2018-05-22 Nr. AB-10018-3-61-3-00811-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-375-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00811-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 8 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2017 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. (7.2)3-122694 nurodytą sprendimą ir įpareigoti atsakovą ištaisyti (pašalinti) visus Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančius duomenis, susijusius su S. B. darbine veikla pas advokatą A. B. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2016 m. sausio 20 d. (imtinai), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 12 d. nutartyje nustatė, kad ginčijamu sprendimu atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo pašalinti apdraustosios S. B. valstybinio socialinio draudimo duomenis iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro. Pareiškėjas šį sprendimą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir Valdyba), kuri 2018 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (10.10)I-693 minėtą atsakovo sprendimą paliko galioti. Pareiškėjas jokio reikalavimo dėl Valdybos 2018 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (10.10)I-693 nesuformulavo, nors šis sprendimas jam taip pat sukėlė teisines pasekmes, todėl teismas pareiškėjui išaiškino teisę atitinkamai papildyti skundo reikalavimus. Be to, pareiškėjas skunde nurodė ir pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis Valdybos 2018 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (10.10)I-693 gavo registruotu laišku 2018 m. vasario 6 d. Pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, todėl teismas jam išaiškino teisę pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą šį terminą atnaujinti. Be to, paaiškinta, kad šioje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėtų būti nurodyta S. B., pareiškėjas turėtų nurodyti jos kontaktinius duomenis. Pareiškėjui nustatytas terminas iki 2018 m. kovo 26 d. pašalinti skundo trūkumus, nurodytus šioje nutartyje.

Pareiškėjas 2018 m. kovo 26 d. teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo, be kita ko, prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjas paaiškino, jog jis buvo įsitikinęs, kad jis Valdybos 2018 m. sausio 31 d. sprendimui Nr. (10.10)I-693 apskųsti turi 30 dienų, o ne 28 dienas (vasario mėnuo turi tik 28 dienas), todėl skundą padavė tik 2018 m. kovo 8 d., t. y. per 30 dienų nuo minėto Valdybos sprendimo gavimo dienos (2018 m. vasario 6 d.). Skaičiuodamas terminą skundui paduoti, pareiškėjas vadovavosi 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kreditų sutarčių ir panaikinančioje Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/48/EB) nurodytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis. Terminas buvo praleistas dėl nestandartinių aplinkybių (paprastai mėnuo turi 30 dienų).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 27 d. nutartimi nusprendė netenkinti pareiškėjo A. B. prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, grąžinti pareiškėjui 23 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Valdybos 2018 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (10.10)I-693 gavo registruotu laišku 2018 m. vasario 6 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas į teismą su skundu dėl minėto Valdybos sprendimo turėjo teisę kreiptis iki 2018 m. kovo 6 d. (imtinai). Pareiškėjas skundą teismui padavė 2018 m. kovo 8 d., t. y. praleidęs skundo padavimo teismui terminą.

Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą. Vien faktas, kad, vadovaudamasis Direktyvoje 2008/48/EB nurodytu terminų skaičiavimu, pareiškėjas netinkamai apskaičiavo vieno mėnesio apskundimo teismui termino pabaigą, neįrodė objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas praleido šį terminą. Iš skundo turinio bei prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas yra teisininkas, teikiantis advokato paslaugas, todėl jam turėjo būti žinoma, kad kreipimosi į administracinį teismą terminus nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos, o ne jo nurodyta direktyva. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą objektyviomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas, o skundą atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo (termino atnaujinimo) klausimo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo nuomone, teismo nutartis nėra teisinga, nes ją priimant buvo netinkamai taikytos senaties termino bei jo atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos, neatsižvelgta į tai, kad reiškiamu skundu siekiama apginti visuomenei svarbius, viešus interesus. Pareiškėjo teikiamas atskirasis skundas yra be motyvų (atskirojo skundo pagrindo), tačiau tai daroma ne siekiant piktnaudžiauti procesu, o dėl subjektyviai susiklosčiusių aplinkybių ir siekio nepraleisti termino atskirajam skundui paduoti.

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą dėl administracinės bylos Nr. eAS-375-1062/2018 nagrinėjimo atidėjimo ir procesinio termino nustatymo, kuriame nurodo, kad jis pateikė ABTĮ 134 straipsnio reikalavimų neatitinkantį atskirąjį skundą, tikėdamasis, kad teismas tokio atskirojo skundo nepriims ir nustatys terminą trūkumams pašalinti. Tačiau teismas to nepadarė ir priėmė atskirąjį skundą. Ši procesinė teismo klaida turėtų būti ištaisyta apeliacinėje instancijoje, pareiškėjui nustatant terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų ištaisyti (pašalinti) visi Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esantys duomenys, susiję su S. B. darbine veikla pas pareiškėją laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2016 m. sausio 20 d. (imtinai).

Pirmosios instancijos teismas nepriėmė pareiškėjo skundo kaip paduoto praleidus terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai taikė senaties termino bei jo atnaujinimo institutą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. įskaitant) laikantis įstatymo įtvirtintų procesinių terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-261/2016, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-233-756/2018).

ABTĮ 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu; tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 65 straipsnio 1–3 dalių nuostatas dėl vieno mėnesio termino pasibaigimo, yra akcentavęs, jog vieno mėnesio terminas baigiasi atitinkamą mėnesio dieną, t. y. tą dieną, kuri atitinka termino pradžios dieną, apibrėžtą kalendorine data arba nurodant įvykį. Jeigu mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos (t. y. atitinkančios termino pradžios dieną) dienos nėra, laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Šių taisyklių yra privaloma laikytis neatsižvelgiant į tai, kokį skaičių dienų turi mėnuo ar mėnesiai, per kuriuos yra skaičiuojamas vieno mėnesio procesinis terminas, t. y. vieno mėnesio terminas neturėtų būti skaičiuojamas dienomis (žr., pvz., 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-113-602/2017, 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-602/2018).

Pareiškėjas skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (7.2)3-122694, patikslinus – ir dėl Valdybos 2018 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (10.10)I-693, teismui pateikė 2018 m. kovo 8 d. (žyma ant elektroninio dokumento, b. l. 1). Iš žymų ant voko, kuriame siųstas sprendimas, ir išrašo iš siuntų paieškos sistemos (b. l. 11, 12) matyti, kad Valdybos 2018 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. (10.10)I-693 gavėjui įteiktas 2018 m. vasario 6 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Šiuo atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindžia tuo, jog jis klaidingai apskaičiavo šį terminą, vadovavosi Direktyvoje 2004/48/EB nustatytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas paprastai patys savaime nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, ir turėdamas pagrindą manyti, kad jis pats negali tinkamai apginti savo galbūt pažeistų teisių, gali kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010, 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-922-756/2016). Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas pats yra advokatas, kuris, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, galėjo žinoti tokias elementarias skundų padavimo taisykles kaip terminai skundui paduoti. Tai, kad pareiškėjas vadovavosi Direktyvos 2004/48/EB nuostatomis, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, nes ši direktyva niekaip nėra susijusi su teisiniais santykiais, dėl kurių kilo ginčas, o skundų administraciniam teismui padavimo taisykles reglamentuoja būtent ABTĮ. Be to, nors pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė senaties termino bei jo atnaujinimo institutą reglamentuojančias teisės normas, pareiškėjas nepaaiškino, kuo pasireiškė šis netinkamas teisės normų taikymas, todėl tokie abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai yra atmetami. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie jokias objektyvias, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusias aplinkybes, kurios galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam skundo padavimo terminui atnaujinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą.

Dėl pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir jam nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateiktas atskirasis skundas iš esmės atitinka ABTĮ 134 straipsnio reikalavimus, be kita ko, šiame atskirajame skunde yra pateikti reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo (termino atnaujinimo) klausimo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo motyvai, t. y. kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė senaties terminą bei jo atnaujinimo institutą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į pareiškėjo siekį apginti visuomenei svarbius, viešus interesus. Nors šie motyvai yra suformuluoti abstrakčiai, negalima pripažinti, kad atskirasis skundas yra be motyvų. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tokio atskirojo skundo nepriimti ir pareiškėjui nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti. Todėl minėtas pareiškėjo prašymas, grįstas jo subjektyviu vertinimu apie atskirojo skundo atitikimą ABTĮ 134 straipsnio reikalavimas, nėra tenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė

Veslava Ruskan