žaizdos kaktos kairėje pusėje, dešinio antakio ir kairės plaštakos vidinio krašto srityse, kraujosruvos kaktos dešinėje pusėje, kairės akies apatiniame voke, dešinės akies vokuose, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešiniame šone, nubrozdinimai ir kraujosrūvos kairio skruosto ir dešinio klubakaulio sparno srityse, nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje buvo padarytos vienos paros laikotrapiu iki mirties.

Visi šie sužalojimai galėjo būti padaryti keturiolika trauminių poveikių: sužalojimai kairiame šone, nuo kurių įvyko mirtis, galėjo būti padaryti vienu poveikiu, kiti – trylika poveikių. Sužalojimai galėjo būti padaryti artimu vienas kitam metu, todėl jų eiliškumo nėra galimybės nustatyti. V. G. po sužalojimų padarymo galėjo atlikti bet kokius savarankiškus veiksmus, pavyzdžiui judėti, gintis, šaukti ar pan. tol, kol įvyko su gyvybe nesuderinamas nukraujavimas (t. 1, b. l. 49–54). 6.15.2.

Å i teismo medicinos tyrimo iÅ¡vada patvirtina, kad nukentėjusiajam V. G. sužalojimai buvo padaryti daugeto trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimų iÅ¡sidėstymas virÅ¡utinėje lavono kÅ«no dalyje ir veide atitinka liudytojo A. M. parodymus apie tai, kad jis sudavė ranka nukentėjusiajam į veidÄ . Nuteistasis A. M. yra parodęs, kad nukentėjusysis buvo spardomas kojomis į Å¡onus, taigi į virÅ¡utinę kÅ«no dalį, krÅ«tinę. 6.15.3. Jau minėtos liudytojos L. M. parodymai patvirtina, kad, jai atidarius buto daris, V.

G. buvo sužalotas. Apie tai, kad jam bÅ«nant pas V. atėjo sužalotas V. G., t. y., su praskeltu ir kraujuojančiu antakiu, teisiamajame posėdyje parodė ir liudytojas R. G. (t. 7, b. l. 169–171). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis jau buvo sužalotas prieÅ¡ įvykį, nes kartu su juo tÄ dien gėrę E. S., J. L. ar kieme sutiktas R. K. taip pat nenurodė V. G. buvus sužalotÄ , kraujuojantį ir pan. (t. 8, b. l. 16–17, 18–19; t. 7, b. l. 165– 167). Dėl to daroma neabejotina iÅ¡vada, kad V.

G. buvo sužalotas kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, prieÅ¡ nukentėjusįjį smurtaujant nuteistiesiems.6.16. Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimÄ (BK 129 straipsnis) kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryÅ¡ys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. 6.17. Pagal Å¡ioje byloje nustatytas faktines aplinkybes E. M., Å . B. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas iÅ¡skirtas, bendrais veiksmais užpuolę V.

G., jam tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau keturiolika smÅ«gių į gyvybei pavojingas vietas – galvÄ , krÅ«tinę, Å¡onus. Specialisto iÅ¡vados duomenimis, sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti artimu vienas kitam metu, galimai kelių valandų laikotarpiu iki mirties, tačiau ne vėliau kaip parÄ laiko iki V. G. mirties, kas atitinka nuteistųjų smurtavimo prieÅ¡ jį laikÄ . 6.18. Apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl nuteistųjų E. M. ir Å . B. bendrininkavimo su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas iÅ¡skirtas, vykdant jiems inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartÄ pažymėjęs, jog bylose dėl tyčinio nužudymo, keli asmenys atsako kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis mirÅ¡ta nuo bendrininkų suduotų smÅ«gių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis mirÅ¡ta ne nuo visų bendrininkų smÅ«gių ar tik nuo vieno smÅ«gio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčiÄ nužudyti ar neapibrėžtÄ tyčiÄ dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-561/2005, 2K-508/2005,2K- 324/2009, 2K-191/2008).

Taigi, tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu, tiesiogiai dalyvauja, atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikomi bendravykdytojais ir tokiais atvejais nėra bÅ«tina, kad kiekvienas padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iÅ¡ jų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2008, 2K-7-156/2010, 2K-224/2012, 2K-162-895/2015). Tokiu bÅ«du, mirtinų smÅ«gių skaičius yra tik viena iÅ¡ aplinkybių, į kuriÄ atsižvelgiama, sprendžiant kaltės klausimus.

Teismas turi įvertinti ne tik objektyviuosius kaltininkų veiksmus, bet ir veikos subjektyviuosius požymius. IÅ¡vada apie kiekvieno iÅ¡ kaltinamų asmenų tyčiÄ daroma, įvertinus visas įvykio aplinkybes ir atskirai iÅ¡analizavus kiekvieno iÅ¡ jų veiksmus įvykio metu, o ne įvertinant tik vieno iÅ¡ jų poelgį. 6.18.1. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti (iÅ¡skirti), kurio iÅ¡ nuteistųjų E. M., Å . B. ar asmens, kurio atžvilgiu byla iÅ¡skirta, suduotas smÅ«gis į nukentėjusiojo Å¡onÄ buvo mirtinas.

Todėl darytina iÅ¡vada, kad V. G. mirė nuo visų jų smurtinių veiksmų. Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji ir asmuo, kurio atžvilgiu byla iÅ¡skirta, veikė iÅ¡vien, pritardami vienas kito smurtiniams veiksmams prieÅ¡ V. G.. Be to abiejų nuteistųjų smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaÅ¡aus pobÅ«džio ir masto, abu sudavė nukentėjusiajam smÅ«gius į gyvybiÅ¡kai svarbias, lengvai pažeidžiamas kÅ«no vietas – galvÄ ir krÅ«tinę. Normalaus protinio iÅ¡sivystymo žmonės, kokie bylos duomenimis yra nuteistieji E. M. ir Å .

B., privalėjo suvokti ir suvokė, kad jie, suduodami daugybinius smÅ«gius į gyvybei pavojingas vietas – krÅ«tinę ir galvÄ , kėsinasi į kito žmogaus sveikatÄ ir gyvybę, numatė, kad gali sunkiai sužaloti V. G. ar net atimti jam gyvybę ir, nors nenorėjo jo mirties, sÄ moningai leido tokiems padariniams atsirasti, tai yra, jie veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). 6.18.2. Å ių iÅ¡dėstytų aplinkybių visumos pagrindu kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiojo V.

G. gyvybė buvo atimta bendrais nuteistųjų E. M., Å . B. ir asmens, kurio atžvilgiu byla iÅ¡skirta, veiksmais, t. y., veikiant bendrininku grupėje. Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie iÅ¡ankstinį E. M. ir Å . B. ar kito asmens susitarimÄ sužaloti V. G., nustatytos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad toks susitarimas tarp nuteistųjų buvo iÅ¡reikÅ¡tas, atitinkamai asmeniui, kurio atžvilgiu byla iÅ¡skirta, pradėjus muÅ¡ti V. G., o E. M. ir Å . B. iÅ¡ esmės pritariant tokiems Å¡io veiksmams ir patiems panaudojant fizinį smurtÄ prieÅ¡ pastarÄ jį dėl menkavertės priežasties – užkabinimo pečiu, apsižodžiavimo, siekiant akivaizdžiai neadekvačiais veiksmais jį pamokyti.

Tai rodo, kad nuteistieji suprato vienas kito smurtinius veiksmus, jiems pritarė ir su jais sutiko, taip iÅ¡reikÅ¡dami savo tikrÄ jÄ valiÄ padarinių atžvilgiu, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pavojingÄ pobÅ«dį. Tiek E. M., tiek Å . B. veiksmai buvo valiniai, sÄ moningi ir uždrausti įstatymo, kÄ pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Dėl jų veiksmų taip pat buvo sutrikdyta bendrabučio gyventojų poilsis ir rimtis. Todėl E. M. ir Å . B. nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ .

Nėra jokio pagrindo pirmiau aptartus nuteistųjų veiksmus vertinti kitaip, nei jie buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos teismas skundžiamame nuosprendyje nepadarė. Dėl bausmių paskyrimo 7. Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimÄ . Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytais motyvais.7.1. Nuteistasis Å . B. apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl jam paskirtos bausmės, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl to iÅ¡samiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad Å .

B. paskirta nežymiai didesnė nei vidutinės trukmės bausmė, kuri atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiÅ¡kiai per griežta. 7.2. Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į jo ankstesnį teistumÄ , nes pagal ankstesnius nuosprendžius jam paskirtas bausmes jau yra atlikęs. Mano, kad tai yra pagrindas suÅ¡velninti paskirtÄ bausmę. 7.2.1. Tokie nuteistojo E. M. argumentai yra nepagrįsti.7.3.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame įtvirtinta atsakomybė už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , vadovaudamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadijÄ , kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. 7.4.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytus bausmės skyrimo motyvus, sprendžia, kad skundžiamÄ nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas E. M. bausmę už kvalifikuotÄ nužudymÄ , teisingai taikė BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrÄ sias bausmės skyrimo nuostatas. 7.5. Teismas teisingai nustatė ir nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog padaryta nusikalstama veika – tyčinio pobÅ«džio nusikaltimas, esant veikÄ kvalifikuojančiam požymiui – dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, priskirtinas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstama veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia, nužudymas padarytas, panaudojant gana intensyvius smurtinius veiksmus prieÅ¡ nukentėjusįjį, veikiant bendrininkų grupe su dar dviem asmenimis;

E. M. veiksmų pasėkoje sukeltos su gyvybe nesuderinamos, negrįžtamos pasekmės. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, apygardos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistÄ jį charakterizuojančiÄ medžiagÄ : jis iki Å¡io nusikaltimo padarymo, dar bÅ«damas nepilnametis, buvo teistas tris kartus už plėšimÄ ir už analogiÅ¡ko tyčinio labai sunkaus nusikaltimo padarymÄ , taip pat pasiprieÅ¡inimÄ valstybės tarnautojui; jam buvo taikytas lygtinis paleidimas; teistumas neiÅ¡nykęs ir nepanaikintas; bÅ«damas jaunas, iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo epizodiÅ¡kai, nusikaltimo padarymo metu nedirbo ir Darbo biržoje kaip ieÅ¡kantis darbo nesiregistravo; eilę kartų baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (greičio virÅ¡ijimÄ , vairavimÄ neblaiviam, vairavimÄ neturint teisės vairuoti, privalomuoju draudimu neapdraustÄ automobilį), alkoholinių gėrimų vartojimÄ ir girto pasirodymÄ vieÅ¡oje vietoje, nedidelį chuliganizmÄ ; duomenų apie jam skirtų baudų sumokėjimÄ nėra; po Å¡ios nusikalstamos veikos padarymo jis padarė dar 5 administracinės teisės pažeidimus (t. 5, b. l. 37–40, 80–81, 82, 70–78).

Nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nes veikÄ padarė, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, be to, veikiant bendrininku grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.7.6. Nustatyti skiriamos bausmės dydį yra pirmosios instancijos teismo iÅ¡imtinė teisė. Apeliacinės instancijos teismas suÅ¡velninti ar pagriežtinti bausmę gali tik tada, kai paskirta aiÅ¡kiai per griežta arba aiÅ¡kiai per Å¡velni bausmė. 7.7.

Už BPK 129 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymÄ Ä¯statymo leidėjas be jokių alternatyvų nustatė itin griežtÄ laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimÄ nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimÄ iki gyvos galvos. Taigi Å¡io straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis – laisvės atėmimas 14 metų. Pirmosios instancijos teismas už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ nuteistajam E. M. paskyrė laisvės atėmimÄ 16 metų. Å i bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už tokiÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumÄ .

Teisėjų kolegijos nuomone, E. M. paskirta bausmė tinkamai individualizuota, nėra aiÅ¡kiai neteisinga ar per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimÄ ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimÄ , todėl jÄ Å¡velninti pagrindo tikrai nėra. Be to, bendrindamas pagal atskirus nuosprendžius paskirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas taikė nuteistajam palankesnį – bausmių apėmimo bÅ«dÄ . Taigi tiek už kvalifikuotÄ nužudymÄ paskirta bausmė, tiek galutinė subendrinta bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežta ir nėra pagrindo jÄ Å¡velninti.  Dėl civilinių ieÅ¡kinių 8.

Skundžiamame nuosprendyje teisingai ir motyvuotai priteisti civiliniai ieškiniai. Nesant apeliacinių skundų argumentų civilinių ieškinių priteisimo dalyje, teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

9. Taigi keisti ar naikinti apygardos teismo nuosprendį dėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso     326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,   n u t a r i a : nuteistųjų E. M. ir Š. B. apeliacinius skundus atmesti. Teisėjai                                                                                   Regina Pocienė                                                                                                                             Violeta Ražinskaitė                                                                                                                             Linas Šiukšta