7efeeb3e-8348-4e0b-b47e-2fa3fe0b8234 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. vasario 25 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: ArtÅ«ro Driuko, Danutės MilaÅ¡ienės ir Viginto ViÅ¡inskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo apeliantų A. J. , V. J. , M. S. , uždarosios akcinės bendrovės „Okadeta“, uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Termina“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties dėl pareiÅ¡kėjų V.

J. , M. S. , uždarosios akcinės bendrovės „Okadeta“, uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Termina“ finansinių reikalavimų patvirtinimo akcinės bendrovės banko „Snoras“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Lietuvos bankas nusprendė apriboti AB banko „Snoras“ (toliau – ir bankas) veiklÄ iki 2012 m. sausio 16 d. (moratoriumas). 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimu Lietuvos bankas atÅ¡aukė Å¡iam bankui iÅ¡duotÄ licencijÄ . 2011 m. gruodžio 7 d. bankui iÅ¡kelta bankroto byla.2009 m. rugsėjo 11 d.

A. J. ir AB bankas „Snoras“ sudarė kaupiamojo terminuotojo indėlio sutartį; indėlio termino pabaiga – 2012 m. rugsėjo 11 d. Indėlio sÄ skaitoje 2011 m. lapkričio 16 d. buvo sukaupta 1 856 004,80 Lt suma. TÄ pačiÄ dienÄ A. J. pateikė praÅ¡ymÄ bankui nedelsiant nutraukti indėlio sutartį ir pervesti sÄ skaitoje esančias lėšas nurodytiems asmenims: V. J. – 340 000 Lt, M. S. – 340 000 Lt, UAB „Okadeta“ – 300 000 Lt, UAB „Teledema“ – 300 000 Lt, UAB „Termina“ – 300 000 Lt; kitÄ sumÄ paprašė palikti indėlio sÄ skaitoje.

Bankas praÅ¡ymo netenkino, o bankroto byloje, atsižvelgiant į gautÄ draudimo iÅ¡mokÄ â€“ 345 280 Lt, 2012 m. kovo 22 d. buvo patvirtintas 1 510 724,80 Lt dydžio A. J. finansinis reikalavimas.2012 m. vasario 3-10 d. pareiÅ¡kėjai V. J. , M. S. , UAB „Okadeta“, UAB „Teledema“ ir UAB „Termina“ pateikė praÅ¡ymÄ patvirtinti jų finansinius reikalavimus banko bankroto byloje, kuriuos kildino iÅ¡ 2011 m. lapkričio 16 d. A. J. praÅ¡ymo bankui pervesti Å¡iems asmenims pinigus. GinÄÄ nagrinėjant teisme, buvo pateiktos 2010 m. lapkričio 14-15 d. tarp A.

J. ir pareiÅ¡kėjų sudarytos paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartys, kuriomis pareiÅ¡kėjai papildomai grindė savo finansinius reikalavimus. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsisakė patvirtinti pareiÅ¡kėjų finansinius reikalavimus. Teismas nurodė, kad pagal 2009 m. rugsėjo 11 d. indėlio sutartį A. J. , norėdamas atsiimti visÄ indėlį ar jo dalį anksčiau sutartyje nustatyto termino, privalėjo ne vėliau kaip prieÅ¡ 7 kalendorines dienas raÅ¡tu apie tai įspėti bankÄ .

Kadangi A. J. tokį praÅ¡ymÄ bankui įteikė 2011 m. lapkričio 16 d., todėl bankas privalėjo nuo 2011 m. lapkričio 24 d. nutraukti sutartį ir grÄ Å¾inti indėlį ar pervesti jį į A. J. nurodytas sÄ skaitas jam ar kitiems asmenims. Nors A. J. nurodo, kad aptariamÄ reikalavimÄ bankui įteikė 2011 m. lapkričio 16 d. tarp 14 ir 16 val., tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalį nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimÄ ir paskirti banko laikinÄ jį administratorių pateikimo bankui dienos bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtÄ , jei Å¡ie įsipareigojimai kyla iÅ¡ sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo paskelbimo dienos, iÅ¡skyrus mokėjimus, bÅ«tinus apribotai banko veiklai apribojimo metu užtikrinti.

Nagrinėjamu atveju tai reiÅ¡kia, kad bankas po moratoriumo jo veiklai paskelbimo nebeteko teisės vykdyti su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių, kiek tai susiję su banko įsipareigojimų jiems vykdymu. A. J. pareikÅ¡tas reikalavimas nutraukti indėlio sutartį ir grÄ Å¾inti jam lėšas reiÅ¡kė banko įsipareigojimo mokėti bei finansinės veiklos vykdymÄ , kuris buvo draudžiamas. Teismo nuomone, bankas iki sutarties nutraukimo įsigaliojimo neprivalėjo vykdyti A. J. raÅ¡te pateiktų nurodymų dėl lėšų mokėjimo, o, pasibaigus įspėjimo terminui – 2011 m. lapkričio 24 d., dėl paskelbto moratoriumo nebegalėjo nutraukti sutarties ir pervesti lėšas nurodytiems asmenims.

Teismas nurodė, kad Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimo 4.5 punkte, suteikiančiame bankui teisę moratoriumo metu įvykdyti pradėtus sandorius, dėl kurių neįvykdymo jis patirtų nuostolių, numatyta iÅ¡imtis nagrinėjamu atveju negalėjo bÅ«ti taikoma, nes pareikÅ¡tas reikalavimas susijęs ne su pradėto sandorio vykdymu, o su sudaryto sandorio nutraukimu, be to, nėra privalomos sÄ lygos – kad bankas dėl A. J. reikalavimo neįvykdymo patirtų nuostolių. Tai, kad bankas sutarties nenutraukimo atveju turėtų sumokėti A.

J. daugiau palÅ«kanų, negali bÅ«ti laikoma nuostoliais aptariamos nutarimo nuostatos prasme, nes tai nėra banko nenumatytos iÅ¡laidos, galinčios papildomai atsirasti dėl A. J. reikalavimo neįvykdymo. Teismas pažymėjo, kad, bankui neįvykdžius A. J. nurodymo dėl lėšų pervedimo, lėšoms nepatekus į pareiÅ¡kėjų sÄ skaitas, pastarieji neįgijo reikalavimo teisės į jas. TokiÄ teisę jie bÅ«tų įgiję tik tuo atveju, jeigu lėšos bÅ«tų buvusios pervestos į jų sÄ skaitas.

Dėl nurodyto nėra pagrindo patvirtinti pareiÅ¡kėjų finansinius reikalavimus.Teismas nurodė, kad visi pareiÅ¡kėjai savo reikalavimus iÅ¡ pradžių grindė bÅ«tent A. J. 2011 m. lapkričio 16 d. raÅ¡tu ir jokių kitų reikalavimų įgijimo pagrindų nenurodė. Teismo posėdyje A. J. pripažino, kad, spaudoje perskaitęs apie rengiamÄ puolimÄ prieÅ¡ lietuviÅ¡kus bankus, susirÅ«pino savo lėšų saugumu ir, siekdamas jų neprarasti, sumanė jas iÅ¡skirstyti sau artimiems asmenims draudžiamojo dydžio sumomis, t. y. iÅ¡ esmės ne siekdamas diversifikuoti galimas savo lėšų praradimo rizikas ateityje, o siekdamas lėšas iÅ¡saugoti jau po realios rizikos jas prarasti atsiradimo.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankas praneÅ¡imÄ spaudai apie banko veiklos apribojimÄ vieÅ¡ai iÅ¡platino 2011 m. lapkričio 16 d. 15.51 val., t. y. tuo metu tokia informacija tapo prieinama A. J. . Teismo posėdžio metu A. J. pateikė paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartis: 2011 m. lapkričio 14 d. sutartis, sudarytas su pareiÅ¡kėjais UAB „Teledema“, UAB „Okadeta“ ir UAB „Termina“, ir 2011 m. lapkričio 15 d. sutartį, sudarytÄ su pareiÅ¡kėju V. J. . Teismas atkreipė dėmesį, kad Å¡ios sutartys su bendrovėmis buvo sudarytos 2011 m. lapkričio 14 d., nors A.

J. nurodė, jog jas sudarė bÅ«tent po to, kai spaudoje perskaitė atitinkamÄ straipsnį, tačiau pastarasis buvo paskelbtas 2011 m. lapkričio 15 d. Teismas nurodė, kad pagal sutarčių 1, 2, 4 punktus A. J. įsipareigojo Å¡iems pareiÅ¡kėjams suteikti beprocentę paskolÄ , pervesdamas lėšas į jų sÄ skaitas iÅ¡ indėlio sÄ skaitos. Sutarčių 3 p. nustatė, kad nuo sutarčių sudarymo dienos iki to momento, kai bankas perves paskolos sumas į pareiÅ¡kėjų sÄ skaitas, A. J. jiems perleidžia reikalavimo teisę į paskolos sumÄ .

Teismas iÅ¡ sutarčių turinio padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡alys iÅ¡ esmės susitarė dėl paskolų suteikimo, o ne dėl reikalavimo teisių perleidimo, nes, atsižvelgiant į reikalavimo perleidimo ir paskolos sutarčių esmę ir jų skirtumus, negali bÅ«ti tuo pačiu metu tiek perleidžiama reikalavimo teisė į konkrečiÄ pinigų sumÄ , tiek ta pati suma suteikiama kaip paskola, taip pat negali bÅ«ti suteikiama trumpalaikė paskola reikalavimo teise į paskolos davėjo skolininkÄ , nes tai neatitinka paskolos sutarties esmės – tokiu atveju paskolos gavėjas realiai neįgyja teisės pasinaudoti suteikta paskola pagal jos paskirtį ir gauti siektos naudos.

Be to, reikalavimo teisė, atsižvelgiant į reikalavimo perleidimo sutarties esmę, negali bÅ«ti perleista tam tikram laikui. Teismo nuomone, įvertinus iÅ¡dėstytÄ ir tai, kad sutartyse nenumatyta, jog A. J. perleidžia reikalavimo teisę į lėšas, esančias jo indėlio sÄ skaitoje, atsižvelgiant į A. J. elgesį po sutarčių sudarymo (2011 m. lapkričio 16 d. nurodė bankui pervesti Å¡ias lėšas kitiems asmenims, tuo pripažįstant, kad jiems nebuvo perleista reikalavimo teisė į indėlio sÄ skaitoje esančias lėšas), pripažintina, kad A.

J. pagal aptariamas sutartis perleido pareiÅ¡kėjams teisę reikalauti į jų sÄ skaitas pervesti paskolos sumÄ , tačiau Å¡i sÄ lyga nereiÅ¡kia, kad pastarieji įgijo reikalavimo teises į A. J. indėlio sÄ skaitoje esančias lėšas. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. pripažįstama sudaryta nuo paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui momento. Kadangi nagrinėjamu atveju lėšos į Å¡ių pareiÅ¡kėjų sÄ skaitas nebuvo pervestos, pripažintina, kad sutartys nebuvo sudarytos.

Todėl Å¡ie pareiÅ¡kėjai neįgijo reikalavimo teisių į bankÄ .Teismas pažymėjo, kad posėdžio metu A. J. taip pat pateikė 2011 m. lapkričio 15 d. su pareiÅ¡kėju M. S. sudarytÄ sutartį. Joje nurodyta, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. pareiÅ¡kėjas pervedė į A. J. sÄ skaitÄ kitame banke 300 000 Lt, o pastarasis pervedė Å¡iÄ suma į savo indėlio sÄ skaitÄ . Aptariama sutartimi A. J. įsipareigojo nutraukti indėlio sutartį ir sugrÄ Å¾inti pareiÅ¡kėjui 300 000 Lt, o taip pat papildomai suteikti jam 40 000 Lt paskolÄ .

Teismo nuomone, pagal aptariamÄ sutartį pareiÅ¡kėjas neįgijo reikalavimo teisės į bankÄ , nes A. J. lėšas į indėlio sÄ skaitÄ mokėjo iÅ¡ savo asmeninės sÄ skaitos kitame banke, sutartį su banku sudarė savo vardu, o aptariamos sutarties dalis dėl paskolos suteikimo pripažintina nesudaryta remiantis aukščiau iÅ¡dėstytais motyvais. Teismas nurodė, kad pagal sutarties 2.4 punktÄ A. J. perleido pareiÅ¡kėjui reikalavimo teisę į 340 000 Lt sumÄ indėlio sÄ skaitoje, tačiau Å¡iame punkte nėra nurodoma, jog tokiu bÅ«du A.

J. ir pareiÅ¡kėjas daro tarpusavio prievolių įskaitymÄ , o perleisti reikalavimo teisę pareiÅ¡kėjui į tai, kas jam ir taip priklauso, negalima. Be to, reikalavimo teisės perleidimas tam tikram terminui (iki bankas sutartyje nurodytÄ sumÄ perves į pareiÅ¡kėjo sÄ skaitÄ ) iÅ¡ esmės prieÅ¡tarauja reikalavimo teisės perleidimo sutarties esmei, nes reikalavimo teisė gali bÅ«ti perleidžiama arba ne, bet negali bÅ«ti perleidžiama tam tikram terminui. Taip pat negali bÅ«ti tuo pačiu metu ir perleidžiama reikalavimo teisė ir skolinamos reikalavimo perleidimo dalyku esamos lėšos.

Taigi ir Å¡is pareiÅ¡kėjas neįgijo reikalavimo teisės į bankÄ .Teismas taip pat nurodė, kad sutarčių sudarymo aplinkybės, Å¡alių elgesys sudarant sutartis ir po to, sutarčių sÄ lygos, kad reikalavimai perleidžiami tam tikram terminui į tas pačias lėšas, kurios skolinamos, kad sutartys buvo sudaromos ne apsisaugoti nuo galimos rizikos ateityje, o iÅ¡vengti lėšų praradimo dėl jau iÅ¡kilusios rizikos, sudaro pagrindÄ daryti iÅ¡vadÄ , kad jomis buvo siekiama ne realiai perleisti reikalavimo teises ar suteikti paskolas, o, pasinaudojant įstatymų spragomis, kitų banko kreditorių sÄ skaita atgauti visas A.

J. banke laikytas lėšas. PareiÅ¡kėjams kartu atgavus visas A. J. turėtas lėšas per indėlių draudimo sistemÄ , atitinkamai didėtų VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreditorinis reikalavimas, tuo pačiu mažėtų ketvirtoje eilėje esančių kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Tuo tarpu A. J. dėl sudarytų sutarčių atsidurtų geresnėje padėtyje nei kiti banko kreditoriai, turėję didesnius nei 345 280 Lt dydžio indėlius. Todėl tokie sandoriai laikytini tariamais, neatitinkančiais teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principų, taip pat prieÅ¡taraujančiais gerai moralei.

Teismas pažymėjo, kad tokių sutarčių niekinis pobÅ«dis konstatuotinas ex officio ir jos negalioja nuo sudarymo momento. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ argumentai Apeliantai A. J. , V. J. , M. S. , UAB „Okadeta“, UAB „Teledema“ ir UAB „Termina“praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės – patvirtinti pareiÅ¡kėjų finansinius reikalavimus. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:1. Teismo iÅ¡vada, kad bankas dėl paskelbto moratoriumo nebegalėjo nutraukti indėlio sutarties ir pervesti lėšas pareiÅ¡kėjams, yra nepagrįsta (Bankų įstatymo 76 str. 7 d. 3 p.).

Indėlio sutartis buvo automatiÅ¡kai nutraukta 2011 m. lapkričio 23 d. Tokios sutarties nutraukimo pasekmė – lėšų grÄ Å¾inimas indėlininkui, arba, kaip konstatavo teismas, pervedimas indėlininko nurodytiems asmenims. Apeliantų nuomone, pasibaigus indėlio sutarčiai, indėlio sumos pervedimas į tame pačiame banke esančias kitas sÄ skaitas negali bÅ«ti laikomas banko turto sumažėjimu, taip pat banko mokėjimu, kadangi bankas niekam nieko ir neturėjo sumokėti – bankas tik turėjo taikyti indėlio sutarties pasibaigimo pasekmes, indėlininko nurodymu indėlio lėšas perskirstant į tame pačiame banke esančių nurodytų kitų asmenų sÄ skaitas.

Be to, įstatymas draudžia vykdyti tik tokius įsipareigojimus, kurie kyla iÅ¡ juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo, tačiau nagrinėjamu atveju banko įsipareigojimas paskirstyti indėlio lėšas kilo po moratoriumo paskelbimo – 2011 m. lapkričio 23 d., kai pasibaigė indėlio sutartis.2. A. J. nurodymas pervesti indėlio lėšas kitiems asmenims atitinka Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimo 4.5 numatytÄ iÅ¡imtį, kada bankui leidžiama ir po moratoriumo paskelbimo vykdyti pradėtus sandorius.

Apeliantų nuomone, indėlio sutarties nutraukimo procedÅ«ra yra sandoris (ar bent jau tokios sutarties vykdymo dalis) ir jis buvo pradėtas vykdyti iki moratoriumo paskelbimo. Atsiėmus indėlį prieÅ¡ terminÄ , bankas nebÅ«tų patyręs nuostolių mokėtinų palÅ«kanų forma.3. 2011 m. lapkričio 14-15 d. A. J. su pareiÅ¡kėjais sudarytos sutartys nebuvo pateiktos anksčiau, nes buvo manyta, kad A. J. 2011 m. lapkričio 16 d. praneÅ¡imas yra pakankamas pagrindas pareiÅ¡kėjų reikalavimams atsirasti.

Å ios sutartys buvo sudarytos dėl to, kad 2011 m. lapkričio 23 d. – 2011 m. gruodžio 4 d. A. J. turėjo iÅ¡vykti į užsienį; buvo susitarta perleisti ir reikalavimo teises, kad jų įgijėjai ir paskolų gavėjai turėtų teisėtÄ reikalavimo teisę į atitinkamas lėšas iki to momento, kol tos lėšos realiai atsidurs Å¡ių asmenų sÄ skaitose.4. Teismo argumentai, kad negali bÅ«ti tuo pačiu metu perleidžiama reikalavimo teisė į konkrečiÄ pinigų sumÄ ir ta pati suma suteikiama kaip paskola, kad negali bÅ«ti suteikiama trumpalaikė paskola reikalavimo teise į paskolos davėjo skolininkÄ , yra visiÅ¡kai nepagrįsti.

Paskolos gavėjams (pareiÅ¡kėjams) reikalavimo teisė į atitinkamas lėšų sumas kilo iÅ¡ A. J. įsipareigojimo jiems suteikti paskolÄ bei įsipareigojimo pervesti jiems iÅ¡ savo indėlio sÄ skaitos Å¡ias sumas. Sudarant Å¡ias sutartis buvo žinoma, kad dėl indėlio sutartyje numatyto įspėjimo termino paskolos sumos į pareiÅ¡kėjų sÄ skaitas gali bÅ«ti pervestos ne iÅ¡ karto. Taip pat atsižvelgta į tai, kad dėl A. J. planuojamo iÅ¡vykimo į užsienį jis pats negalės atlikti jokių veiksmų su banku kiek tai susiję su tinkamu pavedimo įvykdymu.

Dėl Å¡ių priežasčių ir buvo susitarta, kad nuo jų sudarymo iki to momento, kol bankas perves lėšas į paskolos gavėjų sÄ skaitas, A. J. perleidžia paskolos gavėjams reikalavimo teises į paskolos sumÄ . Å ia nuostata tenorėta pabrėžti paskolos gavėjų reikalavimo teisės egzistavimÄ , kuri ir taip kyla iÅ¡ A. J. įsipareigojimo pervesti lėšas į paskolos gavėjų sÄ skaitas.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad, neperdavus paskolos dalyko, paskolos sutartis laikoma nesudaryta. A. J. atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus, kad lėšos bÅ«tų perduotos pareiÅ¡kėjams. Netgi jei paskolos realiai nebuvo suteiktos, paskolos sutartys negali nesukelti teisinių pasekmių, nes sutartis jos Å¡alims turi įstatymo galiÄ .6. Teismo motyvai dėl pareiÅ¡kėjo M. S. reikalavimo teisės į jam priklausančiÄ 300 000 Lt sumÄ yra prieÅ¡taringi. Teismas, nurodydamas, kad perleisti reikalavimo M.

S. į tai, kas jam ir taip priklauso, negalima, pripažino, kad Å¡iam asmeniui priklauso 300 000 Lt suma, esanti A. J. indėlio sÄ skaitoje. Dėl Å¡ios priežasties teismo motyvai, kad A. J. lėšas į indėlio sÄ skaitÄ mokėjo iÅ¡ savo asmeninės sÄ skaitos kitame banke, Å¡iÄ sutartį sudarė savo vardu, yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi. Skunde pažymima, kad tai, jog indėlio sutartis buvo sudaryta A. J. vardu, nepaneigia, kad indėlio sÄ skaitoje buvo ir M. S. lėšos. Pervesti Å¡io pareiÅ¡kėjo lėšas į A.

J. indėlio sÄ skaitÄ buvo nuspręsta dėl didelių indėlio palÅ«kanų. Reikalavimo teisė į Å¡ias lėšas M. S. buvo perleista dėl to, kad nors lėšas ir priklauso Å¡iam pareiÅ¡kėjui, jos yra A. J. vardu atidarytoje indėlio sÄ skaitoje.7. Teismas nepagrįstai pripažino su pareiÅ¡kėjais sudarytas sutartis niekinėmis. Å ios sutartys buvo sudarytos iki realios banko bankroto rizikos atsiradimo. AnalogiÅ¡kus veiksmus A. J. tuo pačiu metu atliko ir AB „Šiaulių bankas“, tačiau teismas dėl Å¡ios aplinkybės nepasisakė.

Sandorių galiojimÄ teismas tyrė retrospektyviai, t. y. vertino po jų sudarymo atsiradusias aplinkybes (banko veiklos moratoriumas, bankrotas ir kt.), kurios sandorių sudarymo metu Å¡alims nebuvo žinomos. Akivaizdu, kad tokioms aplinkybėms neatsiradus, sandoriai nebÅ«tų laikomi niekiniais, kaip kad yra nurodytu AB „Šiaulių bankas“ atveju. Apeliantų teigimu, nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad pagrindinis ir vienintelis sutarčių sudarymo tikslas yra prieÅ¡ingas vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei.

Å alių siekiai yra pateisinami tuo metu susiklosčiusių aplinkybių. A. J. , iÅ¡girdęs paskalas apie galimÄ kažkurio banko žlugimÄ , pasijuto esantis beviltiÅ¡koje padėtyje, todėl, bijodamas prarasti visas bankuose turėtas santaupas, nusprendė nutraukti indėlių sutartis tiek su Å¡iuo, tiek su kitu banku ir savo lėšas pervesti kitiems asmenims. Ä®statyme įtvirtinta teisė į draudimo iÅ¡mokas negali bÅ«ti laikoma prieÅ¡taraujančia gerai moralei ar vieÅ¡ajai tvarkai. Apeliantų nuomone, sutartys nėra akivaizdžiai niekiniai sandoriai, todėl, nesant atitinkamo banko praÅ¡ymo, teismas neturėjo teisės pripažinti jas negaliojančiomis.

Sutartys taip pat negali bÅ«ti laikomos tariamais sandoriais, nes jos buvo realiai vykdomos (kreipiamasi į bankÄ dėl indėlio sÄ skaitoje esančių lėšų pervedimo kitiems asmenims, pareiÅ¡kėjai pateikė bankui savo finansinius reikalavimus ir kt.). Atsakovas BAB bankas „Snoras“ praÅ¡o atmesti apeliacinį skundÄ .Banko teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nutartį. Pažymima, kad sutartys su pareiÅ¡kėjais sudarytos atgaline data siekiant iÅ¡saugoti banke turėtas lėšas per indėlių draudimo sistemÄ .

Å iomis sutartimis jos Å¡alys iÅ¡ esmės nesiekė jokių tarpusavio teisinių santykių.  IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Atskirasis skundas atmestinas.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad apelianto A. J. veiksmai, sudarant su susijusiais asmenimis paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartis bei reikalaujant banko nutraukti indėlio sutartį ir pervesti indėlio sÄ skaitoje esančias sumas Å¡iems asmenims, buvo nukreipti siekiant iÅ¡saugoti banke laikomas lėšas pasinaudojant indėlių draudimo sistema, kai banko bankroto rizika buvo akivaizdi.Teisėjų kolegija pažymi, kad 2009 m. rugsėjo 11 d. indėlio sutartis saistė apeliantÄ A.

J. ir bankÄ . A. J. galėjo pilnai disponuoti savo indėlio lėšomis tik nutraukęs indėlio sutartį su banku. Atitinkamai A. J. ir kitų apeliantų sudarytos reikalavimo perleidimo ir paskolos sutartys, tol kol jos nebuvo įvykdytos, saistė tik Å¡iuos asmenis ir bankui jokių pareigų Å¡ių asmenų atžvilgiu nesukėlė bei indėlio teisinio statuso nepakeitė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.145 str. 1 d., 6.189 str. 1 d.). A. J. reikalavimas nutraukti indėlio sutartį bankui buvo privalomas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sutartis bÅ«tų nutraukiama banko veiklos moratoriumo metu, bankas neturėjo teisės nei grÄ Å¾inti A.

J. sukauptos indėlio sumos, nei jos paskirstyti kitiems asmenims pagal A. J. nurodymus (Bankų įstatymo 76 str. 7 d. 3 p.). Bet kokie vienašaliai veiksmai, atlikti po banko veiklos moratoriumo paskelbimo, negali pakeisti indėlio sutarties. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino banko veiklos apribojimo sukeliamas teisines pasekmes, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Taigi pareiškėjai nagrinėjamu atveju būtų įgiję nuosavybės teises į atitinkamas pinigų sumas, kurioms būtų taikoma indėlio draudimo apsauga, tik tuo atveju, jei bankas jiems šias sumas būtų išmokėjęs (pervedęs).

Tačiau to padaryta nebuvo. Kita vertus, A. J. gali laisvai disponuoti teisėmis, iÅ¡plaukiančiomis iÅ¡ indėlio sutarties. Pagal susiklosčiusiÄ teisinę situacijÄ jis turi kreditorinio reikalavimo teisę į bankÄ . Todėl jis turi teisę perleisti savo, kaip banko kreditoriaus, teises vienam ar keliems asmenims. Tačiau toks teisių perleidimas nesukelia teisių perėmėjams daugiau teisių, negu jų turi perleidimo metu pats perleidėjas. Todėl, atsižvelgiant į apeliantų įrodinėjamus tarpusavio santykius ir esant atitinkamai jų valiai, tai netrukdo spręsti dėl jų finansinių reikalavimų patvirtinimo.

Tačiau tokiems reikalavimams indėlio draudimo apsauga galiotų tik tai viso indėlio daliai, kuri turėjo draudiminę apsaugÄ iki moratoriumo paskelbimo, t.y. indėlio daliai nevirÅ¡ijančiai 100000 EUR.Konstatavus iÅ¡dėstytÄ , darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės teisingai iÅ¡sprendė pareiÅ¡kėjų reikalavimus. Dėl to skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o skundas atmestinas. Dėl kitų apeliantų argumentai nepasisakytina, nes jie tampa teisiÅ¡kais nereikÅ¡mingais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistÄ . TeisėjaiArtÅ«ras Driukas Danutė MilaÅ¡ienė Vigintas ViÅ¡inskis