2021-09-22 Nr. AB-19124-3-61-3-02352-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-433-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02352-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. iki 2019 m. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, t. y. kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas su kitais kaliniais, minimalus gyvenamasis plotas buvo per mažas, nes pareiškėjo teigimu, dviems asmenims teko mažiau nei 8 kv. m gyvenamojo ploto, įskaitant kamerose buvusius gultus, stalą, spinteles, sanitarinį mazgą bei kitą patalpoje buvusį inventorių. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodomų priežasčių, jis patyrė dvasines kančias, neigiamus išgyvenimus bei psichologinius sutrikimus.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas, pateikdamas gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2019 m. birželio 19 d., numerius, jų plotus bei asmenų skaičių jose, nurodė, kad iš pateiktų duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

5. Vilniaus PN pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau jose nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo atstovo nuomone, atitvėrimai negali būti numatyti, priešingu atveju priežiūros posto pareigūnai, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, negalėtų užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinės elgesio kontrolės.

6. Atsakovo atstovas patikino, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

7. Vilniaus PN teigė, kad gyvenamosios kameros yra įrengtos, vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių III skirsnio nuostatomis. Paaiškino, jog lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (kamerose, kuriose yra iki 4 lovų) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Patikino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti, kurių dydis priklauso nuo miegamųjų vietų skaičiaus kamerose.

8. Apibendrindamas atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsakovo atstovas laikėsi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pirmosios instancijos teismas, pacitavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias neturtinę žalą ir ieškinio senatį, nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas nuo 2014 m. iki 2019 m., o pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. birželio 26 d. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą reikalavimams reikšti dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2014 m. iki 2016 m. birželio 26 d.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kuriems esant, jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų nurodęs termino praleidimo kreiptis į teismą priežasčių, kurios būtų pripažintos objektyviomis. Todėl atsižvelgęs į tai bei įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, sprendė, jog pareiškėjo skundui gali būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikęs ieškinio senatį, teismas vertino laikotarpį nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2019 m. birželio 19 d.

12. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo ir įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos.

13. Teismas, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. 108 dienas Lukiškių TI-K kameroje, t. y. Nr. 83, buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas 108 dienas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

14. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų. Teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl šių sąlygų turėjo psichologinių problemų ir ginčo laikotarpiu ar vėliau būtų kreipęsis į medikus.

15. Teismas, apibendrinęs skundžiamo sprendimo motyvus, priėjo išvados, kad pareiškėjas, dėl to, kad 108 dienas jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, iš pareiškėjo sveikatos istorijos nustatė, kad pareiškėjas du kartus kreipėsi į gydytoją psichiatrą, t. y. 2015 m. balandžio 27 d. bei 2015 m. gegužės 7 d., t. y. kreipėsi ginčui neaktualiu laikotarpiu. Todėl įvertinęs šias aplinkybes, pažeidimo trukmę bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 130 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatęs, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašomą priteisti 5 000 Eur sumą nelaikė adekvačia atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti.

17. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteista 130 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, yra neproporcinga padaryto pažeidimo laikotarpiui.

18. Atsakovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, nepripažįstančių pareiškėjo skunde įvardytų, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

20. Vilniaus PN teigimu, būtina įrodyti, kad tam tikri apelianto skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo konkrečiu atveju, atsakovo atstovo nuomone, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

21. Atsakovo atstovo įsitikinimu, teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus ir objektyviai įvertino situaciją. Todėl Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, padarė išvadą, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. 108 dienas, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas, todėl priteisė 130 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimų reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

28. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

29. Pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį nustatė pagal reikšmingų kriterijų visumą. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

30. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

31. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio, pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu priteista suma neturtinei žalai atlyginti. Teigia, kad priteista suma yra neproporcinga daromo pažeidimo ganėtinai ilgam laikotarpiui, todėl prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą peržiūrėti iš naujo.

32. Pasisakydama dėl šio pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (108 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), ir nenustačiusi byloje duomenų, kad dėl nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (130 Eur) yra adekvatus jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2623-756/2020; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1880-556/2020), todėl priteistos sumos nėra jokio pagrindo keisti.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė