2016-01-12 Nr. BB-152-1-52-1-00449-2014-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-45-699/2016

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00449-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1;

2.4.2.2; 2.4.6.1.2; 2.3.2.2.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal įtariamojo J. M. (Y. M.) gynėjo advokato Rimo Andrikio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiu J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų.

J. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartimi, iš dalies tenkinant nuteistojo J. M. gynėjo advokato Rimo Andrikio apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendis, kuriuo J. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, panaikintas ir byla perduota prokurorui nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį buvo nuteistas už tai, kad, būdamas įsitikinęs, jog slėptuvėje, įrengtoje Alytaus apskrityje, Druskininkų savivaldybėje, Viečiūnų seniūnijoje, netoli Ratnyčios gyvenvietės esančiame Balainės miške, yra narkotinių ir psichotropinių medžiagų, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, 2014 m. gegužės 25 d., 8.13 val. pasikėsino gabenti labai didelį kiekį – 193,391 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, 7,381 g psichotropinės medžiagos AM-2201 ir psichotropinės medžiagos XLR-11, kurias 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val. policijos pareigūnai surado, jas paėmė ir slėptuvės turinį pakeitė civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga, tačiau nusikalstamų veikų nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jo neteisėtai pasikėsintos gabenti narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo pakeistos civilinėje apyvartoje neuždraustomis medžiagomis.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. M. dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismo nutartimi, priimta bylą išnagrinėjus pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir byla dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, trukdančio nagrinėti bylą, perduota prokurorui.

Kasaciniu skundu J. M. gynėjas prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria J. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bei paskesnę Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti; kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria J. M. dėl veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, taip pat išteisintas ir dėl veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo laikotarpiu nuo ne vėliau kaip 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val., palikti nepakeistą.

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad kaltinimo pakeitimo atveju turi būti besąlygiškai laikomasi konstitucinių teisės principų:

1) baudžiamasis procesas turi būti toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt.;

2) asmuo negali būti pripažintas kaltas padaręs nusikaltimą, ir kriminalinė bausmė jam negali būti paskirta be tinkamos teisminės procedūros, leidžiančios kaltinamajam žinoti viską, kas jam inkriminuojama ir kuo pagrįsti reiškiami kaltinimai, taip pat parengti ir pateikti įrodymus gynybai;

3) kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti; prokuroras, teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo;

4) asmens teisė į gynybą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis;

5) pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai, draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;

6) BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju BPK 320 straipsnio 6 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikti įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, jeigu paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma.

Anot kasatoriaus, teismai šių konstitucinių nuostatų nesilaikė.

Pagal ikiteisminio tyrimo metu įteiktą pranešimą apie įtarimą, taip pat pagal kaltinamąjį aktą J. M. buvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, dėl šių nusikalstamų veikų teisėjo nutartimi byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasatorius tvirtina, kad teismų sprendimai priimti iš esmės pažeidžiant BPK 255 straipsnyje, 320 straipsnio 3, 4 dalyse ir 332 straipsnio 3, 9 dalyse nustatytus reikalavimus. Iš priimto nuosprendžio matyti, kad J. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas suformulavus naują kaltinimą, nes tokios nusikalstamos veikos aplinkybės nebuvo nurodytos pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, o teisiamajame posėdyje kaltinimas nebuvo keičiamas (BPK 256 straipsnis).

Tai reiškia, kad iš esmės buvo pažeisti BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nekaltumo prezumpcijos, teisės į gynybą, teisės į tinkamą teismo procesą principai, kurių nesilaikymas besąlygiškai pripažintinas esminiu BPK pažeidimu. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visus kaltinimus, nurodytus kaltinamajame akte, pripažino nepagrįstais. BPK 219 straipsnio nuostatų požiūriu kaltinamasis aktas atitiko įstatymo reikalavimus, pretenzijų kaltinamajam aktui ir jo formuluotiems neturėjo nei prokuroras, nei teismas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą (prokuroro skundas nebuvo paduotas), pripažino pagrįstais visus apeliacinio skundo argumentus dėl J. M. neteisėto pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal naujai suformuluotą kaltinimą, taip pat konstatavo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau ištaisyti teismo padarytus esminius BPK pažeidimus teismas neturi galimybės, nes taip būtų pažeistos BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos. Kasatoriaus manymu, nustatęs tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas privalėjo panaikinti nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas).

Kasatorius pažymi, kad šios instancijos teismas nedviprasmiškai pasisakė apie naujo kaltinimo suformulavimą, tuo iš esmės įvertindamas aplinkybes, kurios, vadovaujantis BPK 255 straipsnio, 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis, negalėjo būti nagrinėjimo dalyku. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, anot kasatoriaus, nepagrįsta, nes kaltinamasis aktas atitinka visus įstatymo reikalavimus, o teismo teiginys, jog kaltinamajame akte nebuvo inkriminuotos galimos kitos nusikalstamos veikos aplinkybės, vertintinas kaip bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų viršijimas bei nuteistojo padėtį pabloginančios procesinės situacijos sudarymas, nesant prokuroro skundo, iš esmės prieštarauja BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatoms.

Situacija, kai neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis panaikinimas dėl nuteistojo apeliacinio skundo ir nesant prokuroro apeliacinio skundo gali inicijuoti naują to paties kaltinimo suformulavimą, neatitinka non refomatio in peius (nekeitimo į blogąją pusę) principo. Skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokių neigiamų pasekmių – jo teisinė padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti bloginama. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimą, nes pažeidė J.

M. teises.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog kaltinamojo akto trūkumas vienareikšmiškai laikytinas BPK 219 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui nagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą. Toks įvertinimas įstatymu negrindžiamas, nes BPK 219 straipsnį sudaro tik viena dalis. Kita vertus, toks įvertimas yra deklaratyvus, nes kaltinamasis aktas atitiko BPK 219 straipsnio reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino visų kaltinamajame akte nurodytų veikų aplinkybes ir net priėmė dėl jų sprendimus.

BPK 332 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas rezoliucinėje nutarties dalyje turi nurodyti teismo sprendimą dėl apeliacinio skundo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad J. M. buvo išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat nuosprendžiu iš kaltinimo pašalintas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarytos ne vėliau kaip 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val., padarymas. Ši nuosprendžio dalis nebuvo skundžiama, todėl ji, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, negalėjo būti panaikinta, to nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas. Toks BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimas pripažintinas esminiu, pažeidžiančiu konstitucinius nekaltumo prezumpcijos, teisės į gynybą principus.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė pagrįstus motyvus dėl sprendimo bylą perduoti prokurorui esant kaltinamojo akto trūkumams. Tokį sprendimą teisėjų kolegija priėmė įvertinusi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014) jurisprudenciją, iš kurios matyti, kad BPK 256 straipsnyje numatytų procedūrų taikymas galimas ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau jų taikymas šioje proceso stadijoje yra saistomas apeliacinių skundų ribų. Šioje byloje prokuroras apeliacinio skundo nebuvo padavęs. Nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik nuteistojo gynėjas, prašydamas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi taikyti BPK 256 straipsnyje numatytas procedūras ir tokiu būdu ištaisyti teismo padarytus esminius BPK pažeidimus apeliacinės instancijos teismas esamoje teisinėje situacijoje neturėjo galimybės, nes taip būtų pažeistos BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą visa apimtimi, t. y. panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nes BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val. iki 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val. J. M., tikėtina, padarė kitokiomis, nei nurodyta kaltinime, aplinkybėmis. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pats pakeisti kaltinimą (nustatęs, kad tam yra BPK 255, 256 straipsniuose nurodytos sąlygos) arba perduoti bylą prokurorui dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Nė vieno iš minėtų sprendimų pirmosios instancijos teismas nepriėmė ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, priima sprendimą pasirinkdamas vieną iš BPK 326 straipsnyje nurodytų sprendimų variantų. BPK 329 straipsnio 4 punkte numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį BPK pažeidimą, išskyrus pažeidimus, numatytus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kasacinio skundo argumentas, kad teismas privalėjo panaikinti nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nepagrįstas, nes, sistemiškai įvertinus minėtas BPK nuostatas, darytina išvada, jog teismas, atsižvelgęs į BPK 329 straipsnio 4 punkte nurodytas išlygas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad kaltinamajame akte nuteistajam J. M. nebuvo inkriminuotas galimas disponavimas psichotropinėmis medžiagomis nuo 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val. iki 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val., nors visas ikiteisminis tyrimas buvo orientuotas į šių aplinkybių nustatymą. Teisėjų kolegija teisingai konstatavo, kad toks kaltinamojo akto trūkumas vienareikšmiškai laikytinas BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatų pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui nagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą. Tai, kad teismas, motyvuodamas kaltinamojo akto neatitikimą BPK keliamiems reikalavimams, vietoje BPK 219 straipsnio 3 punkto nurodė 3 dalį, laikytina technine klaida, neturinčia jokios įtakos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui (beje, nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodomas ir BPK 219 straipsnio 3 punktas).

Įtariamojo J. M. gynėjo advokato R. Andrikio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 255 straipsnio, 320 straipsnio 3, 4 dalių, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų

Kasatorius prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria J. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria ši nuosprendžio dalis panaikinta, o byla perduota prokurorui, panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), kad buvo iš esmės pažeisti BPK 255 straipsnyje, 320 straipsnio 3, 4 dalyse ir 332 straipsnio 3, 9 dalyse nustatyti reikalavimai. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio (kurio didžioji dalis skirta atitinkamų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų bei teismų sprendimų aprašomųjų dalių pakartojimui), pareikštas prašymas, J. M. gynybos teisių suvaržymas iš esmės argumentuojamas tuo, kad: 1) pirmosios instancijos teismas J. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį suformulavęs naują kaltinimą, t. y. nurodęs tokias nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte, o tai reiškia, kad šis teismas iš esmės pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nekaltumo prezumpcijos, gynybos teisių realizavimo ir teisingo teismo proceso principus; 2) apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus pagrįstais bei konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, privalėjo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o ne perduoti bylą prokurorui (BPK 329 straipsnio 4 punktas); kad, perduodamas bylą prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto (kuris, kasatoriaus nuomone, atitiko šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus), šis teismas viršijo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sudarė nuteistojo padėtį bloginančią procesinę situaciją, t. y. priimdamas tokį sprendimą iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais tenkinti kasaciniame skunde suformuluotą prašymą – panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nėra tokio sprendimo priėmimui BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų (BPK 383 straipsnis).

J. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2014 m. balandžio 30 d., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 193,391 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, 7,381 g psichotropinės medžiagos AM-2201 ir psichotropinės medžiagos XLR-11, šias medžiagas neteisėtai atgabeno į slėptuvę, įrengtą Alytaus apskrityje, Druskininkų savivaldybėje, Viečiūnų seniūnijoje, netoli Ratnyčios gyvenvietės esančiame Balainės miške ir, jas paslėpęs, neteisėtai laikė iki 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val., kai policijos pareigūnai paslėptas narkotines ir psichotropines medžiagas surado, paėmė ir slėptuvės turinį pakeitė civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga. J. M., tęsdamas nusikalstamus veiksmus ir būdamas įsitikinęs, kad slėptuvėje yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val., neturėdamas leidimo, automobiliu „Chrysler Pacifica“ (duomenys neskelbtini) pasikėsino jas gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Varėnos rinktinės Druskininkų užkardos Raigardo tarptautinį pasienio kontrolės punktą, tačiau kontrabandos nusikalstamų veikų nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jo neteisėtai įgytos, gabentos, laikytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo pakeistos civilinėje apyvartoje neuždraustomis medžiagomis.

Pirmosios instancijos teismas J. M. dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat šis teismas, padaręs išvadą, kad byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, jog J. M. ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo labai didelį kiekį kaltinime nurodytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jas atgabeno į slėptuvę Balainės miške Viečiūnų seniūnijoje Druskininkų savivaldybėje ir joje laikė iki 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val., šiuos alternatyvius nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius iš kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pašalino; J. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, būdamas įsitikinęs, jog minėtoje slėptuvėje yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, turėdamas tikslą platinti, 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val. neteisėtai pasikėsino gabenti labai didelį kiekį – 193,391 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, 7,381 g psichotropinės medžiagos AM-2201 ir psichotropinės medžiagos XLR-11 (kurias 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val. policijos pareigūnai surado, paėmė ir slėptuvės turinį pakeitė civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga), tačiau nusikalstamų veikų nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jo neteisėtai pasikėsintos gabenti narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo pakeistos civilinėje apyvartoje neuždraustomis medžiagomis.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašė šią apkaltinamojo nuosprendžio dalį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Tokį prašymą apeliantas iš esmės argumentavo tuo, kad: 1) J. M. parodymai, jog narkotinių ir psichotropinių medžiagų jis neįgijo, jų negabeno, miško slėptuvėje neslėpė ir kaltinime nurodytoje vietoje miške nebuvo, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepaneigti, o padarytos išvados, jog būtent jis buvo miške prie slėptuvės ir iš jos paėmė slėptas medžiagas, taip pat kaip ir kitos aplinkybės, pagrįstos prielaidomis, nutylėjimais ir abejonėmis, kurios turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai; 2) pirmosios instancijos teismas J. M. nuteisė suformulavęs naują kaltinimą nesilaikydamas BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, pažeisdamas kaltinamojo teises į gynybą; toks pažeidimas laikytinas esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio nuosprendis besąlygiškai turi būti panaikinamas.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra prieštaringas, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 44 straipsnio 7 dalies, 255 straipsnio nuostatas, nes, nustatęs kitas, nei nurodytos kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes, nesilaikė BPK 256 straipsnyje nustatytų kaltinimo keitimo taisyklių, šią nuosprendžio dalį panaikino ir bylą perdavė prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje akcentavo tai, kad pirmosios instancijos teismas, esant pagrindui kaltinimą pakeisti kitomis faktinėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis nei nurodytos ir (ar) neaprašytos kaltinamajame akte, pats turėjo jį pakeisti arba bylą perduoti prokurorui dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, tačiau to nepadarė ir tai lėmė neteisėto, o kartu ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai nepriklausomai nuo to, ar apie tokius pažeidimus nurodoma apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuosprendžio panaikinimas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nors jų, kaip minėta, apeliantas ir nenurodo, nelaikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ir pats apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė J. M. gynybos teises, nes pakeitė kaltinimą nesilaikydamas BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų taisyklių ir procedūrų.

BPK 254 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, jog surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Byla gali būti perduota prokurorui ir tuo atveju, jeigu yra jo prašymas, kai reikia papildyti ikiteisminį tyrimą. Teismas, perduodamas bylą prokurorui dėl baudžiamojo proceso pažeidimų ar tyrimo papildymo, nustato konkretų terminą pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti. Per teismo nustatytą terminą prokuroras privalo pašalinti pažeidimus ar papildyti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą arba surašyti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Kaltinamojo akto turinį nustato BPK 219 straipsnis. Kaltinamasis aktas turi būti pakankamai lakoniškas, bet kartu ir informatyvus, t. y. iš jo turi būti aišku, kuo ir kuo remiantis yra kaltinama. Kaltinamajame akte, be formalių jo turinio elementų (nurodytų 1, 2, 6, 7, 8 punktuose), kuriuos, be jokių abejonių, taip pat reikia aiškiai nurodyti, svarbiausia yra: 1) aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu yra kaltinama; 2) išvardyti visus duomenis, leidžiančius daryti išvadą, kad tą veiką galėjo padaryti kaltinamajame akte nurodytas asmuo; 3) tiksliai kvalifikuoti veiką, aiškiai nurodant, kokia BK norma (ar normos) už padarytą veiką numato baudžiamąją atsakomybę.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškėjus naujoms aplinkybėms (tai matyti ne tik iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatomojoje dalyje išdėstytų, bet ir iš šios dalies motyvuojamojoje dalyje padarytų išvadų ir konstatuotų kaip įrodytų aplinkybių), teismas negalėjo keisti kaltinimo apie tokią galimybę neinformavęs kaltinamojo. Juolab pažymėtina, kad teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes išdėstė taip, kad apskritai liko neaišku, pavyzdžiui, kodėl teismas konstatavo, jog J. M. labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų iš miške esančios slėptuvės, turėdamas tikslą platinti, pasikėsino gabenti 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val., nors pats nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė išvadas, jog J. M. iš slėptuvės minėtas medžiagas paėmė 7.34 val. ir jas nusinešė – gabeno už vaizdo kameros (panaudotos atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus) fiksavimo ribų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su kasatoriaus argumentu, kad prokurorui perduodant bylą teismui ir teisėjui perduodant ją nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinamasis aktas nebuvo iš esmės neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pagal kaltinamąjį aktą J. M., neteisėtai įgijęs turint tikslą platinti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jas atgabeno ir laikė miške įrengtoje slėptuvėje iki 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val., t. y. iki policijos pareigūnai jas pakeitė civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga, po to, nežinodamas, kad medžiagos yra pakeistos, toliau tęsė nusikalstamus veiksmus, o 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val. pasikėsino padaryti dar ir kitą nusikaltimą – kontrabanda išgabenti šias medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tačiau tiriant įrodymus teisme ir aiškinantis aplinkybes paaiškėjo aplinkybės (nagrinėjamu atveju jos tapo reikšmingomis teismui iš kaltinimo pašalinus J. M. inkriminuotus veiksmus, padarytus iki 2014 m. gegužės 5 d., bei išteisinus jį dėl pasikėsinimo 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val. padaryti kontrabandą), kurios kaltinamajame akte nebuvo tiksliai suformuluotos ir aprašytos, todėl, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, kaltinimas turėjo būti keičiamas, nes tokia galimybė yra numatyta BPK 256 straipsnyje. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kaltinimas dėl J. M. galimo disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis po 2014 m. gegužės 5 d. yra ydingas, veika, kaip to reikalaujama BPK 219 straipsnio 3 punkte, nėra aiškiai aprašyta, todėl konstatavo, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdė nagrinėti bylą, tačiau pirmosios instancijos teismas jokių įstatyme numatytų galimybių tokiems trūkumams pašalinti neišnaudojo, o tai lėmė ir neteisėto, o kartu, kaip neatsiejamo dalyko, ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Kasatoriaus argumentas, kad J. M. buvo nuteistas pagal visiškai naują kaltinimą, todėl dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, atmestinas kaip prieštaraujantis ir bylos medžiagai, ir ikiteisminio tyrimo metu surašyto kaltinamojo akto turiniui.

Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai nustatyti BPK 329 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas padarė šio Kodekso 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, išskyrus pažeidimus, numatytus šio Kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas tokią nutartį priima tais atvejais, kai nutartį perduoti bylą prokurorui, vadovaudamasis BPK 234 straipsnio 2 dalyje arba 254 straipsnio 3 dalyje numatytomis normomis, turėjo priimti pirmosios instancijos teismas, tačiau to nepadarė ir priėmė nuosprendį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių, 329 straipsnio 4 dalies, taip pat ir 332 straipsnio 3 ir 9 dalių nuostatų nepažeidė.

Apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui dėl kaltinamojo akto turinio neatitikties BPK 219 straipsnio 3–5 punktuose nustatytiems reikalavimams pats savaime nereiškia nuteistojo padėties pabloginimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į BPK 234 straipsnio (kuris reglamentuoja bylos perdavimą prokurorui bylos parengimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijoje), ir į BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias prokuroras, manydamas, kad surinktų duomenų turi pakakti nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens kaltumui įrodyti, surašo kaltinamąjį aktą ir bylą perduoda teismui BPK 218 ir 220 straipsniuose nustatyta tvarka, arba, nusprendęs, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminį tyrimą nutraukia.

Teisėjų kolegija hipotetinių klausimų – bus ar nebus pabloginta įtariamojo padėtis – šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžia. Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas kaltinamojo akto neatitikimą BPK reikalavimams, vietoje BPK 219 straipsnio 3 punkto nurodė 3 dalį, laikytina technine klaida, neturinčia jokios įtakos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui (beje, nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodomas BPK 219 straipsnio 3 punktas). Tai, kad pirmosios instancijos teismas J. M. nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas šią nuosprendžio dalį, nurodė tik BK 260 straipsnio 3 dalį, o ne BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio reikėtų naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti įtariamojo J. M. gynėjo advokato Rimo Andrikio kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė