2024-08-28 Nr. AB-12510-3-61-3-01977-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2086-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01977-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S102330 dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Departamento priimtas Sprendimas yra nesąžiningas ir neteisėtas, kadangi atsakovas, žinodamas, kad pareiškėjas Regionų administraciniam teismui yra pateikęs skundą dėl Departamento 2024 m. kovo 25 d. priimto sprendimo Nr. 24S86363 uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi (administracinės bylos Nr. eI2-8837-505/2024), nesulaukęs galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje, priėmė Sprendimą, kurį argumentuoja prieš tai priimtu sprendimu, kuris yra apskųstas.

2.2. Paaiškino, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760210247, galiojantį iki 2024 m. gruodžio 9 d., išduotą darbo pagrindu, kurį Departamentas panaikino 2024 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 24S14176. Panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jis kreipėsi į Departamentą su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi darbo kitoje įmonėje pagrindu ir jo prašymas buvo priimtas ir pradėtas nagrinėti. Tačiau, pareiškėjas gavo Departamento sprendimą Nr. 24S86363 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir duomenų įrašymo į SIS.

Kadangi, pareiškėjas dėl sprendimo Nr. 24S86363 pateikė skundą ir pareiškėjo atstovas – advokatas 2024 m. balandžio 10 d. atskiru pranešimu iš karto po skundo pateikimo, informavo Departamentą apie pradėtą administracinę bylą Nr. eI2-8837-505/2024 bei siūlė šioje byloje sudaryti taikos sutartį, nes draudimas atvykti į Lietuvą bei duomenų įrašymas į SIS yra nepagrįstas ir neproporcingas, iš to buvo matyti, kad Departamentas nuo pat pradžių, t. y. dar iki skundžiamo Sprendimo priėmimo, žinojo, jog dėl prieš tai priimto sprendimo yra pradėta administracinė byla.

Akivaizdu, jog šiuo atveju atsakovas, disponuodamas visa informacija, turėjo sustabdyti sprendimo priėmimą dėl naujai pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, iki kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI2-8837-505/2024 ir priimtas galutinis teismo sprendimas. Tuo atveju, jeigu administracinėje byloje Nr. eI2-8837-505/2024 bus priimtas teigiamas sprendimas ir teismas panaikins atsakovo sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvą bei duomenų įrašymo į SIS, tai reikš, kad šis sprendimas taipogi bus neteisėtas, nes išnyks jo priėmimo pagrindas.

Todėl toks Departamento sprendimas gali sukelti pareiškėjui didelę žalą, nes tuo atveju, jeigu paaiškės, kad draudimas atvykti į Lietuvą ir duomenų įrašymas į SIS yra nepagrįstas ir šis draudimas bus panaikintas, tai reikš, kad ir skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, tačiau pareiškėjui jo neapskundus, susidarys tokia situacija, kai jis negalės pateikti naujo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vienerius metus nuo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 2 d.) ir negalės nei dirbti Lietuvoje, nei vystyti verslo, o taip pat turės iš naujo gauti Šengeno vizą tam, kad galėtų atvykti į Lietuvą ir iš naujo pateikti prašymą ir visus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o tai pareikalaus labai daug finansinių išlaidų ir pareiškėjas patirs nuostolius.

2.3. Skunde dėl draudimo atvykti į Lietuvą pareiškėjas išsamiai paaiškino visas faktines aplinkybes bei pažymėjo, kad šis sprendimas yra grindžiamas vieninteliu argumentu, jog dėl to, kad Departamentas panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jo atžvilgiu priėmė sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įrašė jo duomenis į SIS. Tačiau jis buvo sąžiningas ir gaudamas leidimą laikinai gyventi, neteikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų, kadangi jis iš tikrųjų ketino dirbti pagal turimą profesiją suvirintoju elektra ir jo atvykimo į Lietuvą tikslas buvo darbas ir pajamų gavimas ir tuo tikslu jis pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjas išdėstė argumentus dėl nesutikimo su sprendimu, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Nurodė, kad jis nepadarė jokio nusižengimo, nepažeidė jokių migracijos teisės aktų nuostatų (taisyklių) ir neatliko absoliučiai jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą, todėl nėra jokio pagrindo jo atžvilgiu taikyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, o juolab duomenų įrašymo į SIS. Departamentas šiuo atveju nesilaikė gero administravimo, objektyvumo ir proporcingumo principų, kadangi, žinodamas, jog pareiškėjas yra apskundęs sprendimą dėl draudimo atvykti, nepagrįstai nesustabdė jo pateikto prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo ir, nesulaukęs galutinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-8837-505/2024, priėmė skubotą, nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.

2.4. Departamento Sprendimas, kaip ir sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvą bei duomenų įrašymo į SIS yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, akivaizdžiai pažeidžiantis gero administravimo, objektyvumo bei proporcingumo principus.

3. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 29 d. pateikė teismui prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą. Nurodė, kad ši byla yra susijusi su administracine byla Nr. eI2-8837-505/2024, kadangi tuo atveju, jeigu teismas priimtų teigiamą sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-8837-505/2024 ir pripažintų, kad sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvą yra nepagrįstas ir draudimas bus panaikintas, neliks teisinio pagrindo naujo leidimo laikinai gyventi neišdavimui. Šiuo atveju buvo galima daryti išvadą, kad pradėta administracinė byla Nr. eI2-8837-505/2024 neabejotinai turės esminės reikšmės šios bylos tinkamam išnagrinėjimui ir teisingo sprendimo priėmimui, o teismo sprendimas turės prejudicinę reikšmę šioje byloje, todėl egzistuoja teisinis pagrindas šią administracinę bylą stabdyti iki bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-8837-505/2024.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė jo netenkinti.

5. Atsakovas atsiliepime nurodė:

5.1. Departamentas, įvertinęs surinktus duomenis priėmė sprendimus: 2024 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 24S14176 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86363 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi; 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S102330 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5.2. Departamentas, vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad asmuo ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, Departamentas darė išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.

5.3. Duomenų visuma leido daryti pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Šią aplinkybę nustačius, priimtas sprendimas panaikinti leidimą gyventi. Pareiškėjas daugiau kaip metus turėjo leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, iš kurių 2 kartus buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 800 Eur. Pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes Departamento neinformavo, dėl naujo leidimo išdavimo nesikreipė (kreipėsi tik 2024 m. sausio 26 d.). Tai leido daryti pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo tikslas nebuvo darbas Lietuvos Respublikoje pas nurodytą darbdavį, užsienietis piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

5.4. Pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės dėl motinos mirties niekaip nepaneigė ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Bendro pobūdžio teiginiai, kad pareiškėjas yra UAB „Tulora“ vienas iš akcininkų neleido daryti išvados apie jo tvirtus ryšius su Lietuva – pareiškėjas nėra įmonės vadovas. Pareiškėjas nuo to momento kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.

5.5. Sprendimas pagrįstas objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitiko tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. A. skundą.

7. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas yra Azerbaidžano pilietis.

7.2. Pareiškėjas, ketindamas dirbti MB „Agrefi“ suvirintoju, 2022 m. lapkričio 16 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas).

7.3. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui 2022 m. gruodžio 5 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760211167, galiojantį nuo 2022 m. gruodžio 9 d. iki 2024 m. gruodžio 14 d., kuris asmeniui įteiktas 2023 m. sausio 2 d.

7.4. Departamentas 2024 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 24S14176 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86363 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi.

7.5. Pareiškėjas pateikė prašymą Departamentui išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Tulora“ pagrindu.

7.6. Departamentas priėmė 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S102330 atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Asmeniui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 24 d. (Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p.).

7.7. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, prašė jį panaikinti. Nurodė, kad Sprendimas negalėjo būti priimtas kol neišnagrinėtas jo skundas dėl Departamento 2024 m. kovo 25 d. sprendimo, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi. Todėl, pareiškėjo vertinimu, ši administracinė byla turi būti stabdoma.

7.8. Departamentas 2024 m. birželio 7 d. pateikė teismui savo poziciją dėl bylos stabdymo. Nurodė, kad nesutinka, jog ši administracinė byla būtų stabdoma.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, administracinė byla turi būti sustabdoma.

9. Teismas nustatė, kad Departamentas yra priėmęs du savarankiškus atskirus individualaus pobūdžio administracinius aktus: 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86363 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies c punkto, Taisyklių 15 punkto, Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto pagrindu bei Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, asmeniui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 24 d. Sprendimas priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

10. Departamento 2024 m. kovo 25 d. priimto sprendimo pagrindas yra tai, kad asmens leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Departamento 2024 m. sausio 12 d. sprendimu. Šioje byloje ginčijamas Sprendimas priimtas Įstatymo nustatytu konkrečiu pagrindu – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teismo vertinimu, nebuvo jokio pagrindo teigti, kad negalima nagrinėti šios bylos, kol nebus išspręsta administracinė byla Nr. eI2-8837-505/2024. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą pagal pareiškėjo nurodytus argumentus.

11. Teismas apžvelgė Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunkčio, 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 64 punkto nuostatas, pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas nustačius, kad užsienietis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, asmeniui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 24 d.

12. Teismas nustatė, kad priimant Sprendimą Departamentas vertino asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad asmuo turėjo leidimą laikinai gyventi galiojusį nuo 2022 m. gruodžio 9 d. iki 2024 m. vasario 2 d. Asmuo nuo 2022 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. sausio 26 d. dirbo Lietuvos Respublikoje kitose įmonėse. Departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra. Taip pat nebuvo nustatytas pagrindas išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Teismo vertinimu, Departamentui nustačius aplinkybę, jog asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, pagrįstai sprendė, jog asmeniui negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

13. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualus teisinis reglamentavimas nenumatė, jog esant apskųstam sprendimui, kuriuo užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje apsigyventi, Departamentas turi stabdyti Sprendimo priėmimą. Pažymėjo, kad Įstatymo 33 straipsnio 5 dalis nustato atvejus, kada gali būti stabdomas prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas. Departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo stabdyti pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūros nagrinėjimą. Nustačius, kad asmeniui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) bei įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius (3 metus) – iki 2027 m. kovo 24 d., Departamentas pagrįstai vertino, jog šiuo atveju yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas savarankiškas teisinis pagrindas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nenustato, jog ginčo atveju prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi procedūra turi būti stabdoma iki kol bus išspręstas sprendimo, kuriuo uždrausta užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumo klausimas. Pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje Nr. eI2-8837-505/2024 bus priimtas teigiamas sprendimas ir teismas panaikins atsakovo sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvą bei duomenų įrašymo į SIS, neliks Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatyto pagrindo, ir pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galės būti sprendžiamas iš naujo, pareiškėjui pateikus naują prašymą Departamentui dėl leidimo išdavimo. Šiuo atveju, ginčijamo Sprendimo priėmimo dienai – 2024 m. balandžio 18 d., Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, buvo, todėl Departamentas pagrįstai vertino, jog leidimas laikinai gyventi esant nustatytam pagrindui pareiškėjui negalėjo būti išduotas. Pareiškėjo argumentus, kad jis negali nei dirbti Lietuvoje, nei vystyti verslo, o taip pat turi iš naujo gauti Šengeno vizą tam, kad galėtų atvykti į Lietuvą ir iš naujo pateikti prašymą ir visus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir tai reikalauja labai daug finansinių išlaidų ir pareiškėjas dėl to patirs nuostolius, teismas, spręsdamas dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo, atmetė kaip nepagrįstus, kadangi šie argumentai nepaneigė Sprendime padarytos išvados.

15. Teismas pažymėjo, kad šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai dėl sprendimo, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nevertinami, kadangi nėra šios bylos dalykas.

16. Teismas nurodė, kad užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos. Kadangi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir jame nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Departamentas negalėjo išduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, nes leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams. Teismas teigė, kad Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamą Sprendimą.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, darė išvadą, kad Departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu laikinai gyventi Lietuvoje. Sprendimas pagrįstas rašytiniais įrodymais, taip pat teisės aktų normomis, motyvuotas. Sprendime aiškiai išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, viešojo administravimo principus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

18. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo netenkino.

III. 19. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.

20. Pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, pernelyg siaurai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, netinkamai taikė administracinio proceso teisės normas dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, apeliaciniame skunde nurodė:

20.1. Teismas padarė esminį proceso pažeidimą, netenkindamas pareiškėjo pateikto prašymo dėl nagrinėjamos administracinės bylos sustabdymo, kol nebus išnagrinėta susijusi administracinė byla Nr. eI2-8837-505/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01395-2024-9), kadangi nepagrįstai sprendė, jog nėra teisinio pagrindo stabdyti bylos, nes neva tai Departamentas priėmė du savarankiškus sprendimus. Nors pats teismas pripažino, jog Sprendimas yra priimtas nustačius, kad užsienietis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, asmeniui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 24 d., todėl Departamentas pagrįstai sprendė, jog asmeniui negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi Sprendimas yra priimtas pirmojo sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir duomenų įrašymo į SIS, teisiniu pagrindu, iš šio akivaizdu, kad šios abi bylos yra tarpusavyje susijusios, nes tuo atveju, jeigu teismas priimtų teigiamą sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-8837-505/2024 ir pripažintų, kad sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvą yra neproporcingas bei nepagrįstas ir draudimas bus panaikintas, neliks teisinio pagrindo naujo leidimo laikinai gyventi neišdavimui. Šiuo atveju galima daryti pagrįstą išvadą, kad pradėta administracinė byla Nr. eI2-8837-505/2024 neabejotinai turės esminės reikšmės šios bylos tinkamam išnagrinėjimui ir teisingo sprendimo priėmimui, o teismo sprendimas turės prejudicinę reikšmę šioje byloje, todėl egzistavo teisinis pagrindas šią administracinę bylą sustabdyti iki bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-8837-505/2024. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė bei nevertino prejudicinio abiejų bylų ryšio reikšmės, nors abi bylos kilo iš to paties teisinio santykio ir jų pagrindas yra tarpusavyje susijęs, dėl ko priėjo neteisingos išvados. Taigi, nesustabdęs šios bylos, teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą.

20.2. Nors teismas be kita ko pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje Nr. eI2-8837-505/2024 bus priimtas teigiamas sprendimas ir teismas panaikins atsakovo sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvą bei duomenų įrašymo į SIS, neliks Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatyto pagrindo, ir pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galės būti sprendžiamas iš naujo, pareiškėjui pateikus naują prašymą Departamentui dėl leidimo išdavimo, tačiau neįvertino to, kad atsisakius pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, jis vienerius metus negalės pateikti naujo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (Įstatymo 35 str. 2 d.), kas neproporcingai riboja jo teisę į laisvą judėjimą bei teisę į darbą. Šiuo atveju susidaro itin ydinga teisinė situacija, kai Departamentas priima akivaizdžiai formalų ir neproporcingą sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei duomenų įrašymo į SIS, kuris yra apskundžiamas teismui ir žinodamas apie jo apskundimą, nieko nelaukdamas priima Sprendimą dėl atsisakymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi, nors praktikoje labai dažnai nepaiso Įstatyme nustatytų terminų ir išduoda užsieniečiams leidimus gyventi arba atsisako juos išduoti labai pavėluotai (kartais ir praėjus 6 mėnesiams).

20.3. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų faktinių aplinkybių bei rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei duomenų įrašymo į SIS, yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi šios faktinės aplinkybės neabejotinai yra susijusios su Sprendimu, todėl jos turėjo būti išsamiai įvertintos. Toks pirmosios instancijos teismo argumentavimas neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi grįsti tokį svarbų Sprendimą, stipriai ir ilgam apribojantį pareiškėjo teisę vėl iš naujo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neanalizuojant jokių pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių bei rašytinių įrodymų ir remtis vien formaliu Įstatyme nurodytu pagrindu, nenurodant motyvų, yra neteisėtas, todėl toks sprendimas laikomas neišsamiu, nemotyvuotu, neargumentuotu, taigi nepagrįstas.

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

22. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik savo asmeninį vertinimą ir interpretaciją dėl Sprendime bei pirmosios instancijos teismo skundžiame sprendime vartotinų žodžių bei sakinių. Tačiau nepateikia šias išvadas paneigiančių įrodymų. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Departamento Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 24S102330, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, darė išvadą, kad Departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu laikinai gyventi Lietuvoje, Sprendimas pagrįstas rašytiniais įrodymais, taip pat teisės aktų normomis, motyvuotas, atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, viešojo administravimo principus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Teismas nevertino šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentai dėl sprendimo, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi jie nebuvo šios bylos dalykas.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjo individualią situaciją, netinkamai taikė administracinio proceso teisės normas nesustabdymas nagrinėjamos bylos, kai egzistavo teisinis pagrindas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris privalo būti panaikintas.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

27. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra Azerbaidžano pilietis, ketindamas dirbti MB „Agrefi“ suvirintoju, 2022 m. lapkričio 16 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas). Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui 2022 m. gruodžio 5 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760211167, galiojantį nuo 2022 m. gruodžio 9 d. iki 2024 m. gruodžio 14 d., kuris asmeniui įteiktas 2023 m. sausio 2 d. Departamentas 2024 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 24S14176 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86363 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas pateikė prašymą Departamentui išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Tulora“ pagrindu. Departamentas 2024 m. balandžio 18 d. priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Asmeniui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 24 d. (Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p.)

29. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

30. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Departamento 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86363, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2027 m. kovo 24 d. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-8837-505/2024 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Minėtas teismo sprendimas apskųstas nebuvo ir įsiteisėjo.

31. Nors pareiškėjas teigia, kad nesustabdęs šios bylos, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, tačiau, kaip tinkamai nurodė teismas, ginčui aktualus teisinis reglamentavimas nenumato, jog esant apskųstam sprendimui, kuriuo užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje apsigyventi, Migracijos departamentas turi stabdyti ginčijamo Sprendimo priėmimą. Įstatymo 33 straipsnio 5 dalis nustato atvejus, kada gali būti stabdomas prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas, t. y. tuo atveju, jeigu nėra gauti prašymą pateikusio užsieniečio šeimos narių ar kitų asmenų paaiškinimai arba Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos, užsienio valstybės institucijos atsakymas ir prašoma informacija (paaiškinimai), būtini sprendimui dėl leidimo gyventi priimti, Migracijos departamentas sustabdo prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi nagrinėjimo terminą iki prašomos informacijos (paaiškinimų) gavimo dienos, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesiams. Apie prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi nagrinėjimo termino sustabdymą užsienietis informuojamas raštu ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo termino sustabdymo dienos. Todėl Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo stabdyti pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūros nagrinėjimą. Nustačius, kad asmeniui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) bei įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius (3 metus) – iki 2027 m. kovo 24 d., Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog šiuo atveju yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas savarankiškas teisinis pagrindas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl atsakovas, nustatęs Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai, Sprendimu, kuris pagrįstas teisės aktų normomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė daugiau argumentų, tačiau jie teisine prasme neesminiai, nekeičiantys padarytų išvadų, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė