2018-12-13 Nr. AB-23003-3-61-3-01136-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-66-629/2018

Teisminio proceso 3-61-3-01136-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. P. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3719-662/2018 pagal pareiškėjos Z. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijai ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2017 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 30-634 (toliau – ir Įsakymas) dėl vidutinės priežiūros priemonės skyrimo nepilnamečiui A. M. (toliau – ir Nepilnametis) – išsiuntimą į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą (toliau – ir Centras) vieneriems metams.

Pareiškėja nurodė, kad Įsakymu Nepilnamečiui buvo skirta vidutinės priežiūros priemonė – išsiuntimas į Centrą (Šiaulių r.) vieneriems metams, tačiau ši vidutinės priežiūros priemonė taikyta neatsižvelgus į tai, jog pritaikius minimalios priežiūros priemones, buvo pasiekta teigiamų vaiko elgesio pokyčių. Pabrėžė, kad nepilnametis vaikas neturėjo problemų su teisėsauga baudžiamosios ir administracinės teisės prasme.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog nepilnamečio vaiko elgesys kėlė pavojų jam pačiam ir aplinkiniams, pirmą kartą jam minimalios priežiūros priemonės buvo skirtos 2015 m. gruodžio 16 d. Nepilnamečio elgesiui negerėjant, jam pakartotinai atsakovo 2016 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 30-2455 buvo skirtos minimalios priežiūros priemonės. Administracija 2016 m. lapkričio 3 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prašymą dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo, kuriame nurodoma, jog nepilnamečio vaiko elgesys yra nekontroliuojamas ir neprognozuojamas, kelia realų pavojų savo saugumui, o taikomos prevencinio pobūdžio priemonės neveikia. Taip pat Administracija 2017 m. kovo 6 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus raštą, kuriame nurodyta, jog Nepilnametis Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijoje (toliau – ir Progimnazija) sumušė kitą Progimnazijos mokinį, kuris buvo netekęs sąmonės ir išvežtas į ligoninę. Vilniaus miesto vaiko gerovės komisijos 2017 m. sausio 9 d. posėdžio metu nutarta kreiptis į teismą dėl vidutinės priežiūros skyrimo. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartimi nutarė leisti skirti nepilnamečiui vaikui vidutinės priežiūros priemonę. Atsakovas pažymėjo, kad vaikas kelis kartus grasino sužeisti globėją peiliu, rūko Progimnazijos teritorijoje, pamokų metu atsisako dirbti, nereaguoja į pastabas, užsiima pašalinėmis veiklomis, į pamokas ateina nepasiruošęs, neturintis priemonių, pamokų metu vartoja necenzūrinius žodžius, žemina ir įžeidinėja mokytojus ir Progimnazijos administraciją, smurtauja prieš kitus mokinius, praleidinėja pamokas be pateisinamos priežasties, pas psichologą nesilankė. Siekiant padėti vaikui tinkamai vykdyti paskirtas minimalios priežiūros priemones ir pasiekti teigiamų rezultatų, jis buvo įspėjamas apie netinkamo elgesio pasekmes, buvo palaikomas kontaktas su nepilnamečio globėja, vykdomas pamokų stebėjimas, su mokiniu dirbo socialinės pedagogės, vesti profilaktiniai pokalbiai, tačiau nebuvo pasiekta teigiamų jo elgesio pokyčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus Gerosios Vilties progimnazija atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, pateikė dokumentus dėl nepilnamečio vaiko mokymosi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė teismui prašymą pašalinti ją iš trečiųjų suinteresuotų asmenų ir nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjos Z. P. skundą atmetė.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1400-67/2009 Nepilnamečio globa patikėta pareiškėjai. Nepilnametis 2016–2017 ir 2017–2018 mokslo metais mokėsi Progimnazijoje. Administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 30-3916 Nepilnamečiui skyrė minimalias priežiūros priemones – įsipareigojimą mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą, lankyti psichologo konsultacijas bei lankyti vaikų dienos centrą, atvirą jaunimo centrą ar kitą socialinių paslaugų įstaigą. Administracijos direktorės 2016 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 30-2455 nepilnamečiui vaikui skirtos minimalios priežiūros priemonės. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyrius 2016 m. lapkričio 3 d. teikė prašymą Nr. 10-S Administracijai dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo Nepilnamečiui. Vilniaus miesto psichologinė pedagoginė tarnyba 2017 m. vasario 14 d. pateikė išvadą Nr. MK 098, kurioje rekomendavo Nepilnamečiui pritaikyti bendrąsias programas ir teikti specialiojo pedagogo, socialinio pedagogo bei psichologo pagalbą. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyris 2017 m. kovo mėn. pateikė raštą Administracijai, kuriame prašo skubiai imtis veiksmų, skiriant vidutinę priežiūros priemonę Nepilnamečiui, nes jis kelia pavojų sau ir aplinkiniams. Minėtame rašte nurodyta, kad Nepilnametis 2017 m. kovo 2 d. sumušė progimnazijos mokinį, kuris buvo netekęs sąmonės ir išvežtas į ligoninę. Administracija Įsakymu nutarė skirti vaikui vidutinę priežiūros priemonę – išsiųsti jį vieneriems metams į Centrą. Byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo nepilnamečiui paskirtos taikyti vidutinės priežiūros priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar nepilnamečiui vaikui pagrįstai skirtos vidutinės priežiūros priemonės, svarbu nustatyti, kaip jis vykdė minimalias priežiūros priemones ir ar nepilnamečio elgesio pokyčiai įgyvendinant minimalias priežiūros priemones buvo teigiami.

Teismas, atsižvelgęs į surinktus byloje duomenis, padarė išvadą, kad Nepilnametis mokymo procese dalyvauja netinkamai arba iš viso nedalyvauja, kelia pavojų sau ir aplinkiniams, jis neturi poreikio keisti savo elgesį, jam reikalinga ilgalaikė psichologo pagalba, jis atsisako atlikti užduotis, jam nustatyti elgesio ir emocijų sutrikimai, Nepilnametis nevykdė minimalių priežiūros priemonių, nenustatyti teigiami nepilnamečio vaiko elgesio pakitimai. Teismas pažymėjo, kad iš liudytojų teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų matyti, jog Nepilnamečiui neigiamą įtaką daro kiti asmenys, kitose vietose veikiantys vaikų socializacijos centrai neatitiktų vaiko interesų dėl juose mokomų vaikų amžiaus, vidutinių poveikio priemonių taikymo terminas paskirtas atsižvelgiant į Nepilnamečio ugdymo procesą ir yra suderintas su mokslo metais, be to, terminas gali būti trumpinamas atsižvelgiant į pasiektus rezultatus. Todėl teismas sprendė, jog siekiant apsaugoti Nepilnamečio ir kitų asmenų interesus, vidutinių priežiūros priemonių taikymas yra pagrįstas ir Įsakymas yra teisėtas, nes atsakovas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procedūrinių pažeidimų nepadarė, neviršijo jam suteiktos diskrecijos teisės, Įsakymu paskirtų vidutinių priežiūros priemonių atlikimo vieta ir terminas atitinka teisės aktų reikalavimus ir nepažeidžia nepilnamečio vaiko teisių ar teisėtų interesų.

III. Pareiškėja Z. P. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 30-634 „Dėl vidutinės priežiūros priemonės skyrimo nepilnamečiui A. M. – išsiuntimą į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą (F. Vaitkaus g. 61, Gruzdžiai, Šiaulių r.) vieneriems metams“.

Pareiškėjos teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius klaidingai taikė Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, kurių taikymas po 2017 m. rugsėjo 1 d. pasikeitė. Taigi vaiko vidutinės priežiūros priemonė turėjo būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kuo trumpesniam terminui ir atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus.

Pareiškėja nurodė, kad teismas, grįsdamas sprendimą trečiųjų asmenų nusiskundimais dėl vaiko elgesio, neatsižvelgė į tai, jog minėti nusiskundimai yra suinteresuotų asmenų ir vertintini kritiškai. Be to, teismo nurodomi atvejai pagal teisinį reguliavimą patenka į minimalios priežiūros priemonės taikymo sritį. Ikiteisminio tyrimo ir kitų organų pranešimų, kurie būtų pagristi objektyviais įrodymais dėl vaiko elgesio, neatitinkančio minimalios priežiūros reikalavimų pateikta nebuvo, Nepilnamečiui nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas ar kitų poveikio procedūros, todėl vidutinės priežiūros priemonės taikymui nėra teisinio pagrindo. Pabrėžia, kad Nepilnametis neturėjo problemų su teisėsauga. Pateikti dokumentai įrodo, kad minimalios priežiūros priemonės reikalavimai buvo vykdomi ir turėjo teigiamų padarinių.

Pareiškėja nurodė, kad pritaikytomis minimaliomis priežiūros priemonėmis pasiektus vaiko elgesio teigiamus pokyčius įrodo rašytiniai įrodymai: 2017 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 5 „Dėl mokymosi mokykloje“, 2017 m. kovo 29 d. Vilniaus VPK 2 PK pažyma apie nepilnametį A. M., 2017 m. vasario 22 d. psichologo patvirtinimas, 2017 m. vasario 14 d. pažyma „Dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo“.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo, nes atsakovas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procedūrinių pažeidimų nepadarė, Teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Įsakymas yra priimtas 2017 m. kovo 27 d., o pareiškėjos apeliaciniame skunde minima Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio redakcija įsigaliojo tik nuo 2017 m. rugsėjo 6 d., todėl tiek atsakovas, tiek teismas vadovavosi ginčo metu galiojusia Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo redakcija (t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.). Kadangi buvo nustatyta, jog taikant nepilnamečiui vaikui minimalias priežiūros priemones teigiamų jo elgesio pokyčių nebuvo pasiekta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (ginčo metu galiojusi redakcija) 10 straipsniu ir vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį skundžiamu Įsakymu atsakovas paskyrė Nepilnamečio išsiuntimą į Centrą vieneriems metams.

Atsakovas pažymėjo, kad teismas, remdamasis į bylą pateiktais Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos duomenimis nurodė, kad Nepilnametis neturi poreikio keisti savo elgesį, jam reikalinga ilgalaikė psichologo pagalba, jis atsisako atlikti užduotis, jam nustatyti elgesio ir emocijų sutrikimai. Vilniaus miesto psichologinė-pedagoginė tarnyba konstatavo, kad Nepilnamečiui reikalingi specialieji ugdymo poreikiai, be to, Nepilnametis dalyvavo Vaiko gerovės komisijos 2017 m. sausio 5 d. posėdyje, kuriame pripažino, kad nevykdo skirtų minimalios priežiūros priemonių, taigi nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog nepilnametis vaikas nevykdė minimalių priežiūros priemonių, nenustatyti teigiami jo elgesio pakitimai ir jo veiksmai gali kelti pavojų jam ir kitiems asmenims.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 25 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 29 d. įstatymas Nr. XII-2535) 2 straipsniu, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos teiginiai, kad šiuo atveju turėjo būti taikyta Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d., yra nepagrįsti ir atmestini.

Nustatė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyrius 2016 m. lapkričio 3 d. teikė prašymą Administracijai dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo Nepilnamečiui, taip pat 2017 m. kovo mėn. pateikė raštą Administracijai, nurodydamas, kad Nepilnametis 2017 m. kovo 2 d. sumušė Progimnazijos mokinį, kuris buvo netekęs sąmonės ir išvežtas į Santariškių klinikas, ir šiame rašte prašė skubiai imtis veiksmų bei skirti vidutinę priežiūros priemonę nepilnamečiui. Administracija, įvertinusi gautus duomenis iš Progimnazijos ir policijos, taip pat Vaiko gerovės komisijos 2017 m. sausio 9 d. posėdžio protokolą, Įsakymu skyrė Nepilnamečiui vidutinę priežiūros priemonę – išsiųsti jį vieneriems metams į Centrą. Nurodė, kad bylos duomenys patvirtino, jog Nepilnametis ilgais laikotarpiais nebūna namuose, kas kelia pavojų jo sveikatai ir saugumui, jam blogą įtaką daro kiti asmenys. Teisėjų kolegija vertino, kad siekiant apsaugoti Nepilnamečio interesus, yra tikslinga jį siųsti į Centrą, nes dirbant su Nepilnamečiu individualiai, tikėtina, bus pasiekti geresni rezultatai negu jam likus su globėja (pareiškėja) ir mokantis pagal bendrojo lavinimo programą Progimnazijoje. Teisėjų kolegija padarė išvadą kad vidutinė priežiūros priemonė Nepilnamečiui yra reikalinga ir būtina ir pažymėjo, kad minėto Vaiko gerovės komisijos 2017 m. sausio 9 d. posėdžio metu buvo išklausyta ir paties Nepilnamečio nuomonė, kaip tai numato Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 5 dalis.

Pažymėjo, kad Įsakymo pagrįstumą taip pat patvirtino ir faktiniai duomenys, kurie buvo nustatyti ir po Įsakymo priėmimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-230-662/2018 sprendžiant šioje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, buvo nustatyta, kad Progimnazijos 2017 m. balandžio 21 d. rašte Nr. 86 pateikta informacija, jog Nepilnametis nuolat pasižymi nedrausmingu ir agresyviu elgesiu: smurtauja, rūko progimnazijos teritorijoje (tualetuose), pamokų metu atsisako dirbti, nereaguoja į pastabas, neturi priemonių, vartoja necenzūrinius žodžius, įžeidinėja mokytojus ir administraciją, praleidinėja pamokas be pateisinamos priežasties, savavališkai pasišalina iš pamokų ir atsisako į jas eiti; Nepilnametis tam tikrais nustatytais laikotarpiais nedalyvavo ugdomoje veikloje, pats nesimokė ir kitiems mokiniams trukdė pamokų metu, nedrausmingai, žeminančiai elgėsi su mokytojais, vartojo necenzūrinius žodžius; Progimnazijos mokinio tėvo 2017 m. lapkričio 14 d. pranešime progimnazijai nurodyta, jog nepilnametis grasino sumušti jo sūnų; Progimnazijos kūno kultūros mokytojo 2017 m. lapkričio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog nepilnametis nepagarbiai elgėsi su mokytoju, naudojo prieš jį smurtą; Progimnazijos 2017 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. 206 nurodyta, kad Nepilnametis trukdo mokytojams vesti pamokas, atvyksta į pamokas nepasiruošęs, pamokų metu būna nedrausmingas, grasino sumušti kitą mokinį.

Akcentavo, kad pareiškėja savo teiginių, jog Nepilnamečio elgesys gėrėjo po du kartus jam taikytų minimalios priežiūros priemonių, objektyviais įrodymais, kurie paneigtų byloje pateiktus duomenis, nepagrindė. Nurodė, kad po Nepilnamečiui taikytų minimalios priežiūros priemonių jo elgesys iš esmės nepasikeitė ir palikimas su globėja (pareiškėja) nedavė teigiamų rezultatų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad bylos duomenų visuma patvirtina, jog Nepilnamečio elgesys tendencingai išliko netinkamas ir žalingas ne tik jam pačiam, tačiau ir aplinkiniams. Bylos duomenys taip pat patvirtino aplinkybę, jog pareiškėjos ir Nepilnamečio ryšys nėra tvirtas – Nepilnametis nuolat bėga iš namų, konfliktuoja su globėja (pareiškėja), dėl to dar iki Įsakymo priėmimo buvo apgyvendintas krizių centre, vaikų globos namuose, socializacijos centre, taigi akivaizdu, jog pareiškėjos Nepilnametis neklauso. Be to, šioje byloje yra nustatytos svarbios ir pareiškėjos nepaneigtos aplinkybės, kad Nepilnametis ilgais laikotarpiais nebūna namuose, o tai kelia pavojų jo sveikatai ir saugumui, jam blogą įtaką daro kiti asmenys, todėl siekiant apsaugoti jo interesus, yra tikslinga vaiką siųsti į jam tinkamą Centrą visų pirma dėl jo paties interesų ir socialinio elgesio tikėtino pasikeitimo. Priešingai, nei teigia pareiškėja, jos nurodyti dokumentai nepatvirtina Nepilnamečio elgesio teigiamų pokyčių ir nepaneigia vidutinės priežiūros priemonės Nepilnamečiui būtinybės ir reikalingumo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Nepilnamečiui dėl jo problematiško elgesio du kartus buvo skirtos minimalios priežiūros priemonės, tačiau nustačius, kad teigiamų vaiko elgesio pokyčių nebuvo pasiekta, vidutinė priežiūros priemonė Nepilnamečiui yra reikalinga, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (ginčo metu galiojusia redakcija) 10 straipsniu, atsakovas visiškai pagrįstai ir teisėtai, nepadaręs procedūrinių pažeidimų ir esant faktiniam pagrindui, priėmė Įsakymą.

Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog trečiųjų asmenų nusiskundimai dėl vaiko elgesio yra pateikti suinteresuotų asmenų ir dėl to turi būti vertinami kritiškai. Pažymėjo, kad duomenis apie vaiko elgesį teikė ir teismo posėdžio metu paaiškinimus davė įvairių institucijų atstovai ir kiti asmenys, suinteresuoti būtent vaiko gerove (Progimnazijos atstovas, Administracijos atstovas, Vilniaus miesto vaiko gerovės komisijos pirmininkė, pedagogai), todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi šių asmenų ir institucijų išvadomis bei parodymais kartu su kitais pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, o pareiškėja nepateikė priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų apie liudytojų šališkumą ar kitas su tuo susijusias aplinkybes.

V. Pareiškėja Z. P. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3719-662/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d. nutartimi priėmė pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pareiškėja nurodo, kad išvadą, jog vidutinė priežiūros priemonė Nepilnamečiui yra reikalinga ir būtina Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grindė išimtinai duomenimis, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyrius 2016 m. lapkričio 3 d. teikė prašymą Administracijai dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo Nepilnamečiui, taip pat 2017 m. kovo mėn. pateikė raštą Administracijai, nurodydamas, kad Nepilnametis 2017 m. kovo 2 d. sumušė Progimnazijos mokinį, kuris buvo netekęs sąmonės ir išvežtas į Santariškių klinikas, ir šiame rašte prašė skubiai imtis veiksmų bei skirti vidutinę priežiūros priemonę nepilnamečiui. Akcentuoja, kad nebuvo įvertinta, jog Nepilnametis nebuvo konflikto iniciatorius ir pats buvo sumuštas. Dėl to, pareiškėjos teigimu, jo (Nepilnamečio) procesinė padėtis – nukentėjusysis, bet ne pažeidėjas. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atliktas tyrimas nebuvo išsamus ir leidžiantis daryti išvadas dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo Nepilnamečiui. Pažymi, kad 2017 m. kovo 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato pažymoje nereikalaujama skirti vidutinės priežiūros priemonės Nepilnamečio atžvilgiu.

Akcentuoja, kad Nepilnamečio nebuvimo namuose problema buvo visiškai išspręsta iki Įsakymo skirti vidutinę priežiūros priemonę priėmimo. Todėl, pareiškėjos teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiomis aplinkybėmis remtis negalėjo. Nurodo, kad ji (pareiškėja) geriau žino ir labiau supranta psichologinę Nepilnamečio būseną. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nuomonė turėtų būti lemiama sprendžiant globotinio pasilikimo galimybes.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje klaidinančiai teigiama, jog bylos duomenys patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjos ir Nepilnamečio ryšys nėra tvirtas. Nepilnametis yra globėjos atsakomybėje ir nesklandumų dėl tarpusavio santykio nėra, be to, priežiūros institucijos nėra nustačiusios, jog globėja netinkamai atlieka savo pareigas.

Nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu (2017 ir 2018 metais) Nepilnametis sėkmingai baigė Progimnazijos programą, perėjo į kitą klasę. Tai akivaizdžiai įrodo, jog pareiškėjos globotiniui taikyti vidutinės priežiūros priemonės nėra būtinumo.

Pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į tai, jog jau beveik pusantrų metų Įsakymas nėra vykdomas. Per minėtą laikotarpį pasikeitė ne tik įstatymo nuostatos, bet ir faktinės aplinkybės, todėl priimtas 2017 m. Įsakymas neteko prasmės ir turėtų būti peržiūrėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje V. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Aptariamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. birželio 25 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA-3719-662/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Pareiškėja Z. P. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3719-662/2018 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesą atnaujinti siekia prašyme nenurodydama jokių motyvų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimo, nepateikia jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų aiškinimą ir taikymą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė, kad egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos aplinkybės proceso atnaujinimui užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje.

Apibendrinant, konstatuotina, kad Z. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-3719-662/2018 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad ji iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartimi, o jos argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl situacijos byloje vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad Z. P. iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3719-662/2018 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3719-662/2018 pagal pareiškėjos Z. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijai ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė