2017-05-18 Nr. AB-10588-3-61-3-05588-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-996-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05588-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verdispar Gluosniai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verdispar Gluosniai“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Verdispar Gluosniai“ (toliau – ir bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą atsisakyti panaikinti 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (17.26-30)-RES-163175 neregistruoti bendrovės į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą (toliau – ir PVM mokėtojų registras) (toliau – ir sprendimas); 2) įpareigoti Inspekciją patenkinti 2014 m. spalio 20 d. pateiktą prašymą įregistruoti bendrovę į PVM mokėtojų registrą.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu Inspekcija neįregistravo UAB „Verdispar Gluosniai“ PVM mokėtoju. Nurodė, kad bendrovės veikla yra vystyti nekilnojamojo turto projektą „Riversaidas“ Klaipėdos mieste (toliau – ir projektas), o veiklos tikslas – įgyvendinti numatytą projektą ir gauti iš jo pajamas. Bendrovė 2006 m. įsigijo ir išsinuomojo tris žemės sklypus, esančius Gluosnių g. 1, Gluosnių g. 11 ir Bastionų g. 8, Klaipėdos m. (toliau – ir investicinis turtas), kuriuose ketina pastatyti gyvenamosios bei komercinės paskirties patalpas bei jas parduoti (su PVM) ar kitaip panaudoti PVM apmokestinamoje veikloje. Paaiškina, kad projekto vykdymas dėl ekonominės krizės ir sumažėjusios nekilnojamojo turto paklausos buvo pristabdytas, tačiau nesustabdytas ir jokiu būdu nenutrauktas. Bendrovė neatsisako planų valdomuose sklypuose statyti gyvenamosios ir komercinės paskirties patalpas ir jas parduoti. Priešingai, jau yra priimti sprendimai dėl tolimesnio projekto vystymo, t. y. pradėti dalies teritorijos užstatymą. Pareiškėjas pradėjo aktyviai bendradarbiauti su Klaipėdos miesto savivaldybe, sprendžia su numatytomis statybomis susijusius klausimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad bendrovė patyrė projektinės dokumentacijos rengimo, projektavimo ir projekto valdymo, archeologinių tyrimų valdomuose žemės sklypuose, turto vertinimo ir kitas išlaidas, nuo kurių apskaičiuotos mokėtinos pirkimo PVM sumos. Taip pat patyrė sklypų aptvėrimo, tvoros nuomos, saugos ir budėjimo, patalpų valymo, sklypo bei statinių priežiūros ir tvarkymo, elektros energijos pirkimo ir kitas išlaidas. Su administracine veikla yra susijusios patirtos buhalterinės apskaitos, audito, internetinio puslapio administravimo, dokumentų saugojimo ir panašios išlaidos.

Pareiškėjas nesutiko su Inspekcijos pozicija, kad bendrovė nevykdo ekonominės veiklos, kadangi nenurodė, kada bus pradėti statybos darbai, kas juos vykdys bei nepateikė duomenų, kada planuoja gauti pirmąsias pajamas. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija sieja ekonominės veiklos vykdymą išimtinai su fiziniu statybos darbų vykdymu bei faktiniu pajamų uždirbimo faktu, tačiau ši pozicija prieštarauja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymui (toliau – ir PVMĮ), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai. Pareiškėjo nuomone, nurodyti darbai turėtų būti laikomi investicine veikla, kuri yra būtina norint atlikti statybos darbus. Todėl, įsigijusi su projekto vystymu ir investicinio turto priežiūra bei palaikymu susijusias paslaugas ir turėdama ketinimą vykdyti PVM apmokestinamą veiklą (nekilnojamojo turto kūrimą ir pardavimą), bendrovė vykdė ekonominę veiklą.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, priimant sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Inspekcijos nustatytos aplinkybės nebuvo pagrindas išvadai, kad bendrovė nevykdo ekonominės veiklos. Inspekcija neįsigilino į pateiktą informaciją, pati nesurinko įrodymų, patvirtinančių tikrąsias faktines aplinkybes, tik formaliai teigė, kad bendrovė nepateikė pakankamai įrodymų apie vykdomą ekonominę veiklą, neanalizavo, ar vykdoma veikla galėtų būti pripažinta investicine veikla, kuri yra būtina, siekiant ateityje vykdyti statybos darbus. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija nepagrįstai konstatavo, kad bendrovė nepateikė informacijos ir nepagrindė vykdomos ekonominės veiklos realumo.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus, priėjo išvadą, jog bendrovė neįrodė vykdomos ir (ar) artimiausiu metu numatomos vykdyti PVM apmokestinamos ekonominės veiklos realumo ir (ar) tęstinumo, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Prieš priimant sprendimą buvo atlikta pareiškėjo duomenų analizė. Be to, nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. spalio 20 d. prašymą įregistruoti į PVM mokėtojų registrą, buvo įvertinti ir Inspekcijos 2014 m. rugsėjo 26 d. atlikto mokestinio tyrimo metu nustatyti faktai. Pareiškėjas neįvykdė prievolių, nustatytų PVMĮ 69 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad, apmokestinamąjį asmenį išregistruojant iš PVM mokėtojų arba PVM mokėtojui pasibaigiant dėl likvidavimo, išregistruojamo arba likviduojamo asmens PVM deklaracijoje PVMĮ 66 ir 67 straipsniuose nustatyta tvarka patikslinama PVM atskaita ir į biudžetą grąžinamas į PVM atskaitą įtrauktas prekių ir (arba) paslaugų, įskaitant ilgalaikį turtą, kurios nebus panaudotos PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje numatytai veiklai, pirkimo ir (arba) importo PVM. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnio 1, 2 ir 4 punktus, kuriuose nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį bei bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir vykdyti jo teisėtus nurodymus.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neįrodė, jog toliau plėtoja veiklą, atitinkančią ekonominės veiklos sąvoką, o prašymo įregistruoti į PVM mokėtojų registrą nagrinėjimo metu Inspekcija vertino būtent tai, ar pareiškėjas vykdo ir (ar) artimiausiu metu numato vykdyti ilgalaikio materialiojo turto kūrimą (statybą), nes jokios kitos ekonominės veiklos bendrovė nevykdė, jokios kitos ekonominės veiklos, kurioje būtų kuriama pridėtinė vertė, pareiškėjas nenurodė. Inspekcija pažymėjo, kad pati bendrovė neneigia, jog jokių statybos darbų nevykdo, nes ieško projekto partnerių. Tačiau pareiškėjas nenurodė, kokie asmenys pareiškėjo vardu užsiima projekto partnerių paieška ir kaip vykdoma ši paieška. Tokia veikla taip pat nelaikytina ilgalaikio materialiojo turto kūrimu (statymu), nes nėra jokių duomenų, kad statybos darbai vykdomi ar artimiausiu metu bus vykdomi. Kadangi pareiškėjo nurodyta veikla nėra ekonominė veikla PVMĮ prasme, atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad toliau plėtoja veiklą, atitinkančią PVM objekto sąvoką. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad nei PVMĮ, nei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 178 (2014 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. VA-47 redakcija) patvirtintos Įregistravimo į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklės (toliau – ir Taisyklės) neįpareigoja mokesčių administratoriaus papildomai reikalauti iš pareiškėjo ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, patvirtinančius, kad pastarasis realiai vykdo ekonominę veiklą PVMĮ prasme. Būtent pareiškėjas turi būti suinteresuotas pateikti įrodymus, t. y. duomenis ir dokumentus, neginčijamai patvirtinančius realios ekonominės veiklos vykdymo faktą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Verdispar Gluosniai“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad UAB „Verdispar Gluosniai“ nuo 2011 m. balandžio 20 d. turėjo tik vieną darbuotoją – bendrovės vadovą, kuriam darbo užmokestis nebuvo mokamas. Nuo 2013 m. kovo 6 d. UAB „Verdispar Gluosniai” buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva, nes nevykdė ekonominės veiklos, neįsigijo prekių iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių PVM mokėtojų, neįsigijo paslaugų iš užsienio apmokestinamųjų asmenų, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neteikė paslaugų ir Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų apie ketinimus pradėti vykdyti statybos darbus. UAB „Verdispar Gluosniai” nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. kovo mėn. PVM deklaracijose nedeklaravo prekių tiekimo, paslaugų teikimo ir (ar) prekių (paslaugų) įsigijimo iš Europos Sąjungos valstybių narių PVM mokėtojų. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus, pateiktus dokumentus ir kitą gautą informaciją, bei priėjo teisingą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė vykdomos veiklos realumo ir jos tęstinumo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neregistruoti bendrovės į PVM mokėtojų registrą. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 29.5 punktu, kuris nustato, jog sprendimas neregistruoti asmens į PVM mokėtojų registrą priimamas, jeigu pateikti duomenys, dokumentai neįrodo vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamos ekonominės veiklos realumo ir (ar) jos tęstinumo. Teismo nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Inspekciją patenkinti jo prašymą įregistruoti bendrovę į PVM mokėtojų registrą, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Inspekcijos sprendimą, todėl, paliekant skundžiamą aktą galioti, išvestinis reikalavimas taip pat netenkintinas.

III. Pareiškėjas UAB „Verdispar Gluosniai“ padavė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas prašo rengti žodinį bylos posėdį, į kurį norėtų pakviesti liudytoją.

Pareiškėjas, vadovaudamasis ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad apmokestinamasis asmuo, kuris įsigyja ilgalaikį materialųjį turtą, prekes bei paslaugas, turi siekį ateityje vykdyti PVM apmokestinamus sandorius, vykdo konkrečius veiksmus, kuriais yra siekiama realizuoti valdomą turtą, tačiau dėl objektyvių priežasčių dar nepradėjo vykdyti apmokestinamųjų tiekimų, neatsižvelgiant į tai, ar iš įsigyto turto jau pradėtos gauti pajamos ar ne ir ar asmuo registruotas PVM mokėtoju, turėtų būti vertinamas kaip apmokestinamasis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad, vadovaudamasi Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos bendrai su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos parengtu dokumentu „Galimai nevykdantys EV mokesčių mokėtojai”, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos identifikuoja ekonominės veiklos nevykdančius asmenis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis tenkina tik vieną kriterijų, identifikuojantį ekonominės veiklos nevykdančius asmenis, nurodytą minėtame dokumente – iki išregistravimo teikė nulines PVM deklaracijas. Visi kiti šiame dokumente numatyti kriterijai nėra tenkinami. Pareiškėjas pažymi, kad ketinimas plėtoti projektą yra laikomas ekonominės veiklos vykdymu kitose Europos Sąjungos jurisdikcijose (tokiose kaip Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija) ir pradinėje veiklos stadijoje nereikalaujama faktinių prekių tiekimo ir paslaugų teikimo buvimo, norint pripažinti veiklą kaip ekonominę. Minėtų valstybių teisės aktuose nustatyta, kad bet kuris asmuo, turintis ketinimą vykdyti ekonominę veiklą, t. y. įsteigdamas bendrovę, kurioje bus vykdoma PVM apmokestinama veikla, yra laikomas apmokestinamuoju asmeniu ir, esant pakankamai požymių, kad tokia veikla bus toliau vystoma, yra laikomas vykdančiu ekonominę veiklą.

Pareiškėjo nuomone, apeliaciniame skunde nurodyti bendrovės veiksmai ir veiklos specifika neabejotinai atitinka PVM apmokestinamos ekonominės veiklos sąvoką, taip kaip ji apibrėžta tiek Lietuvos teisės aktuose bei teismų sprendimuose, tiek ESTT sprendimuose. Atkreipia dėmesį, kad bendrovės veikla apima daugiau nei turto turėjimą, todėl jos veiklos procesas turi būti neginčijamai įvardintas ekonomine veikla. Pareiškėjas yra specialiai nekilnojamojo turto vystymui Lietuvoje įkurta bendrovė, valdanti nekilnojamojo turto plotą Klaipėdoje. Pati bendrovė buvo įkurta siekti pelno, t. y. apmokestinamų pajamų. Dėl nekilnojamo turto rinkoje susiklosčiusių aplinkybių, siekiant pelno ateityje, turto vystymo projektas užsitęsė, tačiau pats siekis gauti pajamų ir pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymas nebuvo nutrūkęs nei vienoje bendrovės veikimo stadijoje. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, komercinės paskirties nekilnojamąjį turtą Klaipėdos miesto centre valdanti bendrovė, nevykdė ekonominės veiklos, prieštarauja ekonominei logikai bei pagrindiniam pareiškėjo tikslui – pelno siekimui. Pareiškėjo teigimu, projekto pristabdymas buvo sėkmingai pasiteisinusi finansinė priemonė, netrukus leisianti bendrovei gauti didesnes pajamas bei sukurti didesnę pridėtinę vertę.

Pareiškėjas pažymi, kad bendrovės vadovas yra įdarbintas, tačiau darbo užmokesčio atsisako vadovaudamasis darbo sutarties nuostatomis. Tačiau bendrovės vadovas lankosi Lietuvoje, dalyvauja susitikimuose. Atsinaujinus aktyviems statybos darbams, bus reikalinga didesnė veiklos priežiūra, todėl bus priimami nauji darbuotojai. Pareiškėjas pažymi, kad tiek parengiamiesiems darbams, tiek vidinėms operacijoms bendrovė perka paslaugas iš trečiųjų asmenų, todėl jai nėra poreikio pasisamdyti daugiau darbuotojų. Paaiškina, kad bendrovei nėra poreikio pirkti prekes ar paslaugas iš užsienio apmokestinamųjų asmenų. Pabrėžia, kad prekių tiekimas ar paslaugų teikimas vertinant apmokestinamojo asmens veiklą nėra pagrindinė sąlyga ekonominės veiklos pripažinimui. Bendrovė, vykdydama parengiamuosius projekto įgyvendinimo darbus, intensyviai bendradarbiauja su Klaipėdos miesto savivaldybe, siekdama savo projektu suteikti naudą ne tik sau, bet ir Klaipėdos miestui. Pareiškėjas taip pat samdosi trečiuosius asmenis projekto valdymui bei projektavimui, o, norėdamas kuo greičiau pradėti statybos darbus, bendradarbiauja su vietiniais nekilnojamojo turto ekspertais dėl žemės sklypo padalinimo į mažesnes dalis. Pareiškėjo veikla neapsiriboja vien tik nekilnojamojo turto nuosavybės turėjimu ir akivaizdžiai matoma, jog bendrovės parengiamųjų darbų vykdymas bei su projektu susiję planai bus greitu metu įgyvendinti – Klaipėdos mieste bus įgyvendintas komercinės ir gyvenamosios paskirties projektas. Pabrėžia, kad visi turimi įrodymai, pagrindžiantys veiklos realumą ir tęstinumą, atsakovui yra pateikti. Tai, kad bendrovė vykdo veiklą, patvirtina ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Inspekcija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžia, kad pareiškėjas neįrodė vykdomos ir (ar) artimiausiu metu numatomos vykdyti PVM apmokestinamos veiklos realumo ir (ar) tęstinumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes nori į teismo posėdį pakviesti liudytoju J. A. C., kuris atstovauja pareiškėją vystant projektą, taip pat pareiškėjas nori išklausyti atsakovo paaiškinimus dėl ekonominės veiklos, kaip pridėtinės vertės mokesčio kategorijos, sampratos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo atstovai dalyvavo teismo posėdyje, jie turėjo teisę teikti paaiškinimus, pareikšti prašymus, taip pat ir prašymą apklausti liudytoją. Pareiškėjas, motyvuodamas prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, nenurodė, kokias konkrečias faktines aplinkybes, reikšmingas šiai bylai, galėtų nurodyti minėtas liudytojas. Aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui, bei apeliacinis skundas, pareiškėjas išsamiai yra išdėstęs procesiniuose dokumentuose. Atsakovas atsiliepimuose į skundą ir apeliacinį skundą irgi yra detaliai išdėstęs savo poziciją dėl šio ginčo išsprendimo. Todėl atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme nurodytus motyvus, nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra pagrindo.

Ginčas byloje yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo registruoti pareiškėją pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju.

Pareiškėjas 2014 m. spalio 20 d. pateikė prašymą įregistruoti pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju (I t., b. l. 49). Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (17.26-30)-RES-163175 buvo nuspręsta pareiškėjo neregistruoti pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju (I t., b. l. 113). Pareiškėjas 2014 m. spalio 31 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir prašė pakeisti sprendimą dėl neįregistravimo PVM mokėtoju arba paaiškinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (17.26-30)-RES-163175 priėmimo motyvus bei teisinį pagrindą, konkrečiai nurodant teisės aktų nuostatas (I t., b. l. 120-122). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (4.66)-46-MPD-13130 atsakė į pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. prašymą (I t., b. l. 123-126).

Pareiškėjas skunde, kurį padavė pirmosios instancijos teismui, suformulavo tokius reikalavimus: panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą atsisakyti panaikinti 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (17.26-30)-RES-163175 neregistruoti bendrovės į Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojų registrą; įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją patenkinti 2014 m. spalio 20 d. pateiktą prašymą įregistruoti pareiškėją į PVM mokėtojų registrą.

Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22 ir 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-218-822/2017).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė naują reikalavimą, kurio nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir prašo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (17.26-30)-RES-163175 (II t., b. l. 155-166).

ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016).

Kaip matyti iš skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, turinio, pareiškėjas nereiškė reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (17.26-30)-RES-163175. Tokį reikalavimą pareiškėjas suformulavo tik apeliaciniame skunde. Kadangi šis administracinis aktas gali būti atskiro savarankiško administracinio ginčo dalykas, todėl reikalavimas dėl atsakovo sprendimo neregistruoti pareiškėjo PVM mokėtoju negali būti pripažintas neatsiejamai susijusiu su jau pareikštais reikalavimais. Taigi šis naujas apeliaciniame skunde suformuluotas pareiškėjo reikalavimas nespręstinas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, pagal šio ginčo ribas, kurios yra apibrėžtos skundu, paduotu pirmosios instancijos teismui, Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (17.26-30)-RES-163175, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėją registruoti PVM mokėtoju, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant šį administracinį ginčą negali būti kvestionuojama Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (17.26-30)-RES-163175 teisinė galia. Todėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo yra pertekliniai ir neturi jokios prejudicinės galios.

Pareiškėjo ginčijamu Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (4.66)-46-MPD-13130 buvo atsakyta į pareiškėjo prašymą dėl sprendimo neregistruoti jo PVM mokėtoju pakeitimo ir dėl šio sprendimo motyvų paaiškinimo.

Sprendžiant klausimą dėl minėto rašto teisėtumo ir pagrįstumo, būtina įvertinti, ar šis ginčijamas atsakovo raštas atitinka teisės aktų, reguliuojančių teisinius santykius, susijusius su pridėtinės vertės mokesčio mokėjimu, reikalavimus, taip pat įvertinti, ar atsakant į pareiškėjo prašymą, nebuvo pažeistos viešojo administravimo procedūros.

Registravimo PVM mokėtoju tvarką ir pagrindus nustato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas bei Įregistravimo pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais/išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 178 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2014 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. VA-47 redakcija).

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. (17.26-30)-RES-163175 dėl atsisakymo registruoti pareiškėją PVM mokėtoju yra individualus administracinis aktas, nesusijęs su naujai apskaičiuojamais mokesčiais ar atsisakymu grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Todėl šio administracinio sprendimo apskundimui nėra taikytina mokestinių ginčų procedūra (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalis, 145 straipsnis).

Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (17.26-30)-RES-163175 dėl atsisakymo registruoti pareiškėją PVM mokėtoju turėjo teisę apskųsti apygardos administraciniam teismui, tačiau šia teise įstatymų nustatyta tvarka nepasinaudojo, o kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti minėtą sprendimą ir paaiškinti jo priėmimo motyvus.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme bei Taisyklėse nėra nustatyti jokie pagrindai, kuriais remiantis mokesčių administratorius būtų įpareigotas pagal mokesčių mokėtojo prašymą (skundą) pakeisti ar panaikinti savo priimtą sprendimą dėl atsisakymo registruoti PVM mokėtoju. Šiuo atveju mokesčių administratorius, nagrinėdamas tokį mokesčių mokėtojo prašymą (skundą), turi plačią diskreciją spręsti dėl sprendimo atsisakyti registruoti PVM mokėtoju panaikinimo ar pakeitimo ir nėra įpareigotas pakartotinai vertinti prašomo pakeisti ar panaikinti sprendimo dėl atsisakymo registruoti PVM mokėtoju teisėtumo bei pagrįstumo. Tačiau tokio prašymo nagrinėjimas turi atitikti teisės aktų, reguliuojančių viešąjį administravimą, kurio sudėtine dalimi yra ir mokesčių administravimas, nuostatas.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Ginčijamame Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. (4.66)-46-MPD-13130 išsamiai išdėstyti faktiniai duomenys, kuriais remiantis buvo priimtas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. (17.26-30)-RES-163175 dėl atsisakymo registruoti pareiškėją PVM mokėtoju, taip pat nurodytos teisės normos, kuriomis atsakovas vadovavosi priimdamas šį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ginčijamame rašte nurodė pakankamai argumentų, pagrįsdamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (17.26-30)-RES-163175 teisėtumą ir pagrįstumą bei motyvus dėl ko, atsakovo nuomone, nėra pagrindo atšaukti šį sprendimą dėl atsisakymo registruoti pareiškėją PVM mokėtoju. Todėl konstatuotina, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. lapkričio 18 d. raštas Nr. (4.66)-46-MPD-13130 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto reikalavimus.

Kadangi, kaip jau buvo minėta, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (17.26-30)-RES-163175, kuriuo buvo atsisakyta registruoti pareiškėją PVM mokėtoju, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl viešojo administravimo procedūras reguliuojančių teisės aktų aspektu nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai nepanaikino sprendimo atsisakyti registruoti pareiškėją PVM mokėtoju.

Pripažinus, jog ginčijamas atsakovo raštas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo prašymo registruoti jį PVM mokėtoju nagrinėjimo procedūra yra užbaigta teisinę galią turinčiu Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (17.26-30)-RES-163175, kuris nebuvo ginčijamas teisės aktų nustatyta tvarka, įpareigoti atsakovą patenkinti pareiškėjo 2014 m. spalio 20 d. prašymą įregistruoti jį PVM mokėtojų registre irgi nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomų dokumentų.

ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Taigi, sprendžiant pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų įrodymų prijungimo ir jų vertinimo klausimą, visų pirma, turi būti patikrintas jų sąsajumas. Įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokie faktiniai duomenys, o tik duomenys apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. teismui teikiami faktiniai duomenys, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje administracinėje byloje.

Kadangi pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai yra susiję su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (17.26-30)-RES-163175, kuris nėra nagrinėjamo ginčo dalykas, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į procesiniame įstatyme nustatytus įrodymų sąsajumo reikalavimus, šių dokumentų nevertina.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verdispar Gluosniai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė