2022-09-14 Nr. AB-22705-3-62-3-02940-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-281-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02940-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, jog bausmę Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) Kybartų sektoriuje atliko kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 20 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d. Kamerose buvo per mažai gyvenamojo ploto, taip pat jį mažino kamerose esantis inventorius, sanitarinis mazgas. Kameroje neveikė iškvietimo mygtukas, radijo taškas. Įstaigoje nebuvo organizuojamos socialinės reabilitacijos programos. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko vietos laisvai judėti, nebuvo kritulių šalinimo sistemos. Pareiškėjas paaiškino, jog daug kartų teko duše maudytis po šaltu vandeniu, kadangi karštas vanduo greitai pasibaigdavo. Be to, duše neužtikrinamas asmens privatumas. Kameroje nebuvo natūralaus apšvietimo, nepatekdavo oras, nebuvo galima išvėdinti, nes ant lango buvo grotos. Kamerose netinkama temperatūra tiek žiemą, tiek vasarą. Kamerose nebuvo sudaryta galimybė išsidžiovinti rūbus. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma. Kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, taip pat galima ir ventiliacija per langus. Atsakovo teigimu, langai Kybartų sektoriuje kamerų tipo patalpose atitinka teisės aktuose numatytus įrengimo reikalavimus. Pareigūnų iškvietimo mygtukai visose gyvenamosiose patalpose veikė. Pasivaikščiojimo kiemelių plotai nėra reglamentuojami teisės aktuose. Dušuose visada tiekiamas karštas vanduo. Teisės aktuose nėra reikalavimo įrengti dušuose pertvaras, todėl pareiškėjo teisės negalėjo būti pažeistos. Kamerose buvo įrengtas visas reikiamas inventorius. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras jokių higienos normos pažeidimų pataisos namuose nenustatė. Atsakovas pažymėjo, kad neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus ar fizinius negalavimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Atsakovas darė išvadą, kad skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sąlygas, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o skundo reikalavimą dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 20 d. iki 2020 m. spalio 2 d. (buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto) paliko nenagrinėtą.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. eI1-563-621/2021 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02426-2020-2) pagal M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Skunde pareiškėjas, be kita ko, neturtinę žalą kildino, jog Marijampolės PN Kybartų sektoriuje laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 20 d. iki 2020 m. spalio 2 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Atsižvelgęs į tai, kad administracinėje byloje Nr. eI1-563-621/2021 ginčo laikotarpis iš dalies sutampa su nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomu ginčo laikotarpiu, už kurį yra prašoma priteisti neturtinę žalą dėl tos pačios aplinkybės – buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, paaiškėjus, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose šiuo metu nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas paliko nenagrinėtu pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 20 d. iki 2020 m. spalio 2 d. (buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto).

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1, 111.2 punktais, nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 2.1 punktu, nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 2 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpose Nr. 8 ir Nr. 13, kuriose jam teko 3,95 kv. m ir 3,90 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas atsakovo pateiktais duomenimis vadovavosi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl atmetė šio pobūdžio pareiškėjo argumentus.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Kadangi šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl neturėjo pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog kamerose nebuvo galimybės išsikviesti pareigūnus, nes neveikė iškvietimo mygtukas, radijo taškas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15.2, 16.11, 13.10 punktais, pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose, nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės PN administracijai pateikė 2020 m. rugsėjo 22 d. skundą dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko ir radijo taško neveikimo kameroje. Marijampolės PN 2020 m. spalio 27 d. atsakyme Nr. 20/07-1610 nurodyta, jog kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės dalyje gyvenamųjų patalpų radijo transliacijos ir pareigūno iškvietimo įrenginiai neveikia, kadangi buvo nuteistųjų sugadinti. Atlikus šios sistemos remonto paslaugos viešąjį pirkimą, įrenginiai bus remontuojami. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema buvo atnaujinta 2016 metais. Ši sistema yra nuteistųjų nuolatos gadinama ir niokojama.

10. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovui pripažinus, jog radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema veikia ne visada, tai leistų konstatuoti HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto pažeidimą, tačiau, vertindamas šį byloje nustatytą pažeidimą neturtinės žalos pareiškėjui padarymo aspektu, teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, vien aplinkybė, kad kamerose nebuvo įrengtas (neveikė) pareigūnų iškvietimo mygtukas, radijo taškas, nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas dėl to objektyviai turėjo patirti esminių nepatogumų ar išgyvenimų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad tenka daužyti į duris, kol pareigūnai išgirs jo kvietimą, pareigūnas ne visada išgirsdavo ir ateidavo, yra abstrakčios, bendro pobūdžio. Pareiškėjas nenurodė konkrečių šio pažeidimo atvejų, susijusių su jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimais, todėl, nesant tokių duomenų, niekuo nepagrįstų, deklaratyvių pareiškėjo argumentų pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai negali būti nustatyti. Pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti radijo tašku ar radijo prietaisu, teismo vertinti kaip deklaratyvūs. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, jog pataisos namuose nevykdomos socialinės reabilitacijos programos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136 straipsniu ir pažymėjo, kad nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nepaaiškino ir nedetalizavo, kokiose reabilitacijos programose pageidavo dalyvauti, tačiau jam buvo neleista. Teismas nurodė, jog pagal BVK 145 straipsnį, nuobaudas kamerų tipo patalpose atliekančių nuteistųjų teisės yra apribotos, todėl jiems nenumatyta galimybė dalyvauti pataisos namuose organizuojamose laisvalaikio užimtumo programose. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjui buvo nepagrįstai ribojama galimybė dalyvauti jo pageidaujamose socialinės reabilitacijos programose, todėl teismas atmetė skundą šioje dalyje.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko vietos laisvai judėti, kaupdavosi vanduo, nes nebuvo kritulių šalinimo sistemos, teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nereglamentuojama minimalaus ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo kritulių šalinimo sistemos. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl šios aplinkybės pareiškėjas buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją, kuri pareiškėjui pateiktame rašte pripažino, jog kritulių šalinimo sistemos kiemeliuose nėra bei klaidingai nurodė, jog toks reikalavimas teisės aktuose nenumatytas. Teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 19 punktu, kuriame imperatyviai nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje laikė pagrįstu.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog daug kartų teko duše maudytis po šaltu vandeniu, kadangi karštas vanduo greitai pasibaigdavo, be to, duše neužtikrinamas asmens privatumas, teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės PN administracijai pateikė 2020 m. balandžio 2 d. skundą dėl karšto vandens dušuose, kuriame nurodė, kad 2020 m. balandžio 1 d. duše buvo šaltas vanduo. Marijampolės PN 2020 m. balandžio 28 d. atsakyme Nr. 20/07-639 į pareiškėjo skundą nurodyta, jog balandžio 1 d. daugiau nusiskundimų ar informacijos dėl 6 būrio dušuose bėgančio žemos temperatūros vandens negauta nei iš nuteistųjų, nei iš pareigūnų. Teismas vadovavosi HN 134:2015 18, 44 punktais, pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog karštas vanduo į dušus teikiamas tinkamai, o esant katilinės avarijų ir remontų atvejams nuteistiesiems būna sudaryta galimybė praustis duše iš karto po sutrikimų pašalinimo. Be to, nuteistiesiems, atliekantiems bausmę Marijampolės PN, visada yra suteikiamos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovo atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, todėl atmetė pareiškėjo teiginius, kad duše neužteko karšto vandens.

14. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo, be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose nebuvo sudaryta galimybė išsidžiovinti rūbus, teismas vadovavosi HN 134:2015 40 punktu, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami bei džiovinami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka; tą pačią dieną, kai nuteistiesiems pagal patvirtintą grafiką suteikiamas dušas, skalbiama ir patalynė bei drabužiai. Teismas neturėjo pagrindo abejoti nurodytais atsakovo atstovo paaiškinimais ir pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją su skundais, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išsidžiovinti rūbus.

16. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog kameroje nebuvo natūralaus apšvietimo, nepatekdavo oras, nebuvo galima išvėdinti, nes ant lango buvo grotos, langas negali atsiverti, kadangi yra iš abiejų pusių uždėtos grotos, kamerose netinkama temperatūra ir žiemą, ir vasarą, teismas vadovavosi HN 134:2015 14, 17 punktais, pažymėjo, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui HN 134:2015 nėra nustatyti, atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas nurodė, jog kamerose vėdinimas vykdomas per įrengtą šachtinę ištraukiamą ventiliaciją, ir darė išvadą, kad atsakovas užtikrina tinkamą patalpų vėdinimą. Teismas nurodė, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 16.9 punktą kamerų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl ant langų pritvirtintų perteklinių grotų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

17. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog reikiama temperatūra Marijampolės PN nuolat palaikoma veikiančios katilinės pagalba, o tinkama ventiliacija užtikrinta galimybe atidarant langus bei įrengta ventiliacija. Teismas nurodė, kad byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, jog gyvenamosiose patalpose oro temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais rėmėsi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

18. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė į bylą duomenų apie sveikatos sutrikimus. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas nurodė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

19. Teismo vertinimu, byloje nepaneigtos aplinkybės, jog pasivaikščiojimo kiemų kamerose nėra įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie šio pažeidimo sąlygotus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Nustatytą pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo trūkumą – kritulių šalinimo sistema, teismas vertino kaip mažareikšmį, kadangi šis trūkumas aktualus tik tam tikru metų laiku ir tik esant prastoms oro sąlygomis, be to, pareiškėjas turėjo teisę atsisakyti eiti pasivaikščioti, jei jo netenkino oro sąlygos. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis bendruoju protingumo principu, galimai susidariusios balos pasivaikščiojimo kiemeliuose po lietaus, objektyviai vertinant, negalėjo sukelti pareiškėjui didelio masto, negrįžtamų, ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 20. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją ir nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus plotas. Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant jam tekusį gyvenamąjį plotą, reikėjo atimti kameroje esančio sanitarinio mazgo bei baldų plotą. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė, jog atsakovas jį laikė kamerose, kurios neatitinka Eksploatavimo taisyklių, nes kamerose nebuvo prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, taip pat nebuvo radijo taško. Pareiškėjas nurodo, kad buvo suvaržytos jo teisės pasivaikščioti gryname ore, nes atsakovas neužtikrino tinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2020 m. balandžio 1 d. kreipėsi į atsakovą dėl šalto vandens duše ir atsakovas šios aplinkybės nepaneigė, todėl teismas turėjo konstatuoti HG 134:2019 18 punkto pažeidimą. Pareiškėjas pažymi, kad po skundo gavimo jis nebuvo nuvestas papildomai išsimaudyti. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog 2020 m. lapkričio 5 d. jis kreipėsi į atsakovą dėl to, kad kameroje neveikė dieninės lempos. Pareiškėjo teigimu, be dieninio apšvietimo jam teko gyventi apie tris savaites, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kada apšvietimas buvo atnaujintas.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais. Atsakovo teigimu, teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, laikydamasis įstatymo nuostatų, bei priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 20 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d.

24. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sąlygas (pasivaikščiojimo kiemų kamerose nėra įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema), o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo reikalavimą dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 20 d. iki 2020 m. spalio 2 d. (dėl to, kad buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto) (ABTĮ 105 str. 4 p.).

25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu faktu, kad į baldų užimamą plotą reiktų atsižvelgti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas gyvenamojo ploto pažeidimas. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo pozicija dėl galimybės išsikviesti pareigūnus, neveikiančio radijo taško, pasivaikščiojimo kiemelių, duše bėgusio šalto vandens, neveikiančios dieninės lempos. Kitų skunde nurodytų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija (konkrečių argumentų nenurodo).

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

29. Dėl pareiškėjo argumentų, jog neturėjo būti įskaičiuotas plotas, kurį užėmė inventorius ir sanitarinis mazgas, pažymėtina, kad Departamento direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą.

31. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017 ir kt.).

32. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2020 m. spalio 2 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d.) kamerų tipo patalpose visą laikotarpį buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto vienam žmogui norma (3,95 kv. m ir 3,90 kv. m gyvenamojo ploto). Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu tekęs kameros plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo užimamą plotą). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto bei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

33. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad kamerose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko, radijo taško, pažymėtina, kad Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nustatyta, jog kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kad dėl tokio trūkumo būtų kilę problemų ir (ar) neigiamų padarinių, nenurodė nei vieno konkretaus atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo išsikvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba ir dėl to jis galėjo patirti žalą. Kadangi nei skunde, nei apeliaciniame skunde nėra detalizuotų argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos neturtinės žalos, ši apeliacinio skundo dalis nepripažintina pagrįsta ir įrodyta.

34. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN administracijai pateikė 2020 m. balandžio 2 d. skundą, kuriame nurodė, kad 2020 m. balandžio 1 d. duše buvo šaltas vanduo. Marijampolės PN 2020 m. balandžio 28 d. atsakyme Nr. 20/07-639 nurodė, jog balandžio 1 d. daugiau nusiskundimų ar informacijos dėl 6 būrio dušuose bėgančio žemos temperatūros vandens negauta nei iš nuteistųjų, nei iš pareigūnų. Byloje nesant kitų pareiškėjo teiginius dėl šalto vandens duše patvirtinančių duomenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.

35. Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs argumentų dėl neveikiančios dieninės lempos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, naujos tik apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo, kuris tikrina tik pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertintinos (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

36. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

37. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

38. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018).

39. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, kuriame pasivaikščiojimo kiemų kamerose nebuvo įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema. Kitų pažeidimų, susijusių su konkrečiomis pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sąlygomis, nenustatyta. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN Kybartų sektoriuje byloje taip pat nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

41. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius