2013-10-01 Nr. BB-1799-1-22-1-00703-2011-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-368/2013

Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00703-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1; 2.3.6.4.5.1; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 25 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams, uždraudžiant per šį laikotarpį po 21.00 val. lankytis vietose, kur parduodamas alkoholis, ir įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.

Priteista iš V. K. nukentėjusiajam V. J. 1307,61 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 25 d. nutartimi nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 25 d., 6.00 val., prie baro „Anti Pops“, esančio Kaune, Laisvės al. 51A, pažeisdamas viešąją tvarką, tyčia prikibo prie baro kieme draudusio jam šlapintis V. J., išplūdo jį necenzūriniais žodžiais ir, sugriebdamas už kairės rankos mažojo piršto bei staigiu judesiu jį atlenkdamas, sulaužė kairės plaštakos 5-ojo piršto falangą, taip padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą jam nutraukti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, sukliudžiusių jiems išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį), taip pat suvaržiusių jo, kaip kaltinamojo, teises į gynybą. Abiejų instancijų teismai, remdamiesi ne įrodymais, o tik spėjimais, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad jis įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą ir nesunkiai sutrikdė V. J. sveikatą. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas apkaltinamajame nuosprendyje grindė ne išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, bet iš esmės apsiribojo tik parodymų turinio išdėstymu. Šių klaidų apeliacinės instancijos teismas neištaisė, neatliko įrodymų tyrimo, kaip tai numatyta BPK 324 straipsnio 6 dalyje, ignoruodamas bet kokius nuteistąjį teisinančius įrodymus, nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo, taip iš esmės neišnagrinėdamas apeliacinio skundo ir padarydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą.

V. K. manymu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, t. y. nenustatyti agresyvūs, įžūlūs ar vandališki veiksmai, jais sukelti padariniai ir tyčia. Teismai, pripažindami nuteistojo elgesį (bandymą nusišlapinti baro kieme) visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu, nemotyvavo, kuo jis pasireiškė, nors tai yra esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis, be to, neįvertino kasatoriaus tyčios turinio susidariusioje situacijoje. Kasatoriaus įsitikinimu, tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko paprastas ginčas, kurio metu abi konfliktuojančios pusės priekaištavo viena kitai. Nuteistasis neturėjo ketinimų sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei nesuvokė tai darantis. Jis veikė ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų, nes nusišlapinti baro kieme jį paskatino netvarkingas baro tualetas (tai patvirtino ir liudytojas V. J.). Teismai neįvertino esminės aplinkybės, kad nuteistasis tik ketino nusišlapinti (t. y. tuo reikalu ėjo į baro kiemo nuošalią vietą – kampą), tačiau to nepadarė. Be to, tokie jo veiksmai buvo atlikti paryčiais (6.00 val.) prieš baro uždarymą, konfliktas truko tik apie 1,5 min. toliau nuo susirinkusių žmonių, kurių, beje, buvo nedaug. Pasak kasatoriaus, tarp jo ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas neturėjo įtakos baro kieme esantiems asmenims, jie nepasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nebuvo nutrauktas jų poilsis, darbas ir pan.; teismų išvados dėl viešosios tvarkos sutrikdymo abejotinos, padarytos neapklausus baro kieme buvusių asmenų. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, nereikalaujanti padarinių.

Kasatorius mano, kad dėl tokių jo veiksmų – nedidelio chuliganizmo – galėtų kilti ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnį, tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesvarstė, o apeliacinės instancijos teismas baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimą išsprendė neteisingai. Kasatoriaus veiksmų atitikimas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai buvo nustatytas tik formaliai, neįvertinus realaus veikos pavojingumo, pagal kurį ir sprendžiama, ar veika laikytina nusikaltimu, baudžiamuoju nusižengimu, ar administraciniu pažeidimu. Svarstant šį klausimą buvo būtina vadovautis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą, reikia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką ir kt. Kasatoriaus įsitikinimu, iš pirmiau skunde nurodytų veikos padarymo aplinkybių akivaizdu, kad tokie neteisėti veiksmai nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių, todėl turi būti taikoma administracinė atsakomybė.

V. K. teigimu, jis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teismai, grįsdami savo išvadas dėl jo kaltės sutrikdžius V. J. sveikatą, išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikė nukentėjusiojo nenuosekliems, kitiems bylos įrodymams prieštaraujantiems parodymams ir nepagrįstai atmetė kasatoriaus nuoseklius parodymus. Iš tikrųjų su V. J. jokio kontakto nebuvo, jam piršto nelaužė, jie tarpusavyje tik apsižodžiavo. Nukentėjusysis bandė pastumti kasatorių, tačiau to padaryti nepavyko. Būtent tokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis galėjo išsisukti kairės rankos pirštą. Tokias jo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas V. J., tačiau teismai to neįvertino. Byloje nėra nė vieno liudytojo, mačiusio susistumdymą ar nukentėjusiojo sužalojimo faktą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl nukentėjusiojo parodymų prieštaringumo ir nenuoseklumo nepasisakė. Kasatoriaus įsitikinimu, jo kaltė buvo grindžiama vien nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys ir liudytojų parodymai. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad konflikto vieta buvo filmuojama, tačiau iš policijos komisariato nebuvo gautas vaizdo įrašas, nors tai svarbus įrodymas, galėjęs paneigti ar patvirtinti svarbias bylos ištyrimui aplinkybes.

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai nepašalino abejonių dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino specialisto išvados dalies, kurioje nurodyta, kad sužalojimas nukentėjusiajam galėjo atsirasti tiek dėl pašalinės jėgos, tiek ir griūnant, taip pat neatsižvelgė į tai, kad V. J., teisme demonstruodamas, kaip buvo sužalotas pirštas, paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose teigė, kad kasatorius sugriebė už piršto tuo metu, kai jis (nukentėjusysis) bandė sulaikyti rankas. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, teismai neatsižvelgė ir į tai, kada dėl įvykio nukentėjusysis kreipėsi į gydymo įstaigą ir policiją. Konfliktas bare įvyko 2011 m. birželio 25 d., tačiau jis į policiją kreipėsi tik 2011 m. birželio 30 d., t. y. po penkių dienų. Be to, 2011 m. birželio 27 d. kreipdamasis į ligoninę, nukentėjusysis teigė 2011 m. birželio 24 d. patyręs traumą buityje, taip nurodyta ir nedarbingumo lapelyje. Teismai nesiaiškino, kodėl nukentėjusysis, patyręs sužalojimus, į policiją ir medikus nesikreipė iš karto. Taigi apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepašalinus abejonių dėl aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui; taip buvo pažeistas in dubio pro reo principas, kuriuo vadovaujantis visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad V. K. pagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, viešosios tvarkos pažeidimas negali būti vertinamas kaip administracinis teisės pažeidimas. ATPK 174 straipsnyje numatytas nedidelis chuliganizmas yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. BK 284 straipsnio 1 dalies ir ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos savo pavojingumo pobūdžiu panašios, jomis kėsinamasi į tą patį objektą – viešąją tvarką, tačiau skiriasi pavojingumo laipsniu – kaltininko veiksmų ypatybėmis, padarymo būdu, intensyvumu, trukme, padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-490/2009).

Šioje byloje V. K. veiksmai akivaizdžiai viršijo nedidelio chuliganizmo, kaip administracinio teisės pažeidimo, ribas ir laikytini nusikalstama veika, užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę. V. K. elgesys rodė aiškų visuomenės moralės normų negerbimą, nes jis šviesiu paros metu, miesto centre šlapinosi vaikinų ir merginų akivaizdoje. Tai, kad kasatorius tvirtina siekęs nusišlapinti, o ne sutrikdyti viešąją tvarką, nesuteikia pagrindo išvadai, jog jo veikoje nėra tyčios. Akivaizdu, kad demonstratyvus šlapinimasis viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, aplinkinių pastabų ignoravimas ir vėlesnis jų išplūdimas rodo nuteistojo siekį priešpastatyti save aplinkiniams.

V. K. suvokė, kad ignoruoja visuomenėje priimtas elgesio ir moralės normas. Byloje nustatyta, kad pirmasis asmuo, į kurio pastabą nesišlapinti kasatorius nereagavo, pakvietė V. J., todėl kasatoriaus teiginiai, kad jo veiksmais nebuvo sukelti padariniai, nepagrįsti. Be to, prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje chuliganiški veiksmai, susiję su fizinio smurto panaudojimu, kvalifikuojami kaip nusikalstami. Šioje byloje nuteistojo veika pirmiausia buvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką, o jo neteisėtiems veiksmams pasipriešinus pašaliniam asmeniui, panaudojo fizinę jėgą ir jį nesunkiai sužalojo.

Kasacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti rankos pirštą, stumdamas V. K. ar kitu laiku, paneigti nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, specialisto išvada ir ekspertės M. Kolcovaitės paaiškinimais teisme. Ekspertė nurodė, kad nukentėjusiajam padarytas kūno sužalojimas galėjo atsirasti ne kaltinamojo, o nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kaltinamajam paėmus už nukentėjusiojo kairės plaštakos ir užlaužus pirštą. Buvo paaiškinta ir tai, kad trauma ne darbo metu vertinama kaip trauma buityje, todėl nukentėjusiajam 6.00 val. padarytas sužalojimas buvo pripažintas buitiniu.

Be to, prokuroras pažymi, kad V. K. teisme pripažino sugriebęs nukentėjusįjį už rankų. Prokuroro manymu, teismai neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes iki konflikto su kasatoriumi jis nebuvo pažįstamas, todėl neturėjo jokio tikslo nuteistąjį apklabėti. Tai, kad V. J. kreipėsi į medikus praėjus kelioms dienoms po sužalojimo, nepaneigia, jog sužalojimus jam padarė būtent V. K. Šiuo atveju turi būti įvertinta, kad incidentas įvyko ankstų šeštadienio rytą (apie 6.00 val.), o nukentėjusysis kreipėsi į gydymo įstaigą 2011 m. birželio 27 d. (pirmadienį), be to, prokuroro manymu, logiška, kad piršto traumą patyręs žmogus galėjo tikėtis per savaitgalį pasveikti, pats nukentėjusysis patvirtina kreipęsis į medikus tik neatslūgus piršto tinimui.

Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Nuteistasis nenurodo, kokius papildomus tyrimo veiksmus ar papildomas aplinkybes šios instancijos teismas privalėjo ištirti, be to, iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje dalyvavę V. K. ir jo gynėjas tokio įrodymų tyrimo atlikti nepageidavo.

Atsiliepimu nukentėjusysis V. J. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo teigimu, abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir tinkamai kvalifikavo V. K. padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei 138 straipsnio 1 dalį. V. K. įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą, nes, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, ignoravo moralės ir elgesio normas, t. y. baro lankytojų akivaizdoje siekdamas nusišlapinti, elgėsi nepadoriai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei trikdė visuomeninės rimtį ir tvarką. Tokie V. K. veiksmai, nukentėjusiojo manymu, nelaikytini nedideliu chuliganizmu. Be to, nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, šio sužalojimo aplinkybes jis detaliai nurodė bylos nagrinėjimo metu. Tai, kad kairės plaštakos 5-ojo piršto falangos lūžis galėjo būti padarytas nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, teismo posėdžio metu patvirtino ir teismo medicinos ekspertė M. Kolcovaitė.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 25 d. nutartis dėl priimant nutartį padarytų esminių BPK pažeidimų bei netinkamo baudžiamojo įstatymo aiškinimo šioje nutartyje naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 25 d. nutartyje klaidingai nurodyta, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali. Iš tikrųjų šio nusikaltimo sudėtis yra materiali – pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn asmuo gali būti patrauktas tik nustačius dispozicijoje numatytų padarinių atsiradimą, t. y. konstatavus, kad dėl kaltininko atliktų veiksmų sutriko visuomenės rimtis ar tvarka. Apkaltinamajame nuosprendyje, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, turi būti nurodyti kilę padariniai ir teisiniai argumentai, kuriais remiantis daryta išvada apie tokių padarinių atsiradimą. Tai turi būti padaryta tiksliai įvykužius BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose nustatytus reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turiniui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, o BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte įpareigojama išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendyje šių reikalavimų tinkamai nesilaikyta ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, dėstant nustatytas nusikatamos veikos aplinkybes, apie visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą iš viso neužsiminta, o dėstant veikos kvalifikavimo motyvus, analizuojami BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepateikiamos jokios konkrečios išvados ir argumentai, iš kurių būtų įmanoma spręsti, kad teismas neabejotinai nustatė, jog V. K. 2011 m. birželio 25 d. 6.00 val. sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs iš esmės klaidingą išvadą, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtis formali, tinkamai patikrinti, ar baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje buvo pritaikytas tinkamai, iš viso negalėjo.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo

Nagrinėjamoje byloje paduotame apeliaciniame skunde, nesutinkant su nuteisimu už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, kritikuotas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu yra pakankamas pagrindas paduoti apeliacinį skundą ir nagrinėti bylą apeliacine tvarka. Apeliaciniame skunde pakankamai konkrečiai nurodyta, kokių liudytojų parodymai vertinti neteisingai, į kokius parodymus neatsižvelgta, kokie kiti įrodymai, apelianto manymu, yra neteisingai ištirti. Į dalį apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas visai niekaip nereagavo, į juos neatsakinėjo. Teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakinėti į absoliučiai visus apeliacinių skundų teiginius. Apeliacinės instancijos teismas, esant pagrindui, gali nuspręsti, kad tam tikri apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nesusiję su nagrinėjama byla, neaiškūs, nekonkretūs ir pan., ir į juos neatsakinėti, tačiau tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas niekaip nereaguoja į aiškiai išreikštus argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas, turi būti konstatuojama, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, įpareigojančią apeliacinės instancijos teismą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis instancijos teismas tokį pažeidimą padarė nepasisakydamas dėl apelianto aiškiai išdėstytų argumentų dėl nukentėjusiojo V. J. parodymų nenuoseklumo, dėl liudytojo V. J. parodymų netinkamo vertinimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Albinas Sirvydis

Gintaras Goda